Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRIVENGIAMA ARCHITEKTŪROS TEMA PDF Spausdinti El. paštas

Nuo 1956-57 m. Lietuvoje paskelbta knygų ir straipsnių monumentaliosios mūro architektūros ir senojo kaimo namotyros klausimais. Atlikta ir naujų tyrinėjimų. Betgi vienos temos aiškiai privengiama: tai medinės bažnyčios, koplyčios, varpinės ir kryžiai. Kryžiai ir koplytėlės nepriklausomoje Lietuvoje ir anksčiau buvo gana gausiai registruoti, fotografuoti ir panagrinėti literatūroje.

Tačiau medinės bažnyčios ir koplyčios niekad nesusilaukė išsamesnio tyrinėjimo, inventorizacijos (matavimų), ir dėl to nėra nė vieno veikalo, išskyrus po kelis puslapius bendrose liaudies meno ar architektūros knygose. Specialistų pripažinta, kad lietuviškosios medinės bažnyčios ir varpinės, ypatingai statytos XVII -XVIII a., yra originalios ir meniškos.


Tik pastaraisiais metais pasirodė vienas kitas puslapis, ne veikalas, lietuvių raštuose apie senosios medinės kaimo architektūros paminklus. Tačiau nieko nauja nepaskelbta, jei ir buvo kokie tyrinėjimai atlikti. Iliustruojama daugiausia senomis fotografijomis iš 1920 - 30 m. Vilniaus lietuviškuose leidiniuose toji tema vos tepaliečiama, atsiribojant politiniais ir propagandiniais rezervais. Drąsiau pasisakoma rusų kalba Maskvoje, iškeliant lietuvių kaimo bažnyčių, varpinių ir kryžių grožį. Lietuvos Aukštųjų Mokyklų Mokslo Darbų "Statybos ir Architektūros" 1963 m. tome (III, Nr. 3; tik 500 tiražo) architektas J. Baršauskas rašo tema "Kai kurie kompleksų ir ansamblių Lietuvos TSR architektūroje" (pp. 153-213). Nors ir "TSR", bet rašoma tik apie praėjusiųjų šimtmečių pilis, dvarų rūmus, istorinių stilių bažnyčias. Iliustruota naujai padarytais planais. Du teksto puslapiai ir 6 iliustracijos skirta medinėms varpinėms (skyrelyje "Liaudies architektūros kompleksai ir ansambliai"). J. Baršauskas klasifikuoja lietuvių varpines į 5 tipus, pagrinde prisilaikydamas prof. P. Galaunės 1930 m. paskelbtos sistemos, nors to ir nepaminėjo. Autorius vertina varpines kaip mažųjų gyvenviečių "vertikalinius akcentus". Grafiniu metodu panagrinėja jų architektūrines proporcijas. Pagal partijos liniją paaiškinta: "Nors jie (bokštiniai kulto pastatai) byloja apie tuos laikus, kai mūsų liaudies sąmonę temdė jėzuiti-nė moralė ir įvairūs religiniai prietarai, tačiau šie pastatai ir statiniai kurti liaudies meistrų rankomis". Pripažindamas XVIII - XIX a. varpinių ir medinių bažnyčių ansambliams "pažangius   kompozicinius   dėsnius   bei proporcijas", J. Baršauskas iliustruoja savo tvirtinimą Šaukėnų 1763 m. statytes bažnyčios ir varpinės fotografija be datos ir fotografo vardo. Lengva nustatyti, kad tai ta pati B. Buračo bene 1929 m. nuotrauka, kurią kelis kartus matėme nepriklausomos Lietuvos leidiniuose ir užsienyje, pvz. Lietuvių Enciklopedijoje, XXIX, 366. Autoriaus rašoma lyg apie dabar tebesančius "Lietuvos TSR" pastatus, o Lietuvių Enciklopedijoje parašyta, kad tasai Šaukėnų ansamblis sudegė 1944 m. Tarp kitko, 1959 m. Vilniuje išleistame "Turisto Vadove", kur sužymėtos kelios dešimtys medinių bažnyčių ir varpinių, kaip architektūros paminklai, Šaukėnų ansamblis nepaminėtas — matyt, jo nebėra. Patikrinus kitas J. Baršausko duotas varpinių iliustracijas, randama visa eilė faktinių klaidų. Tekste rašoma apie barokinę mūrinę Troškūnų varpinę, o po nurodyto numerio paveikslu klaidingai parašyta Tryškiai, žinome, kad Tryškiuose yra puiki medinė varpinė. Panašiai sumaišyti Geidžiūnų, Vaiguvos, Pavandenės ir kitų vietovių paveikslai ar pastabos tekste. Nors toji studija paskelbta moksliniame leidinyje, pats darbas atliktas nerūpestingai, neiš-koreguotas. Tas pakerta pasitikėjimą ir kitais tame leidinyje paskelbtais duomenimis ir iliustracijų autentiškumu. Galima pripažinti J. Baršausko darbui tam tikrą reikšmę, kad tai bene pirmas prasilaužimas pavergtosios Lietuvos literatūroje apie religinę lietuvių kaimo architektūrą.

1934 m. Lietuvos Mokslų Akademijos išleistoje autorių kolektyvo knygoje "Lietuvių etnografijos bruožai" yra platus ir gerai iliustruotas Iz. Butkevičiaus skyrius apie valstiečių (buv. ūkininkų) senąsias sodybas ir trobesius. Įterpta 6 koplytstulpių ir stogastulpių (koplytėlių) piešiniai, bet kryžių iš viso nėra. Apie tai tekste tik paminėta vienu sakiniu "gausiai ornamentuoti mažosios architektūros paminklai", bijant ištarti kryžiaus vardą. Knygos įvade redaktorė A. Vyšniauskaitė pašneka apie "skaudžią tamsybininkiškos reakcinės dvasininkijos įtaką" lietuvių liaudies "nacionalinėms tradicijoms". Knyga iliustruota naujomis (paskutinio dešimtmečio) senųjų sodybų nuotraukomis, bet kryžių nematyti nė prie vieno namo ar kelio. Dar 1957 m. išleistame "Lietuvių liaudies meno" albumų serijos architektūros tome yra daug fotografijų, daugiausia senų, kur matyti kryžiai ir koplytėlės.

Dabar privengta kryžius fotografuoti arba jų iš viso nebeliko.
Visai kitaip rašo lietuviai architektai rusų kalba Maskvos leidiniuose. Pvz., "Architektūra SSSR" žurnalo 1956 m. nr. 6 arhcitektas K. šešelgis paskelbė visai neblogą straipsnį "Narodnoje sodčestvo Litvy" (Tautinė Lietuvos statyba). Jis panagrinėja medines bažnyčias ir varpines, pripažindamas jų architektūrinę ir meninę vertę. Iliustruoja jau minėtosios Tryškių varpinės fotografija, nors ir nepažymi, kad tai dail. Ad. Varno nuotrauka, daryta prieš 1930 m. (žr. Lietuvių Enciklopedija, XXXI, 498, be to, ir visą eilę senesnių leidinių). Architekto F. K. Bie-linskio knygoj "Litovskoje narodnoje sodčestvo" (Lietuvių tautinė arba liaudies statyba), išleistoj Maskvoj 1960 m., yra 11 puslapių gausiai iliustruotas skyrius "Kultovoje soobš-čenija" (Kulto pastatai). Rašo apie medines bažnyčias, koplyčias, varpines, šventorių vartus. Dauguma fotografijų senų, jau matytų nepriklausomoje Lietuvoje, nors to ir nepasako. Daug pasinaudoja P. Galaunės "Lietuvių liaudies meno" (1930 m.) knyga,  paminėjęs ją literatūros  sąraželyje. Yra keli žodžiai apie kryžius ir stogastulpius su piešiniais. Išvadose F. K. Bielinskis rašo, kad lietuvių liaudis vertinanti ne tų religinių pastatų turinį, o formą, kuri pasiekusi aukšto meninio lygio. Lyg kad lietuviai ūkininkai būtų lankę bažnyčias, kaip muziejus, pasigėrėti jų meno turtais! Ir mūsų laikais, anot autoriaus, religinės architektūros paminklai turį ne tik istorinę reikšmę, bet galį būti pavyzdžiu naujajai architektūrai kurti. Skaitant minėtuosius raštus, lieka neaišku, kas iš tų architektūrinių kūrinių tebėr Lietuvoje, o kas nagrinėjama tik iš senų iliustracijų, šiuo atveju daugiau aiškumo įneša Br. Kviklio "Mūsų Lietuva", kurios I tome yra nemaža naujų fotografijų, atliktų po 1960 m., parodančių, kaip atrodo Lietuvos bažnyčios dabar. Sekančiuose šios knygos tomuose žada būti daugiau naujų nuotraukų. Apie varpines ir medines bažnyčias esu rašęs "Aiduose" 1961 m. nr. nr. 1 ir 6.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai