Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KOSMOLOGINIS ŽVILGSNIS Į VISATĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Z. ROMAS   
Kas yra visata ir kaip ji atsirado — klausimas, tur būt, taip senas, kaip ir pats žmogus. Augant žmogaus žinojimui, ir visatos bei jos dydžio supratimas augo. Tik paskutinių 50 metų astronomijos pažanga įgalina astronomus kiek geriau suprasti, kaip visatos struktūrą nagrinėti.

Astronomai nė nebando atsakyti, iš kur visatos medžiaga atsirado. Jie tebando nagrinėti klausimus nuo to laiko, kai ji atsiranda, vadinasi, nuo to laiko, kai medžiagai galima taikyti fizikos dėsnius. Laikas nuo laiko užkliudomas visatos Kūrėjo klausimas, nes ir nenoromis tenka kliudyti klausimus, iš kur, kada ir kaip viskas atsirado. Kadangi šiuo laiku nepajėgiama ir gal niekada nepajėgsime fiziškai atsakyti tą klausimą, todėl dauguma astronomų palieka to atsakymo ieškoti filosofams. Karštesni Dievo neigėjai retkarčiais pamėto į Jį akmenis. Tačiau iš esmės medžiaginės visatos atsiradimo klausimas tik nustumiamas tolyn, bet neatsakomas.

Kadangi dabar nėra jokios galimybės fiziškai patikrinti, iš kur medžiaga atsirado, todėl šiuo laiku kosmologijos apibrėžtis yra susiaurinama. Šiandien kosmologija suprantama kaip astronomijos šaka, kuri nagrinėja astronominės visatos, t. y. tos erdvės, kuri pasiekiama stebėjimo instrumentais, struktūrą, naudodama astronomų surinktus stebėjimo duomenis.

Ką astronomai observuoja? Visatos objektų radiacija yra visų svarbiausias daiktas, kurį astronomai gali stebėti. Ji stebima optiniais teleskopais ir spektrografais, kai ateina kaip šviesa, ir radijo teleskopais, kai ateina ilgesnių bangų pavidalu. Stebint tą radiaciją, nustatoma dangaus kūnų padėtis regimame dangaus skliaute, jų atstumai, judesiai, dydis ir forma. Skirtingais instrumentais stebint, nustatoma, kurie iš jų leidžia šviesos ir radijo bangas, taipgi — ar jie leidžia kosminius, X ir gamma spindulius. Naudojantis spektrografais, nustatomas spektro linijų pasistūmimas į raudoną ar mėlyną spektro pusę. Iš tų stebėjimo duomenų, naudojantis fizikos ir chemijos mokslais, tenka išvesti viską apie pavienes žvaigždes, galaktikas ir visatą.

Net ir su pačiais geriausiais šių dienų instrumentais, kaip su 200 colių Palomar reflek-toriumi, pasiekiame tik iki 10° šviesmečių atstumo. Radijo teleskopais pasiekiama kiek toliau. Gi už tam tikros atstumo ribos, kai galaktikų tolyn lėkimo greitis pasidaro lygus šviesos greičiui, jau visai nebegalima observuoti.

Iki šiol nukritę meteoritai buvo vieninteliai tiesioginiai liudininkai, kad dangaus kūnų medžiaga yra sudėta iš tokių pat atomų, kaip ir mūsų žemė. Su kitais gi visatos objektais tiesioginio kontakto neturime. Dar tik šiuo metu projektuojama nuskristi į mėnulį ir "ranka paliesti" artimiausiąjį dangaus kūną. Betgi jo atstumas nuo žemės yra lygus nuliui, jei palyginame su atstumais iki tolimųjų visatos objektų.

Visatos pažinimas priklauso nuo to, kaip gerai pažįstame dėsnius, kurie valdo medžiagą ne tik čia ant žemės mūsų sąlygose, bet ir labai skirtingų temperatūrų, spaudimų ir kitose fizinėse sąlygose. Taip pat labai svarbu ir turimi instrumentai dangaus kūnams stebėti. Paimkime pora pavyzdžių. Prieš 50 metų nebuvo suprastos branduolinės reakcijos, todėl buvo neįmanoma suprasti, kaip žvaigždės gali taip ilgai šviesti. Taipgi prieš 40 metų visai nemokėjome observuoti radijo bangų, ateinančių nuo dangaus kūnų. O dabar beveik visi svarbiausi tolimųjų galaktikų stebėjimo žingsniai prasideda nuo jų suradimo radijo bangomis. Dar vienas įdomus pavyzdys. Tik prieš keletą metų paaiškėjo, kad ekstragalaktinių nuotolių matavimai buvo klaidingi. Buvo surasta, kad galaktikų nuotoliai yra dvigubai didesni. Tas gerokai pakeitė kai kurias kosmologijos teorijas.

Vienas iš pačių svarbiausių dėsnių šių dienų visatai aprašyti yra, kad šviesos banga, ateidama nuo kitų galaktikų, pasistumia į spektro raudoną pusę proporcingai galaktikos nuotoliui nuo stebėtojo. Šis dėsnis vadinamas Hubble dėsniu. Pagal dabar žinomus dėsnius, tos galaktikos lekia tolyn juo didesniu greičiu, juo toliau jos yra nuo stebėtojo. Šiuo metu tai tvirčiausias įrodymas, kad visata plečiasi. Tuo tarpu nėra jokio įrodymo, kad bent dalis šito bangos pailgėjimo būtų dėl kurių nors kitų priežasčių. Jei paaiškėtų kitos to šviesos paraudonėjimo priežastys, tai mūsų visatos supratimas labai pasikeistų: arba visata nebesiplėstų, arba bent daug lėčiau plėstųsi. Nuotolių supratimas irgi pasikeistų, nes pagal tą šviesos pasistūmimą į raudoną spektro pusę yra matuojami tolimųjų galaktikų ir kvazarų atstumai. Dabartiniu metu observuojamos visatos dydis ribojamas nuotoliu, kur tolstančios galaktikos lėkimo greitis yra lygus šviesos greičiui, t. y. apie ĮO10 šviesmečių. Tačiau toks greitis pagal reliatyvybės teoriją negali būti pasiekiamas, nes, kaip žinome, tas jai prieštarauja. Kiekvienu atveju, kur greitis lygus šviesos greičiui ar gana artimas prie jo, ten pasibaigia observuojama visata. Kas randasi už tos ribos, tuo tarpu nenagrinėjama.

Mūsų galaktikoje priskaičiuojama apie 1011 žvaigždžių. Saulė, kaip žinome, yra viena iš nežymių žvaigždžių. Apskritai galaktikų dydžiai svyruoja tarp 2 x 10" ir 2 x 10u žvaigždžių.

Saulės paviršiui studijuoti turime daugiau galimybių, nors ir jį dar irgi nepakankamai pažįstame. O apie jos vidų tenka spręsti tik iš jos paviršiaus reiškinių. Saulės studijos ir žemės laboratorijų tyrinėjimai sudaro pagrindą suprasti šviesai, ateinančiai nuo tolimesnių šviesos šaltinių — žvaigždžių. Toliau tie metodai pritaikomi visos galaktikos žvaigždžių ir joje besirandančių ūkų pažinimui. Tada visa galaktika lyginama su observuojamais tolimaisiais ūkais, kuriuos atpažįstame kaip galaktikas ir galaktikų spiečius.

Su optiniais teleskopais mes galime matyti tik dalį savo galaktikos. Galaktikos centras su jais nėra permatomas. Per paskutiniuosius dešimtmečius pavyko daugiau sužinoti apie galaktikos centrinį rajoną, nes atsirado radijo teleskopai, kurių dėka galima observuoti ir galaktikos centrą. Tad dabar jau gana patikimai yra nustatyta mūsų galaktikos spiralinė struktūra.

Sudaryti visatos modelį yra gana komplikuota problema, kadangi mes negalime nufotografuoti jos momentinio vaizdo. Jeigu visi visatos kūnai stovėtų vietoje ir šviesa turėtų begalinį greitį, ta problema būtų daug paprastesnė, — fotografija užfiksuotų esamą padėtį. Dabar gi viena kryptimi fotografuojami artimi ir labai tolimi objektai. Artimieji objektai toje visatoje buvo, sakykim, tik prieš keletą metų, gi patys tolimieji objektai ten buvo prieš 10" metų ar net anksčiau.

Kita sunkinanti aplinkybė sudaryti visatos modeliui yra ta, kad laikotarpis, per kurį žmonija atliko bent kokius astronominius stebėjimus, yra labai trumpas, tik apie 3000 metų, kai tuo tarpu visatos amžius yra tarp 10" ir ĮO10 metų. Taigi, mažiau negu viena milijoninė dalis visatos amžiaus tebuvo naudota stebėjimui.

Nenuostabu, kad žmogaus visatos supratimas labai pagrindinai ir daug kartų keitėsi. Patys ankstyvesnieji spėjimai apie visatos struktūrą buvo tik vaizduotės padaras, nepagrįstas stebėjimo duomenimis.

Visatos modeliai

Neminėsime čia senesnių istorinių visatos aprašymo teorijų, arba vadinamų visatos modelių. Paminėsime tik tas teorijas, kurios paskutiniu laiku laikomos galinčiomis įnešti kiek šviesos į to klausimo sprendimą. Tas dar nereiškia, kad bent viena iš jų tikrai išsilaikys. Nenagrinėsime šių visų teorijų ištisai, bet tik paminėsime po keletą svarbesnių savybių, kad būtų galima skirti vienas nuo kitų.

Dabartinės kosmologijos teorijos, arba modeliai, naudojasi Einšteino lauko lygtimis


kur Rmn (R mu nu) yra Ricci tensorius, R* — skalarinis tensorius, Tmn (T mu nu) — energijos tensorius, gmn (g mu nu) — metrinis tensorius, 1 (lambda) — kosmologinė konstanta, g — universalinė gravitacijos konstanta; m ir n (mu ir nu) turi reikšmes 1, 2, 3, 4, atitinkančias erdvės ir laiko koordinatoms. Šitos lygtys yra perdaug sudėtingos jas čia nagrinėti, bet jos pavaizduoja, kaip dabar sprendžiamas visatos santvarkos klausimas.

Šias (1) lygtis sprendžiant, įvedama eilė prielaidų ir naudojami turimi stebėjimų duomenys. Gauti sprendimai lyginami vėl su visatos stebėjimais. Kai pasiekiamas geras sutapimas tarp teoriškai apskaičiuotų ir observuotų duomenų, tai laikoma, kad toks modelis yra panašus į tikrą visatą. Kadangi įvairūs astronomai vartoja skirtingas prielaidas, todėl ir sukurta daug skirtingų modelių, kurie bent dalinai atitinka observuotam visatos vaizdui.

Kadangi (1) lygtys yra labai komplikuotos, tai jų matematiško sprendimo palengvinimui prileidžiama, kad visatos medžiaga yra vienodai pasiskirsčiusi visatos erdvėje. Tačiau gerai žinoma, kad tai netiesa, nes bent 50 procentų visos medžiagos yra susikoncentravę į galaktikas ir galaktikose į žvaigždes.

Po šitų įvedamųjų pastabų panagrinėsime bent svarbesnius visatos modelius.

Einšteino visatos modelis yra pirmasis išvestas iš reliatyvybės teorijos (1) lygčių. 1915 Einšteinas
tikėjo į statinę visatą, t. y., kad visata nesikeičia su laiku. Tada dar nebuvo žinoma, kad galaktikų spektrų linijos yra pasistūmę į raudoną pusę ir kad tas rodo, jog galaktikos lekia tolyn. Pradžioje (1) lygtys neturėjo 1 (lambda) nario. Be šito nario jis negalėjo gauti iš tų lygčių statinio modelio, todėl į jas buvo į-vesta 1 (lambda).

Pagal šį modelį visata prasideda iš homogeninės vandenilio dujų masės. Medžiagos dalelės juda lėtai, palyginus su šviesos greičiu. Šitokioje visatoje spaudimas lygus nuliui. Jos erdvė yra kreiva, todėl išėjęs spindulys gali ją visą apkeliauti ir tam keliavimui suvartoja 10 x 10" metų.
Vėliau Eddingtonas įrodė, kad tokia visata tegali būti stabili tik prie absoliutinio nulio temperatūros, gi tai neatitinka tikrosios visatos temperatūros.

De Sitter visatos modelis buvo pradėtas formuluoti 1917. Iš lauko (1) lygčių jis išvedė modelį, kur dalelės lekia tolyn viena nuo kitos. Tokiu būdu erdvė pasidaro tuščia. Tai buvo savotiškas visatos supratimas, nes nebuvo aišku, ar visata turi būti kreiva ar plokščia. Jei plokščia, tai — ribota, jei kreiva, tai — begalinė. Taipgi negalima buvo tvirtinti, ar ji yra statinė ar besiplečianti.

Vėliau Einšteinas ir de Sitter peržiūrėjo šį modelį, ir buvo sudarytas vadinamas Einšteino -de Sitter modelis. Pagal šį modelį, visata pradėjo plėstis iš be galo tiršto stovio, kur atstumai tarp dalelių buvo lygūs nuliui. Su laiku atstumai tarp galaktikų didėja, taigi medžiagos tankumas erdvėje mažėja. Dabartiniu metu medžiagos tankumas visatoje, apskaičiuotas pagal šią teoriją, yra apie 30 kartų didesnis, negu rodo stebėjimo duomenys. Pradžioje, pagal šį modelį, visata plečiasi greičiau, o paskui plėtimasis lėtėja. Nuo plėtimosi pradžios dabar būtų praėję 7 x 10° metų. Dar viena įvairybė šio modelio, tai, kad pagal jį, galima matyti šviesą, išspinduliuotą kūrimo pradžioje. Dėl to šis modelis buvo vadinamas "tolstančio horizonto" visata.

A. G. Lemaitre visatos modelis yra garsus savo pirmapradžiu (primeval) atomu. Lemaitre jį paskelbė, kai E. P. Hubble nustatė, kad galaktikos lekia dideliais greičiais viena nuo kitos. Pradžioje buvo vienas labai mažo tūrio atomas, tačiau jis buvo labai komplikuotas, ir jame buvo sukoncentruota visa visatos masė. Čia įvykiai ėjo lyg branduolių skilimo bomboje. Sudėtingi atomai skilo į mažiau sudėtingus, kol galų gale jie pavirto vandeniliu. Daugelis atomų rūšių visai išnyko. Kosminiai spinduliai galėtų būti to subyrėjimo produktas. Šiam modeliui nagrinėti vartoja tas pat (1) lygtis su 1 (lambda) nariu. Pradžioje plėtimosi veikia stipri trauka, vėliau ilgą laiką vyksta išsibalansavimas tarp traukos ir atstūmimo. Per šį laikotarpį yra daug laiko galaktikoms formuotis. Kai jau galaktikos yra toli vienos nuo kitų, tada atstūmimas yra stiprus, ir plėtimasis — greitas. Pradžioje stebėtojas mato vis daugiau ir daugiau visatos, bet kai ateina greito plėtimosi laikotarpis, jis pradeda mažiau bematyti, nes šviesa nebesu-skumba vis didėjančio atstumo perkeliauti. Erdvė čia yra baigtinė. Visata atsirado prieš 10 x 109 metų. Kaip tas atomas galėjo atsirasti su sunkiais elementais, nėra žinoma. Taipgi nėra atsakymo, kodėl dabar yra toks elementų pasiskirstymas. Arba — kaip galėtų egzistuoti toks elementas, kaip technetius? Jis yra radioaktyvus ir turi trumpą amžių, tai jau seniai turėtų jo nebebūti. Pabaigoje viskas turėtų pavirsti į vandenilį.

E. A. Milne visatos modelis buvo paskelbtas 1933. Jis pats tą modelį pavadino kinematine reliatyvybe. Šis modelis reikalauja, kad visatoje būtų aukšto laipsnio homogeniškumas ir simetrija. Čia buvo pirmą kartą įvestas vadinamas kosmologinis principas, būtent, kad visiems, bet kur visatoje besantiems stebėtojams įvykių eiga atrodo tokia pat, kaip mūsų žemės gyventojams. Skaičiavimams jis vartojo bendrosios reliatyvybės teorijos erdvę, laiką ir matematiką. Atstumams matuoti naudotasi radaro principu: laikas nuo signalo pasiuntimo iki jo sugrįžimo atgal buvo dalijamas iš dviejų. Padaugintas iš šviesos greičio, jis davė atstumą. Čia bent teoretiškai išvengiama painiavos, matuojant atstumus. Teoretiškai labai palengvėja nuotolių matavimas, tačiau praktiškai didelių atstumų taip matuoti neįmanoma, nes išsiųstas signalas per ilgai negrįžta atgal. Įdomus kitas šio modelio aspektas, būtent, kad plėtimasis vyksta be jėgos. Šito visatos modelio erdvė yra hiperboli-nė ir begalinė, bet kiekvienas stebėtojas mato tik baigtinę jos dalį iki tos ribos, kur galaktikų tolyn lėkimo greitis prilygsta šviesos greičiui. Didžiausia šio modelio silpnybė, kad jis neturi teoretiško pagrindo gravitacijai išaiškinti.

"Big bang" visatos modelis yra dar vadinamas alpha, beta, gamma modeliu. Šios trys graikų abėcėlės raidės yra pirmosios pavardžių raidės trijų mokslininkų: Alpher, Bethe ir Ga-mow, kurie sukūrė šį modelį. Pagal šį modelį, visata atsirado iš labai tirštos, labai karštos (10 x 10" laipsnių) ir be galo mažo tūrio neutronų masės. Prieš 5 x 10" — 7 x 10" metų į-vyko didelis sprogimas: "big bang". Šis sprogimas buvo panašus į vandenilio bombą, kur lengvas elementas vandenilis pradėjo jungtis į sunkesnius elementus. Sprogimo pradžioje dalis neutronų subyrėjo į protonus ir elektronus. Beveik visi sunkūs elementai buvo sukurti per pirmas 30 minučių. Vėliau branduolinės reakcijos nebegalėjo vykti dėl per žemos temperatūros. Tačiau sunku išaiškinti, kaip galėjo pasigaminti sunkieji elementai, nes branduolys su 5 nuklionais yra labai nepastovus, tuoj subyra. Pradžioje temperatūra staiga krito, bet paskiau vėsimas vis lėtėjo ir užtruko 10 x 10° metų atvėsti iki kambario temperatūros. Ūkai formavosi į galaktikas, galaktikos — į atskiras žvaigždes. Visos šios galaktikos ir toliau lekia pagal joms suteiktą sprogimo metu greitį. Tarp galaktikų atstumai auga, taigi kiekviena galaktika pasiliks viena didelėje erdvėje. Šis modelis irgi negali atsakyti, kodėl technetius yra žvaigždėse.

Šis modelis gali turėti dvi galimybes: 1) kad medžiaga atėjo į tą pradinį stovį besitraukdama ir kad po to sprogimo ji visą laiką plėsis, —tada erdvė būtų hiperbolinė; 2) kad visata yra pulsuojanti ir po kurio laiko vėl prasidės traukimasis, ji grįš į pradinį stovį ir vėl įvyks sprogimas. Sekantis modelis kaip tik ir yra viena iš šito modelio versijų.

Cikloidinė visata yra vienas iš pulsuojančios visatos modelių. Šį vardą gavo todėl, kad jos skalės funkcijos grafika yra cikloidas. Pagal šį modelį, visata pradeda plėstis iš pavienio stovio, kur masė yra labai tanki, labai karšta ir labai suspausta. Atstumai tarp dalelių yra lygūs nuliui. Per 5.6 x 10" metų visata pereina visas stadijas, t. y. išsiplečia iš nulinio dydžio iki savo maksimalinio dydžio ir vėl sugrįžta atgal į vieną masyvų tašką. Šio modelio visatos erdvė yra elipsinė ir baigtinė. Plėtimosi laiku šviesa pasistumia į raudoną spektro pusę, o traukimosi — į mėlyną. Dabartinis vandenilio gausumas visatoje rodytų, kad visata yra netoli pradinio plėtimosi momento. Todėl turėtume matyti galaktikas ir iš praėjusio traukimosi laikotarpio. Tos galaktikos turėtų turėti spektrus pasistūmu-sius į mėlyną spektro pusę. Tačiau galaktikų su tokiu spektru nėra rasta.

Šio modelio rėmėjams nepatinka ir katastrofinis susitraukimas iki nulinio dydžio. Norima surasti sąlygas, kad tokia visata susitrauktų tik iki tam tikro minimalinio dydžio ir vėl plėstųsi iki maksimalinio, ir taip viskas eitų be galo ir be viską sunaikinančių kataklizmų. Matematiškai (1) lygtys galėtų duoti tokį sprendimą, kuris patenkintų minėtus reikalavimus. Šio modelio didžiausia silpnybė, kad nėra žinoma jokio fizinio prcceso, kuris verstų visatą taip pulsuoti.

Eddingtono modelis. Jis pradeda nuo Einšteino statinio visatos modelio, ir tik po labai ilgo laiko periodo visata pradeda plėstis. Plėtimasis trunka 10 x 10° metų. Pagal šį modelį, visata galėjo ne plėstis, bet trauktis. Čia nėra pavienio atvejo, kaip hiperboliniame, cikloidinia-me arba paraboliniame atvejuje. Bet jo modelis turi daugelio nemėgstamą 1 (lambda). Ši teorija neduoda atsakymo, kaip sunkieji elementai susiformuoja, nors Eddingtonas pats manė, kad jie gali formuotis žvaigždėse. Kadangi visatos amžius yra begalybė, tai nebeturėtų joje būti vandenilio. Pats Eddingtonas vandenilio buvimą bandė pateisinti tuo, kad žvaigždės pradėjo formuotis tik nuo plėtimosi pradžios. Tada reikalinga, kad prieš plėtimąsi temperatūra būtų buvusi lygi absoliutiniam nuliui. Toliau Eddingtonas įsileidžia į teoretinį nagrinėjimą kai kurių fizikos konstantų santykių. Naudodamasis ten gautais dideliais skaičiais, bando teoretiškai apibendrinti fizikos dėsnius, tačiau jo taip gauti rezultatai nesutinka su stebėjimo duomenimis.

P. A. M. Dirac ir P. Jordan yra išvystę irgi grynai teoretinius visatos modelius, kurie nėra paremti stebėjimo duomenimis. Nors tie jų išvedžiojimai yra įdomūs, bet observuojamos tikrovės neatitinka.

Pastovios būklės visatos modelis buvo suformuluotas 1948. Pirmieji jo formuluotojai buvo H. Bondi ir T. Gold. Vėliau prie jų prisijungė F. Hoyle ir R. A. Lyttleton. Šis modelis vadinamas fenomenologiniu, nes daugelis teoretikų laiko šį modelį teoretiškai nepakankamai pagrįstu, o tik aprašančiu observuotus reiškinius. Iš tikrųjų tik 1960 Hoyle modifikavo lauko (1) lygtis, priimdama 1 (lambda) lygu 0 ir įvesdamas naują tensorių Cmn (C mu nu). Tad šiam modeliui taikomos sekančios lygtys



Šios lygtys turi rimtą priekaištą, kad jose energijos tensorius nebepatenkina konservacijos dėsnio.

Svarbiausias šio modelio pagrindas yra vadinamas "tobulas kosmologinis principas": visata atrodo stebėtojui taip pat iš kiekvieno jos taško ir nesikeičia su laiku. Žinoma, nesikeičia tik dideliu mastu, bet "vietiniai" pasikeitimai vyksta: žvaigždės pereina evoliuciją, formuojasi naujos galaktikos ir net susidaro galaktikų spiečiai. Vadinasi, kosmologinėje skalėje vidutinis tankumas pasilieka pastovus, būtent 10—2!l gramo kubiniame centimetre. Šio modelio visatoje spaudimas yra lygus nuliui. Visata plečiasi, ir galaktikos tolsta vienos nuo kitų. Todėl pastovaus medžiagos tankumo palaikymui reikia, kad medžiaga būtų kuriama visą laiką. Ta medžiaga yra kuriama vandenilio atomų forma, tik labai pamažu. Erdvėje, kuri savo tūriu yra lygi saulės sistemai, sukuriama tik 0.1 gramo medžiagos kas sekundę. Tai toks mažas kiekis, kad dabartiniu metu tai patikrinti negalima, nes tokiu tikslumu išmatuoti saulės sistemos masę yra neįmanoma. Naujai sukurta medžiaga susiformuoja į galaktikas ir galaktikų spiečius. Laikoma, kad šiame modelyje galaktikų formavimasis yra geriausiai išspręstas. Tačiau kiti kosmologai, kaip McVittie, aiškina, kad sukurtoji medžiaga turėtų prisijungti ir prie esamų galaktikų. Tada tos galaktikos pasidarytų labai ma-singos. Tas sudarytų didelės skalės nevienodumus, ir nebebūtų išlaikytas kosmologinis principas. Visata plečiasi visą laiką, bet nėra katastrofinių stovių. Sunkieji elementai yra pagaminami žvaigždėse. Visata neturi nei pradžios nei pabaigos. Reliatyvistinės visatos prieina mirtį, kai jose medžiaga pasidaro homogeninė ir temperatūra visur vienoda, kai tuo tarpu, pagal pastovios būklės modelį, sukurtas vandenilis atjaunina visatą. Vienas iš didžiausių priekaištų šiai teorijai yra masės konservacijos dėsnio neišlai-kymas. Šis dėsnis galioja mažai skalei, bet nebegalioja visatai. Taipgi nėra atsakymo, kcdėl visata plečiasi.

V. VALIUS    Iš ciklo "Planeta"

Čia suminėjome tik po keletą charakterin-gesnių atskirų visatos modelių bruožų, nes kiekvieno modelio smulkus nagrinėjimas neįmanomas šio straipsnio rėmuose. Kaip matome, nė viena iš teorijų neatsako visų visatai išaiškinti klausimų. Kai kurios iš jų jau nebeturi gynėjų. Jos vaizduoja padėtį buvusią prieš 5-6 metus. Jei jos ir nėra tiesos žodis, bet įvairios idėjos, naudojamos jų sudarymui, duoda tam tikrą kryptį, kaip vertinti stebėjimų duomenis.
(Bus daugiau)
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai