Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠIANDIENINĖJE ISPANŲ PROZOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė B. Ciplijauskaitė   
Pažvelgus į paskutiniųjų dviejų dešimtmečių bėgyje Ispanijoje pasirodžiusią prozą, beveik norisi priimti 1925 m. Ortega y Gasset išreikštą rūpestį, kad romanas aiškiai suka dekadencijos link. Jau ir vadinamosios 1898 m. generacijos atstovai: Miguel de Unamuno, Pio Ba-roja, Azorin paliko skaitytojui kiekvienas labai savitą romano žanro supratimą (vienas iš originaliausių: Unamuno "Niebla" (Ūkanos) net į lietuvių kalbą buvo išverstas). Tačiau Jų romanus dar tikrai galima meno kūriniais pavadinti. Kiek už juos visus jaunesnis Ramon Perez de Aya-la sukuria visą eilę tikrai stiprių romanų: "Belarmino y Apolonio" "Tigre Juan" (Tigras Juan), "EI cu-randero de su honra" (Savo garbės keršytojas), sujungdamas puikų stilių su moderniu problemų pristatymu. Būdamas geras teatro kritikas, Jis įpina nemažai estetinės teorijos į savo romanus, tačiau jų nepaverčia jokiu doktrinos šaltiniu, įrodydamas, kad įmanoma sujungti teoriją su praktika.

Tarp jaunesniųjų autorių nemaža blogos įtakos padarė vis gausingesnės literatūros premijos: jie nespėja dar susiformuoti, kai jų vardas garsinamas jau po visus laikraščius. Dažnai tai vienam ar kitam įkvepia perdaug pasitikėjimo savim, ir dingsta noras tobulintis, toliau mokytis. Antra vertus, kai kurios iš tų premijų skiriamos politiniais ar labai asmeniškais sumetimais (Pernai pasirodė net romanas pavadintas "Premija", kuriame kritikuojamos visos procedūros). Vis mažiau dėmesio kreipiama į stilių, ir romanas kaskart labiau skaldomas į fragmentus, į eilę sulipintų paskirų vaizdelių. Tad nenuostabu, kad paskutiniu laiku pasirodė daugiau gerų novelių, autobiografijų, pasakojimų, kelionių aprašymų, negu romanų. Visuose šiuose žanruose lengviau išlaikyti vientisumą ir trumpam pagauti skaitytojo dėmesį. Romanai dažnai atrodo ar perdaug ištęsti, ar paversti grynais fragmentais, ir labiausiai į akis krenta tai, kad stilistiniu atžvilgiu jie jokios pažangos nebedaro. Daugelio iš jų kalba skurdi ir šalta, ar taip suskilusi, kaip ir pats romanas.

Iš visos grupės beletristų šiandien kiek ryškiau išsiskiria du autoriai: Camilo Jose Cela ir Miguel Delibes, ypatingą dėmesį skiriantys pačiai kalbai ir savo stilium smarkiai prašokantys visus bendralaikius. Gal būtų per drąsu tvirtinti, kad jie išlaiko romaną visoj jo augštumoj — 4r jie nevisai įspraudžiami į šio žanro rėmus —, tačiau tikrai juos galima pavadinti šių dienų ispanų prozos meisteriais.

Camilo Jose Cela, gimęs 1916 m., pirmą didžiulį perversmą sukėlė savo romanu "La familia de Pascual Duarte", pasirodžiusiu lygiai prieš 20 metų.

Ši pirmoji knyga ir liko jo pačiu stipriausiu romanu: trumpa, dramatiška, su puikiai išvystyta romano reikalaujama įtampa. Visa ji pilna milžiniškos, dažnai nesutramdytos jėgos, tiek turiniu, tiek forma. Tai vieno provincijos nusikaltėlio, kuris pagaliau nuteisiamas mirti, prisiminimai. Joje neatrasim nei gailesčio, nei švelnumo, nei artimo meilės. Autorius mėgsta — gal net perdaug — sukurti įtemptas, žiaurias situacijas, retkarčiais jas praskaidrindamas puikiu humoru. Jo didele dorybe tačiau lieka tai, kad visa, ką jis šiame romane aprašo, atrodo tikra, pilnai įtikėtina, kad jis niekur neperdeda. Stilistiniu atžvilgiu jis irgi duoda kažką visai naujo: trumpi, lyg sukapoti, palaidi sakiniai, pilni žemiausio luomo žmonių tipingų išsireiškimų. Kartais kalba virsta beveik tokia stipria ir įskaudinančia, kaip situacijos, kurias ji aprašo. Dinamizmui perduoti naudojami trumpučiai skirsniai ir daugybė labai gyvų, bet anksčiau literatūron retai tepakliuvusių žodžių. Niekur kalba neapdailinama: visur trykšta spontaniška jėga, visiems personažams priduodama dinamikos bei tikrovės pajutimo; visa knyga persisunkus kažkokia magiška jėga. Ją perskaičius, galima pačią idėją ar kai kurias smulkmenas kritikuoti, su autorium nesutikti, tačiau pradėjus beveik neįmanoma jos palikti.

šis romanas iš karto susilaukė didžiulio pasisekimo ir buvo išverstas į daugelį kalbų. Jis iš dalies įtaigojo ir tolimesnį ispanų prozos vystymąsi: momentaniškumas, susiskaldymas, neaptašyta kalba šiandien vis dažniau sutinkami, tik dažnai trūksta Celos meistriškos rankos, jo lakios vaizduotės, jo puikaus humoro, jo tikrai neeilinio intelekto, kad visus tuos fragmentus sujungus į darnią visumą.
Ir pats Cela savo vėlyvesnėse knygose vis labiau susiskaldo į epizodus ir dažnai pereina į paprasčiausią pasakojimą. Įvairumo joms netrūksta: vienoj ("Nuevas andanzas y desventuras de Lazarillo de Tor-mes" — Nauji Lazarillo de Tormes nuotykiai bei nesėkmės) bando atgaivinti ir modernizuoti XVI š. šelmių romaną; kitoj — "Pabellon de reposo" (Poilsio paviljonas) pristato visą eilę visai skirtingų personažų, kiekvieną su savo istorija, apjungiamų tik tos pačios ligos ir visus priglaudžiančios tos pačios sanatorijos; dar kitoj — "La Colmena" (Avilys) — atvaizduoja žemiausių Madrido sluogsnių gyvenimą. Kiekvienai iš šių situacijų jis atranda pritaikytą ir savitą kalbą, kiekviena pagrįsta gyvenimo stebėjimu ir kruopščiai surinktais ir užrašytais populiariais išsireiškimais. Kiekviena sugeba per-doti tipingą aprašomos vietos atmosferą ir įvesti skaitytoją į tą gyvenimą, nors jis dažnai gal net pasimeta personažų gausume. Sukurti tikrą, pilną gyvybės ir neužmirštamą personažą   jam   rečiau  pasiseka.

Paskutinio dešimtmečio bėgyje Cela skaitytojus maloniai nustebino visa eile naujo žanro atstovų: autobiografiniais kelionių aprašymais. Nauja juose tai, kad jis neskiria dėmesio tik vienam ar kitam miestui su pagrindiniais jo paminklais; ne, į didelius miestus tose knygose net neįkeliam kojos. Autorius išsirengia vieną gražų rytą į kelionę su kuprine ant nugaros, ir gaunam jį sekti pėda už pėdos, susidurdami daugiausiai su kaimiečiais, piemenim, vaikais, kartais ir kokiu valkata. Visi jie ir vėl įneša daug naujadarų ar tipingų išsireiškimų. Daugiausiai stebina ir priverčia tikrai juo gėrėtis tai, kad autorius pilnai pasineria to krašto, per kurį keliauja, nuotai-kon. Taip pirmojoj iš tų knygų — "Del Mino al Bidasoa" — atsiduriam žaliuojančioj, sodrioj, prietarų bei savotiško misticizmo pilnoj Galicijoj, ir ją skaitant mums atrodo,
 
kad girdim net ir tenykštę tarmę ir matom ja kalbantį kaimietį: truputį melancholišką, truputį apsileidusį, tikrai širdingą, mielai linkusį išmest keletą stikliukų. (Pats Cela kilęs iš Galicijos). Kitoj — "Viaje a la Alcarria" (Kelionė į Alcarria) — aplankom nesuskaitomus Kastilijos kaimelius, ir ten kalbos tonas jau visai kitoks, ir dėmesys skiriamas tam, ką pirmiausia pastebėtų kastilietis. čia jaučiam kiekvieno kilometro dulkes ir karštį ir sunkiai sveriančią — nors ir pustuštę — kuprinę, čia sutinkam ir taip charakteringą tų saule nudegusių, sunkiai už kiekvieną dulkinos žemės pėdą kovojančių kaimiečių vaišingumą. Ir girdim jau tik aiškią, nuostabiai taisyklingą, nors ir niekad jokioj mokykloj nebuvusio kastiliečio kalbą.

Trečioji knyga — "Primer viaje andaluz". Apuntes de un vagabundo" (Vagabundo užrašai iš Andalūzijos) — skaitytoją perkelia į Andalūziją, kur taip gausu spalvų, nuolat žydinčių ir nuostabiai kvepiančių gėlių, kur ir eilinis žmogus sudėtingom metaforom išsireiškia. Ir čia autorius prisistato kaip vagabundas; ir vėl sutinkama visokio plauko žmonių.

Paskutinė iš tos serijos — "Judíos, moros y cristianos" (žydai, maurai ir krikščionys) — ir vėl mus veda per Kastiliją, bet šį kartą per tą jos dalį, kuri ypatingai persigėrus istorija, kur beveik kas kilometras išdygsta nauja pilis. Viskas ten byloja apie Viduramžius (iš ten kilęs ir knygos pavadinimas: XII - XIV šimtmetyje žydai, arabai ir krikščionys ten kartu gyveno, dirbo, kūrė), tad ir pati kalba beveik persikelia į XIV amžiaus kronikų ar pirmųjų poetų kalbą, čia kiekvienas puslapis trykšta istorija, legendom, perpintom modernaus gyvenimo atspindžiais ar literatūriniais prisiminimais. Retkarčiais autorius taip į-sismagina, kad beveik per ištisą puslapį negirdim nieko kito, kaip įvairių miestelių ar į juos vedančių kelių pavadinimus, užuominas apie jų istoriją ir tai kiek apsunkina jo stilių. Čia nebėra to lengvo spontaniškumo, kurį radome pirmosiose kelionių knygose: norom nenorom vaizduotėn skverbiasi ir pats autorius — labai apsiskaitęs, puikiai žinąs savo krašto istoriją, ir tuo pačiu labai skirtingas nuo pakeliui sutinkamų žmonių.

Bet kurią iš šių knygų perskaičius, atrodo, lyg aprašytos vietovės ir jy gyventojai lyg gyvi atsistoja prieš mūsų akis. Cela šį pasakojimo būdą ne patogiam fotelyj sėdėdamas išrado, o tikrai pats visus tuos kelius perėjo, su nesuskaitomais žmonėm keliais žodžiais persimetė. Gi kas vakarą, užbaigęs kelionę, dažnai prie žvakės šviesos, kruopščiai užrašinėjo visus naujai išgirstus žodžius, visur priežodžius ir visas patarles. Todėl visa ten taip tikra, taip įtikėtina, todėl jos pavirto jau beveik vadovėliais ar keliauninko vadovais.

Vienoje iš paskutiniųjų savo knygų — "Tobogan de hambrientos" (Išalkusiųjų rogės, 1962), Cela vietoj pratarmės duoda naują romano apibūdinimą. Pasak jo, norima romaną į per griežtus rėmus įsprausti, norima laikytis dar klasiškų normų, kai gyvenimas kelia naujas problemas. Jo nuomone, pagrindinė sąlyga geram romanui yra turėti tinkamą "nugarkaulį" ir paskui prie jo derinti "kūną". Taip didelei idėjai reikės dramblio skeleto bei dramblio kūningumo; mažesnių pretenzijų autorius pasitenkins mažu paukščiuku ar gyvatės vienodais slanksteliais, aptrauktais beveik viena oda. Tokiu atveju kiekviena romano dalis bus organiškai sujungta. Fragmentiškumą jis aiškina tuo, kad ir gyvenimas susideda iš fragmentų, kurie tačiau visai palaidi negalėtų egzistuoti: taip ir jo romanai. Jo nuomone, pati blogiausia romano ar bet kokios knygos ypatybj tai tapti nuobodžiu.

Kad Cela augštai vertinamas visuose sluogsniuose, įrodo ir tai, kad jo paskutinei knygai —"Fabulas de Gavilan" (Kišenvagio pasakėčios) iliustracijas padarė Picasso, kuris tikrai nesutiktų iliustruoti bet kokio rašytojo romaną. Cela taip pat redaguoja vieną iš plačiausiai pasklidusių literatūros žurnalų: "Pape-peles de Son Armadans", ir taip pat yra Real Academia Espanola narys.

Savęs klausiant, kodėl jam nepavyksta sukurti tikrai nepraeinančių, tikrai stiprių ir gyvų personažų, iškyla viena galimybė: labai dažnai jis vaizduoja gyvenimo neigiamas puses, ir dažnai jo personažai taip pat neigiami ir netiesiogiai net kritikuojami. Kas dar svarbiau — beveik niekad nepajuntam, kad jis savo sukuriamą būtybę mylėtų. Ne, jo stipriausias ginklas yra satyra, ir kartais ji labai aštri. Nors kai kurie iš personažų ir labai ryškiai pristatomi, kartais jaučiasi, kad jiems trūksta vidinio gyvenimo, kad ir jie tik iš kitų juoktis galėtų. Apie 30 metų anksčiau Miguel de Unamuno vienam iš savo romanų pasakė, kad vienintelė, jo nuomone, svarbi sąlyga sukurti geram personažui yra jį pamilti, dar prieš jį išleidžiant į viešumą, ir paskui visur su tėviška meile jį lydėti. To kaip tik trūksta Celos knygose: jos pilnos virtuoziškumo, puikaus humoro, kai reikia ir dirginančio įtempimo, bet nejaučiam, kad autorius tikrai mylėtų savo veikėjus. Savo knygose jis mums prisistato toks pat, kaip ir gyvenime: nepakeičiamas humoristas, puikus aktorius, meistriškas pasakotojas, užkariaujantis iš karto visų dėmesį, bet beveik niekad neparodan-tis savo tikrojo aš, neatveriantis savo širdies.

šiek tiek už Celą jaunesnis (1920 m. Kastilijoj gimęs) Miguel Delibes taip pat skaitytojo akį patraukia ir jame nuostabą sukelia savo menišku kalbos apvaldymu. Ir jis pristato labai realų Ispanijos kaimo ar mažo miestelio vaizdą; ir ten netrūksta labai atšiaurių bei toli gražu neidealizuotų gyvenimo atspindžių. (Tiek Celos, tiek Delibes kūryboj randame paskutiniųjų dešimtmečių metų Ispanijoj įsigalėjusios literatūros srovės, vadinamos "tremendizmu", atspindžius. Faktiškai Cela jį beveik ir sukūrė — pilnos realizmo, žiaurios situacijos ir joms pritaikyta kalba). Skirtumas tarp jo ir Celos tačiau tas, kad Dolibes geriausiuose veikaluose pagrindinis veikėjas yra nedidelis berniukas, kuris savo vaikišku jautrumu bei nekaltumu net ir pačioms atšiauriausioms situacijoms priduoda švelnumo. (Jei vaiko vietą užima koks senukas ar iš kaimo miestan pakliuvusi tarnaitė — "La hoja roja" (Raudonas popieriukas) —, nuotaikai sukurti tarnauja jų naivumas.) Jame atrandame ir šiaip ispanų literatūroje nedažnai užtinkamą   bruožą   —   meilę   gyvuliams.

Technišku atžvilgiu ir Delibes veikalus nevisuomet galima būtų pavadinti romanais — ir jie susideda iš paskirų fragmentų, nors visuomet randame pagrindinį veikėją, kuris juos sujungia. Beveik visur galima būtų kalbėti ir apie tam tikrą temos išvystymą, bet kartu tiesa ir tai, kad bet kuris poskyris turi savo kaipo fragmento pilną vertą. Didžiausia Delibes dorybė tai jo puikus pasakojimo būdas, puikus stilius.'
Kiekvienas jo palyginimas, kiekviena metafora atveria naujas galimybes, sukuria naujus horizontus, leidžia skaitytojui pajusti gilų vidinį pasaulį, įrodo, kad kalbos menas dar nemirė.

Nusakyti, kas Delibes romanuose vyksta, gana sunku: veiksmas ten beveik nepastebimas. Pagrindinio personažo mintys ar jo kasdieniniai užsiėmimai   daug   svarbesni,   jie   iš karto sukuria savitą, skaitytoją pagaunančią nuotaiką. Kai kurie iš jų įkelti į Pietų Ameriką ir pristato tenykštes visuomet mažytes, bet giliai   glūdinčias   problemas.   Vienoje knygoj kalba apie medžiotojo pasaulį "Diario de un cazador" (Medžiotojo dienoraštis). Iš pačioj Ispanijoj besivystančiųjų  knygų  daugiausiai  pritarimo susilaukė "EI Camino"  (Kelias) ir  tik  šiemet  pasirodę   "Las ratas"   (Žiurkės).  

Abiejuose   roma-nuose sutinkame vargingą Ispanijos gamtovaizdį,  labai primityvų gyvenimą, tačiau abu perpildyti iš vaikiškos  širdies  plaukiančio   skaidrumo, kuris betgi nei kiek nenusilpnina  tikrovės pagavimo bei pajutimo.
Kiekvienam   puslapyje,   kiekvienam naujam nuotykyje jaučiama, kad autorius su meile seka savo sukurto "didvyrio"  žingsnius,  kartu  su juo džiaugiasi, kartu su juo liūdi, šiuo atžvilgiu jis radikaliai skiriasi nuo Celos. Plačiajai publikai jis daug mažiau pažįstamas ir niekas net nebandytų jų abiejų lyginti.

Ir Delibes yra parašęs visą eilę trumpesnių novelių, kur jo, kaip pasakotojo, gabumai gal net dar ryškiau pasirodo. Kai kuriose knygose bandė jis ir aštrų, kiek pajuokiantį Celos  toną paimti—pristatyti  veikėjus sunkios   tikrovės   spaudžiamus, persisunkusius   gyvenimo   žiaurumo, grynus realistus. Tie veikėjai surandami  žemesniuose sluogsniuose,  tad ir jų kalba labai atšiauri ir stačiokiška. Vienas iš tokių pavyzdžių yra "Dario   de   un   emigrante"    (Emigranto dienoraštis), kur aprašomi visi smulkūs naujakurio vargai ir jo reagavimas,   atsidūrus  kitam  žemyne. Bendrai imant, šios knygos mažiau pasisekusios,  nes Delibes pats stiprumas yra kalbos poezija, priėjimas su meile ne tik prie pagrindinio personažo, bet ir prie jo kalbos. Šalia šių dviejų pagrindinių dabartinės ispanų prozos šulų dar daug vardų būtų galima suminėti, tačiau daugelis jų iškyla su viena knyga ir paskui  vėl  dingsta.  Kas  metai  vis labiau įsitvirtina dvi moterys:  Ana Maria Matute  ir Maria  Elena  Qioroga,   abi   gerai   apvaldančios   stilių įteikiančios originalių, kartais ir labai drąsių, minčių. Bendras įspūdis  prozos   pasaulyje  betgi  nėra toks džiuginantis, kaip poezijoj: sunku jiems būtų prilygti  tuo  pačiu metu kuriantiems  prancūzams,   vokiečiams ar  amerikiečiams.   (Įdomu tai. kad Pietų Amerika paskutiniųjų metų bėgyje yra davusi nemaža tikrai stiprių ir originalių novelistų.) Vienintelis žanras, kuris tokį palyginimą pateisintų tai gal novelė, kur kiekvienas  dar individuališkiau  pasireikšti gali. O individualizmas ir nenoras pripažinti bet kokių taisyklių tai juk jau nuo seno vienas iš charakteringiausių  ispano  bruožų.
B. Ciplijauskaitė



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai