Aidai.eu Apžvalga

ESTETINĖ LIETUVIŲ KALBOS VERTĖ

Parašė JUOZAS TININIS

Ne visos Europos kalbos pasižymi vienodu skambumu. Tai jau buvo pastebėjęs net Šventosios Romos imperijos valdovas Karolis Penktasis: "Su Dievu reikia kalbėti ispaniškai, su draugais — prancūziškai, su arkliais — vokiškai, o su dailiąja lytimi — itališkai". Atskirų kalbų charakteristikai nusakyti čia pravartu atsiminti ir ispanų posakį: "Anglų kalba — šnypštimas, ispanų — darni daina, prancūzų — šnekesys, italų — dūsavimas". Šie apibūdinimai rodo nevienodą estetinį kalbų vertinimą, dėl kurio lingvistai iki šiol nesutaria. Kalbos estetikos klausimu yra keletas skirtingų nuomonių. Bene patikimiausia iš jų priklauso Prahos lingvistui J. Mucharovskiui,1 skelbiančiam, kad "estetinis kalbos kriterijus yra kalbos eufonija ir melodija".

Pirmieji estetinius kalbos klausimus ėmė kelti senovės graikai — tie didieji retorikos mokslo kūrėjai. Gražiausia ir melodingiausia kalba jie laikė savo kalbą, o visus kitaip kalbančius kaimynus vadino barbarais, atseit, "barbančiais". Vėliau savo kalbos grožio kultivavimu susidomėjo ir romėnai.

Renesanso laikais vyravo nuomonė, kad gražiausios kalbos yra graikų ir lotynų. Kadaise net Fridrichas Didysis gyrė graikų kalbą, sakydamas, kad ji yra harmoniškiausia kada nors egzistavusi kalba. Tačiau mūsų laikais lingvistai nustatė, kad gražiausia Europos kalba yra estų ir kad labai nedaug nuo jos teatsilieka suomių kalba, po kurios tuojau seka italų.
O kokią gi vietą estetiniu atžvilgiu užima lietuvių kalba Europos kalbų tarpe? Atsakydami į šį klausimą, pirmiausia turime susipažinti su metodu, pagal kurį sudaroma estetinė kalbų klasifikacija. O tas metodas yra paremtas balsinių ir priebalsinių garsų santykiu kalboje. Imame kurios nors kalbos visai paprastą, nestilizuotą tekstą ir suskaičiuojame, kiek šimtą balsinių garsų atitinka priebalsių. Tokiu būdu surastas santykis parodys kalbos estetiškumo laipsnį. Juo mažesnis priebalsių skaičius atitiks tą šimtą balsių, juo ta kalba bus skambesnė ir tuo pačiu gražesnė.

Kalbos skambumas yra lygiareikšmis kalbos gražumui. Tai jau buvo žinoma ir romėnų retorikui Kvintilijonui. Žodžio skambumą jis vadina vocalitas cuius in eo delectus est.2 O anglų rašytojo Sterne knygoje "Tristam Shandy" (CXVII skyriuje) šiuo klausimu randame tokį išsireiškimą: "Tantum valet, my father would say, quantum sonat", atseit, tiek reikšminga, kiek skambu. Šis skambumas pirmiausia pasireiškia atskirame žodyje ir priklauso nuo balsių gausumo jame.

Žodžio skambumas padidėja ypač nuo jo skiemenų galinio garso. "Kalbos, kuriose daugiausia skiemenų baigiasi balsiais, kaip italų, ispanų ar japonų, paprastai daro ausiai malonesnį įspūdį negu tos, kuriose skiemenys baigiasi priebalsiais ar priebalsių grupėmis".3 Pvz.: šimtas (šim-tas) yra ne toks skambus žodis kaip laimė (lai-mė), kur abu skiemenys baigiasi balsiais. Taip pat skambumui kenkia, jeigu žodyje greta vienas kito yra du ar daugiau priebalsinių garsų, kaip matyti iš šių pavyzdžių: kruopštus, šlamštas, skerdžius, stumbras, žvaigždė. Šitą priebalsių susišliejimo įspūdį mūsų kalboje sušvelnina priegaidė, suteikdama skiemeniui skambumo. Priegaidė, ta didžioji mūsų kalbos puošmena, ypač visu savo grožiu iškyla tikruosiuose dvibalsiuose, kaip štai: saulė, laukas, meilė, deivė, laisvė, laivas, liepa, liesas, liepti, duona, ruduo, luitas, uiti. Žodžiai su tvirtaprade arba tvirtagale priegaide turi daugiau eufo-niškumo negu su trumpine priegaide.

Žinoma, ne visi ir priebalsiai kenkia žodžio skambumui. Iš jų gražiausi yra balsingieji priebalsiai: l, m, n, r. Pavyzdžiui gali būti cituo-tini šie žodžiai: liūnas, menas, naras, retas. Su šiais priebalsiais sudaryti vadinamieji mišrieji dvibalsiai taip pat duoda žodžiui skambumo: alkis, amžinas, langas, arklas, velnias, gembė, senti, vergas, iltis, imti, indas, mirti ir t.t. Skiemenys su mišriaisiais dvibalsiais turi daugiau skambumo, jeigu jie tariami su tvirtapradėmis priegaidėmis.

Kalbant apie žodžio skambumą, negalima tylomis praeiti pro šnypščiamuosius garsus, žiauriai mažinančius mūsų kalbos grožį, būtent: c, č, s, š, z, ž. Neskambus susidaro sakinys, kai visi ar daugelis žodžių baigiasi garsu s. Tai galima pastebėti kad ir iš šio sakinio: Kas tas vargas, išgyventas šaltuos šiaurės ledynuos! Atidus kalbėtojas turi ypač vengti tokio s dažnumo žodžio gale, kitaip mūsų ausis girdės savotišką ošimą ar šlamštimą, tarsi tie garsai ateitų iš miško ar jūros.

Estetiniu atžvilgiu žodžio balsiai turi skirtingas vertes. Jos nustatomos iš žodžio skambėjimo ir reikšmės. Skambėjimas yra išviršinė žodžio forma, o reikšmė — išvidinis jo turinys. Žodis kartais atrodo jo vartotojui gražus dėl savo skambumo, o kartais dėl turinio. Tuo tarpu gi poetinis žodis yra organiška abiejų vienybė. Kalbos estetikoje betgi vertintina tik žodžio forma, atseit, jo skambumas.

Estetinė žodžio forma priklauso nuo balsinių garsų, kurie turi tam tikrą savo charakterį ir nuotaikos vertę. Vokiečių rašytojas Ernst Jünger šią vertę aptaria savo straipsnyje "Lob der Vokale". Jis sako: "A reiškia aukštumą ir platumą, o — aukštumą ir gilumą, e — tuštumą ir kilnumą, i — gyvybę ir puvimą, u — gimdymą ir mirtį. Garsu a mes šaukiame jėgą, garsu o — šviesą, garsu e — dvasią, garsu i — kūną, garsu u — motinišką žemę".4 Tas pats rašytojas, vaizdingai kalbėdamas, sako, kad garsas a neginčijamas "balsių karalius" ir kad jo spalva — purpuras. Pagal jį, garsas o yra aristokratiškumo garsas, kurio spalva geltona. Be to, jis garsą a lygina su ereliu, o garsą o su sakalu. Garsas e, anot jo, yra abstraktaus galvojimo garsas ir jo spalva balta . . .

Tuo tarpu kiti žodžio estetikos žinovai tvirtina, kad balsis a yra skirtas atvirumui, šviesumui, aiškumui charakterizuoti ir kad jis kelia smagumo nuotaiką, pvz.: vasara. Šitaip galvoja vokietis F. Rahn, "Žodžio estetikos"5 autorius. Taip pat jis padarė išvadą, kad balsis e skirtas abejingumui bei lygumui charakterizuoti ir kad nuotaikos atžvilgiu jis yra indiferentiškas, pvz.: vėgėlė. Jis teigia, kad balsis i tinka aukštumui, skaidrumui, smailumui charakterizuoti ir kad jausminė jo vertė yra indiferentiška, pvz.: pilis. Balsis o, anot jo, tinka apibūdinti apskritimui, pilnumui, saugumui ir turi nuotaikos vertę nuo indiferentiškumo iki smagumo, pvz.: oras, dorovė, lova. Apie balsį u autorius sako, kad jis tinka nusakyti tamsumui, slaptumui ir žadina nesmagumo jausmą, pvz.: ūmus, guvus.
Panašiai būtų galima apibūdinti ir priebalsius. Sakysime, m ir n garsai daugiau tinka nusakyti dvasiniam gyvenimui, garsas l švelnumui, r — šiurkštumui. Pastebėta, kad daugelio tautų keiksmažodžiuose vyrauja kaip tik garsas r. Lietuviai čia irgi nesudaro išimties, kaip matyti iš šių pavyzdžių: O, tu rupūže! Tu, neraliuota karve! Ak, tu ragana! Varle! Kad tave perkūnas trenktų! O, kad tu surūgtum! Kad tu skradžiais nueitum! Iš tikrųjų, šie sakinėliai reiškia ne tiek keiksmus, kiek koneveikimą ar plūdimą. Kai kurie garsūs poetai, kaip Homeras ar Vergilijus, mokėjo meistriškai panaudoti savo kūriniuose žodžius su garsu r, tuo būdu suteikdami savo stiliui onomatopėjinio vaizdingumo.

Dionizijus Trakietis (150-90 pr. Kr.) sako, kad "balsiai yra tarsi kalbos siela, o priebalsiai — tarsi jos kūnas".6 Tačiau žodį sudaro abiejų junginys. Darnus balsių ir priebalsių pasiskirstymas žodyje yra skambumo laidas, suteikiąs kalbai malonią melodiją. Tai ypač ryšku graikų ir italų kalbose. "Graikų kalba savo harmoningu balsių ir priebalsių mišiniu yra palankesnė muzikai negu vokiečių ar olandų. Italų kalba daug dažnesnių balsių pasikartojimu gal dar labiau tarnauja švelniai muzikai. Prancūzų kalba dėl natūralios visų savo konstrukcijų eigos ir taip pat dėl intonacijos labiau tinka konversacijai negu kiekviena kita kalba"7 (Volteras). Tačiau ir mūsų kalba nedaug teatsilieka nuo pačių skambiausių pasaulio kalbų, kaip matysime iš žemiau duodamo kalbų palyginimo.
Iš to, kas iki šiol pasakyta, jau bent kiek aišku, kas yra kalbos skambumas. Tai žinodami, galime jau nustatyti ir lietuvių kalbos estetinę vertę kitų kalbų tarpe. Apskaičiuota, kad šimtą mūsų kalbos balsių atitinka šimtas keturiolika priebalsių. O tie balsiai šimte maždaug taip pasiskirsto: i — 29, a — 26, e — 18, u — 14, o — 13.

Dabar pažvelkime į balsių ir priebalsių santykį kitose kalbose. Štai kaip atrodo priebalsių skaičius šimtui balsių įvairiose Europos kalbose:8
suomių — 96
italų —108
lietuvių — 114
graikų — 117
ispanų — 122
lotynų — 127
turkų — 132
sanskrito — 138
vengrų — 141
prancūzų — 141
gotų — 144
rusų — 150
švedų — 161
vokiečių — 177
čekų — 188

Kaip matome, lietuvių kalba užima garbingą vietą tarp italų ir graikų kalbų. Jos grožis yra Dievo dovana, kuri iki šiol dar nepakankamai įvertinta.

Nors kiekviena tauta savo kalbą laiko gražia, bet, kaip matėme iš balsių ir priebalsių santykio, estetinė jų vertė nėra vienoda. Nespe-cialistui objektyviai įvertinti savos ar svetimos kalbos skambumą, arba grožį, nėra jau taip lengva. Dažnai čia sprendžiama subjektyviai, vadovaujantis ne žodžio skambumu, bet jo turinio grožiu.

Anglų ir amerikiečių rašytojams kartą buvo išsiuntinėta anketa, prašant, išrinkti dešimt gražiausių savo kalbos žodžių.0 Grąžinus anketas, paaiškėjo, kad anglai gražiausiais savo kalbos žodžiais laiko šiuos septynis: carnation, azure, noon, heart, silence, shadow, April, o amerikiečiai — dawn, lullaby, murmuring, tranquil, luminous, golden, melody. Prieš keletą metų vienas vokiečių laikraštis irgi sudarė anketą nustatyti dešimčiai gražiausių žodžių. Daugiausia balsų gavo šie žodžiai: Andacht, Demut, Freiheit, Friede, Heimat, holdselig, Liebe, Mutter, Wacholder, Wolke. Tuo tarpu prancūzų laikraščio "Vie et Langage" (1952-53) anketos būdu išrinkti dešimt gražiausių žodžių buvo ypatingi tuo, kad septyni iš jų baigėsi vadinamuoju e muet. Kaip atitraukus nuo pianino klavišų pirštus, dar girdėti akordas, taip ir ištarus prancūzų kalbos žodį su kurčiuoju e galūnėje, dar girdėti susilpnintas šio garso aidas. Tai šie septyni žodžiai su e kurčiuoju: marjolaine, aurore, murmure, libellule, emeraude, gazelle. Nežiūrint to, prancūzų kalba vis dėlto neturi to paprasto, nepertraukiamo italų ar ispanų kalbų skambumo. Pateikus tuo pačiu klausimu anketą lietuviams studentams Kalifornijos universitete, Los Angeles, atsakyta, kad gražiausi mūsų kalbos žodžiai yra: aidas, laimė, lakštingala, laumė, meilė, mėlynas, menas, vaidilutė, žvaigždė, liūnas. Šiame dešimtuke žodžiai la/cš-tingala ir žvaigždė parinkti, aišku, ne dėl jų skambumo, bet dėl jų turinio grožio. Tai rodo, kad nelengva išlaikyti objektyvumą, sprendžiant žodžio grožio klausimą.

Skambumas yra pats svarbiausias estetinis kalbos aspektas. Pagal jį sprendžiame apie bet kurios kalbos grožį. Tačiau yra keletas ir antraeilių estetinių kalbos aspektų. Pirmoje vietoje čia reikia suminėti sakinio ritmą ir melodiją, arba intonaciją.10 Ritmas pasireiškia pauzių dažnumu bei kirčiuotų skiemenų taisyklingu pasikartojimu, o melodija, arba intonacija — balso pakėlimu bei nuleidimu.

Sakinio intonacijos tempas mūsų kalboje palyginti gana lėtas — ne toks kaip ispanų ar italų. Vartojant muzikinį terminą, jį galima pavadinti andante. Dėl tempo lėtumo mūsų kalbos sakinio melodija lengviau sugaunama, negu kai kuriose kitose kalbose, turinčiose skubų ir greitą žodžių tarimą. Jeigu gerai įsiklausysime, pastebėsime, kad "kinai ir beveik visos Azijos tautos dainuoja, vokiečiai — gargaliuoja, ispanai — deklamuoja, italai — dūsauja; tiesą sakant, tik prancūzai kalba, ir tai iš dalies priklauso nuo to, kad mes priešpaskutinio skiemens nekirčiuojame".11 Taigi ne vien skambumo laipsniu kalbos skiriasi viena nuo kitos, bet ir vienokia ar kitokia sakinio intonacija. Išmokęs svetimą kalbą, dažnas pasijunta nesuprastas. O tai yra todėl, kad svetimai kalbai pritaiko savo kalbos intonaciją.

Kalba yra tautos dvasios apraiška. Be grožinių savybių, ji atrodytų sausa, neįdomi, ne-vaizdi. Mes, lietuviai, turėtume didžiuotis, kalbėdami viena seniausių ir gražiausių Europos kalbų.

1.    J. Mucharovsky, The Esthetics of Language. In: A Prague School Reader on Esthetics and Style, by P. L. Garvin. Washington, D. C. 1964. Cit. p. 34.
2.    G. Gerber, Die Sprache als Kunst. I Band, III Auflage. 1961. Cit. p. 385.
3. M. Pei, The Story of Language. Revised Edition. 1965. Cit. p. 194.
4. E. Jünger, Lob der Vokale. Werke. Band 8. Stuttgart 1960. Cit. p. 35-36.
5. F. Rahn, Die Aesthetik des Wortes. Diss. Urach (Württ.). 1928. Žiūr. p. 35.
6.    W. B. Stanford, The Sound of Greek. Berkeley and Los Angeles 1967. Cit. p. 63.
7.    M. Wandruszka, Der Geist der Französischen Sprache. Reinbek bei Hamburg 1961. Cit. p. 29.
8.    L. Hakulinen. The Structure and Development of the Finnish Language. Indiana Univ. Publication. 1961. Cit. p. 11.
9.    M. Pei, op. cit., p. 192.
10.    J. Balkevičius, Dabartinės lietuvių kalbos sin-
taksė. Vilnius, 1963. žiūr. p. 35.
11.    M. Wandruszka, op. cit., p. 27

B. Jameikienė

Sukurta: Kretingos pranciškonai