Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PROF. JUOZO BALČIKONIO SUKAKTIS PDF Spausdinti El. paštas
Šiais metais kovo mėnesį prof. Juozui Balčikoniui sukako 80 metų. Konkretūs jo nuveikti darbai yra surašyti Lietuvių Enciklopedijoj, o taip pat "Gimtojoj Kalboj", minint jo 75ių metų sukaktį, čia tenka šį tą pridėti, ko patys sausi faktai nepasako. Svarbiausios jo darbo sritys buvo trys — pedagoginis darbas (gimnazijoj, mokytojų seminarijoj, universitete), vertimai ir akademinio "Lietuvių kalbos žodyno" redagavimas.

Balčikonis, kaip ir jo vyresnysis kolega Jonas Jablonskis, pirmiausia buvo mokytojai plačia to žodžio prasme, nes mokė ne tik mokyklos mokinius, bet ir visą visuomenę. Ir kaip Jablonskis mokė bendrinės kalbos savo vadovėliais ir knygų bei laikraščių kalbos taisymais, taip Balčikonis pirmiausia stengėsi parūpinti mokykloms gerų skaitinių, kurių nepriklausomybės pradžioje buvo labai maža. Tam tikslui jis vertė Anderseno, Haufo, brolių Grimų pasakas bei kitokias jaunimo mėgiamas knygas. Jis atstovavo tai nuomonei, kad geros kalbos greičiau galima pramokti ne tiek besimokant gramatikos, kiek beskaitant gera kalba parašytas knygas. Tuo būdu Balčikonis ir Jablonskis labai gražiai vienas kitą papildė.

Tačiau nemažiau reikšmingas ir Balčikonio, kaip lietuvių kalbos mokytojo, darbas. Iš Panevėžio mokytojų seminarijos jis išleido ne vieną gerai mokantį lietuvių kalbą mokytoją.

Kai kurie jų vėliau pasižymėjo net kaip geri bendrinės kalbos žinovai. Jo mokinys Napalys Grigas ilgą laiką buvo "Lietuvių kalbos žodyno" redakcijos sekretorius, taigi dešinioji paties redaktoriaus Balčikonio ranka. Buvęs švietimo viceministras ir pedagogas Kazys Masiliūnas buvo taip pat lituanistas. Jo mokinė Julija Žukauskaitė, būdama tik progimnazijos mokytoja, po pastarojo karo buvo pakviesta dėstyti lietuvių kalbą net Vilniaus universitete. Daugiau lietuvių kalbos specialistų Balčikonis paruošė bedirbdamas Kauno universitete — humanitariniame bei teologijos  filosofijos fakultetuose. Bet ir ne tik čia. Po karo, kai Lietuvos universitetuose nebeliko nė vieno lietuvių kalbos dėstytojo, Balčikoniui vėl teko grįžti į universitetą, šį kartą Vilniuje, ir paruošti naujų dėstytojų.

Vis dėlto reikšmingiausias Balčikonio darbas bene bus didžiojo "Lietuvių kalbos žodyno" redagavimas. Tą darbą jis pradėjo 1930 metais, sudarydamas redakcinį kolektyvą ir pradėdamas rinkti medžiagą. Pagrindas buvo K. Būgos ir kitų rinkėjų kortelės, bet Balčikonio redakcijos pastangomis kortelių skaičius buvo keleriopai padidintas, viršydamas milijono ribą. Po kelių metų pradėtas ir pats žodymo rašymo darbas. Deja, krašto okupacija ir karas darbą sutrukdė, ir pirmas Žodyno tomas tegalėjo pasirodyti 1941 metais, o antras tik 1947. Pirmuosius žodyno tomus parengė Balčikonio sudarytas redakcijos kolektyvas — Napalys Grigas, Aleksandras Lengvinas, Antanas Lyberis, Elzė Mikalauskaitė, Juozas Senkus, Bronė Vosylytė ir kt. Vėliau atsirado ir naujų talkininkų, bet kai kurie senesnieji redakcijoj tebedirba ir ligi šiol. Balčikonis buvo suredagavęs dar ir trečiąjį žodyno tomą, bet šis jau turėjo būti perredaguotas pagal Maskvos instrukcijas, kurių sudarymą prižiūrėjo Lietuvon atsiųstas prof. B. Larinas. Balčikonis, matyt, šitaip redaguojamo žodyno redaktorium būti nebegalėjo, ir jau trečiojo tomo redakcijoj jo pavardė nebefigūruoja. Pasitraukimas ar pavarymas iš redakcijos po 25ių metų darbo joje buvo, be abejo, jam didelis moralinis smūgis. Balčikonis greičiausia ir liko Lietuvoje tam, kad išsaugotų tokį brangų Lietuvos turtą — žodyno medžiagą. Dėl to, artėjant karo frontui, bent dalis žodyno medžiagos iš Vilniaus buvo išvežta į provinciją. Jo laimei karo audros nesugriovė Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rūmų Antakalnyje, ir jo saugota medžiaga liko nesunaikinta, bet jis pats čia jau dirbo nebeilgai.

Balčikonio pavardę matome dar ir "Dabartinės lietuvių kalbos žodyno" redakcijos kolektyve. Be abejo, jis yra čia savo ranką pridėjęs, kiek tai liečia mokslinę žodyno pusę. Bet visa propagandinė bei politinė dalis jam, kaip ir kitiems redakcijos nariams lietuviams, yra, aišku, primestinė. Kam šitoji dalis turi tarnauti, pakankamai aiškiai parodo kad ir šis aiškinamasis nepriklausomybės žodžio sakinys: Tarybinė Armija atkovojo mūsų laisvę ir nepriklausomybę.

Kalbos praktikoje Balčikonis laikėsi to paties nusistatymo kaip ir Jablonskis, būtent kad bendrinės kalbos pagrindas, norma, kriterijus yra gyvoji žmonių (liaudies) kalba. Nors toks nusistatymas yra visai pagrįstas ir buvo būtinas bendrinei kalbai apvalyti nuo svetimybių, ypač jos formavimosi pradžioje, tačiau, kultūriniam gyvenimui išsišakojus, liaudinės kalbos bei jos normų nebepakako. Jaunesni kalbininkai dar nepriklausomoj Lietuvoj ėmė reikšti nuomonę, kad bendrinė kalba turi savo normas ir kriterijus, nevisada sutampančius su liaudinėmis normomis. Jie skelbė dėsnį, kad bendrines kalbos taisyklingumo kriterijus yra jos pačios vartosena. Tačiau Balčikoniui, kaip ir Jablonskiui, jau buvo sunku atsiplėšti nuo senojo nusistatymo. Jis nė šiandien nevartoja tokio žodžio kaip pirmyn (siūlo priekin) dėl to, kad jis padarytas iš įvardžio (pirmas), o ne iš būdvardžio, kaip daugumas kitų tos rūšies prieveiksmių padaroma, pvz. geryn, žemyn ir kt. Nevartotinu jis laiko priev. noriai, vietoj to siūlydamas su noru. Nors B. nevartoja žodžių rūbas dėl jo slaviškos kilmės ir gandras dėl to, kad kai kam jo kilmė ne visai aiški, tačiau jis vartoja tokias svetimybes, kaip divanas, magazinas, materialas, apicierius, vakacijos, levas ir net malpa, nors visi šių žodžių vietoj seniai tevartoja kilimą, krautuvę, medžiagą, karininką, atostogas, liūtą ir beždžionę. Neturi pagrindo jo priekaištai ir tokiam posakiui, kaip disertacija mokslų kandidato laipsniui įgyti.

Su tokia Balčikonio nuomone šiais bei kai kuriais kitais klausimais nesutinka ir jaunesni kalbininkai Lietuvoje. Vis dėlto Balčikonis ten autoritetas. Ir kai reikia jį pakritikuoti, tai kritikuojama "tarybiškai" — kolektyviai, straipsnį pasirašant dviem ar trim kritikam, kad būtų drąsiau ir stipriau. Taip jį kartą kritikavo A. Churginas ir J. Kabelka, o kitą kartą net trys iš karto — J. Kruopas, K. Ulvydas ir J. Žiugžda (Tiesa, 1958.1.14). Kai kurie jų priekaištai buvo pagrįsti rimčiau, tačiau kitiems vienintelis pagrindas, atrodo, tebuvo marksizmas. Kritikai sutinka su Balčikoniu, kad reikia sakyti lietuviai mokiniai (ne lietuviški mokiniai), bet vis dėlto jie gina posakius vokiškieji grobikai, švediškieji grobikai, prancūziškieji okupantai (vietoj vokiečių grobikai ar vokiečiai grobikai ir t.t.), nes "vartojimas panašių būdvardžių su priesaga iškas lietuvių kalboje ypač prigijo ir išplito Didžiojo Tėvynės karo metu, kada visaliaudinė tarybinių žmonių, jų tarpe ir lietuvių tautos, kova prieš vokiškuosius fašistinius grobikus reikalavo ir tam tikrų sąvokų tikslumo". Vadinas, "Tėvynės" karo metu staiga gimė nauji kalbos dėsniai...

Šiaip mūsų jubiliatas yra labai darbštus, tiesus žmogus, didelis savo krašto patriotas, gyvenąs visai asketiškai (yra nevedęs), jokių gyvenimo malonumų neieškodamas. Vienintelė jo pramoga, arba, kaip jis pats sako, sportas, yra jo bitės. Su jomis jis nesiskiria ir gyvendamas miestuose — anksčiau Kaune, dabar Vilniuj. Jo aviliai stovi Vilniaus priemiesčio viename sodelyje. Per medunešį jis juos išveža kartais ir į kaimo laukus. Jubiliatas, kaip girdėti, yra dar stiprus, dalyvauja disertacijų gynime, rašo spaudoje.

šia proga linkime jam susilaukti dar šviesesnių dienų, bebudint lietuvių kalbos bei tautos sargyboje.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai