Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JONO GRINIAUS GULBĖS GIESMĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė T. Sakalas   
Jonas Grinius savo naujoje "Gulbės giesmės" dramoje sustoja ties romantiška Barboros Radvilaitės ir karaliaus Žygimanto Augusto meile, kurią plačiai yra vaizdavę lenkų rašytojai. Medžiaga tikrai įdomi, kad Lietuvos didiko duktė pavergia gana išlepusį karalių ir jam padaro lemiamos įtakos.

Šiai meilės ir ištikimybės istorijai Jonas Grinius skyrė nemaža triūso. "Gulbės giesmės" pirmoji redakcija buvo parašyta prieš keliolika metų ir atspausdinta Aidų žurnale 1949-1950 m. Vėliau autorius sugrįžo narplioti patrauklių istorinių situacijų ir dramą perkūrė. Aptvarkė jos kompoziciją, suglaudino, tekstą sueiliavo. Tuo suteikė stilistinio sklandumo, tvirtumo ir iškilmingumo. Dabar drama kur kas tvirtesnė nei pirmoje redakcijoje, ji skaitoma kur kas sklandžiau ir geriau.

Autorius į praeitį žiūri ne kaip istorikas, kuriam rūpi tiksli faktų registracija, bet kaip dabarties žmogus. Jis stengiasi dabarties gyvenimo problemas nukelti praeitin. Įžangoje jis rašo: ". .. istorinės aplinkybės ir istorinė medžiaga, kurią duoda Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto gyvenimas, pirmiausia yra suprastas kaįp priemonės ir paskatai kūrybiškai atsiliepti į mūsų laiko psichologines ir idėjines problemas, nes istorinėje perspektyvoj tos pačios arba panašios problemos neatrodo tokios rėkiančios; netraukda-mos autoriaus į publicistiką, tuo pačiu suteikdamos jam daugiau laisvės, jos netiesiog padeda problemas iškelti į apskritai žmogišką plotmę" (6 psl.).
Dramos pagrindan yra padėta gana plati problema — ištikimybė meilei, jaunystės idealams, Dievui. Randame ir kitų šalutinių problemų — vienatvės, tremties.

Dramos konfliktas auginamas, sustatant meilę prieš neapykantą. Pirmiausia suvedama Barbora Radvilaitė su Žygimantu Augustu (I veiksmas). Radvilų giminei, atrodo, tikrai buvo išskaičiavimo matyti Barborą karaliene. Abu Radvilos, Mykolas Rudasis ir Mykolas Juodasis, turėtų daugiau įtaigoti seserį, kad ji stengtųsi patikti karaliui ir jį laimėti. Autorius atsisako šios įdomios situacijos; ją trumpai palietęs, leidžia natūraliai vystytis Barboros ir Žygimanto santykiams.

Žygimantas Augustas, iki tol pažinęs nemaža moterų, tikrai įsimyli Barborą, joje suranda savo meilės ir gyvenimo prasmę.

Antrame veiksme autorius jau rodo Barborą slapta ištekėjusią už Žygimanto. Ji gyvena pasislėpus Dubingių dvare. Bet Žygimanto motina Bonna jau žino apie slaptą santuoką ir pradeda veikti. Per savo agentus siūlo pasitraukti iš kelio. Tuo pačiu metu sužinome, kad mirė senasis karalius. Dabar lieka pagrindinė kova — vainikuoti Barborą karaliene.

Trečiame, viename iš dramatiškiausių veiksmų, vaizduojama, kaip senate karalius su užsispyrimu gina savo bylą ir net pagraso grąžinti vainiką, jei senatas nepripažins Barboros teisėta jo žmona.

Ketvirtas veiksmas rodo Barboros gyvenimą Krokuvoje. Ten ji jaučiasi lyg tremtinė. Iš visų pusių ją supa priešai. Įnirtusi puola karalienė Bonna, veikia jos šnipė burtininkė Zerida. Lankosi ir lenkų primas, gundydamas ir siūlydamas palikti karaliaus namus. Sužinome, kad ji laukia kūdikio, sosto įpėdinio. Tai įgalina Žygimantą dar labiau kovoti.

Penktame veiksme matome Barborą jau vainikuotą, bet ji palaužta ligos. Įpėdinio sostui nėra. Bonna vėl ją spaudžia, kad paliktų savo vyrą karalių, tik tada išsigelbėtų nuo mirties. Barbora pasiryžta įrodyti, kad jos meilė galingesnė už mirtį. Ji prašo karaliaus, kad jis neatkristų nuo Romos tikėjimo ir kad ją palaidotų Vilniuje.

šeštasis veiksmas skirtas pavaizduoti Žygimanto Augusto gyvenimo galui. Nors jis vedęs Kotryną, bet jis vienišas. Sostui įpėdinių nėra. Jis negali užmiršti savo Barboros. Iš dvaro išvaiko savo žmoną ir savo motiną, atsisako visokių gundymų keisti religiją ir pasilieka ištikimas savo jaunystės meilei — Barboros idealams.

Dramos intriga nėra paversta viena kylančia ir lūžtančia linija. Ji sudėta iš atskirų vaizdų, kurie kartais primena iškilmingos poemos ištraukas. Plati vaizduojama medžiaga turi daug tokių momentų, kurie intrigą galėtų varyti tolyn. Bet dažnai autorius ja nesinaudoja, o talkon pasikviečia burtininkę Zeridą. Šios scenos su burtininke silpnina ir sublankina pačią dramą.

Rengdamas antrą redakciją, autorius dramą gerokai sutrumpino. To sutrumpinimo reikėjo ir dar daugiau, pvz., šeštas veiksmas su astrologu Tvardausku pasidaro nebereikalingas, nes likiminė kova baigiasi penktame veiksme.
Charakteriai. Autorius plačiausiai pavaizdavo Barborą ir Žygimantą. Barboros charakterį išaugina palaipsniui, suteikdamas jos meilei prasmės. Tačiau ji nėra perdaug patraukli, — ji kartais naivi, nuolat verkšlenanti, gana įkyriai kartoja, kad ji mirs. Neįtikina skaitytojo ir tai, kad ji tiki burtininke.

Karalius Žygimantas Augustas sukurtas kur kas įdomiau. Jis moka ir juokauti ir rimtai pažiūrėti. Gale darosi nesuprantama jo kalba apie bezdžionligę.

Pagrindiniai charakteriai kalba perdaug iškilmingai, ir jų žodžiai apie vyturėlius nuskamba neįtikinančiai ir net juokingai.

Antraeilius veikėjus autorius sukūrė kur kas laisviau ir drąsiau. Jų kalboje daugiau polėkio, daugiau sulčių, ir jie patys išėjo gyvenimiškesni.

Knyga išleista praeitais metais ir turėjo pasisekimo, jos laida jau išparduota. Išleista gražiai. Knyga gavo LRD premiją.
(Jonas Grinius: GULBES GIESMĖ, šešių veiksmų istoriška drama, išleido Lietuviškos knygos klubas Čikagoje 1932, 222 psl., kaina 3 dol.).
T. Sakalas
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai