Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠ PERNYKŠTES LIETUVIŲ VEIKLOS PDF Spausdinti El. paštas

1. Kultūrinė apžvalga
Šešiasdešimt ketvirtieji laisvojo pasaulio lietuvių darbuose buvo našesni, įdomesni ir įvairesni, negu eilė ankstesnių metų. Ne dažnai pasitaiko tokių įvykių, kaip Lietuvių Diena pasaulinėje parodoje, krepšininkų laimėjimai Australijoje ar Kristijono Donelaičio minėjimas. Buvo tai prasiveržimai, kurie pasiliks lietuviškųjų užsimojimų kronikose.


Didžiausias žygis buvo Lietuvių Diena Niujorke rugpiūčio mėnesį. Į pasiruošimus įsijungė tūkstančiai lietuvių, — dainininkų, šokėjų ir rengėjų. Pasirodymas, sutraukęs keliolika tūkstančių publikos, išėjo įspūdingas, nors dėl techniškų kliūčių chorų dainavimas ne visiems buvo girdimas. Be to, buvo keltas klausimas, ar nevertėtų tokiomis masinėmis progomis atsiminti ir kitas lietuvių meno šakas: suvaidinti dramą, surengti literatūros vakarą, sutelkti dailininkus su jų darbais. Kadangi į tokio masto šventes žmonių suvažiuoja ne tik iš vietos, bet ir iš labai toli, reiktų jiems duoti progos plačiau pažvelgti į lietuvių meno laimėjimus. Konkrečiai buvo siūlyta į Lietuvių Dieną įjungti didžiojo lietuvių poeto kūrybos, tuo būdu jį išvedant į minias. Tačiau tokie balsai nuėjo negirdomis, nes, atrodo, masiniams pasirodymams tartum įsigaliojo oficialus šablonas: dainos ir šokiai. Pernai į Lietuvių Dieną įdėta daug triūso ir patyrimo. Todėl gerai, kad šiemet birželio ir rugsėjo mėnesiais vėl ruošiama lietuvių programa.
Donelaičio minėjimai praėjo plačiu mastu— Jungtinėse Valstybėse, Kanadoje, Europoje, Pietų Amerikoje ir Australijoje. Netrūko straipsnių spaudoje apie "Metų" poetą. Pasirodė "Aidų" ir "Lituanus" specialūs numeriai, skirti Donelaičiui. Reikšmingos buvo A. Rannito paskaitos apie Donelaitį Princetono, Kalifornijos, Madrido, Helsinkio ir kituose universitetuose. Tur būt, originaliausia mintis buvo Čikagos aktorių sumanymas pastatyti "Metus" scenoje. Sveikintinas dr. E. Tumienės užsimojimas parašyti anglų kalba studiją apie Donelaitį. Mūsų poetas galėtų duoti naudingos ir įdomios medžiagos disertacijoms. Dar beliktų "Metus" išleisti anglų kalba ir paruošti jo kūrybos plokštelę.

Šalia Donelaičio, pernai buvo ir Simano Daukanto sukakties metai. Tačiau ši proga neišnaudota. Ir tai gaila, kadangi didžiojo mūsų istoriko idėjos yra aktualios ir gyvos mūsų dienai. Todėl Bendruomenė turėtų paraginti, kad Simano Daukanto minėjimai eitų ir šiais metais. Jo mintys apie Lietuvos praeitį, apie laisvę, apie kalbą, apie lietuviškąjį sąmoningumą, rodos, parašytos mūsų laikams. Todėl jas reikia vėl atskleisti ir kartoti visur, kur tik gyvena lietuvis.

Taip pat vertingas čikagiečių sumanymas paminėti poeto Vytauto Mačernio mirties sukaktį, kai Lietuvoje šiandien vis dar po raktu laikoma stipri ir tokia pozityvi jo kūryba.

Metus žvilgsnį į knygas, reikia pripažinti, kad vyravo mokslo veikalai. Filosofijos srityje išėjo dr. Juozo Girniaus "Žmogus be Dievo" ir dr. Antano Maceinos "Niekšybės paslaptis". Tai stambus indėlis į mūsų mokslinę literatūrą. Dideli darbą atliko Br. Kviklys, paruošęs pirmąjį "Mūsų Lietuvos" tomą. Jį išleido Lietuvių Enciklopedijos leidykla, pati spėjusi enciklopediją, tą didįjį lietuvių mokslinį žygį, privaryti ligi V raidės. Jau čia pat matyti ir šio gražaus triūso pabaiga, o paskui planuojama laida anglų kalba. Kitas neeilinis užsimojimas — Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos "Suvažiavimo darbai" (V tomas), išleisti Romoje ir turį eilę vertingų studijų iš istorijos ir kitų sričių. Čia pat atžymėkime ir Fordhamo universitete sėkmingai praėjusį naują (šeštą) Akademijos suvažiavimą, rūpestingai paruoštą jos pirmininko kun. dr. A. Liuimos, S. J.

Iš kitų istorijos darbų įsidėmėtina prel. J. Končiaus studija anglų kalba apie Vytautą Didįjį. Marijonų vienuolijos istoriją šiame kontinente nušvietė kun. Pr. Garšva ("Negęstanti šviesa"). Istorinės medžiagos, ypač apie nepriklausomos Lietuvos laikus, gausu Aleksandro Merkelio storoje knygoje "Antanas Smetona", o Stepono Kairio atsiminimuose "Tau, Lietuva" žengiame ir į ankstesnes dienas. V. Žemaitis išleido apie Sūduvos praeitį ir suredagavo leidinį apie pietinę Lietuvą Grigaliaus Valavičiaus Lietuvos girių aprašyme. Sėkmingai toliau rodėsi istorijai skirtas žurnalas "Tautos Praeitis".

Kalbant apie studijas iš istorijos srities, būtų naudinga atsiminti, kad jau turi savo monografijas parodyti tie istorikai, kurie medžiagos apie Lietuvą eilę metų rausiasi Vatikano, Romos ir kituose archyvuose. Kaip girdėti, kai kurie jau yra parašę, tačiau kažkodėl nesiryžta savo studijų išleisti, kad jomis galėtų džiaugtis visi tie, kuriems rūpi Lietuvos praeitis ir nauja medžiaga iš šios srities.

Iš paminklinių mokslo darbų tenka pažymėti profesorių Alfredo Senno ir Antano Salio toliau ruošiamą "Woerterbuch der litauischen Sprache". Žodynas jau pasiekė raidę T ir turi apie 2,800 puslapių. Jungtinėse Valstybėse praktiniams kalbos reikalams toliau leidžiamas žurnalas "Gimtoji Kalba", kurį redaguoja Leonardas Dambriūnas.

Kun. dr. J. Prunskis, bene gausiausias mūsų autorius šiuo metu, išleido knygą apie mokslą ir religiją, o kun. St. Žilys — apie sakramentus ir kun. K. Bučmys apie gegužės pamaldas. Kun. Stasys Yla davė platų maldyną "Tikiu Dievą" ir studiją "Moderni Mergaitė", kuri priklauso auklėjimo sričiai. O kiek tai liečia grynai religinę literatūrą, teisingai Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavime Niujorke buvo pastebėta, kad mūsų dvasiškiai čia galėtų parodyti daugiau iniciatyvos ir savo darbų. Kaip konkretus pavyzdys buvo paminėta, kad naujai neišleista net Švento Rašto. Tarpinis veikalas yra kun. St. Ylos plati religijos psichologijos studija "Dievas sutemose".

Grožinėje literatūroje pernai susilaukėme K. Bradūno, J. Mikuckio, VI. Šlaito, A. Jūragio, Nerimos Narutės, Alės Rūtos ir kitų poezijos. Beletristikai savo knygomis atstovavo J. Kralikaus-kas, V. Volertas, A. Baronas, A. Skirka, Alė Rūta, D. Bindokienė ir kiti. Net dviems tomais išėjo K. Almenas, savo romanui davęs mįslingą vardą "Upė į rytus, upė į šiaurę". Tai naujas vyras mūsų literatūros dirvoje.

Šekspyro sukakties metams A. Nyka - Ny-liūnas išvertė "Hamletą", o A. Tyruolis — sonetus.
Anglų kalba St. Zobarsko rūpesčiu pasirodė V. Krėvės novelių rinktinė "The Herdsman and the Linden Tree". Šiemet St. Zobarskas užsimojęs išleisti bent kelis lietuvių autorius anglų kalba. Tokios jo pastangos turėtų nusipelnyti ir platesnės paramos, sakysime, iš Bendruomenės pusės, nes čia lietuvių literatūra įvedama į amerikiečių ir kitų bibliotekas. A. Landsbergis ir Clark Mills paruošė lietuvių liaudies dainų antologiją "The Green Linden". Iš kitų vertimų savo kelionę po platų pasaulį sėkmingai tęsė lietuvaičių Sibiro maldaknygė. Prieš Kalėdas jos leidimas pasirodė Anglijoje ir yra paruoštas vertimas į prancūzų kalbą. Olandijoje šios maldaknygės ligšiol išėjo apie 450,000 egzempliorių. Toliau kitomis kalbomis plito B. Armonienės "Palik ašaras Maskvoje". Pernai čia įsijungė dr. J. Savojo studija apie Bažnyčios persekiojimą Lietuvoje. Ji jau spėjo išeiti ispanų kalba ir bus taip pat išleista įvairiomis kitomis. Tarptautinis literatūros žurnalas "Books Abroad" įsidėjo straipsnius apie F. Kiršą ir V. Krėvę. Novelei skirtas žurnalas "The Short Story International" išsispausdino J. Grušo ir St. Zobarskoi noveles anglų kalba. Žinių apie lietuvių literatūrą ir apie atskirus mūsų autorius netrūko kitų kraštų leksikonuose, pvz., Štutgarte išleistame "Lexikon der Weltliteratur". Būta informacijos ir kitur.

Iš lietuvių literatūros istorijos svariausia studija yra dr. V. Maciūno apie A. Strazdą. Šis darbas, pasirodęs "Aiduose", vertas atskiros knygos.

Premijų laureatai buvo M. Katiliškis, J. Kra-likauskas, K. Bradūnas, Br. Kviklys, A. Mackus. "Dirva" išspausdino savo premijuotąjį Alės Rūtos romaną "Kelias į kairę". Būta ir smulkesnių premijų. Ta pati "Dirva" jau paskelbė naują novelės premiją. Apskritai paėmus, literatūrinės premijos jau nesukelia tokio susidomėjimo visuomenėje, kaip seniau. Viena iš priežasčių gali būti ir ta, kad jų esama perdaug. Vydūno vardo premija paskirta dr. M. Anysui už jo veikalą apie prūsų giminių kovas su Vokiečių ordinu.
Literatūrinis gyvenimas neapsiėjo ir be magaryčių. Tai ilgesni ir trumpesni raštai apie Salomėją Nėrį. Pradžią davė prel. M. Krupavičius, o paskui puolėsi ir kiti su savo žiniomis ir nežiniomis. Iš esmės kalbant, nėra ko pečiais gūs-čioti, jeigu rašoma apie Salomėją Nėrį. Tačiau turime ir kitų poetų, jai lygių ir net geresnių, kurie tačiau nebuvo panašiai iš vagos išklydę. Apie juos net ir trumpesnių studijėlių ne taip dažnai matyti. O kad taip imtų ir vėl kokis prelatas ar mokslinčius gražiai pabylotų, sakysime, apie B. Brazdžionį,, J. Aistį, H. Radauską, J. Jankų, V. Ramoną ar M. Katiliškį. Argi daugybės rašalo verti tik tie, kurie į skandalą įbrenda?
Lietuvių raštui pernai metai buvo itin nuostolingi. Metų pradžioje mirė Faustas Kirša, paskui Julius Kaupas ir St. Leskaitis - Ivošiškis, o pabaigoje —tragiška Algimanto Mackaus mirtis. Jis žuvo savo poetinių jėgų pačiame atsiskleidime. Buvo tai vienas iš tų vyrų, kurie išsimušė iš savo kartos, ligi šiolei vis dar negalinčios duoti didesnių savo darbų ar bent užsimojimų. Jei prie šių rašytojų pridėti tokius plunksnos žmones, nors ir kitose srityse, kaip prof. St. Kolupaila, St. Kairys, prel. K. Šaulys (abu Vasario šešioliktosios akto signatarai), Vikt. Biržiška, kan. A. Steponaitis, gen. V. Grigaliūnas-Glovackis, M. Krikščiūnas, generalinis konsulas J. Budrys, Vliko pirmininkas dr. A. Trimakas, dr. Alb. Tarulis ir kiti, tai nuostolis ypač jaučiamas. St. Kairys mirė, dar pernai spėjęs išleisti antrą savo atsiminimų tomą. Kiek žinia, J. Budrys rašė atsiminimus iš savo įvairaus gyvenimo. Gen. V. Grigaliūnas - Glovackis taip pat paliko atsiminimų. Dr. A. Tarulis paliko plačią studiją anglų kalba "American - Baltic Relations", kurią šiemet išleidžia Katalikų Universitetas Vašingtone ir kuri siekia apie 380 puslapių. Vokietijoje mirė lietuvių kultūrai nusipelnęs prof. V. Jungferis.

Lietuvių teatro gyvenimas pagyvėjo. Jungtinėse Valstybėse pernai daugiausia buvo statoma A. Kairio "Popiečio diagnozė". Rampos šviesą išvydo K. Ostrausko originalios dramos. Atrodo, kad jau įsisiūbuoja Čikagos teatralai. Įdomus užsimojimas tenai yra satyrinis teatras "Antrasis kaimas", spėjęs sudominti ir kitus miestus. A. Kairys laimėjo Čikagos scenos darbuotojų premiją už savo "Viščiukų ūkį".

Metai buvo gausūs dailės parodomis. Su savo darbų parodomis išėjo Tamošaičiai, J. Bagdonas, V. Jonynas, J. Paukštienė, R. Viesulas, R. Žukaitė, P. Jurkus, Alg. Kurauskas, T. Valius, V. Petravičius, R. Bukauskas, V. Kasiulis, P. Gailius, A. Mončys, K. Zapkus, Al. Vitkauskaitė -Merker, EI. Urbaitytė, G. Žumbakienė ir kiti. Kaip ligšiol, taip ir pernai gyvai rodėsi lietuviai dailininkai Australijoje — H. Šalkauskas, V. Ratas, L. Urbonas, E. Kubbos ir kiti. Buenos Aires surengta J. Rimšos darbų paroda. Hanoveryje lietuvių meno darbai įsijungė į Baltų dienas, įdomu, kad Jungtinėse Valstybėse ir kitur lietuvių dailininkų tarpe matyti vis naujų, jaunų jėgų. O Pietų Afrikos meno konkursą laimėjo vienas iš vyriausių — Pranas Domšaitis, kuriam jau 84 metai amžiaus. Turime atvejų, kada lietuvio dailininko kūryba susilaukė milijoninės publikos dėmesio: tai V. Jonyno darbai Vatikano paviljone pasaulinėje parodoje Niujorke. Metų gale pranešta, kad paviljoną aplankė keturiolika milijonų žmonių.

Bent paminėti reikėtų tokius dalykus, kaip Lituanistikos Instituto atkutimas, "Toskos" pastatymas Čikagoje, Iz. Vasyliūno, St. Sodeikos, J. Vaznelio, Varpo ir kitų plokštelių išleidimas, Juliaus Gaidelio pagal St. Santvaro libretą sukomponuotoji opera "Gyvnašlė", futbolininkų Jonaičio (Unitas) ir Butkaus pirmavimas, P. Taut-vaišos ir kitų pasisekimai šachmatuose, gimnazijų ir penkiasdešimties su viršum lituanistinių mokyklų tylus triūsas, įvairių chorų pasirodymai, M. Motiekaičio dalyvavimas tarptautiniame piano konkurse Briuselyje, pranciškonų užsimojimas steigti lietuvių kultūros židinį Niujorke, visokie suvažiavimai ir stovyklos su kultūrinėmis programomis, lietuvių dienos Australijoje ir Kanadoje, lietuvių parapijos ir vienuolynai su savo veikla, susivienijimai ir kitos organizacijos, kurioms rūpi kultūrinės programos. Geras pavyzdys čia gali būti Šviesos - Santaros sambūris, pasirūpinęs išleisti ne vieną gerą veikalą, Lietuvių Fronto Bičiulių įkurtas Į Laisvę Fondas, išleidęs ir stambių vertingų veikalų.

Kalbant apie religinę veiklą, minėtinais metų įvykiais reikia laikyti vyskupų V. Brizgio ir K. Salatkos dalyvavimą visuotiniame Bažnyčios susirinkime, Marijonų vienuolijos vicegenerolo Pr. Brazio pakėlimą į vyskupus ir prel. Pr. Kuraičio mirtį Lietuvoje. Vysk. V. Brizgio rūpesčiu jau baigiamos rinkti lėšos Šiluvos koplyčiai Vašingtone. Ją atidarant kitais metais, graži proga Amerikos sostinėje sušaukti religinį lietuvių kongresą.

Nestigo ir originalesnių sumanymų metų būvyje. Vienas iš jų — pasiryžimas sušaukti pasaulinį lietuvių jaunimo suvažiavimą. O antras — šiais metais Čikagoje suorganizuoti dramos festivalį. Paskelbus dar stambesnį konkursą dramai, mūsų scenos menas gal iš tikrųjų gyviau pajudėtų. Eilę planų yra nurodęs Kultūros Tarybos pirmininkas dr. J. Puzinas "Pasaulio Lietuvyje", nr. 11-12. Mūsų galva, reikėtų turėti organą, kuris varytų ir vykdytų kultūrinę lietuvių politiką praktiškai — išaiškinti, kas galima įgyvendinti, ir tam gauti lėšų. Be didesnio fondo, daugelis gerų planų taip ir paliks pašnekesiuose. O turint tvirtą pagrindą, būtų galima daug daugiau nuveikti, puoselėjant lietuvių kultūrinį gyvenimą ir tą kultūrą vedant į platesnį pasaulį. Bet čia jau atskira tema . . .

2. Visuomeninės bei politinės veiklos apžvalga
1964 metais visuomeninio bei politinio pobūdžio pažymėtinų įvykių buvo ne mažiau, o gal net daugiau, nei kuriais kitais metais.
Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdyba, užpernai pradėjusi, pernai reguliariai leido savo organą — Pasaulio lietuvį, kurio išėjo 10 numerių. Tiražas apie 3.000 egzempliorių. Leidinys be abejo naudingas ir pačiai bendruomenei reikalingas. Bet kadangi leidžiamas gana siauriems informacijos reikalams, tai klausimas, ar būtinas jo toks dažnumas? Pažymėtinas dar ir antras PLB valdybos darbas — tai spaudos bei radijo darbuotojų suvažiavimo suorganizavimas. Suvažiavimas sėkmingai praėjo, tik lieka lietuviškajai spaudai uoliau ir nuoširdžiau vykdyti jo mintis.

JAV Lietuvių Bendruomenė praėjusiais metais rinko naujus organus — tarybą ir valdybą. Tarybos rinkimuose dalyvavo 7566 asmenys — daugiau, nei kada anksčiau. Tai geras ženklas. Tarybos pirmininku išrinktas Vytautas Volertas, o valdybos pirmininku liko tas pats Jonas Jasaitis.

Iš kitų įvykių bendruomeniniame gyvenime pažymėtina Lietuvių diena Pasaulinėje Niujorko parodoje (rugpiūčio 23) su tautinių šokių bei dainų programa, o taip pat kitokie lietuvių pasirodymai parodoje kitomis progomis. Antras reikšmingas įvykis tai mūsų sportininkų išvyka į Australiją, parodžiusi, kad mūsų sportininkai yra pakankamai aukšto lygio ir kad mes pajėgiame net ir didesnį būrį pasiųsti į tokį tolimą kraštą, kaip Australija. Nemažiau gal svarbus įvykis buvo ir pirmoji lituanistinių mokyklų mokytojų rajoninė konferencija Čikagoje (lapkr. 28-29) ir tokia pat konferencija Niujorke, įvykusi jau pirmomis šių metų dienomis. Lituanistinis švietimas be abejo yra viena iš aktualiausių ir svarbiausių Bendruomenės problemų. Mokytojai čia daro ir darys, kas tik galima. Deja, mokyklos tam reikalui neužtenka, nes patenkinamų ar gerų rezultatų mokyklose galima pasiekti tik tada, kai patys tėvai tinkamai paruošia mokyklai vaikus ir toliau su mokykla bendradarbiauja. Deja, tokių tėvų ne perdaug turime. Todėl nemažiau svarbi yra ir tėvų problema, kuri dar laukia savo sprendimo.

Kultūros Fondas tam tikslui pernai išleido L. Dambriūno brošiūrą "Lietuviškas auklėjimas šeimoje". Tai paraginimas tėvams, bet to, žinoma, neužtenka. Be šios brošiūros, KF išleido dar S. Jonynienės vadovėlį VII skyriui "Tėvų šalis" ir "Lietuviškos muzikos rinktinę" fortepijonui. Tiek viso labo — derlius ne per gausus, nors būtų daug kas dar leistina. Mūsų jaunimas, ypač vyresnieji (11 - 16 metų), neturi ko skaityti. Net Pietario "Algimanto" neturime. Daugelis seniau išleistų vaikams knygelių yra arba pasenusios, arba jau nebegaunamos. L. Dambriūnas savo brošiūroje prie čia išleistų knygelių sąrašo buvo pridėjęs ir sąrašą gerų jaunimui knygų, išleistų Lietuvoje. Bet pernykščio KF politika buvo tokia: tegu vaikai geriau skaito angliškai, bet Lietuvoje išleistų nereikia. Ir pridėtą sąrašą nubraukė. Čia iškyla nauja problema — infliacija bendruomeninių organų, kurie nesusigaudo savo kompetencijose. Turime kultūros tarybų, švietimo tarybų, kurios turėtų rūpintis kultūros bei švietimo politika, bet jų "neužtenka". KF irgi nori spręsti kultūros bei švietimo klausimus, nors pagrindinis jo uždavinys, rodos, turėtų būti lėšų telkimas.
Lietuvių Fondas pernai galutinai susitvarkė, gaudamas visiems aukotojams tam fondui atleidimą nuo valstybinių mokesčių iš aukojamų sumų. Tai svarbus laimėjimas. Pats fondas gerokai per tuos metus paūgėjo ir jau artėja prie 200,000 dolerių.
Balfas turėjo savo 20-ties metų sukaktuvinį seimą Niujorke spalio 17-18 d. Čia išrinktas ir naujas šios organizacijos centro valdybos pirmininkas kun. V. Martinkus. Dvidešimt metų pirmininkavęs prel. J. Končius išrinktas garbės pirmininku.
Amerikos Lietuvių Taryba turėjo savo kas penkeri metai šaukiamą kongresą (birželio 26-28) Vašingtone, kuris pasiuntė prezidentui John-sonui memorandumą, prašantį JAV vyriausybę ir toliau nepripažinti Pabaltijo valstybių aneksijos Sovietų Sąjungon ir panaudoti Jungtines Tautas bei kitus tarptautinius forumus Pabaltijo tautų teisėmis bei laisvei grąžinti. Rudenį, spalio 10, Altas turėjo savo metinį suvažiavimą.

Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas praėjusiais metais persitvarkė, padidėdamas penkiom naujom grupėm. Tai rodo, kad jeigu norima tartis, tai susitarti visada galima. Toks persitvarkęs Vlikas turėjo jau savo tarybos (spalio 3) ir seimo (lapkričio 28-29) posėdžius.

Be šių bendrinių organizacijų suvažiavimų, pažymėtinos ir paskirų organizacijų konferencijos, studijų savaitės ir kt. Praėjusiais metais tokio bendruomeninio pobūdžio studijų savaitės buvo dvi (rugpiūčio 8-16) —"Dainavoje" (JAV) ir Huettenfelde (Vokietijoj). Be to, buvo dar Ateitininkų Sendraugių bei Santaros -Šviesos studijinės savaitės ir Ateitininkų Sendraugių S-gos, Krikščionių Demokratų S-gos, LF Bičiulių, Valstiečių Liaudininkų, Tautinės S-gos konferencijos bei įvairios studentų bei moksleivių stovyklos.
Buvo taip pat pažymėtinų įvykių ir kitų kraštų lietuvių bendruomenėse, kaip Kanados lietuvių diena Hamiltone spalio 10-11 d. ir Australijos lietuvių Meno Dienos (gruodžio 26-31), kurių programoje buvo dailininkų paroda, foto mėgėjų darbų paroda, spektaklis, tautinių šokių festivalis, jaunųjų talentų (33) koncertas, trečioji Australijos lietuvių dainų šventė (5 chorai), literatūros ir dainos vakaras. Visa tai rodo, kad visuomeninė kultūrinė veikla lietuvių bendruomenėje anaiptol nesilpsta, kaip kai kurie mūsų spaudos korespondentai kartais pesimistiškai be pagrindo nurašo, darydami išvadas iš vieno kito nepavykusio parengimo.

Be abejo, visi šie įvykiai nevienodos vertės. Kai sportininkų išvyka Australijon ar šokių bei dainų šventė yra savaime nauji įvykiai bendruomenės gyvenime ir reiškia tam tikrą pažangą, tai kasmetinės politinių organizacijų konferencijos tiek tereiškia pažangos, kiek jose užsi-brėžiama naujų darbų ir numatomi konkretūs būdai bei priemonės jiems atlikti. Deja, reikia pripažinti, kad mūsų bendrinės politinės organizacijos (Altas ir Vlikas) bei paskiros politinės organizacijos per eilę metų jokios žymesnės pažangos nepadarė, jokių reikšmingesnių darbų, siekiant pagrindinio tikslo — Lietuvos laisvinimo, nenudirbo. Geriausiu atveju jų veiklą salima apibūdinti kaip stovėjimą vietoje. Ir tai parodo tiek visokie jų rašymai (atsišaukimai, rezoliucijos), tiek ir pats veikimas. Štai kaip buvo nusakytas pvz. Alto kongreso tikslas: "Pademonstruoti Amerikos lietuvių vieningumą kovoje už Lietuvos laisvę, pareikšti padėką už paramą arba pasisakyti dėl JAV vedamos politikos Lietuvos laisvinimo reikalu, aptarti pasiruošimą specialiai akcijai". Bet čia juk absoliučiai nėra nieko naujo — tas pats juk buvo daroma jau seniai, visą laiką juk buvo ir demonstruojama, ir dėkojama. O kokia ta "speciali akcija", taip ir lieka neaišku, net ir paskelbus Alto metinio suvažiavimo rezoliuciias (Draugas, 1964 lapkr. 19). Tš devynių rezoliucijos punktų bene svarbiausias, nors įrašytas ketvirtoj vietoj, yra šis nutarimas: "a) organizuoti išsamią Lietuvos bylos dokumentaciją ir ją išleisti anglų kalboje atskiru leidiniu, b) galutinai sutvarkyti vienos tinkamos, gerai paruoštos informacinės brošiūros apie Lietuvą išleidimą anglų kalboje" (ang-li kalba). Dokumentacija, kiek žinome, jau seniai rūpinasi Vlikas, tad ar Altas nutarė konkuruoti? Antra, kažin ar jis tam pajėgus, kai per keliolika metų net tos "gerai paruoštos informacinės brošiūros" nepajėgė išleisti, nors informa-ciios biurui išleido per šimtą tūkstančių dolerių. Abejonių kyla ir dėl informacinės brošiūros, prisiminus, kokius Altas paruošė rezoliucijų projektus savo skyriams 1964 m. Vasario 16 proga. Juose buvo aiškinama, kad Lietuva nepriklausomybę paskelbė (declaration of indepen-dence) 1918 m. ir kad nepriklausoma išbuvo iki 1940 m., kai tuo tarpu Kongreso atstovai buvo geriau painformuoti ir kalbėjo ne apie declaration, o apie restoration of independence (plg. Darbininkas, 1963 kovo 17). Visos kitos 8 Alto suvažiavimo rezoliucijos yra grynos banalybės — padėkos, paraginimai, pritarimai, siūlymai, sveikatos linkėjimai ir pan. Ar visa tai rodo pažangą, tesprendžia pats skaitytojas. Daug kam ir pats kongresas bei jo reikšmės pūtimas paliko nekokį įspūdį. Pirmiausia, buvo neaiškus jo tikslas, nes pademonstruoti vieningumą, pareikšti padėką galima ir be kongreso. Antra, jis buvo menkas. Nors oficialiai buvo skelbiama apie 500 užsiregistravusių atstovų, bet salėse buvo matyti apie 300. Vadinamojo jaunimo posėdy to jaunimo buvo gal apie 30 žmonių, pasklidusių poros šimtų nebejaunimo tarpe, nors spaudoj irgi buvo operuojama šimtais. Susidaro įspūdis, kad savo nesėkmes imame patys nuo savęs slėpti, norime matyti tai, ko nebuvo, ir tai nėra organizacijos stiprybės, o greičiau silpnybės ženklas.
Tuo atžvilgiu su Altu "sėkmingai" konkuravo ir Vlikas, per eilę metų prirašydamas nemaža klasiškai tuščių, banalių atsišaukimų bei kitokių rašinių. Net ir spaudoje jau buvo pasipiktinta (Draugas, 1964 bal. 10), kad pernai Vasario 16 atsišaukimas buvo pradėtas dejone dėl duonos trūkumo Sovietijoje (!). Būdinga Vliko vadovų rašinių savybė buvo verkšlenimas dėl nuolaidžios JAV politikos, dėl Jungtinių Tautų nedorybių ir pan. Pavyzdžiu gali būti kad ir buvusio Vliko pirmininko dr. A. Trimako rašinys "Jungtinės Tautos neatlieka savo pareigų" (Laiškai Lietuviams, 1964, Nr. 4). Vliko konferencijų nuolatinės temos būdavo "tarptautinės padėties vertinimas" ir "konsolidacija". Bet konferencijų aprašymuose skaitytojas visada pasigesdavo vieno dalyko: nurodymo, kas darytina esamos padėties akivaizdoje, nes juk neužtenka kitus kritikuoti ir dejuoti. Vlikas ilgus metus stovėjo vietoj, teisindamasis nieko naujo negalįs pradėti dėl . . . lėšų stokos. Susidarė užburtas ratas: stovima vietoj, nes nėra lėšų; nėra lėšų, nes stovima vietoj.

Pašalinis žmogus betgi negalėjo atsikratyti įspūdžio, kad didžiausia pažangos kliūtis buvo ne lėšų ir net ne konsolidacijos stoka, o kas kita, kas nėra įvertinama pinigais ar kokiais kitokiais materialiniais kriterijais. Pakštas būtų pasakęs, kad didžiausia stoka buvo stoka drąsių sumanymų, ryžtingumo, idealizmo, pasiaukojimo. Kitas idealistas kartą rašė: "Tėvynės žudymo akivaizdoje mes aukojame trupinius, kiek atkištai ubago rankai, bet neparodome jokio heroizmo dvasios, nieko panašaus, ką žmonės rodė tėvynėj. Ir tai mums didžiausias kaltinimas: tokia vidutiniškumo laikysena vargu pateisina bėgimą. Mes nesame kovotojai, o daugiau stebėtojai ir vertintojai". Pinigas yra materialinis dalykas, bet jis, nelyginant veidrodis, gerai parodo žmogaus dvasią, parodo, ką jis tikrai myli ir ką jis dedasi mylis. Galima todėl pagrįstai spėti, kad be idealizmo ir toliau nieko reikšmingesnio nebus pasiekta.

Praėjusiais metais viena problema buvo pagaliau išspręsta — konsolidacija pasiekta. Dabar
Vliko seimą sudaro 45 atstovai, o tarybą 15 atstovų. Panašiai Altą sudaro 46 atstovai, o jo valdybą 11 asmenų. Abu sudėjus, gaunamas gausesnis seimas net negu buvę Lietuvos valstybės seimai. Tokia armija veikėjų, rodos, galėtų kalnus nuversti. Tačiau visokios organizacijų sudėties reformos primena kartu ir "kėdžių perstatinėj i-mo" praktiką. Tai vis techniški dalykai, kurie nepagimdys dvasios. Vis dėlto turėtume čia ir vieną technišką siūlymą: jeigu ateityje kiltų kokių tarpgrupinių nesusipratimų, pvz. kad ir dėl grupių skaičiaus, tai tebūnie dėl to ginčijamasi partiniuose ar tarpgrupiniuose susirinkimuose, bet ne Vliko konferencijose. Palikime Vliko posėdžius kilnesnėms kalboms apie Lietuvos laisvę.

Tolimesnės veiklos perspektyvos
a) Pirmiausia turėtume įtikinti laisvąjį pasaulį, kad morališkai jo dabartinė pozicija neapginama.
Laisvasis pasaulis sakosi pripažįstąs visoms tautoms laisvo apsisprendimo teisę, tačiau kiek tai liečia Rusijos pavergtas tautas, tai jis stengiasi apie tai nieko nekalbėti, neerzinti Rusijos, nedaryti jai, anot Valstybės Departamento pareigūno Brooks Hays, ambaraso. Tuo būdu manoma greičiau pasiekti susipratimą ir bent pakenčiamą modus vivendi. Bet ar toks nusistatymas morališkai pateisinamas? Jis būtų gal būt pateisinamas, jei pats pavergtų tautų laisvės klausimo kėlimas sudarytų rimtą pavojų pasaulio taikai. Tada sutiktume su moraliniu nusistatymu, kad iš dviejų blogybių tenka rinktis mažesniąja. Tačiau visiems yra savaime suprantamas dalykas, kad pats pavergtų tautų klausimo kėlimas karo neišprovokuos. Greičiau priešingai: pavergtųjų teisių negynimas, jų nutylėjimas gali pavergėją net paskatinti siekti daugiau grobio. Jeigu taip, tai pavergtų, ypač mažų tautų laisvės reikalo nutylėjimas, atidėliojimas yra žaidimas su jų gyvybe. Savo taikos ir ramybės pirkimas pavergtų tautų kančia, laisve ir gal net gyvybe yra ne tik negarbingas, bet ir morališkai žemas.

Didelėse valstybėse yra žmonių, galvojančių, kad mažosios tautos ateities neturi, kad greitai "kintančiame pasaulyje" jos turinčios išnykti. Bet yra faktas, kad ir dabar dar gimsta nemaža mažų valstybėlių ir kad jų išnykimo perspektyvų dar nematyti. Bet ir prileidus tokią ki  timo linkmę, nebūtinai reikia aprobuoti tragišką tokio kitimo kelią — paskirų tautų pavergimą ir fizinį jų naikinimą. Ir jeigu šiandien tai dar vyksta, tai visos tautos už tai yra atsakingos ir nė viena jų neturi moralinės teisės pilo-tiškai nusiplauti rankas ir visą kaltę už tai suversti komunistams. Laisvųjų tyla šiandien faktiškai prilygsta sąmokslininko tylai, bendrininkavimui su nusikaltėliu.

Pagaliau trečias tylėjimo šalininkų argumentas yra šis: žodžiais pavergtų tautų neišlaisvinsi, tai kam kalbėti? Į tai reikia atsakyti, kad žodžiais sukuriama moralinė atmosfera, vadinamoji viešoji opinija, kuri kartais daugiau reiškia, negu fizinė jėga. Ir dėl to, kas pasisako už tylėjimą, kas atsisako nuo aktyvios moralinės paramos pavergtiesiems, tas faktiškai stiprina pavergėjo pozicijas ir padeda jam smaugti pavergtąjį. Toks tylinčiųjų nusistatymas faktiškai prilygsta Kaino pasiteisinimui, kuris klausiamas atsakė: ar aš esu savo brolio sargas?
Nėra abejonės, kad pasauly yra dar daug žmonių, ir žymių bei įtakingų žmonių, kurie šį reikalą supranta taip, kaip mes jį suprantame. Mums belieka tuos žmones surasti ir sugalvoti būdą, kaip juos savo reikalui panaudoti. Čia pažymėtinos dvi pagrindinės veiklos sritys — politinė ir teisinė-moralinė. Jeigu pirmoje mums nesiseka, tai turime dėti visas pastangas antrojoje.
b) Negalime tenkintis ligšiolinėmis priemonėmis.

Pirmiausia, ar mes padarėme viską, kas galima padaryti, pirmoje — politinėje srityje? Mūsų visuomenei aplamai nėra žinoma, ką mūsų veiksniai ir diplomatai yra darę ar padarę, kad Pabaltijo kraštų klausimas būtų iškeltas Jungtinėse Tautose. Šioje Jungtinių Tautų Visumos susirinkimo sesijoje, kaip skelbia laikraščiai, Filipinai, Salvadoras ir Nikaragua yra prašiusios Įtraukti Visumos susirinkimo darbotvarkėn Tibeto klausimą. Kyla klausimas, kodėl Salvadorui ir Nikaragua! Tibeto klausimas yra svarbesnis, negu Pabaltijo tautų klausimas? Peršasi atsakymas, kad jų kas nors tur būt prašė šį klausimą iškelti. Mūsų veiksnių susirinkimuose dažnai būdavo minimas reikalas kelti mūsų bylą Jungtinėse Tautose. Bet kas konkrečiai tuo reikalu daryta?

Praėjusių metų pabaigoje Vliko seime buvo labai bendromis frazėmis kalbama apie "veiksmingą ofenzyvą" ir apie priemones. J. Audėnas savo pranešime sakė: "Pirmon eilėn mums reikia organizuoti galingus ledlaužius, kuriais būtų galima bent šiek tiek pralaužti storus ledų sluoksnius Jungtinėse Tautose . . . Tai pagrindinis mūsų visų laisvųjų lietuvių ateinančiais metais aktyvios veiklos klausimas, kuriam iš anksto turime pradėti ruoštis (Draugas, 1964 gruodžio 3). Šitokie pareiškimai nuteikia visuomenę labai liūdnai, nes konstatuoja faktą, kad iki šiol "galingi ledlaužiai" dar nebuvo organizuojami ir tik raginama "pradėti ruoštis", Vlikui neseniai atšventus 20-ies metų jubiliejų.

Vliko tarybos posėdžio reporteris rašė, kad "1965 metų pradžioje reikia šaukti Lietuvos laisvinimo organizacijų konferenciją, kurioje būtų sutartas planas bendrai ir veiksmingai ofenzyvai . . ." (Draugas, 1964 spalio 14). Ir vėl liūdnas faktas: 25-tais okupacijos metais, kada kovai visi ginklai jau seniai turėjo būti paruošti, siūloma konferencija, kuri turės dar "sutarti planą" ofenzyvai.

Trečias nelinksmas dalykas tai faktas, kad ligšiolinė pabaltiečių akcija buvo partizaninė — tarp lietuvių, latvių ir estų nebuvo vieningos aukščiausios vadovybės. Minėtas "Draugo" reporteris, aprašydamas Vilko tarybos posėdį, kalba apie peticiją, kurią reikėtų paruošti "gal būt, drauge su latviais ir estais". Tas "gal būt" dar rodo abejonę tokio bendradarbiavimo reikalingumu net šiandien, nors iš tikrųjų tai yra conditio sine qua non. Šitaip pavėlavus pasiruošti, sunku tikėtis, kad ir šiais metais bus kas nors reikšmingo padaryta. Vliko seimas nei taryba jokio konkretaus plano nesudarė, pasitenkindami labai bendrais siūlymais, kuriuos nežinia ar kas juos svarstys, o juo labiau vykdys.

c) Konkretūs uždaviniai
Vliko seime ir taryboj buvo kalbama apie peticijas. J. Audėnas tai dėstė šitaip: "Peticijos turėtų būti kiekvienam krašte kuo plačiausia paskleistos, kuo didesniam asmenų ir organizacijų skaičiui įteiktos, kuo gausiau radijo kalbėtojų ir spaudos išgarsintos" (Draugas, 1964 gruodžio 3). Atrodo, kad šis klausimas, taip miglotai suformuluotas, ir patiems siūlytojams dar neaiškus, ir kadangi su tuo sumanymu pavėluota, tai vargu jis šiais metais bus realizuotas. Mes šiame žurnale prieš metus siūlėme peticiją Jungtinėms Tautoms, "kurią pasirašytų ne koks milijonas Amerikos piliečių (kaip siūlė PLB seimas Toronte), o koks tūkstantis žymiausių pasaulio politikų, mokslininkų, menininkų ir apskritai žymių žmonių" (Aidai, 1964 Nr. 1). Mes laikome, kad žymių įtakingų žmonių peticija yra lengviau įvykdoma ir naudingesnė, nei masės parašų peticija. Kad tai yra galima, rodo faktas, kad praeitą rudenį aštuonios tarptautinės įžymybės paskelbė laišką Londono "Times" laikrašty, ragindami Sovietų Sąjungą pripažinti centro ir rytų Europos tautoms teisę į laisvą apsisprendimą. Laišką pasirašė Amerikos senatorius John Sherman Cooper, Prancūzijos parlamento užsienio reikalų komisijos vicepirmininkas Maurice Schumann, Britų lordų rūmų narys lordas Henderson, Vokietijos bei Olandijos parlamentarai.

Tačiau peticiją — prašymą grąžinti pavergtoms tautoms laisvę — nebus galima greitai į-gyvendinti. Tuo tarpu yra "degančių" reikalų, su kuriais laukti negalima. Turime galvoj šimtus tūkstančių tremtinių (lietuvių, latvių, estų) Sibire. Mes pernai siūlėme ir dabar kartojame, kad reikia kreiptis į tarptautines institucijas, prašant padėti, kad nors po 25 metų tremtiniai būtų grąžinti namo. To reikalauja ir Amerikos senatoriai bei kongresmanai savo rezoliucijose Pabaltijo kraštų reikalu. Ir dėl to labai keista ir tiesiog nesuprantama, kodėl mūsų veiksniai nedaro jokių žygių šiuo reikalu.

Taip pat reikėtų kreiptis į atitinkamas institucijas, prašant sustabdyti persekiojimus dėl religijos Pabaltijo kraštuose. Žydai tai daro, o mes kažkodėl tylime, lyg nieko ypatingo nebūtų buvę.

Nemažiau svarbus ir radijo transliacijų į Lietuvą klausimas. V. Sidzikauskas savo pranešime Vliko seime sakė: "Turime surasti būdų lietuvius pavergtoje tėvynėje politiškai įtaigoti ir jiems padėti susidaryti Lietuvos laisvos ateities viziją" (Darbininkas, 1964 gruodžio 1). Tuo tarpu tai galime daryti per Madrido ir Romos radiją, bet sėkmingam darbui naužtenka dabar ten dirbančiųjų. Reikia apgalvotos, planingos programos, kurią ruoštų dalyką išmanąs kolektyvas, atitinkamos vadovybės priežiūroje.
Pagaliau šitų dalykų turime prašyti ne tik žodžiais, bet ir veiksmais, parodydami, kad šis reikalas mums tikrai rūpi. J. Audėnas savo pranešime siūlė, kad valstybių ir bažnyčių vyresnybės birželio 13-ąją paskelbtų "pavergtų Pabaltijo tautų laisvės kovos dieną". Bet kas iš to paskelbimo, jeigu mes patys tos dienos neišnau-dosim? Pernai savo metinėj apžvalgoj tarp kitų priemonių siūlėme masines demonstracijas. Deja, pas mus apie jas dar negalvojama. Nebuvo apie tai, berods, kalbama ir Vliko seime. Sako, negalima suorganizuoti. Pernai 300 žydų rabinų pražygiavo Niujorko gatvėmis, protestuodami prieš žydų traktavimą Sovietijoje. Eisena su plakatais nusitęsė porą kilometrų ir baigėsi susirinkimu ties Jungtinėmis Tautomis. Susirinkime kalbėtojų tarpe buvo Niujorko valst. gubernatorius Rockefelleris ir naujai išrinktas senatorius Robertas Kennedy. Kai 300 rabinų suorganizuoti eiseną gali, o trisdešimt tūkstančių Niujorko apylinkėje lietuvių (plius latviai ir estai) ar šimtas tūkstančių lietuvių Čikagoj to padaryti negali, tai priežasties tenka ieškoti ne negalimybėje, o politinių vadovų bei organizacijų pasyvume. Tai rodo, kad jos dar tebeveikia žodžiais, bet rezistencinės dvasios, gimdančios veiksmą, jau nėra.

d) Lėšos
Kiekviename Vliko ar Alto suvažiavime kalbama ir apie lėšas. Tas klausimas iš tikrųjų pasidarė opus. Mat, Jungtinėse Valstybėse yra du politiniai veiksniai, kurie renka aukas tam pačiam reikalui. Visa bėda yra ta, kad tas, kuriam pinigų reikia daugiau, jų surenka mažiau, o tas, kuriam reikia mažiau, tas surenka jų daugiau ir paskui savo nuožiūra dalį teikiasi perleisti kitam, paprastai mažiau nei trečdalį surinktų aukų. Pvz. 1963 m. iš 33,614 dolerių, kuriuos Altas išleido, Vlikui skirta tik 9,600 dolerių. Daugumą sau pasilaikytų pinigų Altas išleidžia įvairiems techniškiems reikalams — tarnautojų atlyginimams, Informacijos centrui, kelionėms į suvažiavimą (tai galėtų apmokėti organizacijos, kurių atstovai važiuoja, o ne pats Altas). Jei organizacija daugiau nei pusę surinktų lėšų išleidžia priemonėm, o pačiam tikslui telieka likučiai, tai aiškiai nenormalu. Mūsų nuomone, dabartinėmis aplinkybėmis Vlikas iš Alto turėtų gauti ne mažiau kaip du trečdalius surinktų aukų, nes Vliko reikalai daug platesni ir svarbesni. Jeigu Alto vadovai su tuo nesutiktų, tai šį reikalą tektų spręsti patiems aukotojams.

Tautos Fondas irgi turėtų pajudėti. Gražu, kad 15 Vliko grupių pagaliau Įsipareigojo kasmet įnešti Tautos Fondui po simbolinę 100 dolerių auką. Bet simbolių neužtenka. Visi Vliko seimo atstovai (45) bent šiais metais (iš tikrųjų galėtų ir turėtų kasmet) paaukoti Tautos Fondui bent po šimtinę. Juk Lietuvių Fondas tokių aukotojų jau turi 600. Nemanytume, kad daugumas seimo atstovų yra beturčiai. Pagaliau visos organizacijos, sudarančios Vliką, turėtų pabusti iš letarginio miego. Daugumas jų iki šiol praktiškai nieko neveikė, išskyrus gal po vieną kitą narį. Aukų rinkimas Tautos Fondui būtų gera dirva joms pasireikšti, ir tai pateisintų jų egzistenciją. Jeigu politiniai veiksniai nori didesnės visuomenės paramos, tai pirmoje eilėje juos sudarančios organizacijos turi parodyti pavyzdį, tiek aukodamos, tiek ir rinkdamos iš kitų. Organizacija be praktinio darbo yra lyg pasakėčios musė, kuri sakėsi arianti, tupėdama ant jaučio rago.

Išvados
1. Gana "partizaninės" veiklos! Mūsų veiksnių veikla buvo ir tebėra nesuderinta. Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna skaitant, kad "geru informaciniu leidiniu" rūpinasi trys, jei ne daugiau, veiksniai — Vlikas, Altas ir Bendruomenė (žr. Pasaulio Lietuvį Nr. 11-12). Visų griebimasis už "informacijos", lyg skęstančio už šiaudo, rodo, kad nebesugalvojama ko kito ar nerandama reikalo daryti ką kita.
2. Gana "parapinės" veiklos! Paskira lietuvių, latvių ir estų veikla neefektyvi. Pasauliui ir Amerikai smulkūs dalykai neimponuoja. Būtina Pabaltijo valstybėms eiti išvien ir visur kalbėti še?ių milijonų vardu. Tai reikšmingiau nei 2-3 milijonai. Paskiri mūsų žygiai būtų pateisinami nebent, jei mūsų kaimynai būtų nesukalbami. Yra skandalinga, kai Estijos nepriklausomybės minėjime Niujorke ir Vašingtone 1964 m. nebuvo nė vieno lietuvio.

3. Gana vien "kambarinės" veiklos! Iki šiol mes veikėme salėse ir džiaugėmės, lyg geležėlę radę, jei amerikinė spauda keliom eilutėm tokį susirinkimą paminėdavo. Iš salių mes turime išeiti į gatves, į viešumą, kad spaudos reporteriai ir be mūsų prašymo rastų reikalinga tai aprašyti ,Iei?u šiais 25-ais mūsų tėvynių pavergimo metais nesugebėtume suorganizuoti masinių demonstracijų Čikagoje ir Niujorke, tai turėsime pripažinti, kad neturime politinių veiksnių, veikėjų bei rezistentų, o tik jų iškamšas.
4. Gana "verkšlenančios" veiklos! Užtektinai pridejavom, kad JAV politika bloga ir kad Jungtinės Tautos nedoros. Bet ką mes, pabaltie-čiai, patys padarėm, kad tą politiką pakreiptume kitokia linkme? Mes turime daug mus suprantančių ir mūsų reikalą remiančių draugų visame pasauly. Bet kiek mes sugebame juos panaudoti mūsų reikalui? Kodėl mes nesurenkam jų parašų į vieną dokumentą, kurį galėtume paskelbti pasaulio spaudoj ar įteikti tam tikrom institucijom?
5. Mūsų bylos ligšiolinis pristatymas pasauliui nepatenkinamas. Jeigu mūsų prašymo negirdi politinės institucijos, turime kreiptis į moralinio pobūdžio institucijas. Mūsų veiksnių teigimas, kad dabartinėmis sąlygomis nieko daugiau padaryti, kas buvo daroma, negalima — lietuvių visuomenės neįtikina. Padaryti galima daug daugiau, bet pirmiausia reikia tikėjimo, kad "kryžiaus žygis" yr agalimas, ir reikia noro siekti to, kas atrodo nepasiekiama.
A. R. - D.

 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai