Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽYGIMANTO VAZOS "AUKSINES LĖKŠTELES PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS K. KARYS   
I.
Nė vienas istorinės Lietuvos valdovas nėra mušdinęs tiek auksinių monetų, kiek jų mušdino Žygimantas Vaza, Lenkijos karalius ir kartu Lietuvos didysis kunigaikštis (1587-1632). Be to, jo auksinės monetos, vienos muš-dintos Lenkijos pinigų kalyklose Lenkijai, kitos — Vilniuje Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, arba ir tos su "mišraus pobūdžio" legendomis (vienodai tikusios apyvartai abejose susijungusiose valstybėse), pasižymėjo nepaprastu dailumu bei retai menišku aniems laikams štampų išgraviravimu. Mušdino Vaza ir smulkesnių auksinukų, koki vyravo jo pirmatakų (Žygim. Augusto, Stepono Batoro) laikais, tačiau stambiausios 10 dukatų vertės monetos — "portugalai" — visas kitas tiesiog masiškai nu svėrė.

Gausa mušdintų auksinių pinigų turėtų kaip ir liudyti, jog XVII a. pradžioje Lenkijos ir .„Lietuvos valstybės stovėjo ant stiprių ekonominių pagrindų. Bet tai gryna iliuzija. Valdovo dvarui, bajorams, stambiems pirkliams, augštiesiems valdininkams, tiesa, niekad nieko nestigo; bet masės gyventojų, miestiečių ir valstiečių, įvairiais mokesčiais sunkiai apkrautos, vos besilaikė ir, apie ką kita nekalbant,, mito pelų duona, lapais ir dilgėlėm ... Beveik nenutrūkstama grandine vykę karai su švedais. Maskva, Padnieprio kazokais, turkais rijo "paskutinius jungtinio krašto'" ūkio išteklius; bajorų "rokošai", religinės kovos tarp katalikų, protestantų, stačiatikių, dažni badmečiai, savos ir svetimų kariuomenių sauvaliavimai1 etc. laikė "rzeczpospolitos" vidaus politiką savotiškame paralyžiuje. Baudžiavinis ūkis davė valstybės iždui tiktai "bado pajamas", kiek nuo tuščio skilvio buvo įmanoma atimti. O tie, kas galėjo mokėti, mokesčius, galėjo jų ir išvengti. Ir tas p(ats. "valstybės iždas", Žygimanto Vazos laikais yos pradėjęs atsiskirti nuo senojo, kone valdovo asmeninio iždo, kaip paprastai turėjo skylių, pro kurias nemaža pinigo nubirdavo toli gražu ne svarbiesiems valstybės, bet asmeniniams valdančiųjų reikalams.

Tačiau išdidus, pilnas puikybės, Vaza su gyvenimo tikrove skaitytis nemokėjo; juo labiau nebuvo tikęs jos analizuoti, ją taisyti. Sėdėdamas dviejuose sostuose, pretenduodamas į trečią Švedijoje2 ir svajodamas apie Maskvos ketvirtąjį, jis tikriausiai nė nepagalvojo, kad auksui galėjo būti koks svarbesnis panaudojimas krašte ar užsieny, negu paties valdovo reprezentacinė reklama. Be visos eilės vertingų aukso monetų (kurios tokiame žem> lygio ūkyje niekad apyvarton neįsisuka), r »dos, pakankamai į-amžinusių Žygimanto Vazos paveikslą, titulus bei "išteklius", ils eikvojo tauriuosius metalus dar ir tiesiog perdėtai stambiems medaliams kaldinti. Jo "auksinės lėkštelės" ... 30, 40, 50, 60 ... net ±00 dukatų realinės (ar ir kitaip suprastos) vertės lenkė ir pralenkė daug turtingesnius kraštus. Ir kad tik tiek! Nuo savo karūnacijos .Lenkijoje iki mirties, per 45 metus, šis Vaza išleido daugiau kaip šimtą įvairiausių medalių (neįskaitant čia dar ir eilės švediškųjų), ar jiems pasirodyti būdavo kokia bent kiek pateisinama proga, ar jokios progos nebūdavo.

Šalia auksinių, mušdino Žygimantas Vaza nemaža ir sidabrinių medalių — "iVi, 4, 5, 6 talerių tikslios ir netikslios real, vertės "skrituliai" susekti, ištirti ir taip pat žinomi, kaip auksiniai. Išeitų, jog retas bet kurios kitos istorinės valstybės valdovas medalių gausybės atžvilgiu galėtų lygintis su Žygimantu Vaza; o gal ir iš viso niekas. Viena, ką šiame reikale galėtume Vazos naudai tarti, galėtų būti štai kas: netaupydamas tauriųjų metalų, netaupė jis nė lėšų geriausiems specialistams samdyti — daugumas jo medalių iš tikrųjų puikiai atmušdinti, o kai kurių meniškas atlikimas nustebina geriausią tos srities žinovą net dabar, po pusketvirto šimto metų.

II.
Visų puikiausias Žygimanto Vazos medalis ir drauge anų laikų Lenkijos medalinio meno pavyzdys buvo ir tebepasilieka pati stambiausioji "auksinė lėkštelė", kaldinta 1621 metais, (žr. fig. I,1 ir fig. II). Ji yra beveik gryno aukso, sveria apie 12,5 uncijų (apie 354 g), diametras — apie 70 mm. Vienoje pusėje (obverse) figūruoja Ž. Vazos paveikslas, — profilis, apriestas lotynišku įrašu: SIGISMUNDUS III D G POLONIAE ET SVECIAE REX (Žygimantas III Dievo Malone Lenkijos ir Švedijos Karalius) Puošni jo uniforma ir "aukso vilnos" (de la toison d'or) ordenas išryškinta iki mažiausių detalių. "Kukardos" karūnėlėje, perpetinėj ordeno juostoj ir kairėje prie apvado (net tris kartus) smulkiai įrašyta "1621", o žemai apačioj padėti inicialai "SA". Visas laukas su paveikslu ir įrašu apvestas dviguba linijų apvadu ir dar storu lapiniu. Antroje pusėje (reverse) matome 9 padalų skydą su Lenkijos-Lietuvos, Švedijos ir Vazų šeimos (pačiame centre) išskiriamaisiais ženklais (herbais). Aplink skydą puošnūs ornamentai su papūgomis šonuose, angelo galvute apačioj (dr. M. Gumowski) Tarp tų ornamentų įterptos raidės ir datos: II-VE /16-21/SA/SA. Visa tai apriesta plačiu to paties ordeno retežiu ir padengta didele karališkąja karūna, viršum kurios — dar kartą "1621" data. Lot. įrašas nusako kitus, žemesnius Ž. Vazos titulus (magnus dux lituan: russ:pruss: mas:sam:livcn: zc'). Lauko apvadai — trijų ir dviejų linijų, o pats kraštinis — plati lapinė pynė.

Šis gražuolis medalis buvo kaldintas Lenkijos monetų kalykloje Bydgošče (Bromberg). Nors tais laikais tikslios registracijos nebuvo, susekama tatai iš medalyje randamų inicialų: raidės II-VE antroje jo pusėje čia reiškia Jokūbą Jakobsoną von Emden, tos kalyklos laikytoją ir vyriausią administratorių nuo 1617 m.s Graverio darbą atliko išgarsėjęs Dancigo medalininkas raižytojas Samuelis Ammonas — jo inicialai "SA" net tris kartus medalyje pakartoti. Tas pats asmuo buvo daręs Žygimanto Vazos medaliams štampus ir kiek anksčiau, taigi prie užsakytojo veido ir pageidavimų jau pripratęs. Tiesa, puikūs ir ankstyvesni S. Ammono darbai, bet jau šiame medalyje jis, kaip medalininkas, tiesiog pats save pralenkė.

Kaikurie lenkų tyrinėtojai (pvz. Sierczyns-ki) samprotavo, jog čia kalbamas medalis buvęs nukaldintas Chocimo mūšiams prisiminti.4 Bet, išskyrus keliais atvejais pakartotus metus, nieko pačiame medalyje nėra, kas apie tokią jo paskirtį bent užuomina- ką nors sakytų. Kaip ir daugumoj Vazos medalių — tikslinis atsiradimo pagrindas visai neaiškus, arba kažkas taip ir nusinešė paslaptį amžinybėn. O metų sutapimas kažinkiek čia nereiškia, kadangi jie sutampa ir su visa eile kitokių ano meto įvykių. Pagaliau, jei šis medalis būtų buvęs išleistas ryšium su Chocimu, tai kokių įvykių proga išėjo kiti tikslo atžvilgiu anoniminiai Ž. Vazos medaliai? . .
Įžymusis Lenkijos numizmatikas dr. Mar j an Gumowski mano, kad stambieji Vazos medaliai buvę kaldinti, norint išlaikyti ta forma kuo daugiausia tauriųjų metalų krašte. Esą, čia veikęs tas pats motyvas, kaip anais laikais kai kuriuose Vokietijos srityse (pvz. Lueneburge, Bruns-

Fig. I. 1, ž. Vazos stambiausiojo (100 duk.) aukso medalio obversas (natūrai, dydis); 2, to paties Vazos auksinė L. D. Kunigaikštytės moneta 10 dukatų vertės, mušdinta Vilniuje 1618 m.

vike etc); sekdami merkantilistinėmis idėjomis, kunigaikščiai mušdinę didelius sidabro medalius sudėtinės talerių vertės ir specialiais ediktais vertę gyventojus juos įsigyti bei laikyti.5. Tačiau Ž. Vaza, kaip iš kitur žinome, sąmoningai tokiomis idėjomis nesirgo; savo medalių jis kaldino ne po daug, vos po keliolika egzempliorių (sau, karūnos iždininkui, tiktai augščiausiems dignitoriams)6; joks Vazos ediktas, įsakąs' jo medalius įsigyti bei laikyti, nėra žinomas. Taigi, ir Gumowskio "teorija" nėra įtikinanti.
Nuodugnūs numizmatiškieji tyrinėjimai, gilesnės Ž. Vazos laikų Lenkijos-Lietuvos ekonominio gyvenimo studijos, istorija, o iš ten bei per ten sudarytas objektyvus žvilgsnis į patį Vazos asmenį teikia mums labai stipraus paT grindo tikėti, jog daugumas šio valdovo "betikslių" medalių, kaip ir čia aptariamos bei kiek mažesnės "auksinės lėkštelės", išėjo iš kalyklų labai paprastais, grynai asmeniniais paties vieno

Fig. II. Antroji ž. Vazos stambiausiojo aukso medalio pusė (reversas), padid. 1,8 x.

Žygimanto Vazos sumetimais: jo paveikslo, uniformos, didžiojo ordino (kurio narių skaičius tebuvo vos 52 — visi valdovai!) ir turėtų jo titulų įamžinimui tauriajame metale. Tokių "paminklų", apramstytų panašiais asmeniniais samprotavimais, randama praeityje ne tik Lenkijoj ...
III.
Kaip bebūtų keista, lenkų kultūrininkų eilėse vis dar pakanka tokių, kurie, radę bajorijos "Rzeczpospolitoje" kokią blizgančią adatėlę, bematant griebiasi bokštus iš jos statyti. Taip atsitiko ir su tuo stambiausiuoju Lenkijos karaliaus (Z. Vazos) medaliu. Antai, Janina Wierzbowska, rašydama žurnale "Poland" (Nr. 2, 1961) apie Lenkijos pinigų-monetų 1000 metų jubiliejų, trumpai aprašė (žinoma, be visų čia mūsų pateiktų detalių) ir atvaizdavo aug-ščiau aptartą medalį, pavadindama jį "auksine 100 dukatų moneta". Atseit, matykite visi, kokius pinigus Lenkija yra turėjusi!7 Eilė lenkų, su kuriais buvo prasmės ir teko kada pinigų temomis pasikalbėti, be jokių aiškinimų išdidžiai sako "tak" (taip). Vienas kitas senovės mėgėjų lietuvių, gyvenančių JAV ir Kanadoje, rašė man laiškus, kaip ir siūlančius "eksper-tiškai" atsakyti, argi XVII a. tik viena Lenkija turėjusi tokių stambių auksinių monetų, o Lietuva — ne? Juk abu kraštai buvę susijungę į vieną ir abu juos tas pats valdovas valdęs.8
Atsakymas visiems, tiek lietuviams, tiek lenkams: nei Lenkijos Karalystė, nei Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, nei XVI-XVIII amžių "Rzeczpospolita" stambesnių už 10 dukatų vertės bei svorio monetų

ALDONA KEPALAITĖ Galva (gipsas)

niekad nebuvo kaldinusios ir niekad neturėjo. Čia kalbamoji Ž. Vazos "auksinė lėkštelė", kaip lygiai ir kiti stambesni auksiniai (ar ir sidabriniai augščiau negu 1 talerio vertės) skrituliai, jų gaminimo metu neatitikę tuolaikinius teisėtų pinigų reikalavimus bei nuostatus, buvo medaliai, yra medaliai ir medaliais visuomet bus9. Nesgi ...

 1) Senai prieš Ž. Vazą įsigyvenusiais papročiais ir veikusiais nuostatais, Lenkijos Karalystės ir Lietuvos D. Kunigaikštystės monetose pagrinde būdavo įrašoma: MONETA REGNI POLONIAE ir MONETA MAGNI DUCATUS LITUANIAE. Kas mato bent panašų įrašą Wierz-bowskos išrastoje "100 dukatų monetoje"? 2) Taisyklingose ir tikrose Zyg. Augusto, Step. Batoro, to paties Ž. Vazos aukso monetose randame įrašyta: MONETA AUREA REGNI POLONIAE, arba MONETA AUREA M.D. LITUANIAE — smulkiose; MONETA NOVA AUREA ... — sudėtinėse (žr. fig. I, 2), kurių stambiausioji buvo 10 florenų arba dukatų real, vertės (praminta iš atitinkamų auksinių portugališkųjų — "portugal polski", "lietuviškasis portugalas"). Kas randa tokius ar bent panašius į-rašus '100 dukatų monetoje"? 3) Vartotojų patogumui, taisyklingose monetose jų vertė būdavo įrašoma skaitmenimis (III,V,10 ar X) jų vardinėje ar antroje pusėje (obverse ar reverse). Kas įžiūri tokią legendą Ž. Vazos didžiausiame (ir daugely kitų) aukso skritulyte?10 4) Pradedant Žyg. Senoje grašiais (1535), L.D. Kunigaikštystės monetose valdovas šitaip taisyklingai įsirašydavo: NN REX POLONIAE, MAGNUS DUX LITUANIAE; atseit, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis. Ž. Vaza savo "auksinėje lėkštelėje" (ir kt. medaliuose)

A. DARGIS Paminklas (aliejus)

įsirašęs tiktai POLONIAE ET SVECIAE REX
— Lenkijos ir Švedijos karalius. Toks įrašas ne tik monetai, bet ir medaliui aiškiai netinkamas, nes priešingas tiesai ir teisei. Tik antroj pusėj, tarp antraeilių titulų, jis prisiminė esąs dar ir Lietuvos didysis kunigaikštis ... 5) Jokio Lietuvos valstybės pareigūno (paprastai
— iždininko) ženklelio Vazos "lėkštelėje" taip pat nėra, kaip vyravo tikrose bei taisyklingose L.D. Kunigaikštystės monetose11
Vadinasi, mūsų tvirtinimui, jog Ž. Vazos "auksinės lėkštelės" (ir kiti taur. metalų skrituliai) yra ne monetos, o medaliai, atramų — su kaupu. Belieka dar vienas esminis klausimas: kam toki medaliai tautiniu požiūriu priklauso?

Abu Ž. Vazos titulai vardinėje medalio pusėje (obverse) — Lietuvai svetimi: čia, kaip jau matėme, jis užakcentavo, kad medalio leidėjas esąs Lenkijos ir Švedijos augščiausiasis valdovas. Lietuvos valdovo titulą, gretimą su Lenkijos ir jam susijungusių valstybių politiniu orumu lygų, Vaza sąmoningai išmainė į tokį, kokio nuo 1600 m. neturėjo. Šiuo žygiu Vaza lietuvių tautą įžeidė. Dar skaudžiau jis smogė jai į veidą, padėdamas Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą medalio antroje pusėje (reverse), kur išvardintos buvusios Lietuvos ir Lenkijos toli nesavarankios provincijos, — Lietuvos D. Kunigaikštystė, pagal įrašus, nustumta iš lygios su Lenkija valstybės padėties į "Lenkijos ir Švedijos karaliaus" provincijos padėtį; provincijos, lygios Lenkijai-Lietuvai pasidavusių Prūsijos ir Livonijos, lenkų Mozūrijos, net Žemaitijos . . . Ordinas, kuriuo Ž. Vaza taip didžiavosi, jog net antroje medalio pusėje pakartojo, yra germanų (Habsburgų)12 ...

Netgi Vytis šiame medaly nedaug ką 'lietuviškai" prabyla. Dar Jogaįlaičių laikais imti gretinti vienoje vietoje Lenkijos ir Lietuvos herbai, Bataro buvo sudvigubinti: į 4 dalis suskirstytame skyde Baltasis Erelis ir Vytis pakartoti po du kartus (lygybės pabrėžimui — kartą lenkų herbas "augštesnėj vietoj", kartą lietuvių herbas "augštesnėj"). Pačiame tų 4 laukelių centre Batoras padėjo savo giminės mažutį ženklą, visai netemdantį valstybinių ženklų. "Lenkijos ir Švedijos karalius" Ž. Vaza šį jungtinį herbą savo auksinėse monetose "reformavo" pagal savo skonį: abu dešiniuosius (heraldiškai-kairiuosius) laukelius jis užplidė Švedijos ženklais, nustumdamas Lietuvos Vytį į paskutinę vietą. Vazų "pėdelis" centre — savaime suprantamas dalykas. Bet jau kalbamame medaly (ir kituose) Ž. Vaza prieš jį vartotą jungtinį Lenkijos-Lietuvos herbą tiesiog sužalojo, užvoždamas išplėstais Švedijos ir savo šeimos herbais. Ištiso Vyčio nei viename, nei antrame langelyje nė nematyti.

Visa tai, ką čia išsiaiškinome ir dabar jau žinome, teikia mums nedviprasmiško pagrindo įsitikinti, jog augščiau aptartas bei pavaizduotas didysis Ž. Vazos medalis (kaip ir panašūs kiti) lietuvių tautos senienų-paminklų kategorijai nepriklauso. Tai lenkams (na, ir švedų romantikams, kurie savo karaliaus Jono III garsaus sūnelio neužmiršo) Žygimanto Vazos "aprašytas" palikimas. Tasai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas, nors jo gyslomis sruveno ne vien koks svetimas, o maišytas su lietuviškuoju kraujas, paliko ir daugiau dalykų, kuriais lietuvių tauta nei didžiuotis, nei pasidžiaugti negali ir niekad negalės ..

1 "Išeina valstietis su jauteliu arti, o kareivis, iš arklo iškinkęs, jautį atima; išvažiuoja valstietis avižų, miežių ar kviečių sėti, o kareivis ir sėklą iš vežimo at-ma . . ." (Iš kanclerio L. Sapiegos laiško Jonušui Radvilai — 1610 rugp. 7, L. Ist. Šalt. I. Vilnius, 1955, psl. 237).
2 Kaip Švedijos Karaliaus Jono III (ir Kotrynos Jogailaitės — Zyg. Senojo ir Bonos Sforzos dukters) sūnus, tėvui mirus, jis Švedijos sostą ir buvo paveldėjęs; tačiau anos šalies parlamentas Linkoepinge 1600 m. jį iš to sosto pašalino. Vienok jis pats tuo titulu garsiai vadindamasis ir mirė ....
3 1623-27 tas pats Jakobsonas laikė (nuomojo) L.D. Kunigaikštystės monetų kalyklą Vilniuje.
4 Chotin, Hotin, Chocim — miestelis Besarabijoje. 1621 m. rudenį, lenkų-lietuvių kariuomenė, vadovaujama L D. Kunigaikštystės didžiojo hetmono Jono Karolio Katkevičiaus, to miestelio apylinkėse sulaikė ir gerokai apkūlė triskart didesnę turkų kariuomenę. Sultonas Osma-ras ĮI čia buvo priverstas nusileisti-susitaikinti. Narsusis Katkevičius, deja, kovos lauke ir žuvo.
s Dr. Marjąn Gumowski, Medale Zygmunta III. Krakow, 1924, psl. 97.
6 Iš Muzeum Narodowe w Warszawie 1962,11,26 laiško šio stf. autoriui. Stambiausiojo Vazos medalio težinomi šiandien vos 4 egz., kurių du yra Lenkijoj (Va-vely ir Capskių muz.), trečias laikomas Vienos meno rauz. numizmat. rinkinyje, o ketvirtas buvo pas Egipto karai. Parūką (paskui išniro Londone per senienų varžytines, su prad. kaina 845 sv. sterlingų).
7 Matyt, neišgydomo romantizmo skatinama, Wierzbowska desperatiškai griebėsi dar viena priemone kilsterti istorinę Lenkiją. Tačiau joki žodžiai spaudoje negali padaryti iš juodo balta, iš medalio — monetos.
8 Tatai laikau kaip ir atsiliepimu į savo pastabą, padarytą mano veikale "Senovės Lietuvių Pinigai" (1959, psl. 332) — "Gandai apie žyg. Vazos aukso monetą 100 dukatų vertės nepasitvirtina". Tikrai nepasitvirtina! žinoma, temos ribose aš, tai sakydamas, turėjau galvoj L.D.K-tės istorinius pinigus, bet toji pastaba lygiai tiko ir Lenkijai. J.K.K.
9 Apskritas medalio nusakymas — kiekvienoje enciklopedijoje. Kas liečia šiuos skritulius, tai (Wierzbovs-kos informacijai) juos laiko medaliais ir įžymiausias pačių lenkų numizmat. — tyrinėtjas dr. Gumowski (žr. jo Medale .. .ibid., Nr. 79). Ir pagarsėjusio E. Hutten-Czapskio kataloguose (Catalogue de la collection des medailles et monnaies Polonaises, I-V, Petersburg-Krakow, 1871-1916) jie registruoti kaip medaliai (šis didžiausias — III tome).
10 Jei kokiame nenormalaus dydžio aukso kaldiny-je, ir .padedamas šiokis ar tokis skaitmuo (kaip, pvz., Per dinando III, Vengrijos karai, ir paskui šv. Romos imperijos imperatoriaus 1629 m. medalyje "100"), tai jis ten esmėje reiškia ne grupę šalies piniginių vienetų, o tik tarptaut. įsigyvenusį bei visur pripažintą aukso svorį: 1 dukatas = 3,5 g 23,5 karatų aukso; 100 dukatų turėjo sverti 350 g tokio pat aukso, etc.
11 Pvz.; to paties ž. Vazos 10 dukatų vertės auksinėje Lietuvos D. Kunigaikštystės monetoje ("portugale") matomoji antroj pusėj (žemiau herbų, viršum skaitmens "X" — dešimt) dviašmenė strėlelė yra Lietuvos iždininko Jeronimo (Hieronim) Valavičiaus išskiriamasis ženklas. Ir kiti iždininkai taip ženklino krašto monetas (tiek Lietuvoj, tiek Lenkijoj; kurgi toks ženklas Wierzbowskos "Lenkijos 100 dukatų aukso monetoje", kurios "demone-tizavimui" turėjome sugaišti tiek brangaus laiko?!).
12 Smulkiau apie šį ordeną žr. M. Grissner, Handbuch der Ritter-u Verdienstorden aller Kulturstaeten der Welt. Leipzig, 1893, psl. 261-265.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai