Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JUOZAS TARVYDAS — ŽAGARAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Grigas Valančius   
Dr. Grigas Valančius, visuomeni­ninkas ir veikalo apie vysk. M. Va­lančių "Žemaičių didysis" autorius, miręs 1978.V.11.

Šį straipsnį autorius Aidams buvo atsiuntęs prieš mirtį 1978 m.

Su Juozu Tarvydu-Žagaru (1900.1. 6 - 1973.111.29), septyneriais metais vyresniu ir klase aukštesniu, kartu mokiausi Telšių Vysk. Valančiaus gimnazijoje. Jis ją viena laida baigė anksčiau (1924 m.), su visais penketukais brandos atestate. Mus suartino bendras darbas literatūros ir kraštotyros mėgėjų būrelyje, kuriam jis vadovavo. Jau tada jis jaunesniems buvo ne tik vadovas, bet ir autoritetas. Rašinėjo spaudai, kūrė eilėraščius, užsiėmė literatūros studijomis plačiau, kaip to reikalauta mokykloje. Susirašinėjome ir išsiskyrę. Laiškuose diskutavome rimtus klausimus. Su juo mažvaikiauti negalėjai. Smulkiošnekos ir tuščių plepalų nemėgo. Nešoko. Vakaruškos jam — laiko gaišinimas.

Labai apsidžiaugė, kai po vienų vasaros atostogų perdaviau jam iš Zenono Ivinskio dėdės Jono Bražinsko gautus "Žemaičių vyskupystės" I laidos abu tomus. Buvome įsipareigoję rinkti senas lietuviškas knygas. Pas jį patį jas ir krovėme. Kur jis jas vėliau padėjo, nežinau. Užgulęs graužė jis tą "Vyskupystę", kaip vaikas riestainį. Man pačiam tik protarpiais vos "pauostyti" teduodavo. Rimtas ir daug žadantis buvo vyras. Jau 1927 m. parašė dramą ("Per audrą"), kuri buvo suvaidinta Valstybės teatre Kaune. Po premjeros, vokiečiams užprotestavus, išimta iš repertuaro. Girdi, per tirštais jiems priekaištais atvaizduotas Lietuvos gyvenimas I pasaulinio karo metais. Tarvydas dėl to daug kentėjo. Kentėjo ir bendrai dėl Lietuvos, apkarpytomis sienomis ir be savo sostinės atsikūrusios. Jis tai pergyveno giliau ir jautriau kaip mes, jaunikliai. Turėjo pranašo žvilgsnį, patrioto širdį.

Jo jaunystė buvo varginga. Teko pas svetimus piemenauti ir bernauti. Gimė ketvirtuoju dešimties vaikų šeimoje. Neturtingi tėvai nepajėgė visų vaikų namie išmaitinti ir aprengti.
Paauglius išleido tarnauti kitiems. Palioniškių kaimo (Kulių valsčiuje) žemė labai bloga. Turėjo 20 ha pelkių, krūmokšnių ir liesų dirvų, bet mažai kas teužderėjo.

Juozukas mokėsi ir bandą ganydamas. Į mokslą veržte veržėsi. Tėvas jau ūgtelėjusį bernioką atėmė nuo bandos ir leido jam pėsčia kasdien vaikštinėti į ką tik atsidariusą Mi-koliškės bažnytkaimio pradžios mokyklą. Ją Juozas bematant baigė. Atsirado dar didesnis troškimas mokytis, o jau buvo devyniolikos metų. Tėvas, visas jėgas įtempęs, nutarė bent tą vieną vaiką padaryti mokytu žmogum. Jis juk taip baisiai veržiasi, prie knygų prigulęs. Nuveža į Plungę, ten jau ir antra klasė atsidarė. Rodos, 1918 m. rudenį į ją Juozas ir įstojo, egzaminus "užsimerkęs" išlaikė.

Plungėje sumitusiam vyrui nebuvo ko veikti. Pasitempė, namie pasimokė ir, į Telšius nuvykęs, įstojo į aukštesnę klasę, vieną peršokęs. Čia ir baigė pirmuoju 1924 m. Įstojo į Kauno universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Šalutiniais dalykais pasirinko vokiečių kalbą — literatūrą ir pedagogiką. Stropiai studijavo, šiuo tuo versda-damasis, užsidirbinėdamas, paskolomis ir pašalpomis pasiramstydamas Jau 1927 m. jis diplomuotas lituanistas, pusėtinas germanistas ir gerai pasiruošęs pedagogas.

Darbštumas neapsakomas. Pilni stalčiai užrašų, eilėraščių, vertimų ir straipsnių. Vieni jau spausdinti, kiti ne. Dar kiti stalčiuose gulėti ir liko. Jų tarpe jau minėtos dramos rankraštis. Po Juozo netikėtos mirties bandžiau bent tą rankraštį gauti ir gal šiapus išspausdinti. Bet kur tau rasi. Praėjo tiek daug audrų. Ne tik ta viena, apie kurią jis toje dramoje rašė. Iš jo (Žagaro) poezijos ir kitų raštų, periodikoj spausdintų ir nespausdintų, susidarytų tomai, daug storų ir vertingų tomų.

Buvo brandus rašto žmogus. Netuščiažodžiavo. Ką rašė, rašė gerai. Išmąstytai, pagrindinai išstudijavęs. Ne tik pats rašė, bet, daug metų mokytojaudamas, atkasinėjo jaunus talentus, juos skatino ir ugdė. Reklamos nemėgo. Kad tik Lietuvai būtų gerai, kad tik jai būtų kraunamas

Juozas Tarvydas - Žagaras tarp Kretingos pranciškonų penktosios klasės mokinių 1934 metais. Antroje eilėje antras iš kairės — Tėv. Jurgis Gailiušis, septintas iš kairės — Tėv. Leonardas Andriekus. Trečioje eilėje pirmas iš kairės Tėv. Petras Baniūnas, trečias iš dešinės — Tėv. Viktoras Gidžiūnas. Šalia Juozo Tarvydo — kun. T. Budraitis, kapelionas

šapelis po šapelio, jos kultūros lobyną turtinant. Pasirašinėdavo įvairiausiais slapyvardžiais (Žagaras, J. Žgrs., J. Ž., J. Trs.) ir kriptonimais.

35 metus (1927 - 1962) mokytojavo. Dėstė lietuvių literatūrą gimnazijose (Plungė, Kretinga, Rokiškis, čia kurį laiką direktoriavo, Raseiniai, vėl Kretinga ir Liškiava). Ne tik mokytojavo, bet ir skiepijo jaunimo meilę lietuviškam žodžiui. Paskutiniu laiku mokytojų duona pasidarė karti. Jie, ypač literatūros mokytojai, buvo įtarinėjami netiesiogiai skiepiją tėvynės meilę. Ir Juozui teko išvykti į ketverių metų "atostogas šaltuose kraštuose".

Į tas "atostogas" jis išvyko ne 1941 metais, kaip LE klaidingai parašyta (XXX t., 398 psl.), bet gerokai vėliau (1943 m. pats jį pavėžinau iš Rokiškio į Kauną).

Kas veikti iš šaltų kraštų sugrįžus į namus, kuriuose šeimininkauja svetimi ar priešiškos dvasios žmonės? Juozas negali būti gyvas nemokytojavęs, lietuviškąja literatūra nesižavėjęs. Kas daryti? Juozas apsisprendžia pritapti. Atgauna seną darbą. Vėl gyvena. Šįkart atsargiau, apdairiau. Neilgai. Vos 62-iems amžiaus metams suėjus, prieš savo norą paleidžiamas pensijon.

Dažnas neišmanėlis, nepažindamas žmogaus sielos, tokį kartais pavadina pamainiusiu savo kailį. Kas, kas, o Juozas Tarvydas visa savo prigimtimi nebuvo toks, kuris mainosi ar mainikauja. Nebuvo dviveidis, bet, kaip ir vysk. Valančius, tik nežinantiems atrodė dvigubu veidu. Jis pritapo taip, kaip pritapo ir Adomo Mickevičiaus herojus Konradas Valenrodas. Darė tai ne už sriubos šaukštą, bet už privilegiją skiepyti lietuviui jaunuoliui gėrį, grožį ir tiesą, išreikštą lietuvišku žodžiu mūsų klasikų raštuose. Ką jis dar spėjo per tuos kelerius pastaruosius metus padaryti, pasiekti, buvo jam atpildas su kaupu už jo auką. Aukos kaina skaičiais neapskaičiuojama. Ir Konradas Valenrodas ją gyvybe apmokėjo.

Niekas nežino, kiek jis nespausdintų raštų rankraščiuose paliko. Tokių slapukų draugams tikra bėda. Ir atkask tu žmogus žmogų, savyje pasislėpusį. Buvo žymus ir didelis, o į karstą atsigulė mažai kam težinomas ir mažas. Gal mažu, mįslingu ir nežinomu likti ir buvo jo noras. Gaila tik jo raštų, kurių negalėsime paskaityti. Ir žinomieji rašto darbai sudaro ilgą sąrašą. Ką bekalbėti apie periodikoje išbarstytus ar į šiukšlyną išmėtytus.

Suminėkime bent kai kuriuos žinomus, svarbesnius.

Keturias problemas velionis kruopščiai narpliojo, atsidėjęs studijavo, metų metus prie jų sėdėjo, į gilumas lindo. Iš tų problemų trys lituanistinės (Šatrijos Ragana — Marija Pečkauskaitė, vysk. Motiejus Valančius ir botanikas vienuolis Jurgis Ambroziejus Pabrėža), ketvirtoji svetima (sorbų, ne serbų, kultūra, kalba ir folklorinė literatūra). Numanau, kodėl Tarvydui parūpo mažytės slaviškų sorbų tautelės problema ir likimas. Ji skendėja germaniškoje Rytų Vokietijos jūroje, desperatiškai kapstosi išlikti, būti gyva ir toje svetimoje jūroje nenuskęsti. Toli žvelelgiantis Juozas baiminasi, ar kada nenuskęs slavų jūroje ir jo tauta, kurią jis visa širdimi myli, jai aukojasi.

Kad tuo sielojosi, aišku ir iš to, jog savo studijų objektais pasirinko minėtas lituanistines problemas, pastarąsias dvi jau po "atostogų".

Tos temos kalba pačios už save. Jos jį pilnai "rehabilituoįa , jei tokios rehabilitacijos iš viso yra reikalingas.

Prieš baigdamas studijas Teologijos - Filosofijos fakultete Kaune ir ypač jas baigęs, Tarvydas literatūros ir teatro kritikos klausimais daug rašė ano meto žurnaluose (Lietuvos Mokykla, Židinys, Suvažiavimo Darbai, Athenaeum, Ateitis ir kt.). Neturiu galimybės nė svarbesnių iš tų studijinių jo straipsnių paminėti. Tiesą pasakius, jie visi, kelios dešimtys, buvo svarbūs. Jis juk nebuvo žurnalistas, o literatūros ir teatro kritikas -recenzentas, poetas ir dramaturgas.

Literatūrą dėstydamas, specialų dėmesį kreipė į Marijos Pečkauskai-tės - Šatrijos Raganos raštus ir jos pedagoginę veiklą. Ją laisvės metais pagrindinai išstudijavo ir parašė net penkias studijas su atskirai atspaudais iš Athenaeum žurnalo, kuriame tos studijos buvo išspausdintos (1932 m. — Pečkauskaitė ir jos kūryba; 1934 — Pečkauskaitės pedagoginė praktika; 1935 — Pečk. įr Pov. Višinskis; 1937 — Šatr. Raganos "Vik-hitės" Šaltiniai: 1939 m. suredagavo jos raštų VII tomą ir parašė įvadą).

Auklėjimas ir pedagogika buvo Tarvydo mylimukai dėl to, kad jis pats toks buvo. Buvo geras pedagogas ir auklėtojas, norėjo būti dar geresnis. Į Mariją Pečkauskaitę nusižiūrėjo kaip į geros auklėtojos idealą. Nesitenkino ja viena. 1938 m. išvertė ir išspausdino žymaus vokiečių pedagogo G. Kirschensteiner veikalą "Auklėtojo siela". Geru auklėtoju gali būti tik tas, kas turi tikro auklėtojo sielą. Tokiu buvo jis pats.
1962 m. išėjęs pensijon, apsigyveno Kretingoje. Čia tuomet kūrėsi kraštotyros muziejus. Tarvydas nuėjo į tą muziejų dirbti konservatorium. Rinko, rūšiavo senus raštus ir dokumentus. Jam parūpo, kad viskas, kas tik įmanoma, būtų surinkta apie tris žymiuosius žemaičius kretingiškius (Daukantą, Valančių ir Pabrėžą). Muziejaus direktoriaus istoriko Mickevičiaus ir Tarvydo pastangomis, vysk. Valančiaus skyrius pasidarė ypatingai gausus eksponatais, labai išsiplėtė ir dabar sudaro atskirą muziejų muziejuje.

Ir vakarais, iš darbo parėjęs, ne-valiukavo, o iki nakčių sėdėjo ir dirbo. Parašė dvi plačias monografijas, apie Valančių ir Pabrėžą, pasinaudodamas muziejuje sukaupta medžiaga. Ar ne kuriozas? Tariamasis komunistas rašo, pluša, prakaituoja — apie vyskupą ir vienuolį. Jam nelabai terūpėjo, kad monografijos būtų išleistos. Svarbu, kad šių žymūnų neužmirštų žmonės. Jiems garsiai apie juos byloja monografijų įrišti rankraščiai, kuriuos Tarvydas, tartum testamentą žemaičiams, paliko tame muziejuje.

Paliko ten, kur nors kampe nukišęs, ir kai ką iš savo ankstesnės kūrybos. Ne autoreklamai, bet kad žmonės paskaitytų ir tai, kas laisvės metais buvo rašoma. Muziejinių eksponatų skaityti niekas nedraudžia.
Išmokęs sorbų kalbą, Kultūros Barų žurnale apie juos paskelbė kelias studijas (1967 m. — Lietuva sorbų spaudoje; 19^9 — D. Poškos "Mužikas" sorbiškai ir kt.). Beveik tik tiek iš jo paliktų rašto darbų ir težinome. Ne mažesnis, bet dar didesnis kaip rašytojas, jis buvo galingas kaip mokytojas, pedagogas ir jaunų žmonių auklėtojas, ugdytojas.

Mokytoju reikia gimti. Tas, kuris tokiu pasidarė, yra tik amatininkas. Pegagogas be sielos ir be pašaukimo — ne pedagogas. Iš šalies neateina ir auklėtojo meilė vaikams. Ji turi būti jo kraujuje ir širdyje. Tai
Tarvydo parašyti - pasakyti žodžiai ir mintys. Ypač literatūros mokytojas turi turėti pašaukimą. Tai viena iš aukščiausių profesijų. Ji suteikianti daugiausia laimės ir džiaugsmo. Kaip tėvas ir kaip vaikas džiaugėsi savo mokinių ir buvusių mokinių pasisekimais. Pensijon išėjęs, ilgėjosi jaunų mokinukų veidų. Niekam nematant, ir apsiverkdavo pamatęs juos žygiuojant ar krykštaujant nugirdęs.

— O kartais neiškenčiu — dumiu rugsėjo pirmosios rytą į Palangą. Prisišlieju prie nuošalaus medžio, ir lydžiu akimis mokinių eiseną. Stebiu, kaip jų būriai žygiuoja Palangos gatvėmis į mokslo metų atidarymo šventę. Paskui ilgai klaidžioju tuščiu pajūriu ir bangų ošime girdžiu savo mokyklos gaudesį ... (Iš laiško buv. mokinei).

Jis ne tik mokė, bet per literatūrą formavo jaunus žmones. Su meile juos ugdė. Apie tai gražiausiais žodžiais liudija jo buv. mokinių laiškai. Krūvos jų rasta po mirties, dailiai papkėse sudėliotų. Juozas labai viskuo domėjosi ir be galo daug dirbo. Eilinis žmogus ne taip gyvena, ne taip dirba ir sielojasi.

"Kai grįžtu naktimis į mokyklos laikus, iš visų veidų tik jo vieno paveikslas akyse
šviesiai pasirodo" (iš buv. mokinių tarpusavio korespondencijos).

Pasižymėjusi lituanistė Regina Mikšytė prie Juozo kapo Kretingoje 1973.111.31 kalbėjo: "Turiu dvigubą garbę ir pareigą, atsisveikinti su velioniu jo buvusių auklėtinių Rokišky ir kartu Lietuvių Kalbos ir Literatūros Instituto vardu. Rokiškie-čių atsiminime velionis paliko kaip pati šviesiausia ir tauriausia asmenybė. Jis nepamirštamas ir nepamainomas mokytojas, ugdęs tiesos, gėrio ir grožio idealus mumyse. Aukštai kvalifikuotas, išradingas ir pavyzdingas literatūros dėstytojas, įžvalgus pedagogas. Sugebėjo mokinį nuteikti savarankiškam kūrybos darbui. R. gimnazijos kultūrinį - esminį gyvenimą praturtino tikromis šventėmis. T. buvo didžiulis autoritetas ne tik mokiniam ir kolegom, bet visos Lietuvos mokytojų tarpe. Nesitenkino tik mokymu, bet ėmėsi literatūros mokslo ir kritikos darbo. Jo vardas plačiai žinomas, ir išsamiai aprašytas 1972 m. išleistoje knygoje "Jaunųjų literatūros bičiulių ugdymas gimnazijose". O kiek jis turėjo kūrybinių sumanymų. Nelaukėme, kad jiem nebus lemta išsipildyti ir kad suspausta širdimi gailėsimės — mes patys ne viską padarėm jam.

Šis rašinys rašomas mano draugo Juozapėlio mirties penkmečio proga.

Skilvio vėžys pakirto šį tvirtą žemaitį. Buvo stambaus sudėjimo, gana aukšto ūgio, pliku pakaušiu, turėjo duobeles tarp skruostų ir lūpų, tas jį darė šypsantį. Kalbėjo užkimusiu balsu iš prigimties. Juozui T. esu už daug ką skolingas ir dėkingas.
Šis rašinys, su meile jam rašytas,tegu bus mažyčiu atpildu. Sudiev Juozapėli. Saugok žemaičius nuo pražuvimo!
Grigas Valančius



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai