Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DAINŲ TYRIMO KLAUSIMAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS BALYS   

V.Ignas    Tremtiniai (aliejus)

PASKAITA LITUANISTINIŲ MOKSLŲ SEKCIJOJE

1. Tradicinės mūsų dainos buvo sukurtos ir išlaikytos šimtmečių bėgyje mūsų lietuviško kaimo žmonių. Jos yra vertingiausia ir turtingiausia mūsų tautosakos rūšis. Tačiau ne visos mūsų dainos yra gražios ir vertingos. Jų yra visokių, grynų perlų ir tikrų šiukšlių. Yra dainų, pasiimtų iš kitų tautų, yra dainų klajūnių, kurios žinomos beveik visoje Europoje. Dar yra mums primestų "burliokų" dainų, yra trivialių dainų, kurios tinka nebent vadinamom "stag parties". Todėl ne viskas, kas gali būti pavadinta "liaudies daina", jau yra neginčijama vertybė. Reikalinga yra daryti atranka, atskirti pelenus nuo perlų.

2. Kaip daina buvo sukurta? Ar buvo vienas kūrėjas, ar kūrė bendruomenė arba kolektyvas? Šiandie vyrauja nuomonė, kad ne liaudis, kaip kolektyvas, kūrė dainas, bet atskiri gabūs jos atstovai. Bendruomenė tik priimdavo jų kūrinį, jeigu jis jai patiko, laikui bėgant kiek pakeitė, pritaikė laiko ir vietos sąlygoms, kartais kiek pataisė, bet dažniau sugadino dėl užsimiršimo, nesupratimo ar pasikeitusio skonio.  Tokiu  būdu atsirado daugybė tos pačios dainos atmainų arba variantų. Kartais dvi skirtingos dainos esti sujungiamos į vieną, daina pailgėja arba nutrupa, bet vistiek galima utpažinti jos pagrindas arba pradinė forma. Bendruomenė kūrybiniam darbui netinka. Būrys žmonių gali pridaryti triukšmo, gali ir didelius pastatus sugriauti, bet didelį meno kūrini sukurti gali tik vienas asmuo — kūrėjas.

3.    Nuo Herderio laikų daug buvo kalbama upie "tautos sielą". Ta teorija dabar žymiai modifikuota. Vadinamoji "liaudis" nėra tarsi kokia avių banda, atskiri jos asmenys nėra pagal vieną mastą sukirpti, bet turi ryškius asmeninius ypatumus. Užtat reikia tiesiog skaičiuoti, kaip dažnai tam tikri dainų turinio ir formos ypatumai pasitaiko. Tik tada galėsime nustatyti, kas yra dažna ir tipinga, ir kas yra tik pripuolamas ar individualus reiškinys. Užtat rašant dainų studijas reikia ištyrinėti tūkstančius dainų, bet negalima remtis tuo, kas pripuolamai pakliuvo po ranka ir iš to daryti toli einančias išvadas.

4.    Yra didelis skirtumas tarp senųjų arba natūraliųjų ir naujųjų arba darytinių dainų. Senosios dainos turi toninį eiliavimą, natūralų ritmą, nepaiso rimo ir pasižymi poetinių priemonių gausybe, kaip paralelizmai, metaforos, simboliai ir kt. Klasiška mūsų senųjų liaudies dainų eiliavimo forma reikia laikyti trieilis jambas:
Vai broli, broli,
Broleli mano,
Šerk ma bėrą žirgelį.


Arba:

Per tiltą jojau,
Nuo žirgo puoliau,
Purvynėly gulėjau.


Labiau išsivysčiusi forma yra dešimt-skiemenės  jambinės eilės:

Visi bajorai į Rygą joja,
Mūsų brolelį drauge vilioja.


Arba be rimo:

Jau ir atlėkė gulbių pulkatis,
O ir pavarė į karą joti.


Senųjų mūsų dainų eilėdara yra labai įvairi ir mišri. Pvz., daktilinis eiliavimas:

Kad aš šokau su savo bernyčiu,       
Mane jauną ant rankelių nešė.


Dviejų ir trijų pėdų trochėjinės eilės:

O tai dyvai,
Didi dyvai buvo:
Ir užšalo
Ežers vasaraitėj.


Naujoviškose dainose randame skiemenį n į eiliavimą ketureilėse strofose, labai stropiai žiūrima rimo, trūksta poetinių priemonių, tai tik sueiliuota kronika arba publicistika. Senojo arba tradicinio stiliaus dainų kūrimas liovėsi apie XVIII a. pabaigą. Maždaug nuo XIX a. pradžios prasidėjo labai žymi individualinių autorių, verstinių bažnytinių giesmių ir spausdinto žodžio įtaka mūsų dainoms. Tačiau šalia naujųjų dainų iki pat mūsų dienų žmonėse išliko gyvos ir senosios arba tradicinės dainos. Tad nors liaudies dainų kūrybos laikus tenka laikyti pasibaigusiais, senoji tradicinė išliko gyva, ypač senosios kartos žmonių tarpe, be to, senoji daina vėl yra gaivinama ir palaikoma chorų ir dainininkų.

5. Reikia skirti "liaudies dainas" nuo "populiarių dainų". Pastarosios yra aiškiai individualinių autorių švieži kūriniai, kurie nuo liaudies dainų stiliaus ir dvasios yra labai skirtingi. Jos nenaudoja tradicinių mūsų dainų poetinių priemonių, žmonės dar nėra jų suvirškinę ar perdirbę, sukurdami naujus variantus. Tad naujosios partizanų ir komunistų dainos nėra tautosaka. Nors kartais tų aktualių dainų tarpe pasitaiko ir tokių, kuriose jaučiame tradicinės kūrybos atgarsius, vis dėlto didžiausioji jų dalis yra naujųjų laikų poetų kūriniai, nors ir be parašo.

6. Kodėl žmonės dainuoja ir kuria dainas? Kiekvienoje meno rūšyje žmogus išreiškia savo nuotaiką ir mintis. Mene visur pastebime du dalyku: formą ir turinį. Žmogus dainuoja ir šoka ir kai jis yra linksmas, džiūgauja, ir tada, kai liūdi ar yra gilaus skausmo prislėgtas. Dainuoti ir griežti gali ir pats vienas asmuo. Dainuoja artojas lauke, piemuo raliuoja ir griežia vamzdeliu tik gamtos ir savo bandos draugystėje. Daina teikia pasigėrėjimo bei paguodos ne tik draugėje, bet ir vienatvėje, žmogus išlieja su sikaupusį džiaugsmą, ilgesį ar skausmą, pajunta palengvėjimą, pasigėrėja gražia melodija, išlieja tai, kas jo viduje yra susikaupę. Viena liaudies dainininkė pasakė: "Daina yra kaip kokia brangiausia gyduolė (vaistas)". Kita dar aiškiau pabrėžė: "Aš turėjau tokį sunkų gyvenimą, kad būčiau iš varjavo jusi (pablūdusi), jei nebūčiau dainavusi."

7. Kaip ir kiekvienas kitas žmonių kūrinys, daina palengva vystėsi ir augo. Paprasčiausias

Juozas Rimša                Bolivijos indėnai

ir pirmykštis jausmo išliejimas yra šauksmas. Tas šauksmas pasidaro muzika, išsivysto į melodiją, kai jam suteikiamas ritmas. Ritmingas šauksmas jau bus daina, nors susidarytų iš beprasmių jausmažodžių. Ir iš tikrųjų mes turime tokių dainų, kurios turi ritmą ir melodiją, bet neturi prasmingų žodžių, tokios yra kai kurios mūsų pirmykštės "sutartinės". Pvz.:

Čiulado, čiuladyta!
Lig eiuladytala lylia!
Arba kita:
Sadūto rūto lingo, tatato, tato!
Vėliau jau įsiterpė prasmingas tekstas:
Išjojo jojo, sadauto rūto sadauto,
Brolis dvareliu, sadauto rūto sadauto. ir tt.


8. Kas pirmesnis: žodžiai ar melodija? Galimas dalykas, kad dainos tekstas ir jos melodija dažnai esti sukuriami tuo pačiu kūrybiniu momentu ir to paties asmens, tačiau per drąsu būtų tvirtinti, kad visados taip atsitinka. Mes turime nemaža atvejų, kai ta pati daina skirtingose srityse dainuojama visiškai skirtingomis melodijomis. Tekstas galėjo būti tik kartą sukurtas, tad melodija buvo vėliau sukurta jau esamam tekstui. Kitas atvejis — žemaičiai daugelį skirtingo teksto dainų dainuoja ta pačia melodija. Pagaliau skolintinės dainos dažnai turi savotiškas ir aiškiai lietuviškas melodijas. Vadinasi, mūsų žmonės pasiėmė tekstą arba dainos turinį, kokią tarptautinę baladę, o melodiją patys sukūrė.

9. Didžioji dabar žinomų mūsų liaudies dainų dalis, gal apie 80 proc., yra moterų sukurtos, ar bent jų perkurtos ir išlaikytos. Didžiausioji mūsų dainų dalis yra lyrinio pobūdžio ir pridera,  anot B.  Sruogos  "natūralistinio  ro— mantizmo" grupei. Moterys visados daugiau yra linkusios į lyriškumą. Taip yra ir kįtose tautose: epinės dainos yra vyrų, lyrinės — moterų sritis. Pvz. serbai daro aiškų skirtumą tarp epiškų "junačke pesme" ir lyriškų "ženske pes-me". Tačiau yra ir mūsų dainyne aiškiai vyriškos kilmės dainų: naktigonės dainos, arimo dainos, šienapjūtės valiavimai ir gana nemažas "jotinių" dainų skaičius, kurios pasakoja apie jojimą ir žirgą. Yra ir aiškiai vyriškų karo dainų. Kai kurios istorinės dainos, kurių nedaug tėra išlikę, irgi atrodo vyrų sukurtos.

10.    Žmogus mėgsta ne tik savo jausmus išlieti lyriškose dainose, bet ir pasakoti. Tad šalia pirmykščių šokio ir darbo dainų anksti išsivystė ir pasakojamosios dainos, apsakančios kokį nors svarbų atsitikimą ar įvykį. Dainų literatūroje dažnai vartojamas terminas b a 1 a-d ė. Taip vadinama pasakojamo pobūdžio daina, kuri dramatizuoja kokį nors svarbų įvykį. Pasakojamoji daina nereikalauja tokio griežto ritmo, ji yra ramiai plaukianti, beveik monotoniška, sakytume rečitatyvinė. Ji nepasižymi melodingumu, jos gaida susideda tik iš kokių trijų natų, bet ir jų jau gana, pasakotojui ji yra pakankama išraiškos priemonė. Seniausiu lietuviškos baladės pavyzdžiu gali būti "Karaliūno daina"1 Tiesa, jos tekstas kartais esti sumodernintas, paminint kunigus ir minyškas. Sena yra magiška baladė "Volungėlę nušoviau"2. Reikia pastebėti, kad baladės yra dviejų rūšių: (a) senosios, kuriose vyrauja likimas ir aistros, jos pasižymi šaltu žiaurumu, žmogus jose tik likimo žaislas (būdingus pavyzdžius randame skandinavuose ir angluose, iš dalies ir vokiečiuose) ir (b) naujosios baladės, vėlyvesniais laikais sukurtos Europos sausažemyje (prancūziškasai tipas), jose daugiau jausmingumo ir lyriškumo, mažiau šalto fatalizmo, nors ir tas pradas nėra pradingęs. Prie šio antrojo tipo pridera ir lietuviškosios baladės. Tik du žiauriųjų baladžių tipai gali būti lietuviškos kilmės ir abiejose mergaitė baudžiama už meilės nuodėmes: tėvas paskandina dukterį, arba brolis nukerta se-sesers galvą.8 Kitos mūsų žiauriosios baladės yra slavų kilmės.

11.    Lietuviai turi baladžių ir istorinių dainų, bet neturi heroinio epo. Kronikose randame paminėjimų apie istorines dainas, tačiau nėra jokių duomenų prileisti, kad kada nors lietuviai būtų turėję išvystytą herojinį ar mitologinį epą. Reikia laikyti visiškai neįrodomu dalyku, kad lietuvių epinę kūrybą galėjęs sunaikinti krikščionybės įvedimas, kuris atnešęs matriarchalinei  kultūrai  būdingą  dvasinę  laikyseną, kaip yra linkęs manyti Antanas Maceina.4 Galėjo krikščionybė iš dalies sutrukdyti herojinio epo tarpimą, jeigu toks būtų buvęs, bet ne dėl "matriarchato" pradų įvedimo (katalikiškoji krikščionybė pati tvarkosi griežtai patriarchališkai su vyriausiu autoritetu priešakyje), tik dėl kitos priežasties. Aišku, krikščionybė kovojo ir naikino stabmeldišką mitologiją, o be mitų negali būti ir epo. Čia tuojau kyla kitas klausimas: kodėl gi tada epas ir baladės išsilaikė norveguose, danuose, suomiuose, rusuose ar serbuose, nors tos tautos žymiai anksčiau pasidarė krikščioniškos, negu lietuviai? Tad priežasčių reikia kur kitur j ieškoti. Mano nuomone, lietuviai nesukūrė herojinio epo, nes jų dvasinė būsena neatitiko šios rūšies kūrybai. Lietuvių būdui yra svetimas beprasmis žiaurumas, didelė aistra, neribota garbėtroška, jokių ribų nežinąs kerštingumas, beprasmis susinaikinimas, — tai vis herojinio epo neatskiriami palydovai. Lietuvis negalėjo apie tokius įvykius ir asmenis šaltai ir ramiai pasakoti, kaip reikalauja epinės kūrybos dėsniai, tad jis visiškai nejudino tokių temų. Tik vienu atžvilgiu lietuviai artimi epo nuotaikoms, tai tikėjimas į aklą likimą arba fatalizmas. Užtat turime daug baladžių apie paskendimus ir panašius tragiškus įvykius, atsitikusius be aiškios priežasties.

12.    Kitas nepamatuotas Antano Maceinos tvirtinimas yra tas, kad pagal mūsų dainas "lietuvių liaudies siela nepažįsta meilės džiaugsmo"'1. Tai būtų, jeigu teisybė, kažkas neįprasta sveikam gamtos žmogui. Mūsų dainos ką kita rodo ir be jokių dviprasmiškumų. Reikia tik gerai įsiskaityti" Tačiau kartu mes pastebėsime, kad lietuviškose erotinėse dainose vartojama daug simbolių ir poetinių palyginimų, čia liaudies dainininkas dažnai sugeba daug originaliau, skoningiau ir poetiškiau išsireikšti, negu populiariose šių dienų radijo ir televizijos dainelėse. Tad ir šiuo atžvilgiu lietuviai yra normalūs žmonės, tačiau turi sąmojo ir poetinio pajautimo.

13.    Žinoma, daina pirmoj eilėj yra skirta dainavimui. Tačiau per drąsu būtų tvirtinti, kad "liaudies daina niekados neegzistavo, kaip eilėraštis arba grynas žodis"7. Mūsų kaime galima buvo rasti daug ranka rašytų dainų sąsiuvinių. Jų surašytojai ne visados žinojo visų tų dainų melodijas, nevisi jų buvo dainininkai, kai kuriems buvo įdomu tik žodžius pasiskaityti. Vienas asmuo nusirašydavo dainas iš kito, nesirūpindamas apie melodiją. Žinoma, tokius užrašus galėjo daryti tik tada, kai išmoko   rašyti.   Lietuvių   Tautosakos   Archyvas gausiame tokių "albumų" rinkinyje turėjo ir tokių, kurie buvo pažymėti XIX a. vidurio data. Pagaliau spausdintos dainų knygelės (be melodijų, nes nedaug kas moka gaidas skaityti) buvo labai paplitusios tarp žmonių. Daug tokių buvo išleista ir JAV, pvz., Paukščio ir Burbos stambūs iš visur pririnktų dainų rinkiniai. Tokie laidiniai turėjo gerą rinką. Tokios dainų tekstų antologijos leidžiamos ir dabar, nes daug kam įdomu pasiskaityti dainų tekstus, pasigėrėti jų poezija, panagrinėti juos kad ir be melodijų. Poezija ir muzika gali ir skyrium gyventi.

14. Dainų tyrimas yra sudėtingas dalykas. Jokiu būdu negalima daryti išvadų iš vieno kito pavyzdžio. Reikia peržiūrėti tūkstančius dainų, pasekti temas ir motyvus, padaryti jų atmainų palyginimus, išskaičiuoti dažnumo procentus, tik tada bus galima padaryti tikresnes išvadas. Be to, visados reikia pasižvalgyti į mūsų artimus ir tolimesnius kaimynus, gal ir jie tą pačią ar panašią dainą turi, gal tai yra skolinys arba keliaujantis tarptautinis dainos tipas. Tik išnagrinėjus tūkstančius dainų variantų, savų ir svetimų, bus galima atpažinti, kas yra sava ir kas svetima, kas yra būdinga ir kas tik pripuolama. Kitaip viskas remsis atsitiktinumu, ir klaidos bei netikslumai bus neišvengiami.

1.    Jonas Balys, Lietuvių dainos Amerikoje (Boston 1958) Nr. 189-191.
2.    Ten pat Nr. 356.
3.    Ten pat Nr. 245-248 ir Nr. 249.
4.    Antanas Maceina, Das Volkslied als Ausdruck der Volksseele; Geist und Charakter der litauischen Dainos (Bonn, 1955) p. 21-22.
5.    Ten pat p. 34.
6.    Pavyzdžius žiūr. Lietuvių dainos Amerikoje, p. xxxviii.
7.    Antanas Maceina, ten pat p. 13.

Pranas Lapė              Nancy (aliejus)


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai