Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MAIRONIS REKTORIUS IR MOKYTOJAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė STASYS YLA   
Septynerius metus Maironis buvo mūsų rektorius ir šešerius — mokytojas. Tai, rodos, gražus laikas, jį iš arčiau pažinti ir susidaryti vaizdą apie jo asmenį. Tačiau dvi aplinkybės apriboja šį reikalą. Viena, mes buvom per jauni labiau domėtis, ypač objektyviau apie jį spręsti. Antra, pats Maironis buvo savo saulėleidžio ženkle. Jis mirė tais pačiais 1932 metais, kai mes išėjome iš jo mokyklos.

REKTORIUS
Rektorius yra funkcija, titulas, instancija, kuri mokykloj nustelbia asmenį. Retai mes jį vadinome Maironiu ar Mačiuliu, stačiai — rektorium. Jei visi rektoriai būna tolima augšty-bė, retai prieinama, tai Maironis ypatingai. Pas Maironį buvo siunčiami galutiniam sprendimui tie, kurie turėjo kokią sunkią problemą. Šis sisteminis momentas subjektyviai tolino nuo mūsų Maironį. Tolimas jis darėsi ir tuo, kad gyveno ne pačioj seminarijoj, o šalia jos — savuose namuose. Nors tie "Maironio Namai" buvo čia pat, bet juos ir jų sodelį skyrė nuo mūsų augšta mūro tvora. Joje buvo visad uždaros, rakinamos durys, pro kurias iš už mūro ateidavo į mūsų sodybą ir vėl išeidavo mūsų rektorius. Atrodė, jis slepiasi, jieško vienumos ir ramybės nuošalioj vietoj. Į antrus metus po jo mirties teko gyventi jo namuose ir naudotis šiuo sodeliu. Jis buvo panašus į seminarijos sodą. Jo centre buvo augštoka granitinė Jėzaus Širdies statula, daryta kažkurio lietuvio dailininko. Takeliai, keletas suolų ir daug vaiskrūmių bei vaismedžių, be to, gėlių. Visa tai prižiūrėdavo jo sesuo Marcelė, kuri jam šeimininkavo.

Pirmus mokslo metus 1925-26 mes rektoriaus lyg nepastebėjom ir nepajutom. Seminarijos viešpats buvo vicerektorius kan. Kazimieras Paltarokas. Jo akys buvo visa reginčios, kiaurai persmelkiančios. Visi auklėjimo ir administravimo siūlai buvo jo rankose. Maironis galėjo juo remtis, pilnai pasitikėti ir pats mažiau rodytis. Paltarokui išvykus į Panevėžį vyskupu, jo vieton buvo paskirtas kan. PranasPenkauskas. Naujas pakaitas buvo nuoširdus, uolus, bet neįgudęs ir kiek naivus. Maironis ėmė daugiau rodytis ir dažniau reikštis, bent tiek, kad pradėjome justi turį rektorių.

Momentai, kada rektorius prabildavo į mus, buvo reti. Kasmet jis išleisdavo mus savo oficialiu žodžiu vasaros atostogoms. Žodis būdavo paprastas, liečiąs mūsų pamaldumą ir orumą. Du dalykus jis išskirtinai pabrėždavo. Viena, kad visad dėvėtume sutanas, niekur — net prie kokio fizinio darbo nesigriebtume civilinių drabužių. Antra, kad nevažinėtume dviračiais. Kodėl? Jam rodėsi labai neestetiška, kai dvasiškis plavėsuoja ant tokio "vežimo", o be to, šitai piktiną žmones. Ši jo pastaba mums labiausiai nepatikdavo. Dviračiais vis tiek važinėjom ir niekas tuo nesipiktino. Taip pat pasidėdavo-me sutanas ir vienmarškiniai eidavome į laukus talkinti saviškiams.

Kita kasmetinė proga buvo rektoriaus vardinės — Jono Kantiečio, spalio 20 diena. Į didžiąją salę tą vakarą rinkdavomės visi—alum-nai ir profesūra. Maironis sėsdavo priekyje, pirmoje iškilmingesnėje kėdėje. Būdavo kokia nors programa jo garbei — su sveikinimo žodžiu, deklamacijomis, choru, o kartais ir su humoru. Retai kada jis pakildavo padėkoti specialiu žodžiu, pasakyti ką nors iš savo atsiminimų, pergyvenimų ar mesti kokį naują šūkį, kuris mus į ką nors skatintų.

Trečia proga, kada rektorius būdavo su visais kartu, tai kasmetinės Almos iškylos kurią nors pavasario dieną. Dažniausiai važiuodavome garlaiviu į kurią panemunės vietovę. Maži Nemuno laivai suspausdavo mus, apie 200 asmenų, ir Maironis neišvengiamai atsidurdavo mūsų artumoje. Tada jo nuotaikos būdavo pakilesnės; atrodė žvalesnis ir gyvesnis. Kartą, pamenu, grįžome laivu atgal. Saulėleidžiai buvo nuostabūs. Kauno senamiestis ir mūsų seminarija atrodė lyg kokia santakos pilis. Jaunimas dainavo be perstojo. Liaudies dainos pynėsi su maironinėmis — "Jau slavai sukilo", "Eina garsas nuo rubežiaus", "Lietuva brangi". Staiga pamatėme, kad Maironis, kuris būdavo apsuptas profesūros ant kapitono tiltelio arba kabinoje, nūn atsidūrė dainuojančiųjų centre. Ką jis tada jautė, ką išgyveno? Mes gi pajutom, lyg Maironis nūn nebe rektorius, o tautos dainius, atsidūręs jo įkvėpimo pažadintoj minioj.

Kitiems atrodys keista, kad Maironis kitoks buvo tikrovėje, negu daugelis jį įsivaizduoja. Jaunas žmogus, kuris gimnazijoj deklamavo Maironį, daug kartų jį skaitė ir literatūros pamokose apie jį girdėjo, nūn, atvykęs seminari-jon, tikrai rado jį kitokį. Buvo tylus, viešai nereiškiamas nusivylimas, kuris sudilgydavo, turbūt, kiekvienam širdį. Bet joks žmogus negali būti taip iškilęs ir taip apsisiautęs aureole, kaip jis įsivaizduojamas iš kūrybos ar kurios nors viešos veiklos. Tokiu nusivylimu sutikom ir J. Tumą-Vaižgantą, kai kartą pakvietėm jį kalbėti į mūsų literatų būrelį. Būrelyje tada dalyvavo St. Būdavas, Myk. Linkevičius, Kecioris-Zub-ka ir kiti būsimieji arba žadėjusieji būti literatai. Tumas atėjo, paskaitė kažką iš savo užrašėlių — tokiu netumišku būdu, be ugnies, be dėmesio jo adoratoriams, kad to vieno karto ir užteko — nebenorėjom daugiau kviesti.

Maironis — rektorius buvo oficialus, bet nedirbtinai paprastas, santūrus, kartais kietas. Kietumą pajusdavo tie, kurie turėjo kokių nors bėdų. Didžiausia bėda vienu metu buvo su pinigais — mokesčiu už mokslą. Kaip tyčia supuolė du dalykai. Seminarija didino pastatus, kėlė augštyn buvusius dviejų augštų rūmus, darė naujus priestatus. O krašte prasidėjo ekonominė depresija, palietusi ypač ūkininkus. Absoliuti alumnų dauguma buvo ūkininkų vaikai. Ūkininkai šiaip taip sukrapštydavo pinigą tik žiemos metu arba į pavasarį. Kas neturėjo dėdžių ar tetų Amerikoj, tas atsidurdavo bėdoj. Vadovybė dažnu atveju liepdavo eiti pasiaiškinti pas rektorių. Maironio atsakymas buvo visiems žinomas: "Neturi pinigų mokslui, neturi ir pašaukimo".

Man pačiam neteko tų žodžių asmeniškai išgirsti iš jo paties lūpų. Bet šiurpu būdavo girdėti kartojant kitus. Argi rektorius nejaučia padėties, ar jam nerūpi tie jauni pašaukimai? Po vizito pas rektorių draugai nerdavosi iš kailio, kaip nors paskubinti tėvus arba pasirašydavo raštą, kad paskolą grąžins vėliau. Gailestingesni atrodė kiti vadovybės asmenys, nes jie skolą įrašydavo grąžintinai po studijų.

Kad nesusidarytų vienpusiškas įspūdis apie Maironį — rektorių, norisi jį lyginti su vėliau buvusiais. Į trečius metus po Maironio mirties teko grįžti į pačią Almą ir keletą metų stebėti jos gyvenimą. Nūn labiau subrendusio žvilgsniu buvo galima reflektyviškai vertinti ir anokią buvusio rektoriaus laikyseną. Nors Maironis stovėjo nuošaliau viso gyvojo Almos gyvenimo, nesileido į konkretybes, mažiau bet kur maišėsi ar rodėsi, bet išlaikė didelį autoritetą ir pačios Almos dvasinį ugdomąjį vientisumą. Atėjusiems po jo, turėjusiems daug gerų norų, rūpestingumo ir uolumo, deja, nesisekė pasiekti maironinio vadovavimo lygio ir autoriteto.


MOKYTOJAS
Maironio Raštų laidoje yra du "nekūrybiški" tomai — tai Lietuvos istorijos ir visuotinės literatūros. Šie du tomai atsirado iš pamokų, kurias Maironis mums dėstė filosofiniuose kursuose. Lietuvos istoriją jis dėstė pirmaisiais metais. Mokslinis lygis tokiems "studentams", aišku nebuvo svarbu. Istorinės erudicijos mes taip pat nelaukėme, bet jos ir nepastebėjom. Bet galėjo būti daugiau įkvėpimo ir žavesio, kokiu jis pats gyveno savu laiku, rašydamas Lietuvos istorijos knygeles ir kurdamas istorinės herojikos dainas. Maironis dėstė gana paprastai, dalykiškai — nedarė "iškylų" į šalį, kaip ir išvadų dabarčiai ar ateičiai. Bet lyg ir tiko, kad jis, o ne kas kitas, kalbėtų mums apie tautos praeitį. Toks buvo mūsų sąmonėje "natūralus sutapimas". Kartais pajusdavom, tartum ši istorija pereina į tuos pačius tonus, kuriais skambėjo jo poezija. Bet tik kartais.

Iš visuotinės literatūros istorijos gilesnio įspūdžio ir platesnio akiračio beveik neliko. Tik indų vedos, kurias jis pats vertė, buvo mums perduotos giliau ir stipresniu įsijautimu.

Šiedu kursai suvedė mus su Maironiu didesnėn artumon. Mūsų klasės buvo ankštos kaip kišenės, o klausytojų apie 40. Maironio "sostas"' — katedra buvo visai arti mūsų. Jo veidas apšviestas pakibusios virš katedros lempos. Dėl senų rūmų, storų sienų ir ne per didelių langų pirmame augšte toji lempa šviesdavo ir dienos metu/ Maironis ateidavo į klasę, lyg įslinkdavo — neatkreipdamas į save dėmesio. Sėsdavo į katedrą, ir laikydavosi joje ramiai, dėstė be pretensingumo. Taip rodos jam tiko. Didoka galva, platokas veidas, trumpokas kaklas, stambūs pečiai, kresnumas ir lėtumas darė jį geru, paprastu dėde arba tuo "baltuoju seneliu", kurį jis aprašė savo poezijoje. Jis mums juo labiau atrodė seneliu, nes mes patys tada buvome žali jaunuoliai. Tačiau kažkas "majestic" buvo visame tame jo paprastume. Tiesi laikysena, pasitikėjimas savimi, santūrumas, nedirbtinis orumas, sakytum, pripildydavo ne tik klasės erdvę, bet ir pamokos laiką.

Kai akys visą laiką stebi dėstytoją, kai kurie veiksmai atrodė lyg nereikalingai dažni. Tai akinių — tų maironiškų, lyg balno su lankų — kilnojimas ir retežėlio, kurio vienas galas buvo prisegtas prie akinių, o antras prie jo krūtinės ir permestas per vieną ausį — patampymas, pataisymas. Jo nosis buvo stambi, gal tų keistų akinių dar paryškinta, tačiau susiderinusi su pilnu plačiu veidu. Tik mums būdavo gaila, kad nūn jis ne be toks garbanotas ir ne tokių vešlių plaukų, kaip buvom įpratę jį matyti atvirukuose ar vadovėlių nuotraukose.

Jei Maironis iš viso buvo kada artimas jaunam alumnui, tai kaip tik šiais dviem pirmaisiais metais. Jis pats atrodė savesnis, o greičiausiai mes tokie buvome jam, nes dar nejutom rektoriškos didybės ir "grėsmybės".

PROFESORIUS
Po metų pertraukos mes grįžom į Maironio klasę teologijos studentais. Jis buvo pagrindinis ir tuo metu vienintelis moralinės teologijos dėstytojas. Jam vienam buvo neįmanoma skirstyti paskaitas keturiems kursams, tad visi kursai rinkomės kartu į didžiausią pirmųjų rūmų salę, viso apie 100 studentų. Vyresnieji veržėsi į pirmuosius suolus, arčiau katedros, kad galėtų geriau užsirašyti. Fuksams teko stumtis toliau į užpakalį arba į sparnus. Taip Maironis "nutolo" nuo mūsų, pasidarė vos įžiūrimas ir vos girdimas toje salės erdvėje.

Žymiai tolimesnis jis pasidarė ir dėl dėstomojo dalyko. Moralinė, ypač jos pagrindai, buvo kieta, labai pakrauta filosofinėmis sąvokomis ir aptartimis. Tuoj pajutom, kad Maironis teologas yra visai kas kita, negu istorikas. Jis gi buvo autorius veikalo "De justitia et jure", parašyto profesoriaujant Petrapilio Dvasinėj Akademijoj. Tuo veikalu jis laimėjo ne tik teologijos doktoratą, bet ir pirmaeilio moralisto vardą visoj rusų imperijoj.

Dėstė jis moralinę visus ketverius metus, po 4-5 pamokas per savaitę. Dėstymas buvo paprastas, be metodinių pagyvinimo priemonių — be lentos, sekant Tanąuerey keturių stambių tomų vadovėliu. Neblogas vadovėlis metodiškai, bet jau buvo senstelėjęs tiems laikams, ypač perkrautas medžiaga. Nuo vadovėlio Maironis atsipalaidavo priėjęs prie kurso "de justitia et jura", darėsi gyvesnis ir spalvingesnis. Pagyvėdavo ir tada, kai kas kelintą pamoką po 20 minučių ar pusvlandį duodavo spręsti "uždavinius" — konkrečius moralinius kazusus. Tada nulipdavo nuo katedros ir judėdavo palei suolus. Susidomėdavo atskiro studento "kreivu" ar taikliu sprendimu. Išprovokuodavo sankryži-nius pasisakymus ir galutinai tardavo savo žodį. Tada iškildavo jo sprendimų išmintis, teologinis žinojimas ir gal patirtis. Šiaip jis, kaip dėstytojas - moralistas nerodė savo erudicijos, kokią pajusdavome per kanonisto Kazimiero Šaulio paskaitas. Nežavėjo, bent neatskleidė savo gilumo ir įsijautimo, kaip dogmatistas Blažiejus Česnys.

Pirmasis moralinės teologijos semestrinis egzaminas man buvo nelaimingas. Perėjimas iš filosofinių į teologines studijas savaime nebuvo lengvas. Bet kaip tyčia jis buvo pasunkintas užkraunant seminaristines pareigas, tais metais naujai įvestas, negociatoriaus vardu. Negociato-rius buvo savotiškas klierikų tarnas. Turėjo jiems pristatyti asmeniškai užsisakomą maistą iš "Paramos", užsakyti užsienines knygas iš leidyklų ir, atvykus svečiams, pakviesti klierikus į vadinamąjį parletoriumą. Pareiga buvo papjūtis studijoms, ypač pirmąjį pusmetį. Su kitais dėstytojais egzaminai praėjo pusėtinai, bet su-kliuvau pas Maironį. Jis pakvietė egzaminų pas save į "Maironio Namus". Pirmas žingsnis per slenkstį, palydimas kanklių muzikos tonais, įtaisytais duryse, erdvus prieangis su paties Maironio dideliu portretu petrapiliškos akademijos vi-cerektoriaus mantijoj, salionas su paveikslais, veidrodžiais ir sofom, — sumaišė mus visus. Nežinojom, kaip sėdėti ir kur žvalgytis. Maironis tuo metu nesijautė visai sveikas, bet egzaminavo kietai. Iš keleto jo klausimų, turbūt, trys man buvo neįkandami, gal nesuprasti kurso metu. Maironis knygelę pasirašė, bet jo akyse visiškai krito mano firma. Seminarijos vadovybė visoms seminarinėms funkcijoms parinkdavo pajėgesnius studentus, kad nenukentėtų jų mokslas. Parinkimas negalėjo praeiti be Maironio žinios. Ir štai kas pasirodė iš to parinkimo! Nuo to laiko Maironiui buvau visiškai dingęs žmogelis, nors kitais semestrais ir geriau išeidavo per egzaminus. Šito neėmiau į galvą, gal nebūčiau net pastebėjęs — ėmęs "normalia" Maironio laikysena, nors žinojau, kad jis domisi ir užtaria "beletristus" bei "poetus". Nebuvau iš jų, bet rašinėjau ir jau buvau išvertęs tris knygeles iš vokiečių kalbos, kurias šv. Kazimiero draugija buvo išspausdinusi.

Maironio laikysenos skirtumas paaiškėjo vėliau, paskutiniais metais, kai teko rašyti jam seminarinį darbą apie slaptąsias organizacijas ir jų vertinimą iš moralinės pusės. Maironis iš pradžių klausėsi skeptiškai, lyg nieko gero nelaukdamas. Labiausiai nelauktas buvo jo dėmesys šiam referatui, kai jis atsitojo jį vertinti.

Staigmena buvo dar ta, kad ligi šiol daugeliui mūsų Maironis atrodė neturįs jokio intereso visuomeninėms problemoms, kuriomis mes gal ypatingai tada sirgome. Mano referatas buvo kaip tik visuomeniškas, ir Maironio atsiliepimas buvo nelauktai gyvas kaip tik tuo visuomeniškuoju požiūriu.

Nuo to laiko atšilo ir Maironio žvilgsnis šio referato autoriui. Buvo progų jį sutikti ypač arkikatedros zakristijoje, po ceremonijų, kurioms kitus klierikus man tais metais teko rengti ir juos tvarkyti prieš apeigas arba po jų. Maironis iš eilės su kitais kapitulos nariais būdavo celebransas ir man tekdavo kartais jį aprengti. Visada būdavo miela pajausti, kad Maironis "pasidarė kitoks", negu buvo per trejus metus po anų nelaimingų egzaminų. Vieną kitą kartą teko užklysti su "delegacijomis" ir į jo namus. Ne be tokie baugūs atrodė jo apartamentai, kaip ir pats jų šeimininkas

Jei Maironis vėlokai paaiškėjo mums savo interesais visuomeninei sričiai, tai buvo mūsų pačių neadairumas. Niekad seminarija nebuvo tai visuomeniškai "pakelta" ir įveiksminta, kaip jam esant rektoriumi. Kiti, tiesa, tęsė tą pačią kryptį vėliau. Bet Maironis, gal neinspiruodamas pats, leido klierikams eiti į visokius suvažiavimus, imtis visokio organizacinio veikimo viduje, reikštis spaudoj, kurti labdaros ratelius ir sekmadieniais eiti į fortus su maisto mantomis ir dvasine pagalba.

Kartą pasklido žinios, kad seminarijoj būsianti policijos krata, nes esąs įtarimas, kad iš čia išnešami KAK laiškai lapeliai, nukreipti prieš "diktatūrinę valdžią". Kiek tas įtarimas buvo pagrįstas, pati seminarijos vadovybė negalėjo patikrinti. Bet Maironis pavedė kitiems vadovybės nariams įspėti klierikus, kad nesiduotų veliami į kokį politinį darbą ar patarnavimą, o pats pranešė policijai, kad jo įstaigoj, kol jis yra rektorius, niekad nebus jokios kratos.

Maironis nemėgo partinės politikos. Tai matyt iš jo pasisakymų kitomis progomis viešumoj, net spaudoj. Bet jis suprato visuomeninę kunigo veiklą. Jo pritarimu ir palaiminimu brendo nauja jaunų kunigų karta, kurią tektų vadinti visuomeniškąja plačia žodžio prasme.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai