| |
|
|
|
Parašė Alaušius
|
7.
Kito pobūdžio yra Jono Budrio atsiminimai Kontržvalgyba Lietuvoje (Darbininko leidinys 1967, 223 psl.). Autorius — prieš trejetą metų miręs ilgametis Lietuvos generalinis konsulas New Yorke. Kadangi jam buvo tekę per I pasaulinį karą eiti aukštas pareigas rusų kariuomenės žvalgyboje, tai, grįžęs tėvynėn, jis ir Lietuvoj buvo į-trauktas į tos pat rūšies tarnybą. Būtent, nuo 1921 metų vasaros ligi Klaipėdos sukilimo, kurio jis buvo vadas, autorius vadovavo Lietuvos generalinio štabo kontržvalgybai. To meto įdomesnė tarnybinė patirtis ir sudaro šiuos atsiminimus.
Tematiškai pačioj antraštėj apsiribojęs, autorius griežtai ir laikosi užsibrėžto uždavinio pavaizduoti neseniai nepriklausomybę iškovojusios Lietuvos valstybės budėjimą prieš juos priešų pogrindinį rausi-mąsi. Niekur autorius nesileidžia į pašalinius ar šiaip asmeniškus nukrypimus, visur dalykiškai laikosi pasirinktos temos. Tai atitinka ir pats autoriaus stilius — objektyviai ramus, blaivus ir tiesus, be pretenzijų ir puošmenų, tik protarpiais švelnios ironijos nuspalvinamas.
Dvejopai šie atsiminimai įdomūs. Pirma, jau pati špionažinė medžiaga intriguoja skaitytoją. Mat, užuot bendrybėmis operavęs, autorius iš savo patirties atrenka atskirus nuotykius ir juos gyvai pasakoja. Tačiau iš šių atskirų atvejų susikuria ir bendras vaizdas visų tų rūpesčių, kurių jaunai Lietuvos valstybei teikė jos priešų, bolševikų ir lenkų, subversyvinė veikla. Dėl to, antra, šie atsiminimai yra įdomūs ir kaip nepriklausomo gyvenimo kūrimo dokumentas. Kuriant valstybės administracinį aparatą beveik iš nieko (labai nedaugeliui lietuvių carinėje Rusijoje buvo pavykę aukščiau prasimušti), visur stokojo patyrusių žmonių. Reikėjo jaunus žmones šaukti ir vadovaujamoms pareigoms, kurioms nebuvo parengti. Dėl to teko iš dalies jų pagalbai naudotis ir svetimtaučiais, kurių ne visi pasirodė patikimi (įdomų atsiminimų skirsnį sudaro gen. K. Klešeinskio, buvusio Lietuvos generalinio štabo viršininko, vėlesnis susekimas kaip sovietų šnipo, 1927 nuteisto mirties bausme ir sušaudyto). Iš autoriaus atsiminimų vaizdžiai iškyla ne tik visi to meto sunkumai, bet ir tas patriotinis idealizmas, kuriuo buvo kuriama nepriklausoma valstybė.
. Budrio atsiminimai anksčiau buvo spausdinti "Darbininko" atkarpoj. Kas ten jų nesekė, dabar turi progos įsigyti kaip atskirą leidinį. Pravartu būtų juos paskaityti ir jaunesniems skaitytojams — ir dėl įdomumo, ir dėl susipažinimo su Lietuvos valstybės pirmųjų metų kūrimosi vargais.
8.
Paskutinė apžvelgiama knyga — Juozo Audėno atsiminimai Paskutinis posėdis, Romuvos leidyklos New Yorke išleistas 1967 metais, nors ir pažymėtas 1966 m. data (278 psl.). Nors J. Audėno atsiminimai čia aptariami paskutinieji, tai nieku būdu nereiškia jų "nu-stūmimo". Visi apžvelgiamieji atsiminimai šiame aptarime išsirikiavo ne pagal teikiamą vertingumą, o pagal tam tikrą vidinį ryšį. Iš visų apžvelgiamųjų atsiminimų J. Audėno "Paskutinis posėdis" susilaukė visuomenėje gyviausio atgarsio (žinoma, ir tam tikros polemikos, neišvengiamos palietus nors ir praeities, bet dar tebeskau-džius dalykus).
Vienu atžvilgiu J. Audėno atsiminimai yra panašūs į J. Budrio, būtent tuo, kad jų pagrindą sudaro atitinkamas autorių Lietuvos valstybiniame gyvenime dalyvavimas. Budrio atsiminimai perteikia jo patirtį, beorganizuojant budėjimą prieš Lietuvos priešus. Audėno atsiminimai remiasi jo dalyvavimu nepriklausomos Lietuvos paskutiniame ministrų kabinete. Tačiau drauge yra ir skirtumo, būtent, vieni atsiminimai — iš Lietuvos valstybės kūrimosi, antri — iš jos žlugimo. Kitas skirtumas: kai Budrys griežtai ribojasi apsibrėžtu uždaviniu, tai Audėnas pasinaudoja proga aplamai pateikti visuomenei savo autobiografiją.
Iš tiesų, nors "Paskutinio posėdžio" antraštė nurodo į autoriaus kaip ministro atsiminimus, ministeriniai atsiminimai sudaro tik pusę knygos. Faktiškai J. Audėno atsiminimuose tenka skirti dvi dalis: jo vaikystė, studijos, visuomeninė veikla ir profesinė karjera ligi iškilimo į ministrus — pirma dalis, nepriklausomos Lietuvos paskutiniame A. Merkio ministrų kabinete dalyvavimas žemės ūkio ministru — antra dalis. Puslapiais imant, abi šios dalys maždaug lygios: be priedų, knygos teksto yra 249 puslapiai, o antra dalis faktiškai ir prasideda 125-tuoju puslapiu, kur imama kalbėti apie Černiaus ir Merkio vyriausybes. Tačiau, nors puslapiais abi dalys yra kone visiškai lygios, jų dalykinė reikšmė yra visiškai nelygi.
Tiesą sakant, niekas pirmosios dalies nebūtų ir pasigedęs, jei jos ir nebūtų buvę. Daug kaimo vaikų skurdžiai veržėsi į mokslą; vieni rinkosi vieną, kiti kitą organizaciją (autorius — varpininkas); vieni studijavo vienus, kiti kitus mokslus (autorius — ekonomistas). Nieko čia nauja nerado pasakyti ir Audėnas. Dėl to ir jo autobiografija kitiems reikšmės neturi. Nors apskritai ji mažai reikšminga, vis dėlto paskaitoma, nes autorius savo gyvenimą pasakoja gana kukliai, daugiau keldamas savo visuomeninius interesus, negu leisdamasis į grynai asmeninius dalykus (yra ir jų!).
J. Audėno atsiminimų raison d'etre sudaro antroji dalis. Tai, be abejo, jautė ir pats autorius, pasirinkdamas "Paskutinio posėdžio" antraštę visai knygai. Beje, gal tikslesnė būtų buvusi "paskutinės vyriausybės" antraštė, nes kritikai ir po to lemtingo "paskutinio posėdžio" priskaičiavo dar du ar tris posėdžius.
Kaip pratarmėj autorius pasisako, jam "teko būti ne tik artimiausiu lemiamųjų įvykių liudininku, bet tam tikra dalimi ir li-kiminio Lietuvos klausimo sprendėju". Tai tiesa, ir todėl pagrįstai autorius to laiko įvykių aprašymą laikė savo "būtina pareiga". J. Audėno atsiminimai, aplamai imant, parašyti atsakingai, su rimtimi, be partinio įkarščio. Emocinis patosas tik vienur kitur iškyla.
Pvz., visiškai nesvarstoma Gruodžio 17 perversmo aplinkybių, o tik metama, jos jį "laikyti didžiausia valstybine gėda yra per maža" (p. 115). Taip pat autoriui sunku ramiai kalbėti ir apie prezidentą A. Smetoną (pvz., p. 244-245). Pripažindamas, jog vyresnieji tautininkai, kaip Tūbelis, kun. Mironas, Šakenis buvo "bent daliniai demokratai", jaunesniuosius tautininkus, kaip Cesevičių, Dirmeikį, Rastenį, Alantą autorius kietai aptaria: "Jų visų sukamas malūnas reikalavo malti viską, kas liberališka, kas demokratiška" (p. 153). Visiškai kitaip, galima sakyti, net su simpatija autorius žvelgia į pasaulėžiūriškai svetimus, bet demokratinio nusistatymo jaunuosius katalikų politikus, kaip Dielininkaitį, Skrupskelį (p. 112).
Žinoma, daug svarbiau už autoriaus antipatijas ar simpatijas, tai kiek jis pateikia faktinės medžiagos nušviesti Lietuvos nepriklausomybės paskutiniesiems metams. O jos yra nemaža J. Audėno atsiminimuose. Tai ir sudaro jų vertę.
Reiktų atskiros platesnės recenzijos smulkiau J. Audėno atsiminimams paanalizuoti, šioje vietoje pasitenkiname tik sumariniu išvardijimu svarbesnių klausimų, kuriuos jie nušviečia. Nušviečiama demokratinių dešinės ir kairės partijų "ašis" (atseit, bendradarbiavimas), sutelkiant demokratinę opo-. įriją. Išryškinama, kokiu keliu ir "titulu" į Černiaus ir Merkio vyriausybes buvo įtraukti ir opozicinių partijų žmonės. Metama šviesos ir į šių vyriausybių funkcionavimą (pvz., patiriame, jog apie vykdomus savivaldybių rinkimus patys ministrai sužinojo jau po jų). Sužinome iš šių atsiminimų ir tai, kad, tenkinantis dienos klausimais, Lietuvos ateities klausimu besikeičiančioj tarptautinėj padėtyje nė kartą ministrų kabineto posėdžiuose nebuvo tariamasi (p. 196, 202, 231, 246). Todėl pagaliau aiškėja, kodėl ir paskutinia-ne posėdy nebebuvo galima rasti Išeities, — jos buvo ieškoma jau per vėlai, belikus porai valandų ligi sovietų ultimatumo duoto lai-
i Paskutinis nepriklausomos Lietuvos vyriausybės posėdis lygiai itsplndėjo ir mūsų tautą užgriūna ą nelemtį, ir mūsų pačių neatsakingą jai nepasiruošimą.
Faktų liudijimą autorius sieja ir su savuoju jų vertinimu, vienur smerkdamas, kitur teisindamas. Skaitytojai turi teisės šiuos autoriaus vertinimus savo ruožtu laikyti faktiniu liudijimu, kaip į ano meto įvykius žvelgė tie, kurie, atsiminimų pratarmės cituotais žodžiais tariant, buvo ne tik artimiausi liudininkai, bet tam tikra dalimi ir sprendėjai, šiandien su jais diskutuoti nėra prasmės: praeitį galima analizuoti, o ne su ja ginčytis.
Alaušius
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
