Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DANTE PDF Spausdinti El. paštas

Portreto eskizas

 


Šių metų gegužės mėn. sueina 700 metų nuo didžiojo italų poeto Dante Alighieri gimimo. Nežiūrint tirštos septynių šimtmečių miglos, skiriančios mus nuo jo gyvenamojo laiko, Dantė ir šiandien tebėra stebėtinai jaunas, aktualus, gyvas; tebėra skaitomas, komentuojamas ir maža ką teturi bendro su tūlomis praeities didybėmis, kurios iškilmingai atkasamos vienai sukaktuvių dienai ir vėl užmirštamos sekančiam šimtui metų. Dantės nepraeinančio aktualumo šaknys glūdi tame, kad jis gyvas būdamas savo intelektualinėje veikloje mažai tesirūpino laikinio plano klausimais, bet amžinaisiais, iškeliančiais virš laiko ir reikalaujančiais iškilti, kai tuo tarpu praktinėje bei pojūtinėje plotmėje intensyviai išgyveno visus kasdienybės negandus bei džiaugsmus: mylėjo, neapkentė, bijojo, troško garbės, kovojo. Prieš pasaulį Dantė stovėjo atviras, nuogas ir betarpiškas. Todėl jo kūryba, savo betarpiškumu bei nuogumu primenanti žmogaus kūno betarpiškumą, ir šiandien tebepulsuoja kiekvienos prabėgančios dienos aistra. Papuošalai išeina iš mados; kūnai — niekuomet.

Dantės laikmetis pasižymėjo didelėmis aistromis, dideliais užsimojimais ir galingais monolitiniais charakteriais. Silpniems, galima sakyti,nebuvo vietos; išlikti bei išsilaikyti buvo įmanoma tik dideliais darbais, didelėmis piktadarybėmis, didelėmis aistromis, dideliu tikėjimu. Tuo kaip tik ir išsiskyrė reikšmingiausieji Dantės bendralaikiai: Bonifacas VIII, Pilypas IV Gražusis, Tomas Akvinietis, Roger Bacon, Marco Polo.
Tuolaikinės Europos politinio gyvenimo foną sudarė Šventosios Romos Imperijos valdovų kova su popiežiais dėl politinės viršenybės, Italijos miestuosevalstybėse, jų tarpe ir gimtojoje Dantės Florencijoje, atsispindėjusi gvelfų (imperatoriaus šalininkų) ir gibelinų (popiežiaus šalininkų) tarpusavio vaiduose. Dantės laikais Florencija, tuomet priskaičiusi apie 90. 000 galvų, nevaidino tokio didelio vaidmens, kokis jai teks renesanso laikotarpyje. Neskaitant dviejų pagrindinių grupių, ji buvo susiskaldžiusi į daugybę partijų partijėlių, vedusių beatodairinę tarpusavio kovą: kovojo visi ir prieš visus. Kiekvienas, ypač žymesnis, gente et moribus jlorentinus gyveno nuolatiniame pavojuje, jo partijai pralaimėjus, būti ištremtam, netekti turto arba, blogiausiu atveju, prarasti gyvybę. Tokioje maždaug atmosferoje teko išvysti pasaulį ir paskui gyventi būsimajam Komedijos autoriui.

Pasak  legendos, dar negimusiam Dantei buvusi išpranašauta didelė ateitis. Vieną tokios pranašystės pavyzdį duoda pirmasis poeto biografas Giovanni Boccaccio savo Trattatello in laude di Dante: prieš pat poeto gimimą jo motinai prisisapnavę, kad ji žalioje pievoje pagimdžiusi kūdikį, kuris, maitinamas tik lauko uogomis, išaugęs Į nepaprasto gražumo piemenį: po to, norėdamas pasiskinti lauro lapų, iškritęs iš medžio ir pavirtęs į povą. Kiti tokiu nepaprastos ateities ženklu laiko kometą, pasirodžiusią 1264 rugpiūčio mėn., t. y. lygiai devynis mėnesius prieš poeto gimimą.

Dante Alighieri gimė Florencijoje 1265 m., Dvynių zodiako periode, t. y. tarp gegužės 21 ir birželio 21 dienos. Jo tėvas Alighiero di Bellincione d'Alighiero, iš tradicijos gvelfas, priklausė smulkiosios bajorijos bei amatininkų luomui. Pats Dantė save kildino iš pirmųjų Romos kolonizatorių bei miesto įkūrėjų giminės. Jo prosenelis Cacciaguida. žuvęs antrajame kryžiaus kare, buvęs didžiai kilmingų Frangipani ir Elisei giminių palikuonis. Tačiau poeto tėvas nebuvo reikšmingas ar turtingas žmogus; tatai liudija ir tas faktas, kad jis po Montaperti mūšio nepateko į ištremtųjų miesto gvelfų skaičių. Dantės motina Gabriella, gimimo greičiausiai Abati, mirė poetui penktus ar šeštus metus einant. Ją Dantė savo raštuose užsimena tik vieną kartą, ir tai netiesioginiai, Vergilijaus lūpomis, kuomet šis kreipiasi į jį Evangelijos žodžiais: Benedetta colei che in the s'incinse! (Inferno, VIII, 45). Po motinos mirties tėvas parvedė antrą žmoną ir neilgai trukus pats mirė, palikdamas dvylikametį poetą pamotės globoje.

Dantės vaikystės ir paauglystės laikotarpiui nušviesti trūksta tikslesnių duomenų. Kone vienintelis šaltinis yra La Vita Nuova. Iš čia sužinome poeto ir Beatričės meilės istorija: kada ir kaip ji prasidėjo; kad jinai jo nemylėjo; kada Beatričė gimė ir kada mirė (apytikriai) — tai ir viskas. Net ir jos vardas čia netikras. Tad kas gi iš tiesų buvo toji Beatričė, taip lemtingai paveikusi poetą ir tapusi jo dvasinio gyvenimo vadove bei aukščiausių idealų simboliu? Ar ji iš viso egzistavo? Nėra abejonės, kad Dantės sukurtame jos paveiksle yra nemaža dozė abstrakčios provanso trubadūrų bei dolce stil nuovo mokyklos poetų Damos elementų. Bet, greičiausiai, ji ir realybėje egzistavo, nors ir nevisai tokia, kokią poetas norėtų matyti. Yra duomenų, leidžiančių manyti, kad tai buvo Bice Portinari, Folco Portinari ir Cilijos Caponsacchi duktė, antroji Simone dei Bardi žmona.

Maža tėra išlikę žinių ir apie Dantės mokslinimosi eigą. Dauguma dantologų Dantę paprastai laiko savamoksliu, nors yra tam tikro pagrindo galvoti, kad vienu metu jis buvo nuvykęs į Boloniją ir ten lankė žemesniąją pranciškonų mokyklą. Pirmas jo mokytojas buvo Brunetto Latini, notaras, ambasadorius, poetas, senųjų klasikų kompiliacijos prancūzų kalba Li Livres dou Tresor ir itališkos poemos II Tesoretto autorius. Kada ir kokiomis aplinkybėmis jie susitiko — nėra jokių kitokių žinių, išskyrus paties poeto užuominas Pragare. Toliau minėtini: domininkonas Remigio Girolami, Santa Maria No velia pamokslininkas, ir pranciškonas vizionierius Pier Giovanni Olivi, iš kurių Dantė susipažino su Aristotelio, Alberto Didžiojo, šv. Tomo Akviniečio, šv. Pranciškaus ir šv. Bonaventūros doktrinomis. Iš pradžių jis buvo stipriausiai paveiktas Aristotelio. Dėl to La Vita Nuova pasaulio samprata yra grynai aristotelinė, ir tik Komedijoje tomistinė teologija bei filosofija paima viršų.

Dar visai jaunas būdamas Dantė išmoko meno kalbėti eilėmis ir pradėjo rašyti sonetus dolce stil nuovo mokyklos maniera. Pagrindiniai šios srities mokytojai buvo iš pradžių Guido Guinicelli, Guido Cavalcanti ir Provanso trubadūrai, kurių tuo laiku nemaža gyveno Italijos didikų rūmuose. Tik vėliau, jau subrendęs poetas, Dantė nusisuko nuo buvusių mokytojų, vienintelių savęs vertu pavyzdžiu bei vadovu pasirinkdamas Vergilijų. Šio pirmojo kūrybos periodo (12831294) eilėraščiai, sujungti prozinėmis reminiscencijomis bei komentarais, sudarė La Vita Nuova rinkinį. Tam pačiam laikotarpiui priklausytų ir kai kieno Dantei priskiriamas aiškiai apokrifinis kūrinys II Fiore: 232 sonetais atpasakotas Guillaume de Lorris Roman de la Rose temos variantas.

Nežiūrint tikrai ar tariamai desperatiškos meilės Beatričei, Dantė nė momentui nepasitraukė iš kasdieniškos realybės. 1277 m. buvo sutartos vedybos su Gemma di Manetto Donati. Iš šios santuokos gimė keletas vaikų; aiškiai identifikuojami yra trys: Iacopo, Pietro ir duktė Antonija, vėliau tapusi seserimi Beatriče Ravennos Santo Stefano degli Olivi vienuolyne. Su šeima atsirado finansiniai sunkumai, nes dabar visi turėjo pragyventi iš tų pačių menkų pajamų, gaunamų iš nedidelės, kartu su broliu valdomos nuosavybės. 1289 m. Dantė dalyvavo Campaldino mūšyje, kuriame Florencijos gvelfai nugalėjo Arezzo gibelinus. 1295  1301 m. aktyviai reiškėsi viešajame miesto gyvenime, eidamas įvairias ir kartais gana atsakingas pareigas. Bet respublikoje tvarka pamažu ėmė krikti. Iš dalies dėl Bonifaco VIII ir jo patikėtinių, kaip kardinolas d'Aąuasparta, intrygų, iš dalies dėl savitarpinės rivalizacijos, Florencija suskilo į Baltuosius (nepriklausomybės šalininkus) ir Juoduosius (kurie buvo linkę pasiduoti popiežiaus spaudimui). Dantė pasiliko nepajudinamai ištikimas pirmosios grupės linijai. 1301 spalio mėn., Toskanos malšintojui Charles de Valois artinantis prie Florencijos, Dantė buvo miesto senjorijos išrinktas (kartu su Maso Minerbetti ir Corazza da Signa) ambasadorium pas Bonifacą VIII išdėstyti šiam Baltųjų pozicijos. Atvykus į Romą, išdidus popiežius, svajojęs tuomet viešpatauti super regės et regia, nenorėjo nieko girdėti apie jokias sąlygas, tik reikalavo nusilenkti ir nužemintai paklusti jo autoritetui. Po audiencijos, kitiems dviems pasiuntiniams leido grįžti į Florenciją, o Dantė, kaip žinomas popiežiaus politikos Toskanoje priešas, — jį, matyt, buvo pasiekę žinios apie Dantės balsavimą prieš šimto kareivių patiekimą ekspedicijai prieš Aldobrandeschi ir prieš subsidijos suteikimą Sicilijos karaliui Karoliui I (Charles d'Anjou), — buvo paliktas įkaitu. Lapkričio 4 Charles de Valois įžygiavo į Florenciją; viskas buvo baigta. Tatai sužinojęs, Dantė nežinia kokiu būdu paspruko iš Romos ir į gimtąjį miestą niekuomet nebegrįžo. Popiežiui jis neatleido visą gyvenimą ir jam atkeršijo tik po mirties, navo Komedijoje nugramzdindamas į pragarą.

Tuo tarpu Florencijoje valdžią į savo rankas paėmę Juodieji nieko nelaukdami ėmėsi valymo bei atsiskaitymo akcijos. Dantė, tada gyvenęs Sienoje, apkaltintas pinigų išeikvojimu, ramybės drumstimu etc, buvo ištremtas dviems metams iš miesto, be teisių kada nors užimti kokią nors viešo pobūdžio tarnybą, ir papildomai nubaustas 5.000 florinų pinigine pabauda. Nepristačius ir nesumokėjus pabaudos, antruoju sprendimu Dantė buvo pasmerktas mirti sudeginant: talis parveniens igne comburatur sic ąuod moriatur.

Atsidūręs tremtyje, Dantė, jo paties žodžiais tariant, bastėsi iš vienos vietos į kitą — visur, kur italų, kalba pasiekia, piligrimas, beveik elgeta, sunkiai išgyvendamas savo neturtą ir benamystę. Iš pradžių jis laikėsi kartu su kitais tremtiniais, kitaip sakant, aktyviai reiškėsi tremtinių bendruomenės veikloje, priklausydamas vad. dvylikos tarybai. Po nepavykusių derybų su Florencijos atstovais dėl eventualaus grįžimo, Dantė nutraukė ryšius su politine emigracija ir pats savo iniciatyva bandė ieškoti kelių grįžimui į gimtąjį miestą, kartais eidamas iki jam nebūdingo nusižeminimo ar net pataikavimo. Bet viskas buvo veltui. 1304  1307 metų laikotarpyje, gyvendamas įvairių aristokratiškų globėjų rūmuose, kur visokio plauko juokdareivos dažnai buvo labiau gerbiami už jį, poetų poetą, Dantė parašė du pirmuosius savo traktatus: Convivio ir De Vulgari Eloąuentia. Šiais traktatais Dante siekė atstatyti pašlijusią reputaciją publikos akyse ir atkreipti į save mokytų žmonių dėmesį, parodant, kad jis yra ne tik poetas, bet taip pat ir pirmaeilis mąstytojas. Tuoj po šių traktatų, o gal ir lygiagrečiai, Dantė pradėjo rašyti savo Komediją, kurią baigė greičiausiai 1314 m.

Komedijos rašymo metu Dantės dėmesys kuriam laikui buvo pagautas netikėtai sužibusios vilties ne tik įkūnyti savo politinį idealą, bet ir triumfališkai grįžti į išlaisvintą Florenciją. Tai buvo naujai karūnuotas Aachene imperatorius Henrikas VII. Italijon jis atvyko 1311 m. ir jam Milane buvo uždėtas geležinis vainikas. Dantė nesitvėrė džiaugsmu. Imperatoriaus žygio tikslas buvo sutaikyti gvelfus su gibelinais, sudrausti neklusniuosius ir atstatyti gerokai pašlijusį Šventosios Romos Imperijos autoritetą. Dantė, entuziazmo pagautas, ta proga parašė tris nepaprastai įdomius laiškus: vieną Italijos karaliams, kunigaikščiams ir žmonėms, kitą Henrikui VII ir trečią Florencijos gyventojams. Galimas daiktas, kad tam pačiam laikotarpiui priklauso ir jo politinės bei istorinės filosofijos traktatas De Monarchia. Šalia kitų dalykų, šiame traktate Dantė įrodinėjo, kad universalinė monarchija esanti būtina ir naudinga žmogui ir kad monarchas valdžią gaunąs tiesiog iš Dievo, be niekieno tarpininkavimo, šiuo paskutiniuoju punktu netiesioginiai atmesdamas Bonifaco VIII bulės linam sanctam tezes. Deja, poeto entuziazmas nepasiteisino: visa, ką Henrikas VII darė, tebuvo politinės bei militarinės klaidos. 1312 m., Dantės kurstomas, galų gale jis apsupo Florenciją, bet ši, kovodama daugiau pinigais negu kareiviais, daugiau klasta, papirkimais negu ginklais, atsilaikė, ir Imperatorius turėjo pasitraukti nieko nepešęs. Nežiūrint visų nepasisekimų, Dantė iki galo pasiliko ištikimas šiam viena akim žvairam ir reliatyviai gana kultūringam teutonui, gal ne tiek asmeniui, kiek, jo nuomone, šventam monarchijos principui.

1315. Dortinių tremtinių daugumai nesutikus priimti Florencijos pasiūlytų visais atžvilgiais žeminančios amnestijos sąlygų, Dantė su kitais bendro likimo draugais buvo dar kartą pasmerktas mirti, tik šį kartą jau nukertant galvą: caput a scapulis amputetur ita quod penitus moriatur. Paskutinė poeto žemiškos kelionės stotis buvo Ravenna, kur jis ir mirė 1321 m. rugpiūčio arba rugsėjo mėnesyje. Ravenna jam buvo tarsi paskutinė užeiga, kaip tam jo Convivio keleiviui, kuris eina nepažįstamu keliu ir galvoja, kad kiekvienas tolumoje pasirodęs namas yra užeiga, ir pamatęs kad ne, savo tikėjimą nukreipia į sekantį, ir taip eina nuo vieno namo prie kito, kol pagaliau prieina . . . Florencija daug kartų bandė susigrąžinti poeto kaulus, bet jie ir šiandien tebesiilsi Ravennoje.

Per kelis šimtmečius daug rašalo buvo išlieta Dantės charakterio analizei. Vieni jį per daug idealizavo, laikydami tiesiog pusdieviu, jo dorybes išpūsdami iki begalybės. Kiti, norėdami sugriauti šių sukurtas legendas, gerokai perdėjo jo silpnybes. Pirmas Dantės detraktorius buvo Forese Donati. Gindamasis nuo poeto užsipuolimų, vad. tenconoje (la tenzone) jis kaltina Dantę, kad šis esąs bailys, gyvenąs iš pavargėliams skirtų pinigų, neatkeršijąs savo tėvo šmeižikams, draugaująs su žmogum, kuris jį mušąs etc. Iš tiesų, remiantis įvairiais poeto gyvenimo bei kūrybos faktais, gerų ir blogų būdo ypatybių svarstyklėse aiškiai nusvertų blogosios. Pirmiausia Dantė buvo neištikimas draugas. Tam pagrįsti pakanka prisiminti, kad jis, būdamas Florencijos priorų tarybos nariu, balsavo už Guido Cavalcanti ištrėmimą, to paties, kurį jis La Vita Nuova IV perskyrime vadina pirmuoju savo draugu. Lengva ji būtų galima apkaltinti savigyra (Dantė niekuomet nepraleidžia progos savo paties arba kitų lūpomis pasigirti savo genialumu; tokių vietų pilna Komedijoje, De Vulgari Eloąuentia ir kitur) ir dar lengviau — kerštingumu bei neatlaidumu (jo Pragaro, Skaistyklos ir Dangaus, bet ypač Pragaro, įnamių vieta labai dažnai priklauso nuo žemiškų jų santykių su poetu). Daugio jis buvo smerkiamas už žiaurumą, šios ydos pailiustravimui paprastai nurodant jo elgesį su Bocca degli Abati antrajame Cocyto rate. Yra tokių, kurie Dantei prikiša jo prietaringumą. Kad Dantė tikėio ir domėjosi astrologija, tatai rodo kai kurie Convivio pasažai, bet, ano laiko akimis žiūrint, tai buvo visai normalus reiškinys. Kai kurie poeto amžininkai jį laikė dideliu juodosios maeiios žinovu arba tiesiog burtininku. Pvz., yra žinoma, kad broliai Visconti, narsiam maeikui Bartolomeo Canolati atsisakius savo burtų jėga padėti nužudvti popiežių Joną XXII, tuo pačiu reikalu kreipėsi į Dantę. Bet oficialiai Dantė buvo prieš magiją; tatai liudija visų jos atstovų patalpinimas pragare.

Paf?liau dar vienas natūralus klausimas: kaiD Dantė atrodė? Mūsų laikus pasiekė keletas poeto portretų, tačiau nė vienas iš jų nėra autentiškas; visi jie daryti Dantei mirus. Geriausiais iš ių laikytini Giotto (seniausias, tapytas apie 1334), Taddeo di Gaddi (išlikusi tik kopiia; originalas Santa Croce bažnyčioje buvo sunaikintas 1566) ir Rafaelio (iš Disputo). Giotto ealėjo būti pats matęs poetą, tuo tarpu kiti galėjo panaudoti autentiškus, bet iki mūsų laikų neišlikusius portretus. Pasak Boccaccio, Dantė buvo "vidutinio augumo, pailgo veido; turėjo erelio nosį, plačias žiaunas, ir io apatinė lūpa buvo labiau atsikišusi negu viršutinė; jis buvo linkterėjęs per pečius, ir jo akys buvo greičiau didelės negu mažos; jo plaukai ir barzda buvo juodi ir susiraitę; jis visuomet atrodė liūdnas ir susimąstęs".

Dante yra neabejotinai didžiausias viduramžio rašytojas ir pirmas krikščioniškųjų Vakarų autorių, prilygęs didiesiems senovės klasikams. Jo Komedija yra gal būt didžiausias visos Vakarų literatūros kūrinys apskritai. Niekas nei prieš jį, nei po jo, neišskiriant nei Goethės, nei Shakespeare'o, taip pilnai neapėmė ir neišreiškė savojo laiko, šiuo atveju viduramžio apraiškų, universalinių santykių plotmėje, su visomis teologinėmis, filosofinėmis, religinėmis bei politinėmis implikacijomis. Dantės menas, kaio jau sakėme, tebėra dieviškai jaunas ir tebestebina savo pirmąjį žmogų — Adomą — primenančiu nuogumu ir jėga. Jo Komedija yra tarytum gotiška viduramžio katedra, visu savo linijų šauksmu sminganti į erdvę, šiurpulingų demonų veidų lydima, tobulai išreiškianti monolitini jo paties ir jo laiko galvojimą, alsuojanti tikėjimu, pykčiu ir neapykanta.

 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai