Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRUNSKIO "MOKSLAS IR RELIGIJA" PDF Spausdinti El. paštas

Kun. dr. J. Prunskis pernai paskelbė savo dvidešimt aštuntąją knygą "Mokslas ir religija" (išleido "Lietuvių Dienų" leidykla Los Angeles, Calif., 142 psl., kaina 2 dol.). Laikraštininko darbas (ypač lietuviškose sąlygose) paprastai sugeria laiką taip, kad jo nebelieka niekam kitam. Bet kun. dr. J. Prunskis savo kieta darbo disciplina pajėgia išsimušti iš šio įprastinio laikraštininkų likimo ir yra bene pats produktyviausias išeivijos autorius.

Žinoma, neišvengiamai laikraštininko charakteris turi atsispindėti kun. dr. J. Prunskio raštuose paprasčiausiai dėl to, kad, tiek gausiai reiškiantis ir liečiant įvairias sritis, neįmanoma studijiškai susitelkti. Nesileisdamas pats gilintis į visus tuos klausimus, kuriais rašo, kun. dr. J. Prunskis paprastai tenkinasi informacija, kaip tuos klausimus sprendžia kiti. Tokio pobūdžio yra ir paskutinioji knyga, kurią čia aptarsiu. Mokslo ir religijos santykis jam nėra teorinė problema, ir todėl šion problemon jis visai nesigilina. Užuot ėmęs mokslo ir religijos santykį problemiškai, kun. dr. J. Prunskis imasi paprastai parodyti, kad Dievą išpažįsta ir mokslininkai. Todėl knygą ir sudaro ne paties autoriaus minties plėtojimas, o įvairių mokslo atstovų citatų sutelkimas, turės paliudyti mokslo ir religijos santarą.

Tokį uždavinį pasistatęs, kun. dr. J. Prunskis savo knygos bendradarbiais pasikvietė visų pirma gamtos mokslų atstovus: medikus, biologus, fizikus, chemikus ir astronomus. Jie davė antraštes ir šios knygos atskiroms dalims. Kiekvienoje iš šių dalių pradžioje trumpai suminimi atitinkamo mokslo didieji praeities atstovai, išpažinę Dievą (kartais pacituojant jų atitinkamus liudijimus, kartais tik konstatuojant jų krikščioniškumą ar apskritai religiškumą), o toliau platesnėmis citatomis perteikiami dabarties mokslininkų Dievo išpažinimai (iš kelių nurodytų daugiausia kolektyvinių šios temos veikalų ar tiesiog iš spaudos). Kadangi šie šaltiniai yra vietiniai (amerikiečių), tai daugiausia ir perteikiami tikinčiųjų Amerikos mokslininkų pasisakymai. Tokia veikalo struktūra.Sutelkta šion knygon daug vertingų, giliai išmąstytų ir pergyventų minčių bei patirčių. Tai teikia vertę ir pačiai knygai. Įdomu sekti, kaip įvairių sričių atstovai vis savitai atskleidžia savo srities tikrovėje įrašytą Dievo liudijimą. Bendrasis filosofinis Dievo įrodymas priežastingumo bei tikslingumo principais įgyja šiuose visuose mokslininkų liudijimuose konkretumo ir vaizdingumo. Tai pirmasis knygon sutelktų minčių ratas (Dievo priėjimo kelias). Antrąjį minčių ratą sudaro citatos, kuriose atskleidžiama tikėjimo į Dievą gyvenimiškoji prasmė — ką pačiam žmogui reiškia tikėti Dievą. Ypač šiuo klausimu daug įžvalgos yra pateikta iš medikų (tarp medikų balsų įsispraudęs ir fiziko Einšteino reikšmingas įspėjimas beprasmybės garbintojams: "žmogus, kuris savo ir savo bendrininkų gyvenimą laiko beprasmiu, yra ne tik nelaimingas, bet beveik diskvalifikuotas gyvenimui"). Trečią minčių ratą sudaro pasisakymai, liečia maldą kaip žmogaus santykį su Dievu.Galimas dalykas, kad ir visą knygą būtų buvę pravartu sutelkti pagal šias pagrindines jos temas, o ne pagal atskiras cituojamųjų autorių specialybes. Dabar buvo neįmanoma išvengti vis lyg tam tikro kartojimosi. O kartojimasis visada gundo ir nuoboduliu.Autoriui tur būt svarbiau atrodė parodyti, kad visų tų sričių — medicinos, biologijos, fizikos, chemijos ir astronomijos — mokslininkai tiki Dievą. Bet ir be tokio atskiro sugrupavimo būtų buvę parodyta, kad visuose moksluose yra tikinčiųjų mokslininkų. Kitas klausimas, kiek jų buvo ir kiek jų yra. Kai netikėjimas nebuvo išsiplėtęs, tai ir mokslininkuose nebuvo netikinčiųjų. O kai netikėjimas plečiasi, netikinčiųjų skaičius auga ir mokslininkuose, žinoma, statistika čia sunki, bet principiškai mažai ir reikšminga, nes iš esmės Dievo klausimas nepriklauso gamtos mokslams. Ir mokslininkai, išpažindami ar neigdami Dievą, nebe mokslines išvadas daro, o pereina į filosofus.Suskaičiavimas tikinčiųjų ar netikinčiųjų mokslininkų nieko nereiškia esminiam klausimui, koks santykis tarp mokslo ir religijos. Kitas reikalas yra tariamos mokslo priešybės religijai šneka. Parodant, kad buvo ir yra tikinčiųjų mokslininkų, savaime atremiamas primityvus, nors (kaip tik dėl to) gana populiarus priekaištas, jog mokslas esąs priešingas tikėjimui į Dievą ir mokslininkai jo netikį. Tikinčiųjų mokslininkų buvimo faktas savaime sugriauna arogantišką tezę, kad mokslininkai (turima mintyje — visi mokslininkai) į Dievą netiki. Savo turėtą apologetinį uždavinį kun. dr. J. Prunskis, be abejo, pasiekia.Nebeliečiant pačios mokslo ir religijos problemos, o tik kun. dr. J. Prunskio užsibrėžtą uždavinį parodyti mokslininkuose tikinčiuosius Dievą, pora kritinių pastabų peršasi. Iš dabarties mokslininkų daugiausia cituojami autoriaus naudotose trijose ar keturiose   kolektyvinėse   knygose dalyvavę autoriai. Pagal apibūdinimą jie yra rimti profesoriai, bet daugelis jų vis tiek mokslo pasaulyje tėra eiliniai mokslo darbininkai, o ne patys reprezentatyviausi dabarties mokslo atstovai. Mažiau apsiribojus amerikiečiais, gal būtų pasisekę autoriui rasti ir tarp dabarties mokslininkų labiau žinomų autoritetų, kurie tiki Dievą. Sakysime, įdomu patirti M. Plancko ar A. Einšteino santykį su religija, bet tuojau pat min-tin ateina ir tokie dabarties fizikai, kaip L. de Broglie ar W. Heisenbergas, apie kuriuos nieko iš knygos nesužinome. Iš antros pusės, kai kur susidaro ir balasto įspūdis, būtent, kai autorius, neteikdamas citatų, tik paprastai kataloguoja: "giliai tikintis", "taip pat tikintis", "labai religingas" etc. Tokiose vietose greičiau kyla autoriaus nelaukiamas klausimas: negi tiek maža tikinčiųjų mokslininkų, kad reikia imtis jų skaičiavimo ?Kaip minėjau, knygon sutelkta daug tikrai vertingų pasisakymų, kuriuos būtų įdomu ne tik vertime paskaityti, bet ir originale rasti, norint savo ruožtu panaudoti. Tačiau šaltinių autorius nesiėmė tiksliai nurodyti ar net visiškai nenurodė. Bet šis rūpestis daugumai skaitytojų visiškai nekils, nes nerūpės nei prieiti prie originalo, nei pasitikrinti vertimo tikslumu (pvz. pasitikrinęs vieną anksčiau žinotą M. Plancko tekstą, sakyčiau, kad aš pats nedrįsau jo taip laisvai versti).Knyga parašyta lengvai ir gyvai, turtinga sutelktomis mintimis, prasminga keliamaisiais klausimais. Linkėtina jai pasiekti juo platesnį skaitytojų ratą.Mūsų sąlygose yra sunku ne tik knygą parašyti, bet ir paskelbti. Kun. dr. J. Prunskis sugeba nugalėti ir šias kliūtis. "Mokslą ir religiją" savo finansine parama padėjo išleisti dr. R. Gineitis, pagerbdamas savo Sibire nukankintus tėvus (tėvas Pranas Gineitis buvo gimnazijos mokytojas). Miniu tai, laikydamas pasektinu pavyzdžiu ir kitiems, kaip prasmingai galima išreikšti pagarbą savo brangiems artimiesiems.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai