Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MYKOLAS ARKANGELAS PALLONI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. P. RĖKLAITIS   
Italų freskininkas Lietuvoje XVII amžiuje

Michelarcangelo Palloni gimė 1637 m. Cam-pi vietovėje netoli Florencijos. Jo jaunystę Italijoje gaubia tamsa. Mokytoju nurodomas B. Franceschini. Turimomis žiniomis, Palloni Italijoje kopijavo Francesco Salviati freską Florencijos Palazzo Vecchio (rotušėje) ir sukūrė penkias Kristaus kančios drobes Šv. Lauryno bažnyčioje Torine. Italų XVIII a. leksikografai Baldinucci, Orlandi ir Bartoli mini, kad Palloni nuo 1674 m. dirbęs Lietuvoje, o vėliau Sebastiano Ciampi liudijo, kad Palloni nutapė portretą Lietuvos didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Paco — Šv. Petro ir Povilo bažnyčios fundatoriaus, kuris 1677.V.9 buvo nusiųstas per Pacams tariamai giminingą Pazzi šeimą Florencijos Medičiams.1

Vilniaus Lenkų mokslo bičiulių draugijos metraštyje 1914 m. Z. Batoįvskis pirmas iškėlė Palionio veikimo galimybę Pažaislyje.

Nepriklausomos Lietuvos laikų meno istorikė H. Kairiūkštytė - Jacinienė, gavusi Švietimo ministerijos stipendiją studijoms užsienyje ir Zūricho disertacijoje paskelbusi savo Pažaislio vienuolyno meno vertybių tyrinėjimus, pirmoji atrado Palionio signatūras dviejuose Pažaislio paveiksluose: vienuolių choro freskoje "Piemenys garbina Kristų" kiek įkypai ant akmens aiškiai įtapytą monogramą MAP. P (Mi-chael Arcangelo Palloni pinxit) ir aliejumi tapytoje drobėje "Nukryžiuotasis" įrašą: Michael Ar-changelus Palloni Florentinus invenit et pinge-bat.2 Nežiūrint šitų nuostabių radinių Pažaislyje, Kairiūkštytė Palloniui tepriskyrė dar vien tik 3 mažiau įžymias freskas: "Trys karaliai", "Poilsis bėgant į Egiptą" ir "Marijos mirtis" (visos vienuolių choro dešinėje sienoje), gi daugumos kitų Pažaislio freskų tapytoju ji laikė italą Delbenę, tuo pasekdama ankstyvesne literatūra.

Prieš pat karą Vilniuje pasireiškęs meno istorikas St. Lorentzas pirmasis priskyrė Palloniui freskas esančias Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniaus Antakalnyje; šitos freskos įterptos lubose tarp stiukų.3

Lenkijoje meno istorikai jau prieš karą domėjosi Palionių. J. Starzyhskis (1930) atpažino Lovičiaus   misionierių  bažnyčios  freskų   ciklą kaip Palionio darbą, jose atrasdamas tą pačią pažaisime meistro signatūrą MAP,4 be to, jis Palloniui priskyrė vieną freskų ciklą Vilanove, rezidencijoje Lenkijos - Lietuvos karaliaus Jono Sobieskio, kurio rūmų tapytojo titulą Palionis turėjęs paskutiniame savo gyvenimo laikotarpyje.

Po karo visų pirma Bohdzievriczius iškėlė galimybę Palionio platesnės freskininkiškos veiklos Varšuvos apylinkėse.5 Tuo pačiu laiku pradėjo Karpowiczius tyrinėti Palionio kūrybos problemą. 1959 jis paskelbė studiją apie freskų ciklą Vengrovo bažnyčiose, kurių Palionio autorystė dokumentiškai įrodoma.6 Palionio tyrinėjimo tikslais Karpowiczius praėjusiame dešimtmetyje buvo nuvykęs net Lietuvon, kur fotografavo freskas Pažaislyje ir Vilniuje. Šitų tyrinėjimų rezultatas yra kelios žurnalinės studijos ir galop paskutiniu laiku pasirodžiusi stamboka monografija.7 Šios knygos Lietuvos meno istorijai reikšmingi rezultatai yra šie:

1. Tapytojas Delbene, italas, ligšiol laikytas žymiausiu XVII a. freskų Lietuvoje autoriumi,8 pagal Karpowiczių niekuomet neegzistavęs. Iš tikrųjų, joks XVII ar XVIII a. šaltinis jo nemini. Iš kur atsirado toks vardas? 1818 m. Vilniaus universiteto teisės istorijos profesorius Liudvikas Aloyzas Capelli laiške biografui Ciampi tvirtino, kad Lietuvos etmonas Kazimieras Sapiega atkvietęs Vilniun iš Romos dailininką Delbenę, kuris dekoravo Sapiegų rūmus Antakalnyje freskomis, be to, Capellio nuomone, Delbenę sukūręs freskas Pažaislyje ir Šv. Kazimiero koplyčioje prie Vilniaus katedros. Šias žinias 1830 m. Ciampi paskelbė savo bibliografijos veikaluose,9 kuriuo paskui XIX a. pasekė Kraszewskis, Sobieszczanskis, Rastavrieckis, Ba-towskis ir kiti istorikai. Kairiūkštytė spėjo, kad Delbene Pažaislyje dirbo kartu su Palionių, bet didesnę dalį ir geriausias Pažaislio freskų, kaip sakyta, ji laikė Delbenės darbu. Karpowi-czius dabar visiškai paneigia Delbenės istoriškumą ir spėja, kad pats vardas atsiradęs per nesusipratimą, greičiausiai buvo taip, kad prof. Capelli (1818 m.) turėjo galvoje visai kitą gerai žinomą XVII a. Lenkijoje dirbusį italą tapytoją — Dollabella.

Pav. 1. K. Z. Pacas (1621-1684), L.D.K-tijos didysis kancleris, pakvietęs M. A. Palionį Lietuvon. Daniel Schulz tapyba. Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

2. Visas Pažaislio kamaldulių vienuolyno freskas sukūrė Palionį pats vienas 1675-1684. (Tik kelios menkesnės freskos koridorių plafonuose abipus presbiterijos esančios jau kitų meistrų darbo). Pažaislio freskas ankstyvesnieji autoriai datavo kitaip: Batowskis 1690-1695, Kairiūkštytė 1694. Karpowiczius samprotauja, kad jei Pažaislio statyba vyko 1667-1674, Palionį iš Italijos Pacų pakviestas atvyko apie 1674-1675, o Varšuvoje Palionis patvirtintas 1684, tai jis Pažaislyje turėjo dirbti tarp 1675-1684. Kar-povicziaus veikale pateiktas Pažaislio freskų detalus aprašymas ir 16 nuotraukų - reprodukcijų (Kairiūkštytės 1930 m. veikale jų duota 34, o jos 1960 m. leidinyje 30). Toliau autorius mėgina išaiškinti Pažaislio freskų temų atrankos ikonografinę prasmę.1" Kaip žinoma, centrinės dalies šonuose esančiose keturiose koplyčiose freskos paimtos iš 4 šventųjų gyvenimų: Šv. Brunono Bonifacijaus, pirmojo "krašto", t. y. Lietuvos, misionieriaus; Šv. Marijos Magdalenos de Pazzi, tariamosios Pacų giminės šventosios; Šv. Kristoforo — fundatoriaus asmeniško patrono ir Šv. Romualdo — kamaldulių ordino įsteigėjo. Pagal autorių, šitoks temų pasirinkimas koplyčioms apsprendė ir centrinės dalies šešiakampį planą, atseit, freskų ikonografinė programa buvo jau sumanyta kartu su architektūra. Šešiakampinė plano forma architektūros istorijoje yra labai reta. Kairiūkštytė nurodė į Emiliana koplyčią prie S. Michèle di Murano (Venecija).

3.    Šv. Kazimiero koplyčioje prie Vilniaus katedros esančias dvi dideles freskas — "Šventojo Kazimiero karsto atidarymas" (385 X 492 cm) ir "Mergaitės stebuklingas prisikėlimas iš mirusiųjų prie Šv. Kazimiero karsto" (195 x 402 cm) — sukūrė ne kas kitas, kaip Palloni, ir tai įvyko 1692 m. Tai įrodo stiliaus panašumas ir įvairių detalių tapatus formulavimas, lyginant su darbais, kurių Palionio autoriškumas tikras (pvz. Vengrovo bažnyčios freskų, žr. pav.). Pirmoje Šv. Kazimiero koplyčios freskoje atvaizduotas koplyčios renovacijos fundatorius Kazimieras Sapiega, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos etmonas: pirmas ir nepaprastas monumen-talinio portreto pavyzdys Lietuvoje (pav. 4). Atmestinas kaip visiškai nepagrįstas T. Narbuto tvirtinimas, kad šias abi freskas sukūrė Danckersas de Rij,11 kaip ir Kairiūkštytės, Mo-relowskio ir kt. istorikų nuomonė, kalbamąsias freskas priskirianti Delbenei, į kurio neistoriš-kumą čia jau buvo nurodyta.

4.    Šv. Kazimiero koplyčios kupolo pendan-tyvuose esančias 2 freskas, vaizduojančias švento Kazimiero apoteozę (pirmykščiame stovyje visi 4 pandantyvai turėjo to paties meistro freskas) taip pat sukūręs Palloni, ir tuo pačiu laiku, kaip ir didžiąsias dvi freskas (1692). Pan-datyvę freskos taigi nėra, kaip buvo anksčiau manoma, išlikusios iš pirmos amžiaus pusės ir, gal būt, Giacinto Campana darbo.12 Įvairių motyvų analogiškumas, pvz., angeliukų judesiai, randami panašūs Pažaislio freskose, Šv. Kazimiero jaunuoliškai apvalaus veido traktavimas (apatinėje karsto stebuklo freskoje — žr. pav. 3), patvirtina Palionio ranką.

5.    Kauno M. K. Čiurlionio vardo Dailės Muziejuje saugomi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kanclerio Kristoforo Zigmanto Paco ir jo žmonos portretai, anksčiau kaip fundatorių portretai buvę Pažaislio vienuolyne ir Kairiūkštytės priskirti Palloniui,13 pagal Karpowicziu yra dancigiečio Daniel Schulzo (Schulc) darbai. Tuo klausimu jis paskelbė atskirą studiją.14

Naujieji tyrinėjimai išryškina Palionio biografiją, leidžia geriau rekonstruoti jo darbų ir gyvenimo įvykių eigą Lietuvoje ir Lenkijoje. 1674 Pacų pakviestas Lietuvon, Palloni nutapė 1675-84 Lietuvos D. K-tijos kancleriui Kristoforui Zigmantui Pacui freskas Pažaislyje, o Lietuvos D. K.-tijos etmonui Mykolui Kazimierui Pacui jo portretą ir apie 1677-84 plafonų freskas Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniaus Antakalnyje. 1682.IV.4 mirus Mykolui Kazimierui Pacui ir 1684.1.10 Kristoforui Zigmantui Pacui, taigi netekęs savo dviejų mecenatų, Palionis paliko Lietuvą. 1684-85 jis tarnavo Plocko (Mozū-rijoje) vaivadai Krasinskiui, kuris buvo vedęs Kristoforo Zigmanto Paco seserėčią Teresę Chod-kevičiūtę, užaugusią dėdės dvaruose Lietuvoje. Vienas iš 1684 m. išlikęs


Pav. 2. M. A. Palloni. šv. Romualdo sapnas. Freska šv. Romualdo koplyčioje Pažaislio kamaldulių vienuolyne.

Palionio laiškas liudija, kad jo šeima buvo likusi Italijoje. Apie 1685-88 Palloni neilgą laiką buvojo Italijoje, iš kur atsivežęs žmoną, kuri jau minima 1688 m. akte, sudarytame Palloniui perkant namus Leš-ne (netoli Varšuvos). Tame pačiame dokumente Palloni jau tituluojamas karaliaus Jono Sobieskio rūmų tapytoju. Tuoj po 1688 Palloni nutapė freskų karaliaus rūmuose Vilanove (dabar Varšuvos miesto srityje). Kazimiero Sapiegos pakviestas Vilniun, 1692 freskomis dekoravo restauruotą Šv.   Kazimiero  koplyčią  Vilniuje.

Apie 1695 ištapė freskomis Šv. Karolio Boro-miejaus koplyčią Lovičiuje (Mozūrijoje). Karaliui Jonui Sobieskiui mirus, 1696 Palloni pardavė savo namus Lešne; tai liudija išlikęs kitas dokumentas. Keturi dokumentai iš 1702, 1705, 1706 ir 1707 Palloni mini Varšuvoje. 1706-08 Palionis ištapė freskomis parapinę, ir 1706-10 reformatų bažnyčias Vengrove (Palenkė), kur Palionis buvo galop apsigyvenęs ir mirė tarp 1711-1713 m.

Karpowicziaus tyrinėjimai patikslina ir papildo mūsų žinias apie Lietuvos baroko tapybą. Tik tenka apgailestauti, kad autorius Lietuvos meną


Pav. 3. M. A. Palloni: šv. Kazimieras karste. Fragmentas iš freskos šv. Kazimiero koplyčioje prie Vilniaus

paprasčiausiai aneksuoja Lenkijai. Jau pats knygos pavadinimas netikslus — "Michel-angelo Palionio meninė veikla Lenkijoje,"1 kuomet knygoje plačiai rašoma apie Palionio kūrybą Lietuvoje. Tekste Karpowiczius visur kalba apie Pažaislio ir Vilniaus freskas kaip apie "mūsų", t. y. lenkų, meno dalį. Kuriuo pagrindu? Palloni buvo Italijoje subrendęs italas, jo kūryba visų pirma yra itališka, priklauso italų menui užsienyje (genio italiano all'estero). Pakvietė šį italą gi lietuvių, ne lenkų kilmės, Lietuvos, ne Lenkijos didikas ir dignitorius,


Pav. 4. Kazimieras Sapiega (1737-1720) L.D.K-tijos didysis hetmonas. Portretas šv. Kazimiero koplyčios prie Vilniaus katedros freskoje, kurią sukūrė M. A. Palloni

Lietuvon, o ne Lenkijon. Lietuvos ponai XVII a. kultūros atžvilgiu buvo dar labai nepriklausomi nuo Lenkijos. Vėliau XVIII a. lenkų meno kultūros įtaka Lietuvoje, tiesa, labai sustiprėjo, bet XVII a. jos dar nebuvo. Lietuvos Pacai XVII a. visiškai betarpiškai palaikė ryšius su Florencijos Pazzi gimine, laikydamiesi teorijos, kad abi šeimos giminiškos. Kristoforas Zigmantas Pacas studijavo Perugijoje ir turėjo ryšių su Medičiais. Palionio nutapytasis Mykolo Kazimiero Paco portretas buvęs nusiųstas taip pat Medičiams. Tokie ryšiai padėjo atkviesti Lietuvon gerų italų menininkų, architektų, tapytojų, skulptorių. Pacų skonis buvo italų baroko. Kad Pacai statė Lietuvoje didingą architektūrą, kai Lenkijoje po karų ir maištų dar niekas nestatė, pripažįsta pats Karpowiczius.15 Pacai net konkuravo su Sobieskiais, reiškė pretenzijų į bendros valstybės karūną. Pacų architektūra ir menas Lietuvoje šiuo laikotarpiu tapo pavyzdžiu Lenkijai, kur tik kiek vėliau, Sobieskio laikais, pradėjo atsigauti ir kilti menas. Taigi turime reikalo su Lietuvos meno įtaka Lenkijai, bet ne priešingai.

Sobieskio laikais Palloni iš Lietuvos išsikėlė Lenkijon, kur jis taip pat kūrė freskų Lietuvoje išbandytais metodais, bet šitoji jo vėlesnė veikla Lenkijoje nepadaro visos Palionio kūrybos Lenkijos meno dalimi, kaip, matyti, to norėtų Karpowiczius. Juk iš visų Palionio žinomųjų freskų didesnė ir vertingesnė dalis yra Lietuvoje, net 161, Lenkijoje gi tik 53 (žr. Kar-powicziaus sudarytą Palionio veikalų sąrašą). Tad reikia daryti išvadą, kad Palionio mogra-fijos įvardinimas "M.  Palionio meninė veikla Lenkijoje" yra ne tik klaidinantis, bet ir neteisus. Objektyvus autorius parašytų "Lietuvoje ir Lenkijoje". Senesnieji lenkų istorikai nevengdavo pažymėti abiejų kraštų, jei reiškinys sutinkamas abiejuose kraštuose,

M. A. Palloni. Dešinėje - fragmentas iš freskos "Šv. Kazimiero karsto atidarymas" Šv. Kazomiero koplyčioje prie Vilniaus katedros. Kairėje - fragmentas iš freskos Vengrovo parapinėje (Palenkė).

prisiminkim, pvz., Szyszko-Bohuszo studiją apie ginamąsias bažnyčias Lenkijoje ir Lietuvoje.16 Dar reikia pridurti, kad Karpowiczius lietuvių autorius cituoja nepilnai ir netiksliai. Kairiūkštytę mini daugiausia tais atvejais, kai nori iškelti savo skirtingą nuomonę.17

Knyga apie Palionį nebus paskutinis autoriaus darbas iš Lietuvos meno istorijos. Jau čia mini ruošias darbą apie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Vilniaus Antakalnyje stiukus, iš kalno atmesdamas ligšiol priimtus J. Ordos bei P. Sledziewskio šitų stiukų ikonografinės programos aiškinimus.

Po paskutinio karo lenkų istorikai maždaug iki 1960 metų, palyginti, mažai skelbė tyrininėjimų Lietuvos, Gudijos ir Ukrainos temomis, bet tuo metu jie labai drąsiai ir plačiai įsisavino Dancigo, Pomeranijos ir Silezijos meno palikimą. Šitų provincijų meną, kurį, neskaitant gan retų išimčių, susikūrė ten atitinkamose epochose gyvenę vokiečiai, naujausias lenkų mokslas paprasčiausiai deklaruoja kaip lenkišką. Atrodo, kad šituo išbandytu metodu dabar pradedama savintis buvusiųjų Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos žemių meno palikimas.

1)    Sebastiano Ciampi: Bibliografía critica delle anti-che reciproche corrispondenze politiche, ecclesiastiche, scientifiche, letterarie, artistiche dell'Italia colla Russia, colla Polonia ed aitri partí settentrionali. II. Firenze 1839, p. 252-253.
2)    Pažaislis ein Barockkloster in Litauen. Abhandlung zur Erlangung der Doktorwürde der philosophischen Fakultät I der Universität Zürich vorgelegt von Haiina Kairiukštytė-Jacynienė von Kaunas. Kaunas 1928 (Sonderabdruck aus dem Jahrbuch "Tauta ir žodis" der humanistischen Fakultät der Uuniversität Kaunas), p. 154-155 ir pav. 71 ir 74.
3)    S. Lorentz: O architekcie Janie Zaorze i dekora-torach koáciola šw. Piotrą i Pawla na Antokolu w Wil-nie. Dawna Sztuka. I. Lwow 1938, p. 51. Plg. taip pat mano straipsnį [šv.] Petro ir Povilo bažnyčia Vilniaus Antakalnyje. Lietuvių Enciklopedija XXII, 1960, p. 409.
4)    J. Starzyñski: Barokowe malowidla šcienne w kaplicy šw. Karola Boromeusza w Lowiczu i ich twórca Michelangelo Palloni. Studia do dziejów sztuki w Polsce. 3. Warszawa 1930.
5)    M. Bohdziewicz: Grupa fresków z kręgu Delbene-go i Palloniego w okolicach Warszawy. Biuletyn Historii Sztuki XVII. Warszawa 1955.
6)    M. Karpowicz: Malowidla M. A. Palloniego w far-ze w Wegrowie. Biuletyn Historii Sztuki XXI. Warszawa 1959. Plg. taip pat mano straipsnį "Palloni" Lietuvių Enciklopedija XXI, 1960, p. 426, kur panaudojau tuo metu naujausią literatūrą.
7)    M. Karpovicz: Dzialalnošč artystyczna Michelan-gela Palloniego w Polsce. Instytut Sztuki Polskiej Aka-demii Nauk. Warszawa: Pañstwowe Wydawnictwo Nau-kowe 1967, 163 psl. Reprodukcijos nenumeruotos.
8)    Plg. Kairiukštytė-Jacynienė op. cit. p. 34-35 (nurodyta visa literatūra).
9)    S. Ciampi: Notizie di medici, maestri di musica e cantori, pittori, architteti, scultuori ed aitri artisti italiani in Polonia e Polacchi in Italia. Lucca 1830, p. 119 ir to paties Bibliografia critica II op. cit. p. 264-265.
10)    Karpowicz (1967) op. cit. p. 43-48.
11)    Tuo klausimu plg. mano straipsnį "Petras Dan-ckersas de Rij Vilniaus meno istorijoje". Aidai, 1957 nr. 6 (101).
12)    Tapytojas Giacinto Campana, dokumentų liudijimu, šv. Kazimiero koplyčioje Vilniuje tikrai dirbo, bet jo tuometinę kūrybą tenka laikyti neišlikusią. Plg. Z. Ba-towski: Giacinto Campana į kaplica šw. Kazimierza w Wilnie. Biuletyn historiji sztuki i kultury. I. Warszawa 1932, p. 72-74; lietuviškai tuo klausimu plg. mano straipsnį "Šv. Kazimiero koplyčia Vilniuje" II. Aidai, 1958 nr. 4 (109), p. 162.
13)    Kairiukštytė-Jacynienė op. cit. p. 36. Autorės spėjimas tapo priimtas pokarinėje literatūroje. Plg. Kauno Valstybinis M. K. Čiurlionio vardo Dailės Muziejus. Vilnius 1955, p. 35.
14)    M. Karpowicz: Dwa kowienskie portrety Pacöw. M. A. Palloni czy Daniel Szulc? Biuletyn Historii Sztuki XXV. Warszawa 1936, p. 214-219 su 8 pav.
15)    Karpowicz (1967) op. cit. p. 31.
16)    Warowne zabytki architektury košcielnej w Polsce i na Litwie (Krakow 1914). Panašių titulinių buvo gausu.
17)    Autorius galop neteisus Kairiūkštytės atžvilgiu, anksyvesnių žinių apie Palionį surinkimo nuopelną priskirdamas Starzynskiui (p. 6), kuomet tą darbą Kairiūkštytė atliko du metus anksčiau.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai