Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ENTUZIAZMAS, SUVARŽYTAS FORMA: JORGE GUILLEN PDF Spausdinti El. paštas
Parašė B. Ciplijauskaitė   
Š. m. vasario 9-11 The University of Oklahoma suruošė simpoziumą pagerbti didžiausiam šiandien tebegyvenančiam ispanų poetui Jorge Guillen, kuriam sausio 18 suėjo 75 metai. Minėjimas sutraukė dalyvių iš 21 Amerikos valstybės bei Kanados, o vienu iškilmių metu poetas buvo tapęs Pabaltijo tautų trikampio centru: sėdėjo tarp esto, latvės ir lietuvės.

Jorge Guillen tikrai išimtina asmenybė ne tik savo poezijos lygiu, bet ir savo optimistiniu žvilgsniu i gyvenimą. Visame kame jis įžiūri teigiamų savybių; viskas veda į gyvenimo džiaugsmo užtvirtinimą. Nenuostabu tad, kad ir kitų kalbų bei kraštų kritikai vienbalsiai jį kelia aukštumon. Books Abroad 1966 gruodžio mėn. numeryje, skirtame jam pagerbti, Archibald MacLeish taip apibūdina Guillen kūrybą: "His book rings out in this jangled and terrified time like the pure and single note of a great bell which nothing, not even time, can silence".

Simpoziumo metu buvo iškelta Jorge Guillen meilė formai. Jis tvirtina, kad net ir jo entuziazmas suranda savo formą, kad forma jo kūrybai yra lyg gelbėjimo ratas skęstančiam. Įdomu, kad vienas pačių jauniausiųjų šių dienų ispanų poetų diskusijų metu kaip tik tai jam prikišo. Pasak jo, nors Guillėn paskutinio dešimtmečio kūryboje daug dėmesio skiriąs neigiamoms šio pasaulio apraiškoms, jis vistiek nepasiekiąs šių dienų iš pusiausvyros išblokšto jaunimo, nes per daug renkąs žodžius bei dailinąs formą, čia betgi viena iš didžiausių Guillėn dorybių. Architektūra ir kompozicija pas jį nuo pat pradžios buvo būtinos poezijos savybės, ir jis jų neatsisako net vaizduodamas sumišusį, pasimetusį nūdienį žmogų. Net ir disonansuose jis atranda harmoniją; net ir labiausiai prislėgtuose momentuose jaučiamas tikėjimas kažkuo aukštesniu. "Argi galėtų žmogus gyventi be vilties", sako jis ir savo kūryba skatina nepasiduoti, kabintis į gyvenimą, ieškoti jame džiaugsmo bei savo paties pilnutinio išbaigimo. Poezija, tikro vardo atradimas kiekvienam daiktui, tuo jį papildant ir įamžinant, kaip tik ir yra vienu iš jo pasitikėjimo žmogumi bei jo sugebėjimais šaltiniu.

Nuo pilietinio karo Jorge Guillen nebegyvena Ispanijoje. Ilgą laiką dėstęs Wellesley kolegijoj, dabar, išėjęs į pensiją, jis "dalina" savo dienas tarp Harvardo, kur laikas nuo laiko skaito paskaitas, ir Florencijos. Į Ispaniją negrįžo ilgus metus, nes antrojoje savo knygoje Clamor (šauksmas) aiškiai išreiškė savo pasipiktinimą krašto pavergimu diktatūron. Dabar betgi ir tas režimas pamatė, kad neįsileisdamas poeto jis tik pralaimi, ir paskutiniaisiais metais poetas kasmet sugrįžta pakvėpuoti "savo oru". Miela paskutinėje jo knygoje Homenaje (Pagerbimas) skaityti trumpą eilėraštį, glaudžiai perteikiantį poeto nusiteikimą savo kraštui:
Degė liepsna, šiandien tik
pelenai? Ne, žarijos. Dega. Tebedega.

Homenaje sutelkia svarbiausias pirmųjų dviejų rinkinių (pirmasis rinkinys, Cántico Giesmė, išleistas keturis kartus; jo paskutinysis leidimas beveik keturgubai didesnis už pirmąjį) temas ir lyg paaiškina poeto ideologiją bei poetiką. Didelė šios knygos dalis skirta "variacijoms" kitų rašytojų temomis, kur poetas parodo savo neaprėpiamą kultūrą: nuo Senojo Testamento iki šių dienų; ten neaplenkiamas nė vienas svarbesnis, jam dvasiškai giminingas, autorius. Tuo pačiu pamatome, kaip atidžiai jis skaito, kaip giliai įsijaučia į kitų kūrybą. Jau pirmuosiuose savo eilėraščiuose jis kartojo, kad jis vienas nieko nesugeba, kad jam būtina jausti ryšį su jį supančiu pasauliu, kad jam reikalingas skaitytojo bendradarbiavimas. Cántico vyravo kosminė gamta; Clamor daugiau dėmesio skyrė šių dienų žmogui; Homenaje mus veda į kūrybinį pasaulį. Visuose trijuose rinkiniuose poetas nuolat bendrauja su savo aplinka; visuose jis kreipiasi į skaitytoją ne kaip į pasyvų priėmėją, bet su raginimu kurti toliau, padėti jam privesti poeziją iki pilnumos.

Pas Guillėn niekad nejuntama arogancijos: kūryba visuomet priimama su nuostaba, kaip ypatinga dovana, o ne vien poeto nuopelnas. Dažniausiai sutinkamas jo poezijoje žodis yra "ačiū", visuomet su šauktuku, visuomet išreiškiantis pakilų dvasios stovį. Ir gyvenime jis toks pats: visuomet pasišovęs dėkoti už visa, ką jame sutinka. Visų gerbiamas, garsus poetas, jis, vos paskaitęs nors ir menkiausią straipsnelį apie savo poeziją, tuoj rašo jo autoriui, dėkodamas už skirtą dėmesį. Ir šiame simpoziume, kuris užbaigtas apie porą valandų trukusiu poeto skaitymu bei komentavimu savo kūrybos, jis išreiškė nuostabą, pamatęs, kokį gausų būrį sutraukė minėjimas, o paskutinis jo žodis buvo visiems jį pažįstantiems jau į-prastas "ačiū!".

Jorge Guillėn kūryba išversta į vokiečių, italų, prancūzų, anglų kalbas (Cantico: a solection, Atlantic Monthly Press, 1965, ir tik dvi dienas prieš simpoziumą pasirodęs Affirmation, University of Oklaho-ma Press, pasigėrėjimą sukeliantis jau vien savo estetiniu pristatymu). Verstas jis ir į estų bei latvių kalbas. Nors aplamai sakoma, kad jis, kaip universalus ir dalinai abstraktus poetas, verčiamas lengviau, negu andalūzai, kaip Gar. cia Lorca ar Rafael Alberti, vertėjas ir čia sutinka beveik neįveikiamų kliūčių: Guillėn poezija yra nepaprastai kondensuota. Jis atsisako būdvardžių, veiksmažodžių, prieveiksmių, jungtukų. Visa suglaudinama į daiktavardžius; kiekvienas žodis, kiekviena eilutė sutelkia tokį pilną pasaulį, kad dažnai neįmanoma juos perduoti tokia pat trumpa forma. O tiksli forma juk yra viena iš charakteringiausių Guillėn poezijos savybių. Jis pats ne kartą užsimena, kad jis tiki į "savo kalbos, savo kultūros" bendruomenę. Trisdešimt metų tremtyje nesumažino jo tautiškumo pajutimo. Būdamas vienu iš didžiausių šio amžiaus universalių poetų, jis širdyje ir žodyje lieka ispanas.
B. Ciplijauskaitė

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai