Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVOS MENO ISTORIJOS TYRINĖJIMAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jurgis Gimbutas   

Praėjusių metų pabaigoje Herde-rio Institutas Marburge (Vak. Vokietijoje) išleido dr. Povilo Rėklaičio knygą "Einfuehrung in die Kunstgeschichtsforschung des Gross-fuerstentums Litauen". Autorių pa-pažįstame iš jo puikių straipsnių Lietuvos meno istorijos temomis "Aiduose", "Liet. Enciklopedijoje" ir k. Išsamesnės P. Rėklaičio studijos spausdintos "Commentationes Balti-cae" 1955 ir "Zeitschrift fuer Ostforschungen" 1959 m. Dabar jau turime jo pirmąją knygą, tiesa, dar ne pilną Lietuvos meno istoriją, bet tik įvadą į meno istorijos tyrinėjimus. Apimama plati Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės teritorija 16 a. pabaigos ribose. Apsiribojama architektūros ir dailės paminklais, sukurtais iki 19 a. pradžios, kada Lietuvos valstybė buvo sužlugdyta Rusijos priespaudoje ir politiškai ir kultūriškai. Knyga išleista labai jau kukliai: rotatorium padaugintas mašinraštis su minkštais viršeliais, be iliustracijų, šis lyg ir rankraštinis leidinys ateityje turėtų būti perspausdintas, kaip didesnio veikalo dalis. Apie penktadalis tos knygos, 43 psl., skirta kondensuotai tyrinėjimų istorijai. Kiti 173 psl. apima gausią bibliografiją ir sistemingus dalykų, vietovių ir vardų indeksus. Tekstas parašytas 1957, bibliografija 1961 m.

Dr. P. Rėklaičio darbas parašytas su jam būdingu įžvalgumu ir erudicija. Tai nėra vien tik sausas faktų ir literatūros suregistravimas, bet gyvas savo srities mokslinio pasaulio vaizdas su atitinkamo laiko politiniu ir socialiniu fonu. Kur reikia, tyrinėtojai paryškinami jų biografijų bruožais. Veiksmas vyksta daugiausia 19 a. ir vėliau lenkų okupuotame Vilniuje ir laikinojoje sostinėje Kaune. Per pusantro šimto metų padirbėjus beveik šimtui specialistų ir meno mėgėjų, gerokai išblaškytoje literatūroje sukaupta tyrinėjimų medžiaga atskleidžia gausius D. Lietuvos K-tės meno turtus. Išgelbėta iš užmiršties architektų ir dailininkų vardai, kilmė, kūrinių datos, jų sunykimo ir perdirbinėjimo istorija. Savo istorinį įvadą autorius padalino į 5 straipsnius: a) tyrinėjimų pradmenys 19. a. pradžioje, b) 1831-1915 m., c) vokiečių darbai Lietuvoje I pasaul. karo metu, d) lenkų darbai Vilniuje 1920-1939, e) Neprikl. Lietuva ir trumpai sovietinė okupacija.
Kaip kiekviename moksle, taip ir meno paminklų tyrinėjimuose svarbiausias dalykas yra pažinti pačius objektus ar jų liekanas vietoje, atrasti ir ištirti to laikotarpio archyvinę medžiagą, kuri galėtų paryškinti faktus apie menininką, jo patyrimą, darbo sąlygas ir kitas susijusias aplinkybes. Meno istorikas turi būti išsimokslinęs specialistas, susipažinęs su tiriamuoju laikotarpiu ne vien tik Lietuvoje, bet ir kituose kraštuose, kad galėtų naudotis lyginamąja medžiaga. Nemaža dalis Lietuvos meno kūrėjų buvo iš kitur atvykę svetimtaučiai, atsivežę vieno ar kito stiliaus tradicijas ir jas akli-matizavę Lietuvos sąlygose. Tyrinėjant architektūrinius objektus, reikalinga inventorizuoti, t. y. apmatuoti, nubraižyti ir nufotografuoti tai, kas yra išlikę. Prie to reikalinga rasti architekto projekto brėžinius, susekti, kas buvo laikui bėgant perdirbta, nugriauta ar pridėta. Pavyzdžiui galima nurodyti P. Galaunės, V. Žemkalnio ir Ed. Budreikos studijas apie architektą L. Suoką-Gucevičių. Dr. P. Rėklaitis savo ankstesnėse studijose ir šioje "Einfuehrung" knygoje metodingai surenka ir sinteti-zuoja iki šiol plačiai pažertus faktus apie atskirų tyrinėtojų darbus ir parodo, kaip žingsnis po žingsnio, plyta prie plytos buvo atkurta Lietuvos pilių, bažnyčių, rūmų ir senųjų dailės kūrinių kilmė, praeitis ir likimas.

Tyrinėjimų apžvalga pradėta anglų Jonu Saundersu, kuris atvyko Vilniun 1810 m. iš Londono per Petrapilį. Jis pirmasis skaitė meno istoriją Vilniaus univ-te, ėmė tyrinėti ir restauruoti senesniųjų dailininkų kūrinius. Sunku patikėti, kad pusę tūkstančio meno turtus kaupusios D. L. K. valstybes meninis palikimas būtų buvęs pradėtas tyrinėti ir dokumentuoti tik 19 d. pradžioje. Gal pavyks dr. P. Rėklaičiui ir jo kolegoms meno istorikams prisikasti ir prie senesnių šaltinių, kurių turėtų būti Europos archyvuose. Toliau, sustojant tik prie svarbesniųjų autoriaus nagrinėtų meno istorikų, prisimena vilniečiai M. Balinskis, Ig. Kraševskis, med. dr. M. Homolickis, broliai grafai Tiškevičiai. Eust. Tiškevičius, suorganizavęs 1855 m. Archeologijos Komisiją ir Archeol. Muziejų, išplėtė tyrinėjimus už Vilniaus ribų, siekdamas Biržų pilį. Konst. Tiškevičius išleido 1871 m. knygą apie Nerį ir jos krantų paminklus (žr. prof. S. Kolupailos str. "Aiduose" 1957 nr. 7). Totorius archeologas A. H. Kirkoras, įgavęs rusų valdžios pasitikėjimą, galėjo tęsti savo darbą ir po 1863 m. sukilimo, kada kultūrinis darbas Lietuvoje buvo dar labiau suvaržytas. Jo vadovo po Vilnių išleistos net 5 laidos (1856-1889) nenustojo savo reikšmės ir vėliau. 19 a. antrojoje pusėje pasirodė tendencingų rusų leidinių, kuriuose iškeliama rusiškų cerkvių reikšme ir rusiškoji įtaka Lietuvoje, nutylint vakarietiškus lotyniškosios kultūros meno kūrinius (pvz. P. Batiuškovo knygose). Po 1905 m. sukilimo savarankiški tyrinėjimai Lietuvoje atgijo ir įgavo organizuotą formą. Lietuvių Mokslo D-ja Vilniuje puoselėjo lietuvių tautinę kultūrą: tautodailę, sodžiaus meną, kalbą. Vilniaus lenkai per savąją Mokslo Bičiulių Draugiją toliau tyrinėjo diduomenės palikimo kūrinius miestuose ir dvaruose. Prie vilniečių prisijungė Rusijon išsikėlę mokslininkai, išleidę Petrapilyje "Kwartalnik Litevvski" ir "Litwa i Rus" žurnalus.

Labai įdomios P. Rėklaičio pastabos apie I pasaul. karo vokiečius Lietuvoje. Nemokėdami vietinių kalbų ir nesusipažinę su ankstesniųjų tyrinėtojų darbais, jų meno žinovai jautėsi "atradę" nematytus Lietuvos meno paminklus. Dėl to knygoje suminėtųjų dešimties vokiečių autorių studijos ar straipsniai vokiškuose leidiniuose stokoja mokslinės vertės, paremti daugiausia įspūdžiais, o ne faktais. Tik B. Schmidas yra parašęs vertingesnę studiją apie Trakų pilį ir gotiškuosius mūro pastatus, pats atlikęs tyrinėjimus ir matavimus vietoje. Taip pat teigiamai reikia vertinti ir dr. P. Rėklaičio nepaminėtą inž. H. Soederį, 1917 m. inventorizavusį Tričiūnų kaimo pastatus (Vyd-žių apylinkėje) ir išleidusį gerai iliustruotą disertaciją Darmstadte. Nors namotyra ir netelpa P. Rėklaičio studijų apimtin, bet svarbesnioji namotyros literatūra jo bibliografijoje įtraukta. Daugumas vokiečių, kaip seniau rusai, stengėsi iškelti germaniškosios kultūros įtaką Lietuvoje (pvz. P. Karge). Vėliau ir lietuviai ir lenkai savotiškai pasinaudojo tais vokiečių meno istorikų rašiniais. Lenkai atmetė progermaniškas tezes, o lietuviai ir gudai cituodavo vokiečių teigimus, norėdami nuneigti lenkiškąsias tendencijas. Toji kova už praeitį ir mūsų laikais tebetsiama, deja, ne visada tiesos vardan. Pagaliau jau laisvoje Lietuvoje kurį laiką buvo ignoruojami Lietuvos viduramžių pastatai, kaip neva vokiški ir dėl to svetimi lietuvių kultūrai.

Didžioji dr. P. Rėklaičio studijos dalis skiriama Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio darbams meno istorijoje. Lenkams okupavus Vilnių, kur yra didžioji dalis senųjų meno paminklų, susitelkė pakankamai jų specialistų ir ėmė jau su Lenkijos valdžios parama tyrinėti architektūrą ir dailę. Tos studijos buvo skelbiamos "Ateneum Wilenskie" (1923-1939) žurnale, kurį P. Rėklaitis laiko dar ir dabar svarbiausiu D. L. Kun-tės meno istorijos tyrinėjimų dokumentu, čia, ir iš dalies kitur, spausdinti tokių meno istorikų darbai, kaip kun. J. Fijalek, archit. J. Klos, prof. M. Merelowski (jo vieno sužymėtos 20 studijos bibliografijoje; autorius charakterizuoja jį kaip kiek tendencingą Vilniaus "autonomista"), S. Lorentz, E. Lopacins-ki, kun. P. Sledziewski, J. Jodkows-ki (Gardine). Kaip anksčiau, taip ir po I pas. karo daugiausia dėmesio susilaukė architektūra, dailę paliekant antroje vietoje. Dr. P. Rėklaičio pastabos apie tų ir kitų tyrinėtojų darbus yra esminės, iškeliančios autorių tezes, tendencijas, privalumus ir trūkumus.

Tuo laiku besukuriant naujai Lietuvos valstybei, formavosi ir nauja visuomenė, atsirėmusi daugiau į kaimą ir gana skeptiškai nusisukusi nuo viso, kas ją siejo su buv. polonizuota dvarininkų Lietuva. Autorius taikliai pastebi, kad tose sąlygose ir meno istorikai daugiausia domėjosi lietuvių (liaudies) kultūra, rišdami tautiškumą su kaimiškumu, o kaimo meną — su priešistorine ir ankstyvosios istorijos lietuvių kultūra. Vėliau tasai vienapusiškas požiūris kiek pasikeitė, į tyrinėjimus Nepr. Lietuvoje įsijungus vakarietiškos kultūros mokslininkams, kaip dr. H. Kairi ūkš-tytė-Jacynienė, prof. M. Vorobjovas, taip pat ir žinomasis dail. M. Do-bužinskis. Galima papildyti autoriaus sąrašą, primenant "Nauj. Romuvoje" ir vėliau Vokietijoje pasisakiusį archit. J. Kovalskį-Kovą, kuris stipriai kėlė mintį, kad ne tik kaime, bet ir Lietuvos miestuose, pilyse, bažnyčiose, dvaruose esama lietuvių meno paminklų. Daugiausia nuopelnų Lietuvos meno istorijos kūrime autorius priskiria iš tikrųjų to vertam prof. P. Galaunei, kuris šalia muziejų organizavimo ir dėstymo universitete, dar suskubo atlikti nemaža naujų tyrinėjimų ir parašyti knygų bei straipsnių (P. Rėklaičio bibliografijoje yra 28 P. Galaunės pozicijos iš 1920-1941 m., bet čia dar trūksta keliolikos ano ir vėlesnio laikotarpių darbų).

Minėdamas Lietuvos kryžių ir koplytėlių tyrinėtojus A. Jaroševičių, dail. Ad. Varną, prof. Ig. Končių, mūsų autorius pastebi: "Buvo ilgai priimama, kad kryžių ornamentai esą neginčijamai tautiškų formų lobis" (cit. versta J. G.). Būtų įdomu patirti, ką patsai dr. P. Rėklaitis galvoja apie tų kryžių ornamentikos kilmę ir stilistinį pobūdį.
Peržvelgęs Archeol. Komisijos (įst. 1919), dail. A. Tamošaičio, prof. J. Baltrušaičio, kun. K. Jasėno, dr. J. Griniaus, o taip pat V. D. Kultūros

Muziejaus ir Bažn. Meno Muziejaus darbus, autorius skiria du puslapius sovietų okup. Lietuvos meno istorikų veiklai. Priminęs knygos skaitytojui, kad dėl bolševikinės priespaudos Lietuvos meno paminklų tyrinėjimas buvo sustojęs net iki 1953 m., P. Rėklaitis pastebi ir pavergtoje tautoje naujų jaunų jėgų savo mokslo srityje. Dabar Lietuvoje architektūros ir dailės istorijos tyrinėjimai spiečiasi apie Liet. Mokslų Akademiją ir Vilniaus bei Kauno dailės muziejus, čia dar tektų pridėti Politechnikos Instituto Architektūros fakultetą. Savo didžiai vertingą studiją, ir tuo patim naują įnašą lituanistiniams mokslams, dr. P. Rėklaitis baigia komplimentu lietuviams mokslininkams egzilyje J. Amerikos V-se, kur "Liet. Enciklopedijoje" ir "Aiduose" atspausdinta visa eilė Lietuvos meno istorijos studijų. Šį komplimentą tenka nukreipti į patį Povilą Rėklaitį, nes kaip tik jo daugiausia ir pasidarbuota toje srityje už Lietuvos ribų.

Komentaruose apie savo sudarytą bibliografiją autorius sako, kad tai ne pilna Lietuvos meno istorijos bibliografija, o tik jo apgalvota atranka. Suregistruoti 944 dalykai (ir dar keli įterpti su Nr. a) aštuoniomis ar daugiau kalbomis. Pavadinimai išversti į vokiečių k. Suminėti ne tik meno istorijos, bet ir giminingų sričių, kaip archeologija (pilių), etnografija, numizmatika, heraldika, kai kurie raštai. Įterpta keli nedidelės mokslinės vertės turistinio pobūdžio ar kraštotyros dalykėliai. Vieton to galutinė bibliografijos redakcija turėtų būti papildyta keliomis svarbesnėmis pozicijomis, kurios čia netilpo. Taip pat reikalinga ištaisyti kai kurie metrikacijos netikslumai ir labai jau negausios korektūros klaidos. Šioje knygoje duota lituanistinė bibliografija savo reikšme ir apimtimi lygintina su dr. J. Balio "Lithuania and Lithuanians" 1182 dalykų bibliografija (New York 1961, Praeger leid.).

Knygos gale pridėtas schematinis Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės žemėlapis 16 a. pabaigos ribose. Parodytos vaivadijų (palatinatų) ribos ir svarbesnieji miestai. Klaipėda ir Mažoji Lietuva už Nemuno buvo už tos teritorijos ribų, tai ir dr. P. Rėklaičio knygoje neliečiami "mažlietu-vių" meno paminklai. Šią "Einfueh-rung". .. knygą bus įdomu skaityti ne tik meno istorikams, bet kiekvienam, paskaitančiam vokiškai ir besidominčiam Lietuvos kultūros istorija. P. Rėklaitis, vertindamas meno tyrinėtojų darbus ir raštus, įžvalgiai skiria   "grūdus   nuo   pelų":   iškelia tuos autorius, kurie tarė naują tiesos žodį pagal savo tyrinėjimus, ir mandagiai paplaka kompiliatorius, falsifikatorius ir propagandistus. Dr. P. Rėklaičiui yra būdingas šviesus, pozityvus priėjimas prie kiekvieno nagrinėjamo autoriaus. Nors ir pasakydamas savo kritišką nuomonę, jis visų pirma randa ką nors teigiama ir vertinga kiekviename darbe apie Lietuvos meno paminklus.

Yra žinoma, kad dr. Povilas Rėklaitis, dirbdamas Vokietijoje, 1954-1958 metais rinko medžiagą ir iš dalies jau parašė platesnės apimties mokslinį darbą "Meno paminklai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje". To veikalo dalys: 1. Pilys ir rūmai Lietuvoje. 2. Pilių bažnyčios Lietuvoje. 3. Vilniaus miesto komunalinių bendruomenių paminklai. 4. Vilniaus vienuolynų paminklai. 5. Žemaitijos paminklai. 6. Paminklai Trakų palatinate. 7. Paminklai Vilniaus palatinate. 8. Paminklai Naugarduko ir Lietuvos Brastos palatinatuose. 9. Gudijos palatinatų paminklai. 10. Tyrinėjimų istorinė apžvalga ir literatūros sąrašas.   Čia   recenzuotoji  knyga  yra nminėtojo veikalo 10-ji dalis. Leidėjui reikalaujant, literatūros sąrašas turėjo būti sutrumpintas (rankraštyje yra apie 1500 bibliografinių pozicijų). 1, 2, 3 ir 4-toji dalys yra jau išbaigti rankraščiai su iliustracijomis. Autoriaus gyvenimo sąlygos nėra lengvos visam darbui greitu laiku išbaigti. Taip pat dar nėra aišku, kas išleis veikalą ar bent jo išbaigtąsias keturias dalis. Dr. P. Rėklaičio knygos "Meno paminklai Lietuvos D. K-tės teritorijoje" išbaigimas ir atspausdinimas būtų didelės reikšmės laimėjimas, nes tai būtų pirmas toks veikalas meno istorijos literatūroje.

Paul Rėklaitis, Einfuerung in die Kunstgeschichtsforschung des Grossfuerstentums Litauen (mit Bibliographie und Sachregister). Wissenschaftliche Beiträge zur Ge-schichte und Landeskunde OstMitteleuropas Nr. 59, herausgegeben vom Johann Gottfried Herder — Institut, Marburg-Lahn 1962. 217 p. ir žemėlapis. Kaina 9.50 DM.
Gaunama: J. G. Herder-Institut, Marburg-Lahn, Behringweg 7, W. Germany.    Jurgis Gimbutas



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai