Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NAUJASIS PRANCŪZŲ ROMANAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS TININIS   
Prancūzų rašytojai jau nuo senesnių laikų pasižymi naujų formų j ieškojimu dailiosios literatūros kūryboje. Ypač tai žymu romane, kuris "yra vienas iš esminių realybės suvokimo elementų"1 Kai kurie prancūzų rašytojai visiškai atsisako nuo tradicinių romano formų ir suka iki šiol dar beveik neišbandyta linkme, kurią Andre Maurois jau prieš keletą metų buvo numatęs. Toji linkmė ypač pabrėžia daiktinį realybės aspektą. "Rytojaus dienos romanuose judesiai ir daiktai, kaip ir kine, bus ten, prieš būdami kam nors"2. Naujieji romano kūrymo bandymai smelkiasi į daiktų materiališkumą, kuris supa žmogų iš visų pusių kaip neprasiskverbiama ir nuoga tikrovė. Norima emancipuoti daiktus iš priklausomybės žmogui, kuris tarp jų išgyvena baisią vienatvę. Tai egzistencialistinis žmogaus pasijutimas nedraugiškoje, priešiškoje tikrovėje.

Svarbiausi šio "daiktinio" romano kūrėjai yra A. Robbe-Grillet ir M. Butor. Robbe-Gril-let savo naujoviško romano teoriją yra išdėstęs manifeste "Ateities romano kelias".'1 Pirmiausia jis atsisakė nuo mito — j ieškoti romane gilumo, tuo būdu griežtai atsiribodamas nuo Balzako, Gide ar panašių romanistų. "Mes nebetikime į šitą gilumą"4 romane, sako jis. Senieji romanistai, laikydamiesi tradicijos, bandė būdvardžiais nusakyti slaptą daiktų esmę. Tokiu būdu žodis jiems funkcijonavo kaip spąstai, kuriais jie sugaudavo pasaulį ir atiduodavo visuomenei.

Robbe-Grillet nebenori leistis į žmogaus rielos gelmes, nagrinėti stiprias aistras, bet visu veidu atsisuka į daiktų pasaulį. Toks atsisuki-mas į daiktus privertė autorių savo ramanuose visiškai paneigti laiko kategoriją.5 Viskas ten vyksta čia ir dabar (ici et maintenant). Toks laiko eliminavimas ypač ryškus jo romane "La Jalourie". Autorius visą dėmesį sukoncentruoja į romano kūrimo techniką, tarsi ja susižavėdamas; per tai nebelieka vietos reikštis vaizduotei. Prieš žmogų atsistoja daiktai visoje savo realybėje ir tikrybėje. Tarp šių daiktų vaikščioja ir juda tušti žmonių pavidalai. Išorinis stilizavimas šiam rašytojui tampa menine forma, kuri savo griežtumu dažnai pralenkia net klasinį romaną. Autorius mano, jog visų mūsų nuodėmė yra ta, kad mes nebežiūrime į daiktus atviromis akimis, bet vertiname juos pagal jų reikšmes, prikergdami jiems moralines, psichologines ir metafizines kategorijas.

Jau A. Camus yra pastebėjęs, kad tarp materijos ir žmogaus yra bedugnė, ir kad svetimumas yra vienintelis ryšys tarp žmogaus ir daikto. Todėl savo romane "Etranger" stengėsi vartoti kalbą, nuvalytą nuo antropomorfinių savumų". Robbe-Grillet, norėdamas daiktus iš svetimumo būsenos išimti ir vėl juos žmogaus akivaizdoje padėti, vartoja klasines metaforas kaip "žemė kraujo spalvos", iškyšulys "girtas nuo miego", vakaras — "melancholiškas atsidusimas". Tačiau tokių metaforų vartojimas kaip tik ir suteikia daiktams gilesnę prasmę, kurios Robbe-Grillet jiems nepripažįsta. "Pasaulis nėra nei prasmingas, nei absurdiškas. Jis yra. Aplink mus . . . yra čia daiktai. Jų paviršius švarus ir lygus; jis yra nepaliestas, be dviprasmiško spindesio ir nepermatomas"7 Naujasis romanas turi rodyti skaitytojui daiktus, apvalytus nuo antropomorfinės jų reikšmės bei prasmės, kaip kad jau A. Camus darė.

Ką Robbe-Grillet skelbė savo manifeste, tą jis sutirštinęs įvykdė savo romanuose: "Les Gommes" (1953), "Le Voyeur" (1955) ir ypač jau minėtame "La Jalousie" (1957). Daiktai juose nebeturi jokios prasmės, o tik absoliutinę dabartį. Stipriausiai naujoji autoriaus terorija įkūnyta romane "Jalousie", kuriame vaizduojami plantacijų augintojas tropinio krašto vienumoje ir graži jo žmona, pas kurią dažnai lankosi ir reiškia meilę europietis Frankas. Iš romano nesužinome, kas tarp šių trijų asmenų įvyksta, nes čia mums rodomi tik daiktai: namas, terasa apie kurią saulė sklendžia ir šešėlis vaikšto. Žmonos kambarys matomas dažniausiai tik per grotas, o ji pati skaitytojui pristatoma tik išoriniais veiksmais: rašanti laišką, besišukuojanti ar ką kita daranti. Nors romanas parašytas pirmuoju asmeniu, bet joks "aš" čia nepasirodo. Vyras nuolat stebi žmoną ir visuomet yra čia pat, nors mes jo nei matome, nei girdime, bet jo buvimą suvokiame iš nuolat praleistų vietų tekste. Sakysime, žmona atneša į kambarį tris vyno stiklines, iš kurių pirmąją paduoda Frankui, o trečiąją pasilaiko sau. Skaitytojas tuojau suvokia, kad antroji stiklinė atitenka jos vyrui, kuris romane yra be vardo. Vietoje žmogaus autorius mums čia pateikia tuščią vietą: vietoje personažo sąmonės čia egzistuoja vienintelis, subtiliai išreikštas dalykas, tai pavydas, kuris registruoja daiktus be savumų (Dinge ohne Eigenschaften)8 Žmogus čia savotiškai sudaiktinamas. Pavydas reiškiasi dabarty, ant ribos, kuri skiria ateitį nuo praeities. Mažiau daiktiškumo ir daugiau žmogiškumo randame jo romane "Dans le Labyrinthe" (1959). Tačiau ir čia kalbama ne apie tam tikrą žmogų, bet apie gryną situaciją, kurioje sužymimi automatiški, instinktyviški labirinte uždarytų žmonių judesiai.

Robbe-Grillet pamatė, kad nebegalima mūrų pasigamintomis sąvokomis suprasti pasaulio įvykių ir šiandieninio žmogaus veiksmų; užtat savo ramanuose jis jieško naujų būdų atskleisti nepermatomai, mus supančiai nedraugiškai realybei, kurioje žmogus jaučiasi svetimas. Robbe-Grillet eksperimentas turės didelės reikšmės ir svarbos ateities romano raidai, to romano, kuris mums duos naują tikrovės interpretaciją. Autoriaus manymu, joks reikšmingas veikalas nebegali būti šiandien parašytas, vartojant įprastines, tradicines, vaizdines stiliaus priemones. Atrodo, kad visuotinis daiktų išlaisvinimas iš jų prasmės gilumo mito ir žmogaus išvadavimas iš asmeniškumo varžtų bei psichologinio priežastingumo įvykdomas tik griežtu formalizmu, iš kurio, deja, lieka išskirtas gyvenimo spontaniškumas. Robbe-Grillet kuria naują realizmą, kuris nori pašalinti žmogaus santykį su daiktais. Vokiečiai jo kūrinius vadina daiktiniais romanais (Dingromane), o prancūzai jį ir jo sekėjus — daiktininkais (chosistes).

Panašią stiliaus techniką savo kūryboje vartoja ir Michel Butor. Tai matyti iš jo romanų "L' Emploi du Temps" ir "La Modification". Ypač pastarasis artimas Robbe-Grillet stiliaus technikai. Praeitis, dabartis ir ateitis jam yra tame pačiame plane.s Jo romanuose randame dramatinį kondensuotumą, egzistencinį jausmą, kuris vystomas pasakojamąja forma ir personažų vienas prieš kitą sustatymu. Taigi šiuo atžvilgiu jis artimas tradiciniam romanui, iš kurio skolinasi vaizdavimo priemones, ypač veiksmo lokalizaciją: jo veiksmas vyksta Milane, Paryžiuje ar Romoje, o ne neapspręstoje grynosios egzistencijos vietoje. Tik šios priemonės yra gerokai perdirbtos. "L'Emploi du Temps" yra romano romanas, kuris egzistuoja tik herojaus vaizduotėje. Tuo tarpu "La Modification" mums atskleidžia ateities projekto istorjią.

M. Butor romanai persunkti tragišku jausmu. Tačiau juose vengiama vaizduoti sukrečiančius įvykius. Jis kuria pasaulį, kuriame viskas juda ir nerimsta, o pačią tiesą sureliatyvina. Jo romanų veiksmas vyksta toje akimirkoje, kada jis rašo, ir vėl tada, kada mes skaitome. Kartu jis sukuria kalbą, kuri labai nutolsta nuo paprasto pasakojimo ir greičiau tinka lyrikai,10 nes jis pats yra ir poetas.

"La Modification" romano turinį sudaro labai paprasta meilės istorija: Paryžiuje gyvena su žmona vyras, kuris kas mėnuo tarnybiniais reikalais lankosi Romoje. Ten susipažįsta ir įsimyli gražią merginą. Jam pavyksta surasti mylimajai tarnybą Paryžiuje, kur jis nori su ja gyventi, atsiskyręs su žmona. Apie surastą tarnybą nusprendžia pranešti ne laišku, bet pats. Tam tikslui sėda į Paryžius-Roma traukinį ir vyksta į Italiją. Kas šioje kelionėje atsitinka, smulkmeniškai aprašoma šiame romane. Vagono skyriuje žvali jo akis suregistruoja visus daiktus: duonos trupinėlį, suolą, bato raištelio mazgą pas kaimyną, kraštovaizdžio sklypelius, stotis, šviesos kritimą. Autorius čia elgiasi kaip ir Robbe-Grillet, kursi stengiasi savo romanuose daiktus izoliuoti nuo žmonių. M. Butor romano keleivis yra apsuptas daiktų, kurie nieko bendro su juo neturi, bet yra čia ir dabar: jis nuolat apie juos galvoja. Atskiri kelionės atributai — knyga, pasas, muitininkas, stočių vardai — pamažu virsta mitiškos srities raktais.11 Keliaujančiojo sąmonėje kaskart vis aiškiau iškyla Romos vaizdai su sakraline miesto istorija, kol pagaliau jo kelionė virsta piligrimine kelione į šventąjį miestą. Jis dabar suvokia, kad savo žmoną myli tiek pat, kiek ir šią merginą, nes meilė neturi absoliutaus masto. Artėjant miestui, jo asmeniški reikalai dingsta: jis atsisako nuo merginos, nes pamato, kad žmona vis dar tebėra jo vadovė.

"La Modification" romanas yra virtęs epochine knyga.12 Autoriui su nepaprastu aiškumu pavyko vyriausiame personaže sukaupti visa tai, kas, tarsi spindinti šviesa, sklinda iš visų tikrų dabarties romanų: kažkoks neapspręstumas, centriškumas ir šiandieniškumas. Šalia veiksmo dabarties romane paraleliškai bėga ir mitiškos reminiscencijos.

Savo pažiūras į romanų M. Butor yra išdėstęs straipsny "Romanas kaip jieškojimas"13. M. Butorui yra artimas Claude Simon, atkreipęs dėmesį savo romanais "Le Vent" ir "L'Herbe," kuriuose bando duoti formą chaotiškai realybei.

Prancūzų romano atnaujintojų tarpe lygia-greičiai su Robbe-Grillet stovi Natalija Sar-raute. Savo pažiūras į ateities romaną yra iš-

A. Blatas Paryžius (aliejus) Pranciškonu vienuolyne Brooklyne

dėsčiusi garsioje knygoje "Nepasitikėjimo era".14 Ji išvedžioja, kad šių dienų romanistui nebesą jokio reikalo savo kūriny regzti jaudinančią intrygą, kurti gyvus ir tikrus personažus, tiksliai aprašinėti socialinę aplinką ir klasiniu stilium analizuoti žmogaus širdį.
Natalijai Sarraute romano objektas visuomet yra psichologinė realybė, kuri nėra atskiriama nuo personažo elgesio. Su tokia jos pažiūra nesutinka Robbe-Grillet. Jeigu Natalijai Sarraute esminis dalykas romane yra psichologinė būsena, tai Robbe Grilletu'ui — daiktų pasaulis. "Romanistai visuomet sutepdavo pasaulį latentiniu antropomorfizmu, sugruzdami į jį savo jausmus ir jų aiškinimus," sako Robbe-Grillet. Taigi abiejų šių rašytojų teorijos labai skiriasi, nes vienas laikosi subjektyvumo, antras— objektyvumo, vienas kuria žmogų be pasaulio, kitas pasaulį be žmogaus. Tradiciniame romane abu šie dalykai sumaišyti. Naujausias prancūzų romanas stengiasi šią sintezę sunaikinti: Sartro romanas "La Nausée" sukurtas subjekty-viniu metodu, o Camus "L'Étranger" — objek-tyviniu. Pirmasis atvaizdavo egzistencialistinę sąmonės sritį, antrasis fenomenaloginę objekto pusę.

Natalija Sarraute sėkmingai naudoja savo romanuose vidinį monologą (monologue intérieur). Išorinio dramos veiksmo juose nėra, kaip matyti iŠ jos "Portrait d'un inconnu", kurį Sartras pavadino antiromanu, nes jis yra visiška tradicinio romano priešingybė: nėra veiksmo, personažai be vardų, anoniminiai; taip pat jame nėra laiko, nes viskas atsitinka bet kuriuo metu, visur ir visuomet. Pats romanas sukonstruotas iš atskirų vaizdų, neturinčių tarpusavio ryšio, panašiai kaip garsusis italų filmas La dolce vita. Jis primena eilėraščių prozoje rinkinį. Klausimas, ar tokį kūrinį galima iš viso vadinti romanu.

Natalija Sarraute vaizduoja žmogų nuolatiniame kitimo vyksme. Jos žmogus juda tarp būties ir nebūties. Tačiau ji niekad neaprašo žmogaus, kambario, daikto tik skaitytojo smalsumui sukelti. Daiktai rodomi netiesiogiai ir tiek, kiek jie atsispindi būsenose, apie kurias mąstoma ir kalbama. Jos sukurti personažai — tai lyg ir~ beformiai modeliai, kuriuose glūdi tūkstančiai galimybių. Autorė turi susikūrusi labai naujovišką stilių. "Jos stiliaus slaptažodis vadinasi betarpiškumu.15 Kaip dažnas šių dienų romanistas, ji nebegali pasakoti, kas yra atsitikę, bet tik tai, kas atsitiks. Tokiu būdu ji turi vartoti laiko formą, kur įvykis ir rašymas būna čia pat drauge". Jos žmogus nebesijaučia nublokštas į egzistenciją ar esąs laiko sviedinys bei žaislas, nes jam nebėra atstumų, kadangi viskas vyksta čia ir dabar. Pranykus atstumui, veikėjo psichika keičiasi sąlyty su aplinka.

Natalijos Sarraute stiliaus naujumas ypač matyti jos romane "Planetarium", kuriame vaizduojama jauna pora su savo giminaičiais. Šios poros butas Paryžiuje, baldai, namų durys ir rankenos — tai dalykai, turį simbolinę reikšmę: jie yra tarsi rėmai, kuriuose amorfinė egzistencija įgauna tvirtą pavidalą. Romanas sukurtas ne vien iš vidinių besikryžiuoj ančių monologų, kaip V. Woolf to paties žanro knygoje "The Waves", bet jame galima rasti visko: vidinis monologas, dvasinė tyla, tiesioginė ir netiesioginė kalba, pašnekesio fragmentai, psichinių ir fizinių mostų aprašymai. Autorė bando rodyti permatomą vidinę tikrovę, kuri yra už tradicinės psichologijos ribų. Vidinis žmogaus pasaulis čia nebeanalizuojamas, nebeapra-šomas, bet parodomas betarpiškos gyvybės banguojančiame judesy. Tas pasaulis yra beveik anoniminė medžiaga, kuri nuolat juda. Į šią medžiagą žvelgiama iš taip arti, kad ji pasidaro regima ir atrodo tarsi sudaryta iš daugybės mažyčių dalelyčių: tai paukščių takas sielos danguje.18 Iš čia ir jos romano vardas "Planetarium". Autorei pavyko originaliai apipavidalinti vaizduojamų žmonių psichinį gyvenimą, kylantį iš pasąmonės tūkstančiais nenumatytų linkmių. Ji atveria naujus psichologinio romano pasaulius.

Prie romano atnaujintojų priklauso ir Maurice Blanchot. Visa jo kūryba sukasi apie mirtį, kuri yra pagrindinė jo romanų tema. Pagal Blanchot, joks gyvenimo vaizdas neleidžia prie mirties priartėti. Ji yra jam nebūtis, niekas arba nebūties ir nieko miražas, nuo kurio gyvenimas visuomet mus atskiria. Visų jo romanų ir apysakų turinys imtas iš gyvenimo ir mirties kaitaliojimosi zonos. Jo vartojamoji kalba paprasta, neutrali ir labai retoriška. Tai mirusioji kalba, kuriai atimtos visos gyvenimo aistros. Mirtis kalba per kalbą. Autoriaus manymu, mirtis meno kūriniui nėra privilegijuota tema; priešingai, ji yra vienintelis jo prieglobstis: literatūrinė erdvė yra mirties erdvė (l'espace littéraire, c'est l'espace de la mort).17 Gili patirtis meno kūrybos srity reiškia nesibaigiantį neprieinamos mirties j ieškojimą. Mirtis nėra tiesiog prieinama, bet ji yra žmogui tikras ir esminis dalykas. Reikšmingiausias jo romanas vadinasi "Le Très Haut", kuriame sumaniu vaizdavimu gyvai pristatomas didelės apimties pasaulis. Mirties filosofiją skelbia dar ir šiuos žymiuose savo apsakymuose: "L'Aret de Mort", "Au moment voulu", "Celui qui ne m'accompagnait pas", "Le dernier Homme".

Savo filosofija M. Blanchot'ą kiek primena airis Samuel Beckett, kuris nuolat gyvena Paryžiuje ir rašo prancūziškai. 1951 m. parašė romaną "Molloy", tačiau jis ypač išgarsėjo ne kaip romanistas, bet kaip dramaturgas su savo "En attendant Godot". Tiek savo dramose, tiek apysakose jis sumaniai naudoja nenutrūkstamą vidinį monologą, kuris mums rodo pasmerktos sąmonės amžiną maišatį, apsireiškiančią tuščiu kalbėjimu, nes toji sąmonė nesugeba surasti paskutinio žodžio, kuris ją nutildytų. Tas paskutinis žodis čia nėra tiesa, kuri, atskleisdama mums objektą, užbaigtų mūsų sąmonės šnabždėjimą, bet greičiau viso objekto pradin-gimas, arba niekas. Šis nenuilstamas sąmonės šnabždėjimas yra gyvenimo šnabždėjimas. Pasaulis nieko kito neturi kaip tik šį amžiną balsą, nesugebantį lokalizuoti, precizuoti ir matyti. Jame nėra nei čia, nei dabar, nei kadaise. Atsiminimo rekonstruoti negalima. Šis gyvenimas autoriui yra tarsi nulis. Viskas gyvenime yra beveik mirę, baigta; mums lieka tik tai, kas mus skiria nuo visiškos tylos atsiekimo: amžinos agonijos gyvenimas.18 Atrodo, kad šioje pasaulio pabaigos prietemoje viskas žmogui užgęsta, o patys daiktai nuo jo nutolsta. Pasišlykštėjimas fizinėmis gyvenimo formomis jo kūriniuose įgauna pačią ekstremiškiausią išraišką. Autoriaus vartojamoji kalba nepuošni ir abstrakti.

Paskutiniais metais naujų romano formų j ieškotojų tarpe ima garsėti Claude Mauriac, žinomo romanisto sūnus. Savo ir kitų modernistų pažiūras į romaną yra jis išdėstęs knygoje "Neliteratūra" (L'Alitterature).
Taip pat prie romano atnaujintojų grupės priklauso ir Marguerite Duras, kuri sugeba savo kūriniams duoti nepaprastą ir originalią išraišką. Jos romano "Le Square" turinį sudaro vienintelis dialogas tarp vyriškio ir mergaitės, kurie susipažįsta ant suoliuko parke. Abipusis abiejų personažų pasikalbėjimas mums atskleidžia jų liūdesį ir viltį. Vienas iš paskutiniųjų jos romanų vadinasi "Moderato cantabile", kuriame esminis elementas taip pat yra dialogas, pasižymįs nepaprastai žaviu ritmingumu.

Negalima praeiti nepaminėjus dar Raymond Queneau, kuris savo romanuose sprendžia kalbos problemą. "Pierot mon ami" yra išraiškos romanas, kurio objektą sudaro kalba. Jis čia parodijuoja klasikinę retoriką. Kalba jam yra esminė kūrinio realybė, nuo kurios jis neįstengia pabėgti. Minėtas romanas yra kalbos komedija, kur autorius ją darko, laužo, deformuoja. Nors tai yra daugiau kriminalinio pobūdžio romanas, bet iš tikro nėra aišku, koks iš viso nusikaltimas jame įvyksta. Dar čia minėtinas jo romanas "Loin de Rueil". Tai kalba pasikliaunančios svajonės romanas.

Robbe-Grillet, Sarraute, Butor, Simon, C. Mauriac, Blanchot, Beckett, Duras ir Queneau sudaro šiandien pačių moderniausių rašytojų grupę, nuo kurios daug priklausys ateities romano raida. Ši grupė literatūros pasauly jau gerai įsiteisinusi bei pripažinta ir kaskart susilaukia daugiau savo sekėjų. Linkėtina, kad ir lietuvių romanistai atkreiptų į ją dėmesį.

1 žiūr. M. Butor straipsnį Le roman comme recherche, atspaustą to paties autoriaus knygoje Repertoire, Paryžius, 1960. Cit. iš 7 psl.
2 André Maurois, Roman pas mort; straipsnis įdėtas savaitrašty Nouvelles Littéraires. Paryžius, 1957. 5. 2. '
3 A. Robbe-Grillet, Une voie pour le roman future; tai manifestas, kurio svarbioji dalis atspausdinta G. Picon knygoje Panorama de la nouvelle littérature française, 627-28 psl. Paryžius, 1960.
4 Ibid. 628 psl.
5 M. J. Friedman, The Neglect of Time: France's novel of the Fifties; straipsnis Books Abroad žurnale, 1962 m. pavasaris, 125-30 psl.
6 G. Zelter-Neukomm, Das Wagnis des französischen Gegenwartromans. Miunchenas, 1960. žiur. 73 psl.
7 Ibid. 74 psl.
8 Ibid. 79 psl.
9 G. Picon, op. cit., 162 psl.
10 G. Zeltner-Neukomm, op. cit., 110 psl.
11 žiūr. M. Leiris, Le Réalisme mythologique de Mi-
chel Butor žurnale Critique, 1958 m., Nr. 129, 99 psl.
12 G. Zeltner-Neukomm, op. cit., 120 psl.
13 M. Butor, op. cit. žiūr. pirma išnašą.
14 Nathalie Sarraute, L'Ere du Soupçon; Paryžius, 1956.
1S G. Zeltner-Neukomm, op. cit., 129 psl.
16 Ibid. 131 psl.
17 G. Picon, op. cit., 156 psl.
18 Ibid. 158 psl.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai