|
|
Parašė BENEDIKTAS RUTKŪNAS
|
Vytautas Ignas Jieškojimas
Motto: Raudoni veidužiai, kaip obuolužiai. Liaudies daina
1. VAISIAI
Tėvo sodai vaisių raudonskruosčių sklidini - Mes pasaulyje abu — vienui vieni.
Tu tik man, tik man tegyveni tyliame ūksmingo namo židiny.
Mus pagirdo vaisiai, sultymų pilni; mūsų meilėj šventadienėj mes — jauni, jauni.
Mes pasaulio skausmo, nerimo ugny bėgam, bėgame į laimę tekini —
tokie skaistūs, tokie alkūs, dyvini —..—
Laime, laime, kas tu? — Ar miražas? Kur tu gyveni?
Tėvo sodai, žali tėvo sodai vaisių auksaburnių kupini. Mes pasaulyje abu — visi — vienui vieni.
2. LIEJAS SAULĖ - -
Liejas saulė iš dangaus— aukso motina žmogaus, syvo kupina svaigaus --
Kas to syvo gers, ragaus - bus per amžius jaunas, gyvas lyg tas pasėlis ankstyvas, lyg pavasario alyvos — —
To mirtis šalta, bedantė niekad, niekad nesugaus! - - 3. GĖLIŲ TAIKA
Iš už miško saulė rieda. Spindulių lietus aptiško lauką, pievą, sodą, kelią
Rytas tamsumą prarijo. Lapas lapą, žiedas žiedą kelia, glosto -- O lelijų,
tulpių taurės, pilnos saulės, kvapnių sulčių kūpo. Bitės čiulpia taures tulpių ir lelijų, ir radastų. Švelnios miglos pievas supa. Peteliškių eibės plasta.
Širdžiai juokiasi pasaulis: verdančių gyvybės upių ir skaidriųjų šaltinėlių, ir gelmių, — seklių brastų, kūdikystėje bristų; sugriautų pilių iš smėlio.
O žinau, žinau — neilgos jūsų valandos ir dienos, mano daržo gėlės trapios, gėlės taikios! Jūs liglaikės, vienadienės: jūs nusnigsit, nudulkėsit.
O liks smilgos, usnys, dilgės — piktos vienos ir bekvapės. Kojas žeis ražuotos, rudos rudens rūkuose rugienos.
- - - - - - -
Merksis saulė. Dengs pasaulį naktys ilgos, naktys juodos — sniegas, gruodas, baltos pusnys.
4. NOSTALGIJA
Pasiilgau tolių mėlio, jūros žvangesio, bangų, baltakrūčių kopų smėlio, vėjo, laisvės ir draugų.
Pažinau pasaulio klastą, kerštą, pyktį, meilės nuodus -- Nūn širdis vienuolė plasta, — nuteriota, be paguodos, — sesės žvilgsnio išsigąsta; dienos — naktys, skausmu juodos be žvaigždžių
Tylos virpesį grėsmingą, erdvėj plintantį girdžiu, — žemę apimantį visą; gedulo varpus graudžius nuogo rudenio tyloj dvasia jaučiu, girdžiu.
Vienui vienišas it pirštas — ar guluos, taku žengiu — prieš akis vis ūkas tirštas kybo dangalu baugiu.
Vai, grąžinkit mano žemę, jūrą, laisvę, baltas kopas — Širdį, — amžinai neramią! — Taip man maudžia, taip man sopa!
5. ŽALIA
— Žalia — žalia — žalia! — Švilpauja beržai - - Turiu pilną valią, kaip balti beržai.
Turiu savo kelią, kur žali daržai Ant baltų šakelių žalsgani dažai
— Žalia — žalia — žalia! — raivosi beržai Kas man valių valią pavers visagalę?
|
|
|
|