Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MŪSŲ IŠEIVIJOS PERIODINĖS SPAUDOS POKARIO NUEITASIS KELIAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS KARDELIS   
Pirmiausia turiu pasidžiaugti, kad antro Kultūros Kongreso organizatoriai atkreipė dėmesį periodinei spaudai, kai pirmo Kultūros Kongreso metu man teko kovoti net su pirmojo posėdžio pirmininku dėl žodžio spaudos reikalu, ir tiktai stipriai spaudos žmonėms mane palaikius; buvo gauta teisė ir periodinės spaudos darbininkams gauti dalį salės laikraštininkų posėdžiams. Gal tai buvo nesusipratimas ar laiko sąlygų keistumo padarinys, bet visokiu atveju šis faktas, ypač spaudos žmonėms, yra įdomus. Gal juo reikšmingesnis, kad Kultūros Kongresas vyko kaip tik toje valstybėje, kurios prezidentas ypatingai iškėlė lietuvių spaudos reikšmę, teigdamas, jog Lietuva nuostabi jau tuo, kad ji sau laisvę ir savarankiškumą atsikovojo daugiausia spaudos pagalba.

Antro Kultūros Kongreso organizatoriai, iškėlę šūkį "Žvilgsnis į praeitį ir gairės ateičiai", nori turėti ar susidaryti mūsų išeivijos periodinės spaudos pokario metais nueitą kelią, atseit 1945 - 1962 metų laikotarpio.

17 metų, matuojant žmogaus amžiaus matu, žymus laikotarpis. Jis juo žymesnis, atsižvelgiant į išgyventus laikus, kurie buvo nervingi, permainingi,   kinta   žaibiškais   tempais, pareikalavę ir greitos orientacijos, įžvalaus numatymo. Ar mūsų spauda ir jos kūrėjai tokie buvo ?

Dėl laiko, vietos ir kitų sąlygų neturint galimybės plačiau temą nagrinėti, tenka tenkintis bendrybėmis, ir atsisakyti dokumentuotos apžvalgos, nors ji būtų nepaprastai įdomi.

Kondensuojant temą, aptariamąjį metą visų pirma tenka dalyti į: 1). Tremties laikotarpį ir 2). Išeivijos laikotarpį.

Tremties laikotarpį taipgi tenka skirti į dvi dalis: a). Karo laikotarpį ir b). Pokario laikotarpį. Jie labai skirtingi, ypač turint prieš akis daugumos tremtinių gyvenimo sąlygas, priklausiusias nuo Vokietijos nacių režimo.

Karo laikotarpis mums buvo bergždžias ir sunkus, nes nacių partijos diktatūra jokios laisvės nedavė ir apie savąją spaudą negalėjo būti ir kalbos. Daugeliui spaudos žmonių teko" slapstytis, nes nuolat grėsė pavojus prarasti ir turimą laisvę, būti net kalėjime, net koncentracijos stovyklose, kuriose jau buvo ir suimtų ir kalinamų, išvežtų iš Lietuvos.

Tą laikotarpį reikia suminėti jau vien dėl to, kad jis tenka nurašyti kaip tamsiausias išeivijos gyvenime, kada ne tiktai neturėjome spaudos, bet ir todėl,  kad  karo  metu teko koVOti už egzistenciją ir išlikimą, nes daugelis tremtinių taip ir žuvo, palikę net žuvimo pėdsakų;  kiti, ir tai tūkstančiai, buvo paleisti per kaminus dūmais.

Pokario laikotarpis prasidėjo 1945 metais, kapituliavus nacinei Vokietijai.

Gavę trupinėlį laisvės, visomis jėgomis, visu išsiilgimu šokome į spaudą — periodinę ir neperiodinę. Nors Ir sunkios buvo sąlygos, nes buvome juk belaisviai, vis dėlto sugebėjome sukurti didžiulę, galima sakyti, savo spaudą: kelias leidyklas, kelis laikraščius, o biuletenių, almanachų be skaičiaus, nes tai darė ne tiktai stovyklos arba didesni susibūrimai, bet net pavieniai asmenys.

Verta būtų ties šiais faktais plačiau sustoti ir panagrinėti sąlygas, priežastis, galimybes ir ypač tremtinį lietuvį, kuris domėjosi, lėšų neturėdamas, net ir pusbadžiaudamas, vis dėlto spaudai nesigailėjo net ir paskutinio pfenigio . . . Bet pažvelkime į pačią to laikotarpio spaudą.

Lietuva nuo viso pasaulio buvo aklinai atribota geležine uždanga. Maitinomės gandais ar pripuolamomis žiniomis, todėl daug kas buvo Lietuvoje "palaidotas".

Tremties pokario laikotarpį galima vertinti, kaip netikrumo, laukimo ir mūsų spaudos svajonių laikotarpį. Netikrume būnant, daug svajota ir ... stiprokai peštasi irgi ... dėl Išsvajotų dalykų ir dėl išsvajotų numatymų. Visa tai sudužo. Deja, liko šukės, kuriomis dar ir dabar žaidžia kai kas . . .

Apie tremties pokario laikotarpį konstatuokime faktus: buvo pasiryžimų, buvo valios dirbti, kurti, nors ir svajonėmis; buvo pasiaukojimo ir net supratimo, kad mūsų tikslai teisingi, teisėti, dideli, kilnūs ir gražūs, todėl jiems ir turime sutartinai dirbti ir aukotis, kartais ir pasipešdami.
Tremtyje sugebėjome ir spaudos durbininkus burti į organizaciją; sekėsi juos kolektyviai ir drausminti, nors idealo ir nepasiekėme. Iš spaudos darbininkų mokėjome reikalauti Ir žurnalistinės etikos, ir ne be gerų pasekmių, ko, deja, net dabar pasigendame ir nerandame priemonių to reikalo vesti prie tvarkos. O apie spaudos darbininkų suvažiavimą ir svajoti nustojome, šiaip taip sulipdytą ano pirmo Kultūros Kongreso metu žurnalistų organizaciją jau palaidojome. Tai yra faktai. Kai dabar J juos žiūrime iš 15-16 metų perspektyvos, juos galime suprasti ir vertinti.

Galima  pabrėžti,  kad į anuomet tremtyje keliamus klausimus žiūrėjome labai rimtai, ir nuoširdžiai juos nagrinėjome. Tai buvo klausimai, apima ne tiek tremtį, kiek visą Lietuvos ir lietuvių — tautos ir valstybės, patekusios okupacijon, reikalus. Ir jautėme už tai atsakingumą. Pripažinkime ir tą faktą, kad mūsų pastangos nebuvo bergždžios, nes mūsų tautos ir valstybės byla susidomėjimą buvome sukėlę. Dėl to Vakarų valstybės darė ir žygių. Tai irgi faktai. Tie visi faktai susidėstė ne be spaudos dalyvavimo arba įtakos.

Išeivijos laikotarpį taip pat prasminga skirti į dvi dalis: a), ankstyvąjį išeiviavimo laikotarpį ir b). įsi-pilietinusiųjų laikotarpį, nes šie du laikotarpiai labai skirtingi ir turi itin skirtingų bruožų, ypač mūsų išeivijos visuomenėje.

Išvykę iš Vokietijos, patekome daugumoje į demokratines teises žmonėms pripažįstančius kraštus. Beveik visuose mūsų emigracijos kraštuose jau radome periodinę spaudą — savaitraščius, dienraščius ir net žurnalų.

Vieni įsiliejome į esamą spaudą ir davėme jai įvairumo, naujos minties, daugiau intelekto, daugiau meniškumo. Kiti šokome kurti naujus leidinius arba esmingai pertvarkyti esamus. Ir šioje srityje yra padaryta. Ypač žurnalų srityje. Pažanga neabejotina. Ir tai, kas sena — pagerinant, kas nauja — naujai sukuriant. Tuo, galima sakyti, ir baigiasi   pirmojo   laikotarpio   laimėjimai.

Jeigu juos vertinti turinio, idėjine prasme, tai šį išeivijos įsikūrimo laikotarpį galima būtų pavadinti amba-sadoriškų vilčių laikotarpiu. Žymiųjų mūsų publicistų daug buvo svajota apie naujojo ateivio ambasado-rystę . . . Ambasadorius buvo plačiai užsimojęs ir augštai iškilęs. Deja, dabar esame susirūpinę prie iš am-basadoriškų augštybių nukritusio ambasadoriaus dulkių .. .
Prašau man atleisti šią donkichotišką pašaipą, nes tai buvo irgi tiktai svajonė, visiškai nesiderinusi su tikrove.

Tikrovė yra tokia žiauri, kad esame atsidūrę, kaip sakoma, "prie sudužusios geldos". Tai atėjo drauge su mūsų išeivijos įsikūrimu ir, kas svarbiausia, su "prasikūrimu", atseit — su namais, "karais", tarnybomis ir gerais uždarbiais. Tai įsi-pilietinusiųjų jau laikotarpio faktai.

Čia ir keltinas klausimas, kurį rašančiam patarė antro Kultūros Kongreso spaudos sekcijos vedėjas kun. dr. J. Prunskis: Ar spauda atliko savo uždavinį tremtyje ir išeivijo-je?

Gal tai kiek per platus klausimas rašančiam, nes jam tiksliau žinoma padėtis Kanadoje ir Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Tačiau, kiek girdėti iš įvairių šaltinių, o taipgi ir iš spaudos, padėtis visuose išeivijos kontinentuose maždaug vienokia. Visur vyksta spartus lietuvių ištautėjimas — ir kalbinis, ir sąmoninis, ir dvasinis, ir fizinis. Tiksliau kalbant, naujosios ateivijos nutautėjimas, lyginant su vyresniąja ateivija, yra spartesnis, beatodairiškesnis, prieina ligi absoliutiškumo. Yra tokių naujųjų ateivių šeimų, kuriose tėvai nesusikalba su savo vaikais, nes tėvai neišmoko imigracijos krašto kalbos, o vaikai liko neišmokyti savo tėvų kalbos. Padėtis ne tiktai tragiška, bet ir skandalinga.

Žinoma, už tai lengviausia kaltę suversti tėvams, čia, žinoma, yra didžioji tiesa, nes niekas kitas vaikų gimtosios kalbos neišmokys taip lengvai ir taip gerai, kaip tėvai, kurių ir prievolė, jeigu jie sąmoningi, žūtbūt vaikus savo kalbos išmokyti. Bet, neabejotina, kad tame yra kaltės ir spaudos. Spauda nepakankamai kreipė dėmesį į ši reikalą. Spauda, nenorėdama liesti skaitytojų, kurie vis dėlto tokiems dalykams yra labai jautrūs, nekėlė šito svarbaus klausimo, ir taip jis įsibėgėjo, kad dabar jau jį taisyti yra be galo sunku, jeigu nepasakyti — veik neįmanoma.

Tat demaskuokime dar vieną faktą: dingo ambasadoriai, dingo ir jų įpėdiniai. Įpėdiniai dingo greičiau, negu jų ambasadoriai. Gal tragiškiausia, kad ambasadoriai net didžiuojasi ir net atsidėję pučia burbulus, esą, jų įpėdiniai padarė geras partijas, susiradę sau kitos tautybės vienkeleivius. Ir šį burbulų pūtimą, deja, atlieka . .. spauda! Tat, štai, kaip spauda atlieka savo tautos pareigas. Tai lietuvybės išlaikymo sritis, o kur kultūrinės, socialinės mokslo, meno sritys ?
Vienas kitas publicistas pasidžiaugia: yra gero ir gražaus patriotinio lietuviško jaunimo, kuris ir tarp savęs kalbasi lietuviškai. Taip, yra sąmoningų tėvų sąmoningai išauklėtų ir vaikų. Jie sąmoningi ir bus geri lietuviai. Nuoširdžiai tokiais džiaugiamės. Bet ar tai mūsų išeivi-jinės spaudos dėka?

Tat stovime mes, spaudos darbininkai, prieš didelę problemą. Jauskime jai ir didelę atsakomybę. Kai reikalas taip žiauriai užleistas, mes vieni kažin ar sugebėsime ką padaryti, ypač, kad Lietuva su tautos šaknimis ir kamienu nuo mūsų atskirta.   Lietuvos  okupantui  pakeliui mūsų nutautimas ir dingimas Lietuvai. Jis prisideda prie tų pastangų, kurios mus stumia j tautos kapus. Jis tam tikslui nesigaili jokių pastangų ir jokių pinigų, kurie remia Lietuvos okupaciją. Kaip matėme, jis valdo ne tiktai anksčiau įtrauktus į okupacinę tarnybą, bet jis bando jau suardyti ir mūsų gretas, savo kėslus prakišdamas pro vadinamą "objektyvizmą" ir "neutralią informaciją". Tat vietoje ligšiol turėję savo lietuviškąjį nutautimo frontą, dabar turime jau antrą — Lietuvos okupanto sudaromąjį. Tuo pačiu mūsų pareiga tautai ir tėvynei darosi dvigubai svarbesne ir atsakomybe už tai dvigubai didesne. Prieš tas negeroves reikalingas labai didelis ir galingas sąjūdis, kuris visa jėga sukrėstų  išeivio lietuvio visą būseną.

Mūsų vienų, spaudos žmonių, jėgų tam tikslui neužtenka. Bet mes pasiryžkime, nežiūrint nieko, tuos klausimus kelti iš esmės, kelti visu atvirumu, visa jėga.
Atkeipkime dėmesį į tą rusiškąjį, bandomą mums įveisti "neutralumo ir objektyvios informacijos" vėžį ir padekime susiprasti ir suprasti tą žiaurią klastą net ir daktarams, jeigu tokių pasitaiko.

Mūsų sąmoningumas yra labai svarbus veiksnys, — padekime tautiečiams susiprasti.
Mūsų pačių organizuotumas — svarbus reikalas. Mūsų, spaudos žmonių, organizacija turi padėti nukreipti spaudos mintis į svarbiuosius dėmesio punktus ir pašalinti nesvarbias smulkmenas, kurios mus kartais skiria ir diskusijose įneša nemalonaus kartelio.

Šia prasme noriu atkreipti dėmesį į Jungtinių Ameikos Valstybių prezidento Kennedžio teleraketa (tel-star) perduotąją visai žmonijai kalbą, kurioje jis įtaigojo epochinės reikšmes būtinumą — atsisakyti valstybėms dalies suverenumo bendrųjų žmonijos reikalų labui! Aš esu įsitikinęs ir esu tikras, kad mūsų iš Lietuvos atsivežtos srovines nuotaikos ir tendencijos išeivijoje neturi realios prasmes, šia prasme čia muras tenka nugalėti tiktai totalis-tinės užmačios. Jos tiktai mus gali skirti, nors logikos totalizmui nėra, ne3 nė vienas totalizmas galų gale neišsilaiko nesubankrutavęs skandalingai, kaip Stalino, Hitlerio, Musco-linio ir kt. Tačiau ir šį skirtumą tramdykim. Bent, kaip sako Kennedy, atsisakykime dalies savo siekių visos tautos ir Lietuvos labui.

Istorija mus smerks, jeigu neiš-pildysime tautai ir tėvynei piliečio ir tautos dalyvio pareigos.
Baigdamas turiu pasakyti, kad mū sų lietuviškoji spauda vis dėlto yra padariusi pažangą. Ypač aš noriu pa brėžti ir pasidžiaugti, kad visa mūsų spauda yra idėjinė. Bulvarinės spaudos neturime. Tokios bandymai, nors ir kartoti, neprigijo. Tai yra ne tiktai gražu, bet ir reikšminga. Tai įrodo mūsų tautos žmonių rimtumą. Tačiau, kita vertus, gana dažnai mūsų spaudos žmonės, ypač tvarką laikraščius, per lengvai praleidžia visokių piktavalių, kartais atrodo net inspiruotų priešo agentų kiršinančius straipsnius ir sudaro įspūdį, kad laikraštis nusileidžia į tokių žmonių lygį. Tai sakydamas, noriu įtaigoti, kad mes, spaudos žmonės, stovėtume savo darbo augštumoje ir neleistume spaudai smukti iki tokio laipsnio, kuris keltų abejojimų ir sudarytų netikrumo, neigiamai veikiančio skaitytoją.

Kaip bebūtume iškilę, mums niekad nebus perdaug siekti didesnės pažangos ir didesnio tobulumo.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai