Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SVEIKINANT NAUJĄ VYSKUPĄ PDF Spausdinti El. paštas


Gruodžio 28 telegrama iš Romos pranešė džiugią žinią, kad Marijonų kongregacijos vicegenerolas kun. dr. Pranas Brazys nominuotas vyskupu. Paskirtas tituliniu Zellos vyskupu ir pavestas rūpintis už tėvynės ribų Europoje esančiais lietuviais. Konsekracija įvyks vasario 14 Romoje Maria Maggiore bazilikoje.

Pranas Brazys gimė 1918 vasario 18 Balsupių k., Marijampolės vis. ir aps. Mokėsi Marijampolės marijonų gimnazijoje, kurią baigė 1935 m., dar mokslo metais įstojęs pas marijonus (1932.VIII.15). Išsiųstas Romon studijuoti filosofijos Angelicume, 1937 m. įsigijo filosofijos licenciatą. Grįžęs Lietuvon, dėstė eksperimentinę psichologiją ir įvairias filosofines disciplinas Kauno marijonų filosofijos institute. 1939 m. redagavo Marijampolėje marijonų leistą savaitrašti "šaltinį". 1939-40 m. studijavo teologiją Kaune. 1940-41 m. dėstė etiką Varšuvos marijonų seminarijoje. 1942.XII.19 įšventintas kunigu, teologijos studijoms gilinti išvyko į Prahos vokiečių universitetą, kurį baigė 1944 m. Vienerius metus (1944-45) teologiją dar studijavo Wuerzburgo universitete. 1946 ičvyko Romon, kur buvo marijonų tarptautinės kolegijos studijų prefektu (1946) ir marijonų noviciato vedėju (1947-18). Drauge Romoje tęsė studijas Angelicume: 1946 m. įsigijo teologijos doktoratą (disertacija De adoptione divi-na), 1948 m. gavo filosofijos doktoratą (disertacija De ideologia se-cundum modernos et secundum significationem "ideae" apud S. Thomam). 1948 m. išvyko dirbti tarp Argentinos lietuvių Buenos Aires, Avellanedoj. Nuo 1949 m. ten buvo marijonų noviciato vedėjas ir drauge nuo 1952 m. ten pat marijonų viršininkas ir Aušros Vartų parapijos klebonas. Įsteigė ir redagavo Argentinos lietuvių laikraštį "Laiką", kuris iš pradžių ėjo kas mėnesį (nuo 1948.IX.1), o vėliau virto dvisavaitiniu (nuo 1950 pradžios). "Laiką" jis redagavo ligi 1952 vasario mėn., kada gavo kitas aukščiau minėtas vienuolyno viršininko ir parapijos klebono pareigas. Stokojant bendradarbių, jam teko ne tik "Laiką" redaguoti, bet ir daug pačiam įvairių straipsnių prirašyti. Perėmęs naujas pareigas, toliau rūpinosi lietuviškąja spauda ir 1952 m. gale įsteigė modernišką lietuvių marijonų spaustuvę. Vėliau dar trumpą laiką buvo Rosario marijonų viršininku ir šv.Kazimiero parapijos klebonu. 1957 m. buvo išrinktas marijonų vienuolijos vicegenerolu ir persikėlė į Romą. Toms pačioms pareigoms buvo perrinktas 1963 m.


Nors ir visą laiką užimtas studijomis, o vėliau įvairiopų darbu, Pr. Brazys yra nemažai pasireiškęs ir spaudoje, tiek publicistiniais, tiek moksliniais straipsniais. Nuo 1934 m. ligi bolševikų okupacijos daug rašė "šaltinyje". Vėliau, minėjome, ketverius metus skyrė laikraštininko darbui "Laike". Pirmasis jo mokslinis straipsnis buvo "Žmogaus substancijos sąranga" (žvilgis į tomistinę žmogaus sampratą), išspausdintas 1937 m. antrojo pusmečio "židinyje". Devynių straipsnių serijos studija "Lytys ir jų paskirtis" buvo paskelbta 1939-40 m. 'Naujosios Vaidilutės" žurnale. "Aiduose" 1960 m. davė straipsnį 'Modernieji gamtos mokslai ir religija" ir trijuose straipsniuose išanalizavo enciklikos "Mater et magistrą" mintis ir gaires. Lietu-Katalikų Mokslo Akademijos Suvažiavimo Darbų IV tome (1961) paskelbė 1957 m. suvažiavime skaity-cą paskaitą "Medicinos etika pagal Pijaus XII direktyvas" (27 - 48 p.). Tos pačios akademijos pernai metų suvažiavime skaitė paskaitą apie psichoanalizę katalikų mokslo šviesoje. Atskirai 1940 m. išspausdino 320 puslapių knygą apie Pijų XII.
 
Ir iš šios schemiškai nubrėžtos biografijos matyti, kiek įvairus yra naujojo ganytojo pasiruošimas savo kilniosios tarnybos pareigoms. Pr. Brazys yra mokslo žmogus ne tik formaliai dėl dviejų doktoratų (ko pats žmogus neturi, to negali suteikti nė doktoratai), bet ir esmingai — minties rimtimi, tiesos rūpesčiu, dalykišku vispusiškumu ir kitomis savybėmis, kurios sudaro tikrąjį žmogaus mokslingumą. Nors jo mokslinių straipsnių sąrašas yra neilgas, bet visa, kas parašyta, rimtai parašyta, klausimą išstudijavus ir permąsčius. Normalaus gyvenimo aplinkybėse greičiausiai akademinė mokslininko karjera ir būtų buvusi jo natūralaus gyvenimo kelias. Pora kartų jis ir buvo atsidūręs akademinio dėstytojo kėdėn dar prieš savo paties studijų baigimą.

Tačiau liki-miniai gyvenimo sukrėtimai ir jį nukreipė kitu keliu. Bet ir jei būtų buvę jam lemta profesiškai dirbti mokslininko darbą, vis tiek jis būtų likęs gyvenimui atviru žmogumi. Nors ir būdamas spekuliatyvaus proto teologas ir filosofas, jis daugiausia kreipiasi į tuos klausimus, kurie liečia konkrečią žmogaus tikrovę (kaip iš anksčiau išvardintų straipsnių matyti, jo liečiamieji klausimai yra ant ribos tarp teologijos bei filosofijos ir žmogaus mokslų — medicinos, psichologijos, biologijos), šis rūpestis atskleidžia ir kitą jo asmens pusę — praktinį tikrovės jausmą ir sugebėjimą veikti, organizuoti, administruoti. Pirma buvęs dėstytoju (Kaune ir Varšuvoje), paskui Romoje ėjo auklėtojo (studijų prefekto, noviciato vedėjo) pareigas. Paskirtas misijų darbui Argentinon, išskleidė savo organizacinį talentą, įsteigdamas ir išugdydamas religinį ir kultūrinį "Laiko" laikraštį. Vėliau sėkmingai save išbandė administracinėse vienuolyno viršininko ir parapijos klebono pareigose. Tai ir nuvedė jį Romon marijonų vienuolijos vicegenerolu (pirmuoju generaliniu patarėju). Įvairiuose kraštuose (dar studijų metais) įvairus darbas išskleidė įvairiopus jo talentus ir subrandino plataus ir atviro intereso žmogumi.

Bet už visus talentus žmoguje brangiau jis pats — žmogiškosios asmenybės kokybė. Paprastas ir kuklus, žmogui bičiuliškai šiltas; giliai gyvenąs savo tikėjimu ir jaučiąs atsakomybę už tiesą, bet mokąs žmones pozityviai veikti, o ne atgrasyti be pagrindo įtarinėjimais ar atšiauriais smerkimais; vienuoliškai asketiškas, bet drauge visada giedras dvasinės jaunystės gyvybe.

Pasauliečiuose tokią asmenybę vadintume mokytoju, kurio klausoma ne iš baimės, o iš meilės, nes žinoma, kad ir jis savo mokinius myli, o ne tik oficialiai pareigas eina. Dvasininkuose tokia asmenybė sudaro pagrindą ganytojo pašaukimui.
Džiaugiamės, kad sulaukiame naujo lietuvio vyskupo, ir džiaugiamės, kad sulaukiame tokio vyskupo. Džiaugiamės, kad mirties išretintų lietuviu vyskupų tremtyje skaičių papildo tokios šviesios asmenybės ganytojas.

Be abejo, neužmirštame, kad naujasis ganytojas, paskirtas tituliniu vyskupu, liks savo vienuolijoj ir šalia jos tiesiog rūpinsis tik Europoje už tėvynės ribų esančių lietuvių dvasine globa. "Už tėvynės ribų" skaudžiai primena Bažnyčios padėtį Lietuvoje, kur savo vyskupiją gali valdyti tik vienas vyskupas (P. Maželis); kiti du vyskupai (J. Steponavičius ir V. Slatkevičius) laikomi namų arešte už savo vyskupijų, o dar kitos vyskupijos iš viso likusios be vyskupo. Lietuvos tikintieji tikrai gali pavydėti, kad laisvajame pasaulyje sulaukiame naujo lietuvio vyskupo.

Nors svetur ir lietuviai vyskupai nebegali būti mūsų ganytojai kaip ordinarai tikrąja ir pilnąja prasme (nes niekur nebegalime sudaryti vyskupijos), bet morališkai (ir iš dalies teisiškai, kiek pavedama mūsų dvasinė globa) kreipiame savo žvilgį į visus lietuvius vyskupus kaip mūsų ganytojiškuosius autoritetus.

Su didelėmis viltimis kreipiame savo žvilgį ir į naująjį ganytoją — vyskupu nominuotą kun. dr. Pr. Brazį. Kreipiamės su savo rūpesčiais ir kaip katalikai ir kaip lietuviai.

Nors niekur nejaučiame priespaudos laisvajame pasaulyje, bet daug žaizdų turime. Iš savos aplinkos išplėšimas, naujos aplinkos visokeriopi skersvėjai nevieną lanksto į visas šalis. Daug yra į-vairaus žmogiško dvasinio sunykimo, kuris nelenkia ir katalikų. Be to, nuo seno tebėra gyvas ir tas nelemtas nesusipratimas, kad ir pačiuose tikinčiuosiuose "kataliko" žodis susiaurinamas tik tiems, kurie reiškiasi specialiai katalikiškose organizacijose (todėl ir girdima pačius katalikus kalbant apie "katalikus" kaip skirtingą grupę). Vienur jaudinamasi dėl skirtybių ir ten, kur galima skirtis, o kitur abejingai žiūrima į vienybę ir ten, kur iš tiesų ji turi būti. Reikia daug kur teisingesnio žvilgio, o ypač visur reikia gyvesnės krikščioniškos dvasios (tiek savo tarpe, tiek su kitais).

Nemažiau rūpesčių turime ir lietuvybės klausimu. Be galo daug reikštų, jei tautinė ištikimybė būtų suprantama kaip moralinė vertybė, patriotizmas atremiamas į krikščioniškąjį idealizmą. Deja, drauge su visais nutausta ir tie, kurie būtų privalėję budėti prieš nutautimą. O nutaustant nejučiomis iškreipiama ir savo sąžinė — imama nutautimo pateisinimui ieškoti pagrindo ir pačioje krikščionybėje. Gyvybiškai svarbu, kad būtų išsklaidytas oportunistinio kosmopolitizmo dengimas krikščionybe, kad būtų išryškinti krikščioniškojo patriotizmo reikalavimai ne tik abstrakčiai, bet ir gyvenimo konkretybėje.

Visur susiduriame su lietuviškosios išeivijos dezintegracijos apraiškomis: bergždžiomis aimanomis, visuomeninių pareigų sąmonės blėsimu, nėrimusi į miesčionišką rūpinimąsi tik savimi pačiais ir tik banaliomis pramogomis. Bet tai šaukte ir šaukia, koks gyvas reikalas priešakin sulaukti tų, kurie ne pasroviui plauktų į sunykimą, o ryžtingai kovotų už ateiti.

Tikra Dievo bausmė yra kurios nors bendruomenės sunkiu metu palikimas be ryžtingos vadovybės. Lygiai tikra Dievo palaima yra pašaukimas vyrų, kurie ir beviltišku metu išlaiko tikėjimo ryžtį. Tikra Dievo palaima buvo vyskupai Merkelis Giedraitis, Motiejus Valančius ar mūsų dienomis Kazimieras Paltarokas. Išeivijos sąlygose niekam gal būt neskirta jų pasiekti: kas buvo galima savame krašte, tas neįmanoma svetur. Bet vis dėlto šie didieji mūsų tautos vyskupų pavyzdžiai iškyla prieš akis, kai džiaugiamės tarp mūsų dvasinio gyvenimo priešakyje stovinčiųjų susilaukę naujo lietuvio ganytojo.

Nuoširdžiai sveikiname vyskupu nominuotąjį kun. dr. Praną Brazį ir linkime jam Dievo palaimos sėkmingai ganytojauti lietuviškoje išeivijoje.

 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai