Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠ PERNYKŠTES LIETUVIŲ VEIKLOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. R.-D.   

1. Trumpas žvilgsnis į kultūrinę sritį

Lietuvius, kaip ir kitus, pernai sukrėtė popiežiaus Jono ir prezidento Kennedžio mirtys.
Į metų pabaigą mirtis įsisuko ir į mūsų kultūrininkų eiles. Per Kūčias mirė poetas Kleopas Jurgelionis, Kalėdų pirmą dieną — muzikas V. K. Banaitis. O anksčiau buvom netekę dr. Juozo Leimono, prel. J. Amboto, dr. K. Cirtau-to ir kitų. Vos įžengus į šiuos metus, sausio 5 d., iš mūsų tarpo išsiskyrė poetas Faustas Kirša. Tokių žmonių kaip Banaitis ar Kirša netekimas paliko aiškią spragą mūsų kultūriniame horizonte. Drauge tai iškėlė ir klausimą, kaip bus su jų paliktąja kūryba. Girdėti, kad Bostone rūpinamasi išleisti Fausto Kiršos poeziją. Yra likusių ir Kl. Jurgelionio eilėraščių gerokas pluoštas. Būtų gera, kad artimesnieji pasirūpintų ir šio poeto kūrybos išleidimu.

Šiaip kultūrinė veikla pernai praėjo gana lygiai.
Kaip seniau, taip ir pernai sėkmingai žygiavo Lietuvių Enciklopedija, jau priartėjusi prie galo. Reikia džiaugtis užsimojimu parūpinti Lietuvių Enciklopediją anglų kalba.

Toliau tarp mokslo veikalų randame Vaclovo Biržiškos "Aleksandryno" antrą dalį, siekiančią ligi Simano Daukanto, nuo kurio mirties šį rudenį sueina lygiai šimtas metų. Pasirodė ir rinktiniai straipsniai apie Maironį, anksčiau ėję per "Aidus" jubiliejaus proga. V. Kavolis išleido studiją apie Vincą Kudirką. Nemaža knyga išeitų ir iš dr. Vinco Maciūno studijos apie Antaną Strazdą, spausdinamos "Aiduose".

Grožinėje literatūroje turime tokį stambų veikalą kaip Vinco Krėvės "Dangaus ir Žemės Sūnūs". Autorius savo ilgų metų triūsą paliko nebaigęs. Čia turime šio jo darbo vaisius.

Kultūrinė apžvalga
Algimantas Mackus stipriai pasirodė savo nauja eilėraščių knyga, už kurią jam šiemet paskirta Vinco Krėvės premija. Gražaus įvertinimo susilaukė Marijaus Katiliškio novelių rinkinys, kuriame yra keletas jau ir seniau spausdintų. Dramos mūsų literatūroje yra gana retas paukštis. Pernai šią spragą užpildė Kostas Ostrauskas savo "Žaliojoj lankelėj". Su savo kūryba pasirodė Julija Švabaitė, Leonas Švedas, Kotryna Grigaitytė, pernai laimėjusi "Draugo" poezijos premiją, Leonardas Andriekus, Mykolas Vaitkus, Vytautas Volertas, A. Jasas, V. Kavaliūnas (Draugo romano premija), R. Spalis, J. Ignatonis, L. Švalkus, J. Narūne, N. Jankutė, A. Tyruolis (rinktinė). Išleistas J. Kru-mino romanas "Šeštasis Medis". Pakartotas V. Ramono "Dailininkas Rauba", Maironio "Jaunoji Lietuva".

M. Vaitkus vėl pažėrė savo atsiminimų, kuriuose jisai yra pasakojimo meistras, A. Neva-rauskas nuvedė į mūsų pamarius, J. Masilionis parūpino veikalą apie Panevėžį. Metų būtyje išėjo K. Bielinio knyga apie sovietų terorą, A. Rukuižos apie Lietuvos girias, A. Rūko apie J. Adomaitį-Šerną, Igno Sakalo apie Lietuvos Vyčius, dr. Kalvaitytės-Karvelienės "Gyvenimo vingiais". Taip pat yra jau išspausdinta ir Adolfo Šapokos "Vilniaus istorija". Išėjo dar keletas kitų, kaip Šokių šventės proga   apie šokius.

Išleista vadovėlių mokykloms, kaip A. Rinkūno ir kitų.
Literatūros pasaulyje pažymėtina maloni naujiena: Stasio Santvaro ir Antano Gustaičio poezijos plokštelė.
Kitas džiuginantis dalykas yra tolesnis lietuvių  kūrybos  išėjimas  svetimomis  kalbomis.

Jurgio Gliaudos romaną "Namai ant smėlio" Time savaitraštis pavadįno vienu iš geriausių nacinėmis temomis. Stepo Zobarsko rūpesčiu šiemet pasirodė lietuvių novelių antologijos anglų kalba trečioji laida ir Igno Šeiniaus "The Ordeal of Assad Pasha." J. Biliūno "Brisiaus galas" į-trauktas į Amerikos mokyklų skaitymus "Ca-valcade". Anglų kalba pasirodė prof. V. Bieliauskas ir dr. K. Cirtautas (apie pabėgėlius, antra laida). Dr. M. Gimbutienė davė studijas anglų kalba apie baltus. Itališkai išėjo (su 1962 m. data) knyga apie arkiv. Jurgį Matulaitį su kardinolo Lercaro prakalba. Armonienės knygos vertimas ispanų ir portugalų k. susilaukė pasisekimo Lotynų Amerikoje, o Sibiro lietuvaičių maldaknygė išėjo net kinų kalba. J. Girniaus veikalas apie tautą pasirodė latvių kalba. Teko matyti vieną brošiūrėlę arabų kalba su arkiv. T. Matulionio paveikslu.

Anglų kalba straipsnių įvairiuose žurnaluose davė J. Jakštas, V. Vardys, R. Šilbajoris, V. Kavolis, M. Jesaitis, Vyt. Adomaitis ir k., o vokiečių kalba — dr. P. Rėklaitis, Pr. Zunde, Valt. Banaitis ir k.

Netrūko informacijos apie lietuvių literatūrą kitomis kalbomis. Kaip pavyzdį galima nurodyti Vokietijoje išėjusį "Lexikon der Weltliteratur", kur atskiras pozicijas turi įvairūs lietuvių autoriai, o pati informacija yra objektyvi ir daiktiška. Tai reikšmingas priedas prie tų lietuvių literatūros apžvalgų, kurios jau anksčiau paskelbtos įvairiuose vokiečių leksikonuose, kaip Herderio, Bertelsmano ir kitų.
Prabėgomis jau minėjome kelias premijas. Dar tektų pridurti, kad Rašytojų Draugijos premija atiteko Jonui Griniui už jo dramą "Gulbės Giesmė", o šiemet "Draugo" romano premija antru kartu atiteko Juozui Kralikauskui. Jisai tvirtai pasirodė "Titnago ugnyje", surasdamas individualų žodį, originaliai pažvelgdamas į senuosius laikus ir į vieną iš komplikuo-čiausių mūsų istorijos asmenybių — karalių Mindaugą. "Dirvos" novelės premiją gavo J. Gliaudą. "Aidų" mokslo premija atiteko dr. Z. Ivinskiui už pirmą Lietuvos istorijos tomą. Mūsų istorikas dabar dėsto Bonnos universitete. O pačiomis paskučiausiomis dienomis "Draugo" poezijos premija paskirta Kaziui Bradūnui už rinkinį "Sidabrinės kamanos".

Negalima išvengti išvados, kad pernai vietą užpildė naujos jėgos. Vyresnioji literatų karta kažkaip užtilo. Tyla apsigaubė ir kai kurie naujesnės generacijos stulpai. Tikėkime, kad vienas kitas jų vėl prabils. Nei vieni nei kiti čia amžiumi dar neturėtų ko išsisukinėti.
Lietuvių literatūrai dėmesio paskyrė Londone leidžiama "Arena", kurios vieną numerį suredagavo Algirdas Landsbergis. Kitu atveju paskutinės lietuvių literatūros apžvalgoje "Arenoj" nuaidėjo pora kažkaip beveik asmeninių ginčo pozicijų, ko tarptautinėje informacijoje apie save nederėtų sprausti.

Tarp lietuvių apie mūsų literatūrą ir kitus kultūrinius įvykius išsamiausiai ir objektyviausiai informuoja dienraštis "Draugas" savo kul-, tūriniame priede, kurį redaguoja Kazys Bradū-nas. Kai esama tokių laikraščių, kurie kitokios minties ar grupės kultūrininkus ignoruoja, arba jeigu jau rašo, tai tik kailį išperdami, "Draugas" informuoja be tokio skirstymo ir nedelsdamas. O tarp tokių laikraščių, kurie į "nesavo" žmogų žiūri pro pirštus, turime ir tokių, kurie ašaras lieja dėl mūsų kultūros. Gaila, kad jie pro savo ašaras mato tik keturis ar penkis kultūrininkus. Tačiau lietuvių kultūros dirva anaiptol ne tokia siaura.

Iš laikraščių, kurie gyvai atsiliepia į mūsų kultūrinę veiklą, reikia nurodyti "Margutį".
Pernai buvo literatūrinių minėjimų — Mažvydo ir Daukšos. Ta proga duota ir jų literatūros. Minėtas ir A. Strazdas. Metams slenkant į galą, Kultūros Taryba ir kiti priminė: šiemet kuo plačiau minėkime mūsų didįjį poetą Donelaitį. Kai kuriose vietose, pvz. Vašingtone, jau tokie minėjimai sėkmingai praėjo. Tačiau Donelaitis yra tokis stambus lietuvių kultūros stulpas, vienas iš pačių didžiausių ir gražiausių, kad jo minėjimas turėtų apimti visą lietuvių visuomenę. Rašytojų Draugija turėtų kuriame centre sušaukti kongresą Donelaičio metų proga. Be Donelaičio minėjimo negalėtų apsieiti jokia stovykla, jokis suvažiavimas ir jokia kita stambesnė programa. Konkrečiai kalbant: būtų apsileidimas, jei Donelaičio vardas nepraskambėtų didžiulėse programose Pasaulinės Parodos proga New Yorke, ar Vašingtone šią vasarą ruošiamame lietuvių sąskrydyje. Nebūtinai čia reikėtų ilgų mokslinių pranešimų, — verčiau tegul praskamba paties Donelaičio įkvėptieji posmai iš mūsų aktorių lūpų. New Yorke tai lengvai galima prijungti prie dainų šventės programų, — kaip įvadą į ją. Tūkstančiai išleidžiami sunkiai nuveikiamiems dalykams, o lengviausia j am ir gražiausiajam taip ir pagailima valandėlės programos.

Antras dalykas, apie Donelaitį reikia pasakoti ir kitiems. Džiugu, kad "Lituanus" išleis numerį ir kad A. Rannitas važinės po Amerikos universitetus su paskaitomis apie Donelaitį. Jas būtinai reikėtų išleisti, kaip ir "Metų" vertimą anglų kalba. O lietuviams, turbūt, išeis H. Kačinsko įskaityta plokštelė. Kas nors iš studentų galėtų paimti Donelaitį savo disertacijai anglų kalba. Žinoma, bus ir kitų studijų, pvz., "Ai-

Adomas Galdikas  Žiema (tempera)

dų" specialiame Donelaičio numeryje, kuris netrukus išeis. Pagaliau Bendruomenė turėtų paskelbti didžiulę Donelaičio premiją iš literatūros.
Dabar bent trumpai pažvelkime į kitas mūsų kultūrinio gyvenimo sritis.
Stambiausiu įvykiu reikia laikyti šokių šventę, gražiai praėjusią Čikagoje.

Kaip užpernai, taip ir pernai buvo gyva dailininkų veikla. Paminėkime Adomo Galdiko sukakties atžymėjimą ir ta proga suruoštas kelias jo parodas. Nors netrūko ir aimanavimų, — esą lietuviai vis nesuprantą šio dailininko. Bet tai dūsavimas tik iš inercijos. Kurio dailininko paveikslų lietuviai įsigijo apie šimtą maždaug vienų metų būvyje!

Meno pasaulyje Pr. Vaškys iškilo darbais iš vaško, intensyviai dirbo Anastazija ir Antanas Tamošaičiai, su savo parodomis pasiekdami net tolimą Los Angeles. Toliau čia reikia išskirti Juozą Bagdoną, vis labiau prasiveržiantį Kęstutį Zapkų, tokias parodas, kaip J. Pautieniaus, J. Paukštienės, V. Jonyno, C. Januso, Vyt. Vir-kau, A. Skuodaitės, V. Raulinaičio, V. Petravičiaus, A. Vaikšnoro, A. Rūkštelės, A. Dargio, jaunųjų dailininkų. Pr. Gailius, A. Mončys ir Vyt. Kasiulis turėjo savo parodas Paryžiuje, S. Pacevičienė Milane. Šauniai žymėjosi tokie Australijoje gyvenantieji mūsų dailininkai kaip H. Šalkauskas ir kiti. Dr. P. Rėklaičio rūpesčiu į-vyko lietuvių grafikos paroda Braunšveige.
Graži mintis išleisti P. Augiaus monografiją. Lietuviai pranciškonai paskelbė anglų kalba leidinį apie jų įsigytus dailininkų darbus.

Teatro gyvenimas tebebuvo nejudrus, nors jėgų yra, tik jos kažkaip užburtai nemoka išsijudinti. Šviesesnį tašką sudaro Detroitas, pastatęs ir V. Alanto naują veikalą. Čikaga pasirodė su A. Kairio "Popiečio diagnoze" ir su verstiniu "Gatvės vaiku". Buvo dar ir kitų vaidinimų. Po B. Pūkelevičiūtės "Aukso žąsies" pastatymo gimė mintis — iš šios dramos susukti filmą. Planas įvykdytas, — tikra naujiena mūsų padangėje! Ta proga pridurkime, kad plataus pripažinimo susilaukė Adolfo Meko filmas "Aleliuja Kalnams".

Kitas stambus įvykis — Jeronimo Kačinsko Mišių atlikimas Bostone. A. Kuprevičius ir A. Kepalaitė koncertavo New Yorke, V. Marijošius vėl dirigavo Hartforde, D. Lapinskas žymėjosi Vokietijoje, Br. Markaičio sonata Tampo-je buvo grota televizijos programoje, su dainų koncertais pasirodė A. Stempužienė, V. Kojelienė, G. Vasiliauskienė ir k. J. Bertulis paskelbė pluoštą savo kompozicijų. Išėjo R. Mastienės į-dainuota plokštelė, Dainų šventės ir B. Budriū-no diriguota kalėdinių giesmių plokštelė. Įvertinti reikia ir eilę chorų. Iš jų vienas kitas važinėjo ir su koncertais.

Baigiant tokią apžvalgą, lyg ir įprasta pridėti keletą išmintingų pagraudinimų. Tačiau šiemet apsieikime be jų. Kaip iš pranešimų ir pasiruošimų matyti, kultūrinė mūsų veikla žada būti ir be tokio pagraudinimo gan gyva ir veržli šešiasdešimt ketvirtaisiais.

2. Visuomeninė veikla
Visuomeninėj veikloj pažymėtini suvažiavimai bei konferencijos, kurių pernai buvo nemaža. Jaunimas liepos 7 turėjo Šiaurinės Amerikos (JAV ir Kanados) tautinių šokių šventę Čikagoj, jubiliejinę skautų stovyklą, kurioj dalyvavo apie 800 skautų, JAV Studentų Sąjungos suvažiavimą Niujorke ir atskirų ideologinių organizacijų suvažiavimus bei stovyklas. Malonu, kad šios organizacijos veikia ir kai kurios bent veikia neblogai. Žymiausiu įvykiu čia, žinoma, tenka laikyti tautinių šokių šventę, kurioj dalyvavo virš tūkstančio šokėjų ir apie 7 tūkstančiai žiūrovų. Belieka linkėti, kad tautinių šokių šventės, kaip ir dainų šventės, taptų pastovia tradicija, stiprinančia mūsų jaunimo lietuviškąją dvasią.

Buvo jaunimo ir kituose suvažiavimuose kartu su vyresniaisiais — Ateitininkų Federacijos konferencijoj, Lietuvos Vyčių Seime ir k. Malonu, kad Ateitininkų nepaprastoj konferencijoj jaunimo buvo daug, jis buvo aktyvus, ir nuotaika vyravo tikrai ateitininkiška. Kam teko dalyvauti konferencijos baigiamosiose pamaldose gražioje lietuviškoj Maspheto bažnyčioje ir vėliau baigiamajame posėdy tos parapijos salėje, galėjo jaustis kaip ateitininkų konferencijoj Lietuvoje. Konferencijos proga įvyko ir karaliaus Mindaugo sukakties minėjimas — turbūt vienas ir geriausių visame pasauly, nes Lietuvoj Lietuvos kunigaikščių sukakčių minėti dabar neleidžiama. Jame buvo graži prof. Simo Sužiedėlio paskaita, aktorių suvaidintos ištraukos iš Vinco Krėvės "Mindaugo" dramos, Jono Vaznelio koncertas ir daug minėjimo dalyvių.

Lietuvos Vyčiai savo seime atžymėjo organizacijos 50-ties metų sukaktį. Jie tik keliais metais jaunesni už ateitininkus, bet gimę ir užaugę šiame krašte, lietuviškai daugumas jau nebekalba. Vadinas, jau turime dvejopų lietuviškų organizacijų — su lietuvių kalba ir be lietuvių kalbos. Ir nors "realistai" pasakys, kad visų toks likimas laukia, bet šiandien dar mes vyčiams linkime augti ir stiprėti, tik ne lietuviškai kalbančiųjų sąskaiton. Patys norėdami plaukti prieš srovę, linkime ir Lietuvos Vyčiams dar ilgai gyvuoti ir nepaskęsti amerikonėjimo bangose.

Bene žymiausias visuomeninis įvykis buvo PLB Seimas, įvykęs rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje Toronte. Jame atstovai iš įvairių pasaulio kraštų, kur tik lietuvių gyvenama, darė pranešimus ir sprendė aktualias mūsų bendruomeninio gyvenimo problemas. Posėdžiuose dalyvavo ir daugybė svečių, kurie taip pat galėjo tarti savo žodį. Ta proga buvo pademonstruota ir mūsų kultūrinių laimėjimų — literatūros vakaras, piano rečitalis, akademija-kon-certas, meno ir spaudos paroda. Turint galvoj, kad Toronto katedroj ir akademijoj dalyvavo apie pora tūkstančių lietuvių, Seimą tenka laikyti gražia lietuvių demonstracija — pirmąja tokio masto šiame didžiuliame Kanados mieste.
Seimui praėjus, spaudoje skaitėme įvairių, daugiausia teigiamų, jo vertinimų, bet buvo ir priekaištų tiek pačiam Seimui, tiek ir PLB valdybai, Seimą organizavusiai. Iš tų spaudos balsų buvo matyti, kad esama skirtingų nuomonių klausimais, koks turėtų būti seimas, kas turėtų būti seimo atstovai. "Tėv. Žiburiai" ir kt. siūlė, kad atstovus į seimą rinktų "plačioji visuomenė". Kiti kitaip galvoja. Iš tikrųjų galimi du pagrindiniai keliai: 1) Seimą sudaro visų kraštų tarybų ir valdybų iš savo tarpo rinkti atstovai (kaip pernai buvo); ir 2) Tik visuomenės specialiai rinkti atstovai. Mūsų nuomone, paprasčiausias ir nuosekliausias būtų pirmas kelias. Atrodo, kad negali būti PLB-j e vyresnio organo, kaip visų kraštų tarybų ar jų proporcingų dalių ir valdybų visuma. Pasirinkus antrą kelią, Seimas galėtų padaryti tokių nutarimų, kurie paskirų kraštų taryboms galėtų būti nepriimtini, priešingi jų nutarimams. Tada gautume nereikalingą dviejų institucijų koliziją. Mums atrodo, kad visų kraštų tarybas (jų visumąj galima būtų vadinti Pasaulio Lietuvių Taryba, kuri galėtų posėdžiauti ir dažniau nei kas penkeri metai. Seimas būtų iškilmingas PLB Tarybos posėdis su ta proga daroma PLB kultūrine manifestacija.

3. Vliko sukaktis

Vlikas praėjusiais metais minėjo savo veiklos dvidešimtmetį. Negalint ar nenorint mūsų politikams turėti savo vyriausybės egzilyje, kaip pvz. turi lenkai, teko ir užsienyje po karo tenkintis komitetu, kuris ir iki šiol tebegyvuoja. Reikšmingiausias jis buvo, be abejo, Lietuvoje, veikęs apie metus laiko, ir Vokietijoje, veikęs apie 10 metų. Čia jis buvo ne tik vyriausias, bet ir vienintelis. Amerikoje jo vaidmuo praktiškai sumažėjo ne vien dėl to, kad jo sudėtis pasikeitė (kelios grupės pasitraukė), bet ir dėl to, kad čia jis, nors vadinamas vyriausiu, faktiškai yra nebe vienas, o tik vienas iš kelių politinių veiksnių. Be to, čia tautinių komitetų reikšmę mažina ir visa eilė tarptautinių egzili-nų organizacijų veikla. Dėl to ir per eilę pastarųjų metų daugiausia pasireiškęs veikėjas tarptautinėje plotmėje buvo ne kuris Vliko atstovas, o Vaclovas Sidzikauskas, veikęs jau Pavergtų Europos Valstybių vardu. Tačiau nei kitų lietuviškų veiksnių, nei tarptautinių egzili-nių organizacijų buvimas nepanaikina mūsų vyriausio politinio veiksnio reikalingumo. Priešingų nuomonių tuo klausimu nėra. Tik visų, berods, sutinkama, kad šiuo metu pilno, visus patenkinančio ir visų pripažįstamo vyriausio veiksnio dar neturime. Dėl to ir vyksta visą laiką nesibaigiančios tarpgrupinės ar tarpveiks-ninės derybos ir nesibaigiančios kalbos apie konsolidaciją.

Sukakties proga daug rašyta ir kalbėta apie Vliko nuveiktus darbus. Daugeliui labiausiai į akis krito šie trys dalykai: savo nuopelnų kėlimas, visuomenės nuopelnų politiniame darbe "užmiršimas" ir aiškesnių, konkrečių planų (darbų programos) ateičiai neturėjimas.
Organizacijos nuopelnų atžymėjimas sukakties proga yra suprantamas ir natūralus dalykas. Ir kadangi apie tai mūsų spaudoje buvo plačiai pačių Vliko veikėjų rašyta ir tam reikalui išleistas specialus leidinys anglų kalba (Twenty Years' Struggle for Freedom of Lithuania, Juozas Audėnas, Editor), tai čia ir netenka apie tai kalbėti. Užtat teisingumas reikalauja atžymėti darbus politinėje srityje ir tų paskirų asmenų bei organizacijų, kurie veiksnių neatžymimi. Juo labiau, kad tokios organizacijos ar asmenys kartais imasi darbų, kuriuos organizuoti ar dirbti turėtų kaip tik vadovaujantieji veiksniai.

a) Kitų darbai
Turint galvoj praėjusius metus, svarbiausiu politiniu žygiu mūsų laisvės kovoje tenka laikyti 42 rezoliucijų įnešimą JAV Kongrese Pabaltijo valstybių reikalu. Dar nežinome galutinų rezultatų, bet vistiek tai impozantiškai parodo, ką gali padaryti kad ir nedidelis ryžtingų organizatorių būrelis. Vlikas per eilę metų savo konferencijose žadėjęs dėti pastangas, kad Lietuvos byla būtų keliama Jungtinėse Tautose, ir nieko nelaimėjęs, pernai parėmė losan-geliečių komiteto pastangas, parašydamas laiškus kongresmanams bei senatoriams, įnešusiems rezoliucijas Lietuvos reikalu. Šiuo atveju vadovas buvo losangeliečiai, o Vlikas tik talkininkas.
Informacijos srityje paskirų žmonių bei nepolitinių organizacijų taip pat nemažai pasidarbuota. Turime galvoj Vyt. Vaitiekūno "A Sur-vey of Developments in Captive Lithuania in 1962; Prano Zundės "Die Landwirtschaft Sowjetlitauens; dr. J. Savojo "Kova prieš Dievą Lietuvoje"; V. Vardžio "The Partisan Movement in Postwar Lithuania" (Slavic Review Nr. 31 1963) ir to paties "Recent Soviet Policy toward Lithuanian Nationalism" (Journal of Central European Affairs, 1963, October); gausi, kaip paprastai, informacinė medžiaga Lituanus žurnale ir kt.

Iš visų privačių asmenų žygių paminėtinas Jono Jasio kreipimasis į senatorių Thomą Dodd dėl Amerikoj leidžiamų knygų bei žemėlapių, kur Lietuva žymima kaip Sovietų Sąjungos dalis, ir Lietuvos Vyčių laiškų rašymas žymiems Amerikos asmenims bei spaudai Lietuvos reikalu. 23 tūkstančiai su viršum laiškų per metus tai iš tikrųjų didelis darbas. Tai politinės srities darbai ir kažin ar tik ne svaresni nei tie, kuriuos per metus nudirbo pats Vlikas.

b)    Vliko darbai praėjusiais metais
Apie juos kalbėdamas Vliko pirmininkas pranešė, kad Lietuvos bylai kelti "buvo išnaudotos Tarpparlamentinė konferencija, Nato užsienio reikalų ministerių, Krikščionių demokratų, Socialistų internacionalo, Europinio sąjūdžio ir Krikščioniškai kultūrai ginti komiteto konferencijos Europoje." Bet kaip tos konferencijos "išnaudotos", kokie to naudojimo rezultatai, iš pranešimo nepaaiškėjo. Taip pat nieko beveik nepasako ir pranešimas, kad "Vliko žmonės prisidėjo taip pat prie Pavergtų Tautų savaitės, Pasaulio laisvės dienos ir Žmogaus teisių dienos minėjimų." Bet kuo tas prisidėjimas skyrėsi nuo eilinių žmonių prisidėjimo, kas tuo prisidėjimu laimėta ar nelaimėta, taip pat liko neaišku. Iš konkrečių darbų tebuvo nurodyta radijo transliacijos ir Eltos biuleteniai. Bet tai seniau pradėtų darbų tąsa.

c)    Vliko programa ateičiai
Po sukaktinės konferencijos Vlikas nepaskelbė, kaip seniau, rezoliucijų, bet tik bendro pobūdžio "žodį visiems lietuviams", kurio turinį sudaro: pagyrimas Vlikui ir politinėms srovėms, "kurios darė lemiamos reikšmės sprendimus Didžiajame Vilniaus Seime, atkūrė nepriklausomą Lietuvos valstybę . . ." ir sukūrė Vli-ką (užmirštant rezistencines organizacijas bei kitas politines sroves, dalyvavusias net to paties Vliko sukūrime); aiškinimas, kokia bus ateities Lietuva (žinoma, demokratinė) ir kad Vli-kas "saugo ne tik buvusios nepriklausomos Lietuvos tradicijas, bet ir būsimos laisvos Lietuvos idėjinius pagrindus" (užmirštant, kad "idėjinius pagrindus" ir praktišką susitvarkymą lems pati Lietuva, bendroji Europos politinė konsteliacija ir mažiausiai mes); aiškinimas, kokie bus būsimieji Lietuvos santykiai su kaimynais; ir bendro pobūdžio Įprastiniai raginimai, kaip "turime būti vieningi ir kietesni už plieną .. . (turime) būti aktingais susipratusiais lietuviais ir savo darbus derinti su Vliko darbais" (užmirštant, kad ir pats Vlikas dar nėra galutinai susiderinęs su kitais veiksniais).
Tik gale "žodžio" pasakyta, kad "Vlikas jau padarė reikalingus sprendimus Lietuvos laisvinimo darbui intensyvinti, plėsti ir į naujas kliūtis tuojau reaguoti" (Draugas, 1963.12.17). Bet kokie tie sprendimai, kaip konkrečiai darbas bus "intensyvinamas ir plečiamas", nepasakyta. Išvada: arba tai paslaptis, kurios visuomenė neturi žinoti, arba nieko konkretaus neturima. Tik Vliko pirmininkas savo pranešime konferencijoj kalbėjo apie dviejų dalių programą — apie "pagrindinius žygius" — visur reikalauti Lietuvai laisvės (kas jau seniai vykdoma) ir apie "dienos veiksmus" arba "paruošiamuosius veiksmus", kuriais turime "tautai padėti atsipalaiduoti nuo Maskvos varžtų; atgauti pamintąsias žmogaus teises ir laisves; pagerinti pavergtųjų brolių būvį; sustiprinti jų atsparumą prieš rusifikaciją" (Draugas, 1963. 11. 27). Prileidus, kad tai ne tik pirmininko, bet ir viso Vliko (nors iš spaudos tai neaišku) "dienos veiksmų" programa, kyla klausimas, kas čia naujo ir konkretaus toje programoje. Skaitytojas tiesiog nustebęs klausia, kaip čia Vlikas taip staiga sustiprėjo, kad tariasi galįs net "tautai padėti atsipalaiduoti nuo Maskvos varžtų". Bet kokiu konkrečiu būdu galima padėti, nepasakyta. Skaitytojui ir vėl belieka išvada, kad ir šie, kaip ir ankstesnių metų, pažadai tėra tik abstraktiniai pažadai.

d) Konkretūs siūlymai
Kai kas pasakys, kad konkretaus plano ateičiai ir negali būti, kad konkrečius darbus diktuoja gyvenamasis momentas. Mūsų nuomone, reikia derinti abu dalykus. Tarp konkrečių darbų ateities plane galima suminėti kad ir šiuos:
1.    Reikalavimas sugrąžinti tremtinius iš Sibiro į tėvynę. Pačių Sovietų statistikos duomenimis vien lietuvių Azijos plotuose tebėra per šimtą tūkstančių. Daugelis jų tremtyje gyvena jau 23 metus. Išsklaidytiems Sibiro plotuose, jiems gresia nutautimo pavojus, nes ten jokių lietuviškų mokyklų nėra. Dėl to sugrąžinimas tėvynėn yra labai svarbus ir aktualus reikalas; Tuo tarpu mes net birželio mėnesį tremtinius tik "minime" ir minėdami kalbame apie laisvę, net apie karalių Mindaugą (pernai Čikagoj), bet nereikalaujam bent rezoliucijom jų grąžinimo kad ir pavergton tėvynėn. Nereikalauja pavergtųjų grąžinimo nė mūsų veiksniai. Jo nėra ir Vliko pirmininko minėtų "paruošiamųjų veiksmų" programoj. Tik Amerikos kongresma-nai bei senatoriai savo įneštose rezoliucijose reikalauja Pabaltijo tremtinių grąžinimo namo. O gal jau mes galvojam, kad jie nebenori iš Sibiro grįžti, kaip mes iš Amerikų? O vis dėlto, susitarę su latviais ir estais, turėtume ką nors daryti. Gal įteikti bent memorandumus Žmogaus Teisių Komisijai, Tarptautiniam Raudonajam Kryžiui ar kam kitam, bet šį klausimą, kuris yra labai konkretus klausimas, turėtume energingai judinti.

2.    Peticija Jungtinėms Tautoms. Šis reikalas iškeltas PLB Seime. Manytume, kad prašant Pabaltijo tautų klausimo iškėlimo Jungtinėse Tautose, naudingiau būtų turėti peticiją, kurią pasirašytų ne koks milijonas Amerikos piliečių, o koks tūkstantis žymiausių pasaulio politikų, mokslininkų, menininkų ir apskritai žymių žmonių. Tokia peticija su gerai suredaguotu lydraščiu galėtų būti įteikta ir ne vien Jungtinėms Tautoms. Tai būtų kad ir ne oficialus pasaulio opinijos balsas, bet morališkai ne mažiau reikšmingas, negu oficialus Jungtinių Tautų atstovų žodis. Tai yra reikalinga ir tai įvykdoma.

3.    Pavergtų Rytų Europos tautų laikraščio (savaitraščio) leidimas anglų kalba. Tokį laikraštį organizuoti geriausiai gal tiktų prel. J. Balkūno vadovaujamai "Rytų ir vidurio Europos kilimo amerikiečių" organizacijai, kuri sakosi atstovaujanti 15-ai milijonų amerikiečių. Lietuvių veiksniai čia galėtų teikti sugestijų, talkininkauti. Laikraščio tikslas būtų nuolat priminti ne tik tiems 15-ai milijonų, bet ir plačiai Amerikos visuomenei, kad Amerikos valdžios skelbiamasis tautų laisvo apsisprendimo principas praktikoje ne visiems taikomas, kad esama diskriminacijos tarptautinėje politikoje, kad 100 milijonų europiečių tebelaukia elementarių teisių įgyvendinimo, kad galingai Amerikai nėra reikalo keliaklupsčiauti prieš komunistinį imperializmą ir t.t.
Toks laikraštis būtų daug efektyvesnis, ne-

A. Kašubienė — Mozaikiniai paveikslai iš Mindaugo gyvenimo jam atminti statomoj pilaitėje
Putnam, Conn.

gu dabar įvairių tautybių leidžiami biuleteniai, kurių įtaka labai menka, nes jie tegali pateikti smulkmenų iš atitinkamo krašto gyvenimo. Gi smulkmenos (iš visų kraštų panašios) ir yra smulkmenos, palyginus su pagrindiniu krašto pavergimo faktu, kuris visiems gerai žinomas. Dėl to kokia nors mokykla ar laikraštis gali ir prašyti biuletenius jiems siuntinėti, kadangi tai jiems nieko nekainuoja, gali kuria nors proga jais ir pasinaudoti, bet tai dar neįrodo tokių biuletenių efektyvumo. Biuleteniai tėra paskirų asmenų ar įstaigų informacijos priemonė, laikoma jų stalčiuose. Mums būtų jau laikas su informacija pasiekti ne paskirus asmenis, o plačią visuomenę, ir iš privačių stalčių persikelti į gatves (spaudos kioskus). Organizacijai, atstovaujančiai 15-ai milijonų žmonių, finansiškai tai lengvai pakeliama. Reikia tik organizatorių. Ligšiolinė tos organizacijos veikla, reikia pripažinti, buvo neefektyvi.

4. Masinės demonstracijos (mitingai ar eisenos). Tai galėtų būti padaryta bent kartą į metus, kad ir pavergtų tautų savaitės proga. Dabar, kai susirenka mažas būrelis žmonių, atidarant Pavergtų Europos Valstybių Seimo sesiją, ar kad ir koks tūkstantis, minint pavergtų tautų savaitę (pvz. Čikagoj), susidaro visai neįspūdingas, tiesiog liūdnas vaizdas. Jeigu negrai galėjo suorganizuoti masines demonstracijas Vašingtone, tai kodėl negalėtų jas suorganizuoti 15 milijonų vidurio ir rytų Europos kilmės amerikiečių Niujorke ar Čikagoje? Augščiau minėtas laikraštis būtų tam labai gera pagelbinė priemonė.

5.    Panaudojimas televizijos specialiomis
programomis, galbūt diskusinio ratelio (discussion panel) forma ar pan.

6.    Sustiprinimas radijo transliacijų į Lietuvą. Vliko žmonės sako, kad Madrido ir Romos transliacijos, nors labai trukdomos, bet girdimos.

Tik klausimas, kiek girdimos ir kiek klausomos? Pabėgėliai iš Lietuvos paprastai mini tik Amerikos Balsą. Bet jei ir girdimos, tai vargu jos gali būti efektyvios, kai pvz. Madride faktiškai tedirba vienas žmogus. Tokią nuomonę reiškė ir Pr. Zunde Vliko posėdy.

Tai nebūtinai visi uždaviniai, tai tik pavyzdžiai, kas dar galima būtų daryti ar taisyti, teikiami atsiliepiant į Vliko pirmininko kvietimą "suteikti naujų idėjų ir pasiūlymų" (Draugas, 64. 1. 9). Sutinkame, kad "visa išeivija privalo įsijungti į laisvinimo žygius", bet politiniam darbui vadovauti yra juk pasižadėjusios politinės organizacijos (kurių vien Vlike dešimt) ir poltiniai veiksniai, tad jie ir turi vadovauti, organizuoti ir talkininkų visuomenėje jieškoti, nes kai iniciatorių atsiranda iš visuomenės, tai veiksniai kartais ne tik nepadeda, bet dar kliudo (Altas Valiukui). Pastaruoju metu Vliko veikėjai savo straipsniuose dūsauja dėl JAV politikos, dėl pataikavimų Sovietams, duoda patarimų valdžiai, ką reikėtų daryti ir ko nedaryti. Iš šalies stebint, tai atrodo juokinga, nes tų patarimų niekas neskaitys. Mūsų nuomone, patarimų vietoj reikėtų kelti tokį klausimą: ar akivaizdoje naujos tarptautinės situacijos mūsų strategija ir taktika pakankama, ar ne? Jei ne, tai ko kito reikėtų naujoje padėtyje? "Existence as usual", anot Charles Maliko, gali duoti tik pralaimėjimą.

e) Priemonės
Suprantama, kad darbams vykdyti reikia ir atitinkamų priemonių. Vliko pirmininkas Eltos Informacijų redaktoriui pareiškė (63. 11. 16), kad, kaip svarbiausio dalyko, "mūsų tautos laisvės kovai vesti ir jai laimėti reikia lėšų, ir dar kartą lėšų". Kitų manymu, svarbiausia priemonė esanti mūsų vienybė. Dėl to jau kelinti metai iš eilės ir Vliko suvažiavimuose bene daugiausia laiko eikvojama kalboms apie vienybę bei konsolidaciją, bet negirdėti kalbų apie tai, ką veiksime susivieniję. Vaclovas Čižiūnas Aiduose (1963 Nr. 6, 247) turėjo konstatuoti, kad "kasmetinės veiksnių konferencijos beveik nesiskiria savo turiniu nuo anksčiau vykusių. Konferencijų nutarimų įtaka konkrečiai veiklai ir jos efektyvumo pažangai labai nežymi". Dar kiti veiklai pagyvinti siūlo Vliko senimą pakeisti puse ar dviem trečdaliais jaunimo. Visa tai bent kiek primena pasakėčią apie kvartetą, kur griežikai manė, kad muzika priklauso nuo to, kaip jie susės. Bet lėšos, vadinamoji vienybė, žmonių sukaitaliojimas tėra technika, kuri, kad ir reikalinga, nėra svarbiausia priemonė. Vlikas ir dabar sakosi esąs vieningas, apimdamas dešimtį partijų, o jo suvažiavimuose dalyvauja geras puskapis vyrų. Bet kur tų vyrų darbai? Ir kur jų partijų darbai kovoje dėl laisvės? Tad ar pridėjus dar keletą panašių vyrų, Vliko veikla ir esmės pasikeis? Mums atrodo, kad svarbiausia ne skaičius, ne technika, o dvasia, kūrybingumas, atsidėjimas ir pasiaukojimas siekiamam tikslui. Lengva teisinti nesėkmes ar neveiklumą vienybės ir lėšų stoka, bet juk ne lėšos ir net ne vienybė gimdo dvasią, o dvasia kuria vienybę ir telkia lėšas. Galima sutikti su tais, kurie sako, kad "padaryta, kas buvo galima". Bet jeigu tiek tebuvo galima Jonui ar Petrui, tai nereiškia, kad iš viso tiek tebuvo galima. Antra vertus, mums reikia daryti ne tik tai, kas galima, bet ir tai, kas reikia. Istorija teis mus ne pagal tai, ką padarėme, ar ko nepadarėme, o pagal tai, kiek dėjome pastangų, kiek auko-jomės. Dėl to turime ryžtis net ir tam, kas atrodo kartais negalima. Deja, Vlikas dar nepa-gimdė nei savo Suginto, nei savo Valiuko ir dėl to nuolat dejuoja ir dėl konsolidacijos, ir dėl lėšų.

Bei kalbant apie lėšas, ar tik nebus svarbiau racionalus jų sunaudojimas, negu jų gausybė? Vliko pirmininkas sakėsi pernai iki gruodžio mėnesio iš Alto gavęs tik 10 tūkstančių dolerių. Bet Altas, kaip žinoma, per metus surenka trigubai ar keturgubai daugiau. Tai kur jis pinigus deda, jei Vlikas daugiau negavo? Per dešimtį metų Altas sugebėjo išleisti šimtą tūkstančių dolerių informacijai ir nė vienos brošiūrėlės neišleido. Dabar ne tik Vlikas, bet ir Altas leidžia "informacinius" biuletenius, ir niekas nesuka sau galvos dėl to, ar nebūtų galima tuos pinigus naudingiau sunaudoti. Susidaro įspūdis, kad kai paskiri asmenys ruošia išsamius informacinius bei mokslinius Lietuvos reikalu veikalus, tai mūsų veiksniai tenkinasi biuleteniais, kad parodytų, jog "dirbame, ką galime".

Tarp priemonių tenka dar paminėti ir kitų pagalbą mūsų darbui. Vliko žmonių pažiūros tuo klausimu atrodo pesimistinės. Vliko pirmininkas kartą rašė: "Tenka dabar daugiau, negu bet kada anksčiau, pasitikėti vien savo jėgomis ir savo ištekliais". Arba: "Lietuvių tauta neprašo kitų, kad ją laisvintų . . . Lietuva savo laisve, nepriklausoma valstybe ir demokratine santvarka pasirūpins pati" (Draugas, 63. 8.23). Tuo tarpu Naujienos (63.9.18) šitaip dėstė: "JAV įsipareigojo morališkai, kad Lietuvos ir kitų dviejų Pabaltijo valstybių išlaisvinimas yra conditio sine qua non (būtina sąlyga) pastoviai ir teisingai taikai Europoje". Tai kraštutinės nuomonės ir dėl to nerealios. Nei mes "vien savo jėgomis" Lietuvą išlaisvinsime, jei JAV "moralinis įsipareigojimas" ką lems. Mums reikalingos tiek mūsų bei pačios Lietuvos pastangos, tiek ir kitų šalių reali (ne vien moralinė) pagalba. Bet pirmiausia turime susitarti su savo likimo draugais latviais ir estais ir bendromis pastangomis planuoti programą ir bendromis pastangomis ją vykdyti, eidami išvien su kitų pavergtų tautų kovotojais ir kviesdami talkon viso pasaulio kraštų vyrus ir moteris, gerbiančius ne tik moralinius (laisvės) principus, bet ir jaučiančius pareigą padėti tuos principus įgyvendinti kitiems. Tokių žmonių pasauly yra, ir mūsų pareiga juos surasti ir suradus laimėti mūsų laisvės kovai. Tam betgi reikia mūsų pačių pasiaukojimo pavyzdžių.
A. R.-D.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai