Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TARPTAUTINIUOSE KŪRYBOS BARUOSE PDF Spausdinti El. paštas
Numatyta kas pusmetį (birželio ir gruodžio mėn.)   pateikti svetimomis
ilbomis pasirodančių veikalų (ypač 111:11 esnio pasaulėžiūrinio pobūdžio ) upžvalgas. Darant pirmą bandymą, kun. dr. Tomas žiūraitis, O.P. (paftlūlęs tą mintį) atkreipia dėmesį į eilę veikalų, pasirodžiusių įvairiais metais. Toliau bus ribojamasi tik veikusiais veikalais. Pora redakcinių pų atžymėti "rd.".

Redakcija


I. TEOLOGIJA
A.D. SertUlanges, O. P.: CatéI iiisine des incroyants, naujai išlaido Flammarion, Paris 1964, 363 psl. Veikalas pavadintas "katekizmu", kadangi autorius (1863-1948) nagrinėja netikėjimo problemą L.ilogo metodu. Pokalbis prasideda netikinčiojo rūpesčiu: "Tėve musų, jei tu egzistuoji, drįstu kreiptis į tave...". Tai Dievą ieškančiojo sąlyginė malda — nuoširdus rūpestis Jį pažinti ir išpažinti. Toks rūpestis visada yra giliai i i.įsmingąs abejojimas, vilties atvirybė, siekiant Tiesos ir Meilės. Netikėjimas dar nevisada reiškia bedievybę (355 psl.). šios rūšies klasiškas veikalas yra atviras dialogas tarp ieškančiojo ir liudijančio Dievą. Panašaus lygio autorius dabar yra Edward Schillebeeckx, O. P. (g. 1914 m. Antverpene, Belgijoje), dogmatinės teologijos profesorius ir Olandijos vyskupų patarėjas Vatikano II susirinkime. Kreipiame dėmesį į šį jo veikalą: Christus, Sacrament van Godsontmoeting, Bilthoven, H. Nelissen 1960; anglų vertimas — Christ the Sacrament of the Encounter with God, Sheed and Ward, New York 1963. Dabarties ateizmo ir krikščioniškojo humanizmo klausimą Jacques Maritain paliečia veikale: The Range of Reason, Charles Scribner's Sons, New York 1952. I. Lepp (anksčiau ateistas, dabar katalikų kunigas) įvairius dabarties ateizmo tipus psichologiškai analizuoja veikale Atheism in Our Time, pasirodžiusiame 1963 m.

H. de Lubac: La pensée religieuse du Pére Teilhard de Chardin, Aubier, Paris 1962, 375 psl. Autorius, garsus jėzuitų teologas, gerai pažinęs P. Teilhard de Chardiną (1881  1955), šiame veikale pateikia subtilią, savotiškai atsargią apologiją, sistemingai ginančią P. Teilhard de Chardino doktriną nuo panteizmo ir kitų priekaištų. Panteizmo priekaištas keliamas dėl to, kad P. Teilhard de Chardin nevartoja "Dievo kuriamosios galios" termino savo veikaluose. Tikėjimas Kristų neišsilaikysiąs ar bent neišsiplėsiąs, jei netikėsime, kad kūriniai nuolat vystosi, tobulėja, palaipsniui kildami į "Omegos tašką" ("le Point Omega"). Omegos taške visos evoliucijos susilies ir pasieks tobulybės viršūnę. Toks "susiliejimas" yra įmanomas, nes pats "Omegos taškas" yra ne vienalytis, bet dvilypis (vadinamas dar "dviveide Omega" — "Oméga biface"), suaugęs iš dviejų priešybių: medžiagos ir dvasios. Dvilypė (arba šia prasme "dviveidė") yra, anot P. Teilhard de Chardino ne tik toji Omega, bet ir medžiaga, esanti pakeliui į "Omegos tašką". Kaip galimas toks dvilypumas? Tai centrinė P. Teilhard de Chardino doktrinos problema, neradusi H. de Lubac apologijoje reikiamo sprendimo. Tačiau H. de Lubac panaudojo daug iki šiol nepaskelbtos medžiagos, liudijančios, jog P. Teilhard de Chardin troško ne į dvasines avantiūras leistis, o tik būti Evangelijos skelbėju pačioje visatoje (337 psl.). Katalikų Bažnyčia galinti tik pasidžiaugti, kad P. Teilhard de Chardino asmenyje pagimdžiusi tokį autentišką Kristaus liudininką, kurio mūsų amžiui seniai reikėjo (295 psl.).

M.D. Chenu: Pour une théologie du travail, Editions du Seuil, Paris 1955, 128 psl.; vok. vertimas ir labai svarbus Karl Schmitt įvadas : Die Arbeit und der goettliche Kosmos, Matthias  Gruenwald Verlag, Mainz 1956, 184 psl. Panašaus turinio veikalų buvo ir anksčiau, pradedant XIX a. (Max Scheler, Gustav Thils, J. Messner, A.Maceina, D. Dubarle, K. Guellery, L. Hamain ir t.t.). Bet M.D. Chenu (O. P.) yra pionierius pačios "darbo teologijos" pagrindų. Toji teologija, suprasta plačiausia prasme, galėtų būti pavadinta "kultūros teologija": žmogaus kūrybos problemos nagrinėjimas, remiantis pačiu Apreiškimu.Kiekvienas žmogus, ypač nuo Kristaus Įsikūnijimo momento, yra pašauktas priklausyti (Dievo malone ir vertingu darbu) ne tik prigimtinei, bet ir antprigimtinei    bendruomenei.

Krikščioniui darbas reiškia etiškai visuomeninę ir, svarbiausia, sakralinę paskirtį. "Darbo teologijos" šviesoje dėkingiau paaiškėtų ir mūsų atominis amžius, technikos ir nuasmeninimo problema. Plg. K. Guellery: Le travail dans la vie du chrétien, Duculot 1953; L. Hamain: Réalités terrestres et vie chrėtienne, Lille 1959, R. P. Mohán: Technology and Christian Culture, Washington, D. C, 1960;

Rev. Peter Riga: Catholic Thought in Crisis, The Bruce Publishing Company, Milwaukee 1963, 198 psl. Autorius, artimas moderniesiems teologams, aiškina žemiškųjų gėrybių ir pasauliečių apaštalavimo sakralinę paskirtį, religinės laisvės esmę, Bažnyčios ir tolerancijos santykį. Pateikta gausios, rinktinės bibliografijos įvairiomis kalbomis. Veikalas padės orientuotis šių dienų teologijos "naujovėse". Plg.: Yves Congar kolektyviniame veikale Tolerance and the Catholic, New York 1965; Gustav Thils: Théologie des réalités terrestres, 2 tomai, Bruges 19461948; Hans Kiing: Freiheit in der Welt, Einsiedeln 1964.

Antonio Royo, O.P., and Jordán Auman, O.P.: The Theology of Christian Perfection; Dubuque, Iowa, 1962, 692 psl. (originalas ispanų kalba: Teología de la perfección cristiana, 1954). Tai mistinės teologijos veikalas. Nevienas šios rūšies veikalas daugiau ar mažiau tebedvelkia sentimentaliu spiritualizmu, žalodamas mistinės tikrovės autentiškumą. Mistika, kaip mokslas, yra teorinis ir praktinis tikėjimo paslapčių ir Dievo malonės ypatingo veikimo reiškinių nagrinėjimas Apreiškimo šviesoje, pasitelkiant metafizikos, religijos filosofijos, psichologijos ir kitų mokslų, šiame veikale yra sutelkta, ką geriausia šiuo klausimu iki šiol esame turėję.

II. FILOSOFIJA
Gabriel Marcei: The Existential Background   of  Human   Dignity,
Harvard University Press, Cambridge 1963, 178 psl. Tai šio krikščioniškojo egzistencializmo pagrindinio atstovo paskaitos, skaitytos Harvardo universitete 196162 m. W. James Lectures serijoje, šiame veikale G. Marcei apžvalgiškai sutelkia pagrindines savo mąstymo idėjas, ir tuo būdu šis veikalas labai tinka susipažinti su šio prancūzų katalikų mąstytojo filosofija. Atskiri veikalo skirsneliai nusako ir viso veikalo sąrangą: participacija, egzistencija, ištikimybė, ontologinė paslaptis, žmogiškasis vertingumas, mirtingumas, viltis ir laisvė, grėsmė pilnatvei. Šia proga atkreipiame dėmesį, kad visi filosofiniai G. Marcelio veikalai yra ne tik išversti į anglų kalbą, bet ir išleisti pigiaisiais minkštų viršelių leidimais, — taigi lengvai visiems prieinami (rd.).

Candide Moix: La pensée d'Emmanuel Mounier, Editions du Seuil, Paris 1960, 343 psl. Autorius (g. 1929 m. Šveicarijoje) pateikia E. Mounier (19051950), krikščioniškojo personalizmo ideologo, raštų vertingą interpretaciją ir atranką: E. Mounier kaip krikščioniškumo liudytojas pasaulyje, personalistinės ir bendruomeninės revoliucijos aspektai, egzistencializmas ir personalizmas, dialogas su komunistais, krikščionybės problema, žmogus ir istorija, tragiškojo optimizmo prasmė. Personalizmui asmuo nėra nei kūnas, nei dvasia, bet šių elementų organiškas vienis, kurio nelygstamą prasmę apreiškė Kristus savo Įsikūnijimu ir užtikrinimu kūno iš numirusių prisikėlimo, reiškiančio viso žmogaus prikėlimą Dievo visagalybe. Pabrėždamas žmogiškojo asmens konkretumą, personalizmas yra asmens primato, laisvės idealo visapusiškas puoselėjimas, neužmirštant ir medžiaginių — "kūniškų" vertybių, būtinų asmens pilnatvei. Krikščioniškas personalizmas tik iš dalies panašus į krikščioniškąjį egzistencializmą, nes pastarasis nėra visiškai laisvas nuo subjektyvizmo ir individualizmo, ir visiškai priešingas ateistiniam egzistencializmui kaip beprasmybės ir nevilties ideologijai. Krikščioniškasis personalizmas siekia paruošti autentišką žmogaus išlaisvinimą. Nors pažangos kelyje negalima išvengti nelaimių ir net tragedijos, bet "apokalipsiniai" pranašai užmiršta, kad ne Didysis Penktadienis, o Velykų sekmadienis yra galutinė krikščionybės ir pasaulio istorijos prasmė. Tragiškasis optimizmas, bet vis dėlto optimizmas.

Personalizmas savo šalininką turi ne tik tarp krikščionių, jis pasiekia net moderniuosius mahometonus. Plg. M. A. Lahbabi: Le personnalisme musulman, Paris 1964, 124 psl.

Jakob Hommes: Zwiespaeltiges Dasein, die existenziale Ontologie von Hegel bis Heidegger, Verlag Herder, Freiburg 1953, 363 psl. Šioji kritinė egzistencializmo studija krikščionišku (ne "krikščioniškos") metafizikos požiūriu nagrinėja tokias problemas: egzistencialinės ontologijos idėja pas Heideggerį; ontologija kaip žmogiškoji vidaus tikrovė pas Hėgelį, Kierkegaardą, Schellingą; egzistencialinės ontologijos išsivystymas Feuerbacho, Markso, Nietzsches ir Dilthey įnašu; egzistencialinė ontologija ar pirmoji filosofija (turint mintyje "philosophiae perennis" idealą). Heideggerio ir kitų panašių egzistencializmą autorius laiko iki pačių pagrindų "perskrostos" būties ir žmogiškosios buities beprasmybės skelbėju, teigdamas, kad būtų klaikiausia nelemtis žmonijai, jei tokia filosofija normuotų kiekvieno žmogaus gyvenimą  (349 psl.).

Visiškai kitaip M. Heideggerio egzistencializmą interpretuoja Max Müller veikale Existenzphilosophie im geistigen Leben der Gegenwart, kurio pirmas leidimas pasirodė 1949 m., naujas praplėstas leidimas — 1965 m. Pasirodęs brandžiu ir subtiliu filosofu veikale "Sein und Geist" (1940), skirtame viduramžinės ontologijos pagrindų svarstymui, jis ir į M. Heideggerio filosofiją pažvelgia visiškai kitaip, negu įprasta tiems, kurie pasitenkina retorine polemika, daug nesivargindami pirma lojaliai suprasti, ką imasi kritiškai vertinti. Kritiškai, bet taip pat rimtai su Heideggeriu grumiasi vokiečių protestantų filosofas, pats buvęs M. Heideggerio mokiniu, Karl Löwith veikale Heidegger, Denker in dürftiger Zeit, kurio praplėstas antras leidimas išėjo 1960 m., Vandenhoeck und Ruprecht, Göttingen (rd.).

Johannes B. Metz: Christliche Antropozentrik, Kösel  Verlag, München 1962, 129 psl. Įžanginę studiją parašė Karl Rahner, kuris labai teisingai pastebi, kad Bažnyčia, pasisakydama už šv. Tomo Akviniečio doktrinos primatą, tuo dar nesuteikia jam išimtinės privilegijos (10-11 psl.). Krikščioniška žmognus samprata nėra tik šv. Tomo Akviniečio   nuopelnas.   Jis   buvo krikščioniškosios žmogaus sampratos pochinės reikšmės laidas, kuriuo antropocentrinis   mintijimas dėkingiausiai   pasiekė   naujausius laikus, labai skirtingus nuo graikų kosmocentrinio nusiteikimo žmogaus atžvilgiu. Kokiu būdu šv. Tomas Akvinietis tuo "laidu" tapo kuo jo mintijimas yra charakteringas, ką reiškė jo antropocentizmas naujiesiems amžiams, ir netiesiogiai pasakyta, ką šv. Tomas Akvinietis reiškia  mūsų  laikams? Tai aktualiausi klausimai, į kuriuos atsako filosofiškai ir teologiškai, kiek įmanoma kuklaus veikalo rėmuose.

Josef Pieper: Hinführung zu Thomas von Aquin, Kösel - Verlag, München 1958, 246 psl.; to paties autoriaus: "Scholastik", Gestalten und Probleme der mittelalterlichen Philosophie, Kösel  Verlag, München 1960, 254 psl. Autorius yra modernus tomistas, gausiuose veikaluose puoselėjąs "tomizmą" dabarties dvasioje.  Rašo  giliai,  bet drauge vaizdžiai, lengvai skaitomai, tartum   filosofijos  žanro   romaną skaitytum   šv.   Tomo   Akviniečio doktriną  vadinti   "tomizmu"  esąs didelis nesusipratimas (38, 220 psl.). Toks pat   nesusipratimas   laikyti šv. Tomą Akvinietį "krikščionišku Aristoteliu" (66, 6886 psl.). Panašių   "sensacijų",  priešingų  beveik visiems vadovėliams, pateikia savo "Becholastikoje",   aiškindamas   jos kūrėjus  ir   viduramžių   filosofijos problemas. Jei kam tebeatrodytų, kad scholastika yra archyvinė išmintis, tas, perskaitęs šį veikalą,įsitikins, kiek daug tai "archyvinei" Išminčiai dar esame skolingi.

Michael Landmann: Der Mensch ist Schöpfer   und   Geschöpf   der Kultur,  Ernst   Reinhardt   Verlag, in Stunchen - Basel   1961,   236   psl. žmogus yra, anot šio filosofo, ne tik kultūros kūrėjas, bet ir pats kultūros kūrinys. Kultūra — tai pats žmogus kaip kūrybinės laisvės tkrovė:  kaip "animal quae" ieškančioji būtybė ir kaip "Animal creans" — kuriančioji būtybė. Kaip ir pats žmogus, kultūra yra dauginga,  kūrybinių  gelmių atvirybė: "Im Wesen der Kultur liegt bereits die legitime Möglichkeit der vielen Kulturen" (61 psl.). Kultūros daugingumu žmogus pats save kuria, savo pilnatvės siekia: "Die Kulturen schaffend schafft er ja sich selber zuende" (61 psl.). Nors žmogaus prigimtis iš esmės nesikeičia, tačiau ji nėra gamtiškai statiška, nelygstamai apspręsta, o kūrybiškai "lanksti", atvira tobulėti (offene Plastizitaet). Plg. jo kitą veikalą: Pluralitaet und Antinomie, kulturelle Grundlagen seelischer Konflikte, ta pati leidykla, München 1963, 247 psl.; be to, Johannes Messner: Kulturethik, Tyrolia Verlag, Innsbruck  Wien  München 1954, 681 psl.

Heribert Mühlen: Sein und Person, Dietrich  Coelde  Verlag, Werl, Westf. 1954. 131 psl. Šis veikalas nagrinėja Duns Skoto doktriną, kuri vis daugiau susilaukia dėmesio. Jei kada pasirodys visų jo autentiškų raštų laida, tada ir kai kurios jo tezės, diametraliai "priešingos" tomizmui, nebus tokios priešybės, kaip jas tebeskelbia vadovėliai, šis vertingas veikalas yra vienas iš tų retų, kur "asmens" ir "asmeniškumo" (Personalitaet) terminų skirtumas yra įsakmiai ir sistemingai pabrėžiamas. Savo veikale autorius tokias problemas nagrinėja: būtis kaip tokia, būtis kaip asmens aplinka, asmens įžvelgimo metodas, dieviškasis asmeniškumas ir žmogiškasis asmeniškumas.
Linus Bopp: Sinn und Sendung des Alters, Anton Pustet, Regensburg 1964, 116 psl. Nors senatvė ne visada yra kūrybingo našumo amžius, tačiau ji gali turėti tų vertybių, kurių ilgisi gyvenimo pilnatvė. Jei metų sezonai yra reikšmingi, nepakeičiami, juo labiau gyvenimo "sezonai" turi gilios reikšmės ir net prasmės, šiuo svarbiu požiūriu autorius aiškina gyvenimo paslaptį, neužmiršdamas ir gelmių psichologijos talkos.

III. EVOLIUCIJA
M. Grison: Problèmes d'origines,
Editions Létonzey et Anė, Paris 1959; vok. vertimas: Geheimnis der Schoepfung, Rex  Verlag, München 1960, 332 psl. (liuksusinis leidinys). Tekste yra šimtas iliustracijų ir šeši didelio formato statistiniai brėžiniai. Kas teologijos, filosofijos ir gamtos mokslų iki šios vertingiausia laimėta šiai problemai spręsti, autorius pateikia. Evoliucijos faktas nėra jokia problema. Problema prasideda, stengiantis atsakyti klausimą: kokiu būdu evoliucija vyksta, kokia jos prasmė visatoje ir išganymo plane? Gamtos mokslai pateikia faktus, bet negali turėti nei filosofinės, nei juo labiau teologinės įžvalgos, būtinos evoliucijos problemai spręsti. Nurodęs tų mokslų paskirtį, autorius nagrinėja tokias problemas: negyvosios ir gyvosios gamtos atsiradimas, raida; gamtos mokslai ir žmogaus kilmė; evoliucijos prasmė filosofijos ir Apreiškimo šviesoje ir t.t.

Raymond J. Nogar, O.P.: The Wisdom of Evolution, Doubleday and Company; Garden City, N. Y., 1963, 408 psl. čia irgi tą pačią problemą nagrinėja teologas, filosofas ir biologas. Veikale sutelkta labai daug vertingos literatūros. Pagrindiniai klausimai: visata ir jos energijos paslaptis, evoliucijos ir evolucionizmo samprata; gyvatos raidos laipsniai ir Adomo gimimas; psichosocialinė naujovė ir kosminė evoliucija; gamtos dėsniai ir visatos tvarka; evoliucija ir Dievas. Evoliucija nėra kūrėja tikrąja to žodžio prasme, o tik kūrinys. Gamtos dėsniai veikia evoliucijos procese, bet evoliucija nekuria nei gamtos dėsnių, nei paties proceso. Išmintingai suprasta evoliucija kaip tik ir liudija jos paslapties Išmintį   (Wisdom   of   Evolution).
Kiti veikalai evoliucijos klausimu: Albert Mitterer: Die Entwicklungslehre Augustins im Vergleich mit dem Weltbild des heiligen Thomas von Aquin und dem der Gegenwart, Wien  Freiburg 1956; Hedwig Conrad  Martius: Abstammungslehre, München 1960; The Rev. Ernest C. Messenger: Evolution and Theology, New York 1932.

Hans  Eduard Hengstenberg: Evolution und Schöpfung. Eine Antwort auf den Evolutionismus Teilhard de Chardins. Verlag Anton Pustet, Muenchen 1963, 256 psl. Autoriui rūpi pasisakyti ne tik dėl Teilhard de Chardino doktrinos, bet aplamai kritiškai spręsti evoliucijos ir visatos sukūrimo problemą. Autorius griežtai skiria evoliucijos teoriją nuo "evoliucionizmo": toji teorija nėra priešinga Apreiškimui, o evoliucionizmas yra Apreiškimo priešybė. Taip pat tenka skirti sąlyginį ir priežastinį sąryšį evoliucijos moksle. Pirmasis dėsnis reiškia: jeigu tokia priežastis veikė, tai ji turėjo savo padarinį. Antrasis dėsnis: kadangi tokia priežastis tikrai veikė, todėl ji turėjo tokį padarinį. Sąlyginis sąryšis gali būti priežastis, bet tai nereiškia, kad toks dėsnis visada yra veikiamoji priežastis, nes sąlyga dar nėra priežastis. Svarbu, anot autoriaus, žinoti tai, kad joks gamtininkas negalėjo ir negali įžvelgti, kaip ir koks priežastingu mo dėsnis veikia aukščiausios, pirmapradės priežasties prasme. Evoliucijos teorija tiki "sąlyginį sąryšio dėsnį", o evoliucionizmas tiki ir išpažįsta tik "priežastingumo sąryšio dėsnį", kurio autentiškas interpretatorius yra jis pats — evoliucionizmo mokslas. Todėl pastarasis yra Apreiškimo ir teologijos priešybė. P. Teilhard de Chardin laikąsis daugiau evoliucionizmo, savo doktrina neišsivaduojąs iš "autonomizmo  panteizmo" dilemos, o tai jau daugiau vedą Į aiškų panteizmą. Nors jo doktrinoje esą ir gerų elementų, bet aplamai ją reikią visiškai perstatyti (bis zum Grunde abzubauen, 173 psl.).
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai