Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PIJAUS XII KONSTITUCIJA "EXSUL FAMILIA" KANONŲ TEISĖJE IR GYVENIMO PRAKTIKOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. JUOZAS ZELIAUSKAS, SDB   
(Pirmąjj jos pasirodymo dešimtmetį minint)
(Pabaiga)

III — Naujasis personalinės jurisdikcijos institutas "emigrantų misija" pagal Pijaus XII konstituciją "Exsul Familia".
Iš plačiau išryškintų personalinės-tautinės parapijos reikalavimų jau lengva numatyti naujojo personalinės jurisdikcijos instituto — "misijos emigrantams" — paskirtį ir net esmę. Iš kitos pusės išsamiai jį čia aiškinti nėra nei reikalo, kadangi tam yra specialių ir gan plačių studijų31. Užtat pasitenkinsime tiktai pagrindiniais juridinės jo struktūros bruožais.

Kad pati Bažnyčia jau nuo seniau jautė reikalą ir ruošėsi tokį institutą įsteigti, Pijus XII tai neabejotinai įrodo savo konstitucijos pirmame titule. Užtat jis neatsirado visiškai nelauktas ir bent moraliai neparuoštas. Iš čia net didesnė jo vertė.

Taigi Pijus XII savo konstitucija "Exsul Familia" be veikiančių minėtų personalinės jurisdikcijos institutų (grupė personalinių jurisdikcijų dėl egzempcijos iš teritorinės parapijos ir tautinės parapijos) įsteigia "misijos emigrantams" juridinį institutą, kurio titularą pavadina "emigrantų misijonierium"32. Šiam skiria aiškiai nustatomus tikinčiuosius33 , pripažįsta teises ir uždeda pareigas34 taip, kad daugiau ar mažiau jis prilygsta teritorinės parapijos klebonui35. Prie to, kiek vėliau, pridės kitas, ypatingas, net klebonams nesuteiktas galias, kad misijonierius kuo pilniau galėtų atlikti ypatingą savo paskirtį38.

Teritorinėms parapijos primena jų pareigą ateiti į pagalbą "emigrantų misijonieriui", kaip ekonomiškai mažiau išgalinčiam, dalinantis ar paskolinant tinkamas patalpas religinėms pamaldoms ir šiaip įvairiai pastoracinei veiklai37.

Pagaliau palikdamas, pagal Kodeksą, misi-jonierių ir jo veiklą vietos ordinaro priklausomybėj ir atsakomybėj, paima dar ir ypatingon šv. Sosto globon, pasireiškiančioj per konsisto-rinę kongregaciją, kuriai iš Kodekso yra pavesta rūpintis emigrantų religiniu gyvenimu38

Šis naujasis juridinis institutas yra skiriamas visiems tiems, kurių augščiausias individualus gėris, iš vienos pusės, liktų labai apsunkintas ano viešojo gėrio siekimu — iš čia pagrindas personalinei jurisdikcijai, — bet kuriems, iš antros pusės, negali būti panaudotas tautinės parapijos institutas dėl kai kurių elementų trūkumo: galimybės turėti pilnai ir nuo kitų nepriklausomai visa tai, kas yra reikalinga parapijai, arba viso to, kas duoda pastovumą tautiniam jos pobūdžiui. Konkrečiai jis yra skiriamas visų kraštų emigrantams, ar tai jie būtų svetur emigravę pastoviam apsigyvenimui, ar tik laikinai pvz., sezoniniams darbams. Pirmuoju atveju, tarp kitko, misijonieriui uždedama pareiga padėti žmonėms palaipsniui įsijungti į vietines teritorines parapijas,39 kadangi jų nusistatymas visam laikui pasilikti prilygsta amal-gamacijos intencijai. Konstitucija, pasiremdama gyvenimo patirtim, net nustato dviejų generacijų terminą, per kurį tas įsijungimo bei amalgamacijos procesas skaitysis įvykęs40

Su šiuo juridiniu institutu nebėra ekonominių parapijos įkūrimo sunkumų: atpuola rūpesčiai dėl savos bažnyčios turėjimo ir dėl misi j onieriaus išlaikymo. Visu tuo turi pasirūpinti tiek vietinė teritorinė parapija ar vietos ordinaras, kurio žinioj yra misijonerius, tiek augštesnioji instancija — konsistorialinė Kongregacija, kurios globai misijonierius pavestas.

Nebėra rūpesčių ir dėl laiko bei būdo, kada ir kaip turės sunormalėti padėtis, t.y., kada ir kaip užsibaigs "misija" ir vienintelė galės pilnai veikti teritorinė parapija, kas ordinarams tautinių parapijų atveju buvo ir tebėra tikras "punctum dolens". Taigi net iš ordinarų pusės, jeigu tik tinkamai suprastas, šis naujas juridinis institutas neturės sutikti nepalankumo.

Duodamas konstituciją ir steigdamas juridinį "emigrantų misijos" institutą, įstatymda-vys yra pareiškęs, kad viskas čia padaryta Kodekso dvasioje, pagal Kodekso vyraujančius dėsnius41. Klausiame: apie kokius dėsnius konkrečiai kalbama ir kaip jie čia pritaikomi?

Vienas iš tokių principinių dėsnių, atrodo, yra "unicitas capitis", t.y., vienintelio kiekvienai teritorijai viršininko dėsnis. Ir šitai tiek diecezijos, tiek teritorinės parapijos atžvilgiu42.
Ir štai kaip konstitucija įgyvendina minėtą dėsnį naujajame institute.

Kiek tai liečia vietos ordinarą, jau iš pat pradžios konstitucija pareiškia, kad niekuo nenori pažeisti jo galių, netgi duoda suprasti, kad, priešingai, šv. Sosto pastangos yra skirtos ateiti ordinarams į pagalbą. Tai iš šv. Sosto pusės pasireiškia dosniu "davimu": davimu, reikalui esant, specialiai tam paruoštų kunigų, davimu ant misijonieriaus ir ant visos jo veiklos budinčio centrinio aparato. Įstatymdavys, tiesa, ragina ordinarus pasinaudoti šia jiems teikiama pagalba, bet galutinai palieka pačių ordinarų gerai valiai ir atsakomybei duoti vienokį ar kitokį į tai atsakymą43.

Bet kas labiausiai įrodo "unicitas capitis" dėsnio pritaikymą, tai kad pilnoj ordinaro jurisdikcijoj, be mažiausios išimties, palieka emigrantų misijonierių44.

Kiek tai liečia teritorinės parapijos kleboną, nors konstitucija ir išima iš tiesioginės jo atsakomybės išimties atvejo tikinčiųjų pastoraciją, betgi, pagal bendrą Kodekso doktriną, pripažįsta vietos klebonui radikalią jurisdikcinę galią ir šių tikinčiųjų atžvilgiu. Iš čia dar kartą anoji kumuliatyvinė jurisdikcija: radikali teritorinės parapijos klebono, aktuali — misijonieriaus. Iš čia pilna laisvė išimties atvejo tikintiesiems pasirinkti vieną iš dviejų, nors, pagal taisyklę, toks priklausytų misijonieriaus juris-dikcinei galiai. Ir pats teritorinės parapijos klebono įpareigojimas leisti misijonieriui pasinaudoti teritorinės paskirties bažnyčia ar koplyčia leidžia suprasti, kad vietos klebonas neturi jaustis lyg svetimas prieš išimties atvejo tikinčiųjų dvasinį gėrį.

Kad tarp vietos klebono ir misijonieriaus nevyktų rimtesnių, ypač tikinčiuosius piktinančių nesusipratimų, ir šiam, lygiai kaip ir kitiems panašiems atvejams pritaikomas prevencijos dėsnis,4"' kurs betgi ne taip suprastinąs, lyg tas turėtų teisę, kurs pirmas pradeda. Ne.

Ypač "emigrantų misijonierius" turi jausti atsakomybę už jam pavestus tikinčiuosius, tik jis vienas turi teisę ir į bet kokį dvasinį jų aptarnavimą. Bet kada, pačių šios rūšies tikinčiųjų pageidavimu ar net ir neteisėtai (šiuo antruoju atveju misijonieriui atviras kelias protestuoti augštesnėj instancijoj), klebonas yra pradėjęs pavienių atžvilgiu bet kokį jurisdikciona-linį veiksmą, prevencijos dėsnis pripažįsta jam teisę jį ir užbaigti46.

Antrasis Kodekso dėsnis, kurį konstitucija įgyvendina šiame naujajame jurisdikciniame institute, tai jo autonomiškumas.
Anas augščiausias — sielų išganymo — gėris, su kurio pasiekimu sutampa pati Bažnyčios misija, reikalauja, lygiai kaip ir kitų jurisdikci-onalinių institutų atveju, ir naujajam institutui efektyvios autonomijos. Ir konstitucija pilnai ją suteikia. Ji emigrantų misijonieriui skiria lengvai atpažįstamus tikinčiuosius, pripažįsta "parapijines" teises ir uždeda pareigas; parūpina net reikalingas priemones. Žodžiu, pasirūpina, kad nieko netruktų, kas yra reikalinga efektyviai pastoracijai, kurios paskirčiai ir pats institutas įsteigtas.

Pagaliau trečias ir paskutinis Kodekso dėsnis, kurį norime iškelti ir kuris yra ypač ryškus naujajame jurisdikciniame institute, tai teritorinio Bažnyčios padalinimo palaikymas ir puoselėjimas.

Tiesą sakant, naujasis institutas kaip tik tam ir buvo įsteigtas, — kad lengviau būtų išimties atvejo tikintiesiems pereiti iš išimties padėties į normalią teritorinę jurisdikciją. Dėl to viskas jame yra ribota ir laikina, — kad veikiai būtų pereita į teritorinę santvarką: laikinas kultui skirtas pastatas, kurs yra tik paskolintas; laikini misijonieriui priklausantys tikintieji, kurių antroji generacija jau skaitysis teritorinės parapijos nariais; laikinas ir pats misijonierius kaip toks, kurio misija paprastai baigsis su paskutiniu dar pirmajai emigrantų generacijai priklausančiu nariu. Šios "emigrantų misijos" mot-to galėtų būti: normalizuoti padėtį. O padėtis bus normalizuota, t.y., personalinės jurisdikcijos tikintieji bus suteritorinti įvairiai: ar pasibaigus trumpalaikiams bei sezoniniams darbams ir žmonėms grįžus į jų pastovias gyvenamas teritorines parapijas, jeigu kalba eina apie grupes vienos tautybės darbininkų, kurie buvo emigravę darbams į svetimus kraštus; arba emigruojant iš laikino prieglobsčio stovyklų ir vietovių į pastovaus apsigyvenimo kraštus, negalint grįžti į savas gimtines, jeigu kalbama apie dar be galutinės sistematizacijos likusius tremtinius; arba pagaliau amalgamuojantis ir jau nuo antros generacijos įsijungiant į teritorines parapijas pačiuose imigracijos kraštuose.

—o—
Peržvelgiant, kas iki šiol buvo iškelta, pagrįstai atrodo pritaikytinas Bažnyčiai — šį kartą teritorinės ir personalinės jurisdikcijos principų sferoje — anas vaizdus šv. Rašto palyginimas: "Sicut sponsa ornata monilibus suis .. ." Ir vieno tų bažnytinės santvarkos dėsnių — personalinio — gilesnis mokslinis pažinimas didele dalim priklauso mokslo vyrui Eugenijui Pacelli, o kaip autoritetingas išimties atvejo tikintiesiems pritaikymo atbaigimas — popiežiui Pijui XII.

IV — Dabartinė Bažnyčios teisė ir mūsų lietuviškieji reikalai.
Su paskutine trumpos santraukos pastaba ši mūsų studija galėjo ir baigtis.

Bet nevienas būtų galėjęs — ir gana pagrįstai — konstatuoti, kad, pristatę gana pilną bažnytinės doktrinos vaizdą, nepadarėm paskutinio, mums ypač rūpimo žingsnio, — pritaikyti tą doktriną mūsų lietuviškiesiems reikalams. Štai kodėl, įsidrąsinę, ir brendam į aktualios bei karštos polemikos klampynę.

Kad esama klampynės, atrodo, niekam netenka abejoti. Nekalbant jau apie nekatalikiškos minties žmonių pasisakymus, ir tarp pačių katalikų nėra nuomonių sutarimo.

Nors jau nuo seniau Amerikos lietuviškų parapijų gyvenime jaučiamas savo rūšies slogutis, bet karti realybė visu savo nuogumu išėjo aikštėn su žinomais šv. Kazimiero tautinės parapijos Kalifornijoj įvykiais. Iš čia ir gyvas visų susidomėjimas ir minėtoji polemika.

Be vietinių, srovinės laikysenos pagyvintų ginčų ir trumpesnio pobūdžio pasisakymų, štai ir ilgesni, susidariusią padėtį jau nuodugniau užsimoję spręsti straipsniai. Kun. dr. A. Juška savo straipsny "Tautybė ir parapija JAV"47, iškelia visišką harmoniją tarp Bažnyčios mokslo ir teisingai suprasto patriotizmo, konstatuoja, pagal kanonų teisę, dviejų rūšių — teritorinės ir tautinės — parapijų buvimą ir tautinėms JAV parapijoms gresiantį pavojų ypač dėl progresyvaus daugelio parapijiečių nutautėjimo, dėl išsikėlimo toliau nuo parapijinių centrų, ir t.t. Lietuvybei sustiprinti ir lietuviškumui "kaip ilgiau"48 išlaikyti duoda keletą gerų patarimų, bet esmėje klausimo neišsprendžia. Sakome, kad ir išspręsti negali, kadangi neskiria paprasto emigranto nuo emigranto bent dvasioje svetimtaučio ir neprieina prie skirtingiems atvejams Bažnyčios taikomų skirtingų juridinių institutų.

J. Šoliūnas savo straipsny "Lietuviškųjų parapijų problema'49, pastebėjęs pirmojo autoriaus straipsny neužtektiną Bažnyčios santvarkoje vyraujančio teritorinio pobūdžio iškėlimą, savo ruožtu pabrėžia tai, ką mes pavadintume pagrindu, koddl teritorinė parapija Bažnyčios yra laikoma normalia parapija, prieš kurią kaip išimtis pastatoma vadinamoji personalinė-tautinė parapija. Toks pagrindas negalės būti kitoks kaip socialinis, ant kurio Bažnyčia pasidarys savo teisines išvadas. Šios jos gyvenimą ir tvarkys. Bet J. Šoliūno pasisakymas, nors ir išryškino bendrą problemos sprendimo linkmę, galutino sprendimo nedavė: ir čia nerandame būtino surūšiavimo mūsų lietuviškosios visuomenės ir kiekvienai skirtingai grupei pritaikymo Bažnyčios duodamo skirtingo sprendimo.

Vistik reikia džiaugtis, kad tiek viename, tiek antrame pasisakyme randame nevieną problemos sprendimo elementą. Net ir vėliau pasisakiusiems tokių elementų netrūksta. Turim o-meny J. Kojelio atsiliepimą "Tautinių parapijų problemą svarstant"50 ir ten pat trumpą V. Tercijono žodį. Pirmasis iškelia idealistinį elementą kaip sprendimo bazę, antrasis — mūsų lietuviškosios ateities nykumą be pozityvaus šios gyvenimiškos problemos sprendimo. Tai elementai, su kuriais negalim nesiskaityti.

Visų pirma negalime nesutikti, kad Bažnyčios santvarkoj vyrauja teritorinio jos paskirstymo dėsnis. Kodėl taip yra, be mūsų pačių trumpai suminėto istorinio išsivystymo ir moderniųjų bažnytinės teisės žinovų veikaluose išryškintų priežasčių51, įtikinančių pastabų ir argumentacijų randame J. Šoliūno straipsny, kur kalbama apie sociologinius tikinčiųjų gyvenimo reikalavimus. Užtat kada Bažnyčia tam tikrais atvejais prileidžia personalinį paskirstymą, tai ji daro tik išimties keliu. Gi šiam išimties atvejui yra skiriami net trys skirtingi juridiniai institutai: grupė personalinio pobūdžio juris-dikciių, paeinančių iš pozityvios egzempcijos, personalinė-tautinė parapija ir emigrantų misija, pagal skirtingos išimties atvejo tikinčiųjų p?dėtį, t.y., pagal tai, ar reikalas eina, pirma, apie pavienius asmenis, šeimas ar įstaigas, ar, antra, apie pastovios išimtinės padėties tikinčiųjų bendruomenes, turinčias ir kitus parapijai įsteigti reikalingus elementus, ar, trečia, apie laikinos išimtinos padėties tikinčiuosius.

Reikia dar prileisti, kad savo laiku toks beatodairinis personalinės-tautinės parapijos instituto pritaikymas bet kokios padėties ir intencijų emigrantams buvo netinkamos priemonės panaudojimas, nors nieko dėl to negalima kaltinti, nes Bažnyčia pati tada dar neturėjo visiems atvejams tinkamo juridinio instituto. Kad iš tokio netinkamo pritaikymo išėjo ir šiandien išeina nemaža rimtų sunkumų, kuriuos nelengva suderinti, nėra ko stebėtis. Pagrindiniai iš tų sunkumų galėtų būti taip išvardyti:

1 — Išimties atvejo tikintieji pagrįstai laiko savo teise naudotis jei ne jų pačių, tai bent jų tėvų ir senelių aukomis ir pastangomis statytomis bei įrengtomis bažnyčiomis ir kitais parapijos pastatais, prie kurių, be to, daug brangių atminimų ir tradicijų juos riša. Bet tarp pačių šios rūšies tikinčiųjų jau yra nuomonių skirtumas: ar tų pastatų veikimas ir organizacinis gyvenimas turi būti lietuviškoj ar jau nu-lietuvintoj dvasioj. Kas daryti?

Vytautas Ignas Sužieduotiniai

2 — Gerai daliai parapijiečių nutautėjus ar tai dėl mišrių vedybų, ar dėl bendro tipo lankytų mokyklų, ar dėl ano bendro vietinės asimiliacijos dėsnio, per ištisas generacijas gyvenant toli nuo vienintelio originalaus lietuviškumo šaltinio — Lietuvos, ar pagaliau dėl nutolimo nuo parapijų centrų, pats ekonominis parapijos pagrindas ar tautinis jos pobūdis yra susvyravęs: jeigu nutautėję bendruomenės nariai pasitraukia, parapija susiūbuoja ekonomiškai, jeigu liekasi — tautiškai. Dėl pirmojo atvejo negali liktis abejinga vyskupijos administracija, dėl antrojo — lietuviškoji visuomenė. Kas daryti?

3 — Neretai su tautinių parapijų neliečiamumų iškyla sunkumų ir vietos ordinarams. Vienas tokių galimų atvejų: tautinė parapija dėl bet kurios priežasties stokoja tos tautybės tikinčiųjų ir, be to, yra numatomos teritorinės parapijos centre, kur tinkamo religinio aptarnavimo dar nėra. Vietos ordinaras, be abejo, norėtų tokią tautinę parapiją padaryti mišrią, t.y., palikti jai tautinį pobūdį tos tautybės tikintiesiems, pridėti ir teritorinį pobūdį visų aplinkui gyvenančių tikinčiųjų labui. Bet aišku, su tuo jis užsitrauks nepasitenkinimą ir gal neapykantą iš grynai tautinio pobūdžio išlaikymo šalininkų, ypač jeigu šių tarpe būtų mažiau jautrių bendram Bažnyčios labui. Iš kitos pusės: jeigu palieka grynai tautinę parapiją, kuri bus tik laikina, ir šalia stato teritorinės parapijos pastatus, kiek vėliau, kaip tuoj pat suminėsime, numato turėsiąs kitų, dar didesnių sunkumų. Kas jam belieka pasirinkti?


4 — Blogiau esti, kai jau nusigyvenusios tautinės parapijos centras yra greta teritorinės parapijos centro. Iš vienos pusės, tokia parapija toliau savo gyvenimo tęsti negali, iš kitos gi paversti ją teritorine parapija neįmanoma dėl teritorinės parapijos centro artumo. Vietos ordinarui atrodytų vienintelė išeitis: tautinės parapijos centrą uždaryti ir daugiau ar mažiau asimiliuotus parapijiečius priskirti prie teritorinės parapijos. Bet kiek neapykantos jis su tuo užsitrauks, nes žmonės liks plėšte atplėšti nuo jiems brangių prisiminimų ir papročių! Tai tik dalis vietos ordinaro sunkumų, bet tikras "punc-tum dolens"

O visa tai, kartojam, tik dėl to, kad ne-visad vietoj buvo panaudotas personalinės-tau-tinės parapijos institutas. Jeigu iš pradžios galėjo atrodyti ir vietoj, tai su laiku, iš gyvenimo konkretybės paaiškėjo, kad ne vietoj52.

Čia vieta vienai bendresnio pobūdžio pastabai.

Bažnyčia turi religinę misiją. Tautinės misijos kaip tokios ji niekad neturėjo ir nepretenduoja turinti. Bet ji nori religinėje srityje aptarnauti tikinčiuosius tokius, kokie jie yra53, — taigi ir su tautiniu jų charakteriu bei tautiniais siekimais. Kaip teisingai pažymima kun. dr. A. Juškos straipsny, Bažnyčia gerbia tautinį "tikinčiųjų pobūdį, teisėtus tautinius siekimus. Net į religinę praktiką leidžia jį įsinešti, net pageidauja, kad tikintieji su juo įeitų. Iš čia darnūs ir giliai jaučiami tautinio - religinio gyvenimo reiškiniai, iš čia religija persunkta visa tautinė kultūra.

Bažnyčia savo tarnams-kunigams, kaip savo tautos nariams, principe nedraudžia dalyvauti tautinėse organizacijose, darniame tautiniame veikime. Šitai normaliose gyvenimo sąlygose.

Kitokia gali būti Bažnyčios laikysena, augš-tesniam jos gėriui reikalaujant, kai tautinės grupės yra svetur, prieglobsčio ar svečių teisėmis.

Šitais nenormaliais atvejais pasitaiko, kad kai kurie tautinės grupės tikintieji, pernelyg iškeldami savo tautinius jausmus, savo tautiniams siekimams pavartoja būdus ir priemones, kurie yra priešingi Bažnyčios dvasiai, pačią Bažnyčią kitų tautybių tikintiesiems ar gyvenamojo krašto valdžiai padaro įtartiną. Bažnyčios žmonėms prie panašių grupių veiklos pozityviai dėtis yra, nors ir netiesiogiai, draudžiama54. Jei kas tai daro, prisiima už tai ir visą atsakomybę.

Kitais kartais, net teisėti vienos grupės tikinčiųjų tautiniai pasireiškimai gali erzinti kitą grupę. Ir jeigu Bažnyčia prie jų prisidėtų, šią pastarąją galėtų nustatyti prieš save ir prieš patį tikėjimą. Tad ir tokiais atvejais, ir tik augštesnės savo misijos mintimi vadovaudamasi, Bažnyčia vengia kitus erzinančio tautinio atspalvio. Gi tokių atvejų gyvenimo praktikoj gali pasitaikyti daugiau, negu iš karto galėtų atrodyti, ypač tuose kraštuose, kur dauguma prileidžia, kad naujai atvykstantieji dėl įvairių motyvų trokšta kuo greičiau įsijungti į krašto žmonių gyvenimą ir interesus, o stipresnius tautinius atvykusiųjų pasireiškimus be niekur nieko laiko kraštui priešiškais.

Štai kodėl kai kuriuose kraštuose bet koks aiškiai tautinis, su religija ar grynai religiniais papročiais nesusijęs veikimas privengiamas daugelio net gyvos lietuviškos dvasios kunigų.

Bet norim pastebėti, kad kas čia pažymėta — tai tik faktų konstatavimas, jokiu būdu ne idealios laikymosi linijos išdėstymas. Idealiai imant, jeigu paprasti tikintieji skirstomi į turinčius teisę į tautinę parapiją ir į laikinos paskirties emigrantų misiją, tuo labiau ir griežčiau skirstomi kunigai, kuriems — jeigu paimsime tremtinius — principe paties šv. Sosto buvo atimta galimybė įsirašyti į juos priėmusio krašto vyskupijas. Šių ne tik tautinė, bet ir bažnytinė pareiga yra pilnai aptarnauti savo tautos žmones, kad galėtų ne tik išsilaikyti, bet, jeigu galima ir kiek galima, plačiau išsivystyti minėtoji religija persunkta tautinė kultūra. Gi įvairių kraštų vietos žmonės ir valdžios, kaip tikrai civilizuotų bendruomenių nariai, turi mokėti pripažinti ir kitų tautų gyvybės bei kultūros teises.

Bet reikia prileisti, kad dalimi dėl vyraujančio teritorinio Bažnyčios padalinimo dėsnio, dalimi dėl ligšiolinio skirtumo nedarymo tarp įvairių grupių tikinčiųjų ir užtat nepritaikymo kiekvienai jų skirtingo juridinio instituto, bet ypač, pagrindžiai, dėl paties gyvenimo konkrečiai peršamo ir brukamo nutautimo, ypač nesant galimybės atsinaujinti gyvam tautos šaltiny — ateitis maža ką gero žada lietuviškumui. Tai objektyviai į dalykus žiūrint.

31 Cituojame iá eilës: GOVERNATORI, L., "Com-mentarium in Const. Apost. "Exsul Familia", Apollinaris, 26 1953, p. 155-174; FERRETTO, J., "In Const. Apost. "Exsul Familia" animadversiones", Monitor ec-clesiastieus, 78 1953, p. 363-375; id., "Declaratio de Mis-sionariorum emigrantium officiis", Monitor ecclesiasti-cus, 79 1954, p. 214-219; id., "The Apostolic Constitution "Exsul Familia", The American ecclesiastical Review, Washington, 130 1954, p. 73-83: 146-162; id., "La Cos-tituzione Apostólica "Exsul Familia", Note storicogiuri-diche circa l'assistenza spirituale degli Emigranti, Pompei, 1955; O'LEARY, H.M., The Missionary of Emigrants", Eallarat, Australia, 1956; CARETTA. Ant., "I Missionari degli Emigranti bella Costit. Apost. "Exsul Familia", Roma, 1957.
32 Cit. Konst. "Exsul Familia", tit. II, kap. Ill, nr. 24.
33 Ten pat, taipgi nr. 40, 1°; pig. CARETTA, Ant, op. cit., kap. IV.
34 Git. Konst. nr. 24 ir nr. 35; pig. CARETTA, op. cit., kap. III.
35 Cit. Konst., nr. 35 §. 1.
36 "Sacrae Congregationis Concistorialis Nor-
mae et Facultates pro sacerdotibus emigrantium curam
incumbentibus", 10 die. 1954: AAS, 46 (1954), p. 91-92.
37 Cit. Konst., tit. II, kap. IV nr. 37
38 Kan. 248 §. 3; cit. Konst., tit. II, kap. 1,
39 FERRETTO, J., "La Costit. Apost. "Exsul Fa-
milia", Pompei, 1955, p. 14 išnaša 3 ir CARETTA, A.,
OP. CIT., P. 41.
40 Cit. Konst. tit. II, kap. iv, nr. 40.
41 Cit. Konst., tit. I, kap. Ill: " . . .Nobis tandem liceret unumquemlibet loci Ordinarium aptis instruere normis a legibus Codicis Juris can. non discrepantibus (mūsų pabr.), sed consųetudini aprimę respondentibus ."
42 Kan. 460 §. 2; pig. O'Leary, H.M., op. cit., p. 40.

43 Cit. Konst., tit. II, kap. IV.
44 Cit. Konst., nr. 18 §. 1. nr. 34 ir nr. 38.
45 Pig. kann. 205 §.2, 1553 §.2, 1568 ir kit.
46 CARETTA, A., op. cit., p. 39.
47 Į Laisvę, 1960 m. spalio mėn. nr. 22/9.
48 Ten pat, p. 38.
49 Aidai, 1962 m. nr. 1/146.
50 Aidai, 1962 m. nr. 3/148
51 Plg. augščiau padarytą išnašą 5. Pijus XII kalboj naujiems kardinolams, 1946 m. vasario 20 d. (AAS, 38 (1946), p. 147): "L'uomo, quale Dio lo vuole e la Chiesa lo abbraccia, non si sentira mai fermamente fis-sato nello spazio e nei tempo senza territorio stabile e senza tradizioni . . ."
52 Turim minty tuos asmenis, kurie atvyko prasigyventi ir vėliau grįžti tėvynėn, bet laikui slenkant priprato ir likosi.
53 Plg. išnašoj 51 cit. Pijaus XII žodžius: L'uomo, quale Dio lo vuole e la Chiesa lo abbraccia..."

54 plg. CJC kann. 138-142.
55 T.y., jau svetur gimę. "
56 T.y., tie, kurie turėtų priklausyti "emigrantų misijai", nes iš tikrųjų atitinka šį juridinį institutą.
57 Taigi neskiriam daug svarbos faktinam "įsipilie-tinimui".
58 Plg. M. KRUPAVIČIUS, "Lietuviškoji Išeivija", p. 24 ir p. 42.
59 šia linkme mus nuteikiančios ir literatūros jau turime. Be seniau pasirodžiusių šios rūšies veikalų ir augščiau cit. M. Krupavičiaus "Lietuviškoji Išeivija", štai paskutinė, plataus akiračio, visiems išeiviams skirta J. GIRNIAUS studija "Tauta ir tautine ištikimybė", Chicago, 1961 ir, ypač kunigams, M. KRUPAVIČIAUS "Kunigas Dievo ir žmonių tarnyboje", Chicago, 1961.

Bet liekasi visos subjektyvios, mūsų pačių idealizmu paremtos galimybės.
Mūsų manymu ir giliu įsitikinimu, kaip tik čia esama labai realaus ir tikro pagrindo visoms mūsų viltims, dėl kurių liekasi nepalaužta mūsų dvasia.

Mūsų kova už lietuviškumą, kaip tikram karo lauke, eina keliomis skirtingomis atsilaikymo galimybių linijomis: priešui pralaužus vieną, liekasi dar antra, pralaužus šią, turime dar ir trečią, kuri, jeigu mes norime, yra tiesiog nepralaužiama. Kokios tad tos linijos ir kur jos yra?

Atsakome: pirmoji tų linijų yra ne kas kita, kaip lietuvių kilmės55 ar net lietuvių tautos emigrantų misijos dvasioj56 organizuoti asmenys; antroji — tai lietuviai, gyvenamame krašte bent dvasia svetimtaučiai57 — tikrieji tautinių parapijų nariai; pagaliau trečioji linija — tai tautos veikėjų idealistų vadovybėj suorganizuoti ir veikianti daugiau ar mažiau tautos idealais gyvenanti — užtat platesne reikšme suprastina — lietuviškoji visuomenė. Ši, konkrečiai, yra ne kas kita, kaip prieš keletą metų, kaip atsakymas į dabartinio istorinio meto reikalavimus, įsteigta Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, su visais savo padaliniais.

Trumpai peržvelkim kiekvieną jų.
Pirmoji linija, nors jau ir asimiliuota ar dar asimiliacijos stadijoj, turi savo svarbą: ji visad mielai pritars kilmės krašto siekimams, savo auka juos parems, plačioje vietinėje visuomenėje ar valdžios įstaigose juos užtars. Yra netgi vilčių, tvirtų užpakalinių pozicijų dėka, nevieną jų atgauti tiesioginei mūsų kovai.

Mūsų laimei, tokiose JAV-se, kur mūsų emigrantų didžiausias skaičius, ir jiems buvo duotas personalinės bažnytinės jurisdikcijos institutas — parapija, kuri iš esmės neturi nustatytų laiko ribų ar asimiliacijai kartų.

Bet mūsų lietuviškasis interesas yra kuo mažiausiai palikt mūsų tautiečių emigrantų misijai (kurios, pvz., tokiose JAV-se de jure nėra, bet de f acto — taip: mat, daugelis mūsų tautinių parapijų, ypač vietinės visuomenės, vietinių autoritetų ir net mūsų pačių praktiškai yra laikomos, lyg "emigrantų misijos", kurių tikintieji yra skirti nutautėjimui). Tačiau nors ir tik fak-tinai egzistuojančią tautinę parapiją reikia suprasti kaip neriboto laiko bažnytinę instituciją.

Turim atsiminti, kad nemaža dalis net pirmosios bangos mūsų emigrantų — ką bekalbėti apie tremtinius! — atvyko į svetimus kraštus ne tam, kad pastoviai čia apsigyventų, bet kad prasigyvenę grįžtų tėvynėn (iš to ir tada jiems duotas parapijos institutas randa pateisinimą). Vistik ilgesnis gyvenimas svetur padarė savo ir nemaža jų tapo pastoviais juos priėmusio krašto gyventojais.

Reikia prileisti, kad iki šiol kovojome be plano ir jau nemaža pozicijų — pavienių asmenų, šeimų ir net ištisų parapijų — reikia laikyti prarastomis. Šį tą gal bus galima atgauti, bet, kaip minėjom, tik užpakalinių pozicijų sutvirtinimu.

Kas ypač svarbu — kreipti dėmesį į antrąją liniją, t.y., išlaikyti ir, pagal galimybes, sutvirtinti lietuviškumu dar paženklintas likusias tautines parapijas. Tam labai pasitarnauja savo patarimais ir pozityviais pasiūlymais visi au^'š čiau minėti spaudoje pasisakymai: ir nuoširdesniu bei aktyvesniu religiniu gyvenimu iš tikinčiųjų pusės ir atrakcija iš lietuvių kunigų pusės. Tema labai plati ir reikalinga atskiro nagrinėjimo. Šia proga net pasiūlymas: paimti privačioms ir organizuotoms mūsų diskusijoms ir nutarimams temą — kaip padaryti lietuviškumo tvirtovėmis mūsų lietuviškąsias parapijai
Tik visų — pavienių ir organizuotų — para|n j iečių sutarimu ir kunigų pritarimu galime to pasiekti.

Be šių dviejų kovos lauko linijų, kaip minėjom, yra dar ir trečia, kurią turime teisės laikyti tikrai nenugalima. Tai visi pavienių kraštų lietuviai, sujungti vienoje pasaulinėje organizacijoje: PLB-je.

J. Šoliūno teisingai pastebima, kad atvykus seniau mūsų žmonėms mažesnio išsilavinimo arba bemoksliams, buvo jaučiama reikalas burtis apie parapijas, kad čia rastų bet kokį patarnavimą, bet kokį lietuvišką veikimą Dabar, ačiū Dievui, to nebereikia. Galima palikti lietuviškom parapijoms tik religinę misiją, ko ir Bažnyčia, ypač Šiaurės Amerokos atveju, pageidauja. Visa kita koncentruokim į PLB-nę. Jos iniciatyva ar širdingu pritarimu ir pagalba bus steigiami lietuviškosios veiklos centrai, a la TT. Jėzuitų Jaunimo Centras Čikagoje (prie tokių centrų steigimo reikėtų eiti ir kitur), jos bus steigiamos ar remiamos lietuviškos mokyklos, kur jos bebūtų, prie jos šliesis visos kitos ne grynai religinės lietuviškos organizacijos bei lietuviškoji spauda.

Su šia centrine viso pasaulio lietuvių organizacija skaitysis ir mūsų politinis organas VLIK'as ir mūsų diplomatai, ir politinės partijos, ir Bažnyčios hierarchai, ir valstybių galvos.

Jeigu J.A.V-se veikia ir ALT'as, tai tik kaip Amerikos piliečių, lietuvių kilmės organizacija, turinti svarų balsą prie JAV valdžios lietuvių tautos kovoj už Lietuvos laisvę.118.

Ir ši tema turėtų būti plačiai mūsų išdiskutuota, kad ir čia neitume apgraibomis, bet su gerai išstudijuotu planu.
Šis šiek tiek sudėtingas, bet plataus akiračio ir galimybių lietuviškųjų mūsų problemų sprendimas, mums atrodo, yra ir realus — nes remiasi realia Bažnyčios misijos ir mūsų tautiečių šio meto padėtim — ir užtektinai idealistinis, nes palieka pilnai atvirus ir plačius vartus visų mūsų idealizmui59.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai