Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SIDABRINĖS KAMANOS PDF Spausdinti El. paštas
Pereitais metais Kazys Bradūnas pasirodė su aštuntuoju savo poezijos rinkiniu (Kazys Bradūnas. Sidabrinės   kamanos.   Išleido  Lietuviškos Knygos   Klubas,   1964),   laimėjusiu "Draugo"   dienraščio   poezijos  konkurso 1000 dolerių   premiją. Aštuonios knygos — impozantiškas skaičius poetui, geras intensyvaus kūrybinio darbo bei produktyvumo liudijimas.   Recenzentų žargonu kalbant, Kazys Bradūnas yra visiškai subrendęs poetas,   turintis ryškų,   nusistojusį,   savitą  veidą   bei  neginčijamą vietą naujausioje lietuvių poezijoje. Šia recenzentų stiliaus banalybe teko pasinaudoti dėl to, kad perskaičius  "Sidabrines kamanas"  ir ypač palyginus   su   ankstesniais   Bradūno poezijos rinkiniais, sunku buvo rasti žodį, kuris tiksliau išreikštų momento   įspūdį.   Subrendęs,   ryškaus veido, nusistojęs   iki   sustingimo — taip, bet kas gi šioje knygoje naujo? Kokį naują savo poezijos meno aspektą    mums    atskleidžia    Kazys Bradūnas ?

"Sidabrinių kamanų" knygoje poezijos mylėtojas išžvejos nemaža vykusių eilėraščių, kuriuose Bradūnui pavyko vientisai išreikšti idėją, suderinti nuotaiką ir savo pamėgtąjį vaizdyną, pasisemtą iš liaudies dainų bei pasakų poetikos, iš tam tikro "proistorinio" archeologinių sąvokų žodyno, kaip protėvio kapas su įkapėm, vėlių suolelis, laumės skalbėjos ar verpėjos ir pan. Toje saujoje gerų eilėraščių poetas išlaiko — šalia užsidėtojo kanono spontaniškumą bei laisvumą. Ten yra geriausi Bradūno bruožai, dėl kurių, galų gale, jis ir yra pripažintas poetas. Pirmiausia tai būtų tikslus ir taupus išreiškimas, paprastas, tyras, be patetikos, esmingai — ne manieringai — tautiškas, nors ir be didesnio jausmo intensyvumo ar vaizdyno originalumo.  Čia vėl  būdinga Bradūnui, kad dažniau vykusios yra mažytės, kristalinės miniatūros, negu ilgesni eilėraščiai, kuriuose jis neretai nutraukia vientisumo siūlą arba įvesdamas nesuderintų ornamentų, arba šiaip kokio visumai nereikalingo balasto. Tokie labiau vykę trumpi eilėraščiai būtų   Ištikimybė    (42  p.), Sidabriniai tinklai (85 p.), Uola (90 p.) ir kiti, išbarstyti po knygą šen bei ten. O tokios pvz. Vasaros naktys (66 p.) būtų labai gražus eilėraštis, jei ne cituojamas dainos įtarpas, kuris veikiau griauna nuotaiką, negu ją išplečia. Tokių atvejų yra keletas.


Skirtingo skonio skaitytojas parinks ir kitus eilėraščius, kurie jam bus artimesni ir nuotaikingesni, bet tatai nebus esminis pačiai Bradūno poezijai dalykas. Esminis jos bruožas yra tas, kurį poetas išreiškia savo įvadiniu eilėraščiu, pavadintu Poezijai, čia jis tiesiogiai deklaruoja savo poezijos sampratą ir čia kaip tik iškyla su ta samprata susieti jo poezijos pavojai (kurie, be kita ko, buvo nėkiek nemažiau ryškūs "Devyniose baladėse" ir "Morenų ugnyse").
Poezija turinti būti "žodžio sakytoja", "sutartinės rinkėja, šaltame linatūry", "raudos raudotoja", "taryti pasakų posmais" ir t.t.

Tatatuok ir laluoki
Burto melodiją,
Kad klausydami šiltume
Darbo bičiulyste.

Šių laikų poeto posmuose pseudoliaudiškai,   netikrai   skamba   "tatatuok ir laluoki", kaip atavistinis ir dėl to truputį   komiškas  manierizmas, — kaip nebegyvas mėgdžiojimas to,  kas  kitoje gadynėje buvo tikėjimas, tikrovė, tiesioginis išreiškimas. Čia pat Bradūnas panaudoja ir kultūrinę sąvoką:   "melodija". Ir čia pat atsiranda buitiškai socialinė "darbo bičiulystė", kurią kažkaip turėtų sukelti "burto melodija". Nėra prasmės  leistis į  didelius įrodinėjimus; betarpiškame poezijos pasaulyje iš karto aiškus esminis čia suplakamų sąvokų nedarnumas. Ir tai, deja,   būdinga   didžiumai   naujausios Bradūno knygos eilėraščių.

Atrodo, nebeįmanoma šiandien "tatatuoti" ir "taryti pasakų posmais" — ir būti gyvu, kuriančiu. Išeina kažkokia šalta imitacija, stokojanti tos dvasios, kuri kažkada, kitokiame pasaulyje, pagimdė originalo formas.

Bradūnas būdavo ir dabar tebėra labiausiai vykęs ten, kur jis yra betarpiškiausias ir paprasčiausias. Ten matome jį tokį, koks jis yra: neabejotinas poetas, tvirčiausias miniatiūroje, atremtoje tikra, išgyventa patirtimi, intymiai, paprastai išreikšta. Sakytumėm, kamerinis poetas. Intelektualistinės ekskursijos jam beveik visuomet blogokai baigiasi. Tad kažin ar nebūtų gera, jei Bradūnas atsižadėtų poetoarcheologoproistoriko triūso ir grįžtų į dabartį, į save patį, į tai, ką jis sugeba betarpiškai, be archeoproistorinės butaforijos pasakyti. Kad jis kalbėtų taip, kaip eilėraštyje Penktadienio vakarą (52 p.).

Nei tatatuok, nei lalaluok, o žmogiškai kalbėk, žmogiška, žemiška, ne anapusinė, dabartinė, ne proistorinė, Kazio Bradūno poezija! Taip, kaip, sakysim, eilėraštyje Tėvynė (28 p.):

Susėdome prie Nemuno į smiltį
Ir valgome varganas atnašas:
Duoną ir žuvį.
Gali netikėti,
Kad vieškeliu praėjęs elgeta
Buvo Senelis Dievas.
Bet mūsų varganos atnašos
(Žuvys ir duona)
Jau stebuklingai padaugintos,
Ir kelionėje pamuštos kojos
Nelauktai gyja.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai