Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽEMAIČIŲ TVOROS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALEKSANDRAS PAKALNIŠKISEtnografinis aprašas   
Etnografinis aprašas

žemaičių statinė tvora Vieštovėnų k., Plungės krašte (1954 nuotrauka)

Prieš pradedant kalbėti apie žemaičių tvoras, norėtųsi perspėti skaitytojus, kad tvora žemaičių krašte buvo vadinama "tuora". Tuo žodžiu buvo vadinama ne tik pati tvora, bet ir ta tvoros dalis, kuri aiškumo sumetimais čia vadinama "tvorgaliu". Tas žodis paimtas iš žemaitiško "tuorgalys", kas žemaičiams reiškė tik trumpą galą tvorgalio šiame rašinyje panaudotąja prasme.

žemaičių tvorų buvo šitokie penki tipai: statinė, virbinė, šaudytinė, žiogris ir parkanai. Kiekvieną iš jų apibūdinsime atskirai.

Pati originaliausia žemaičių pas populiarus buvo skandinavuose, taip pat žinomas ir Ukrainoje. Statinės tvoros pavyzdys buvo je. Statinės tvoros pavyzdys buvo Parodos aikštėje Kaune. Tik mietai ten gal perdaug pasvirusiai į žemę sudurti buvo.

Statinei tvorai reikalinga medžiaga susidėjo iš trijų dalių: mietų, tvorgalių ir vyčių.
Mietai buvo egliniai arba ąžuoliniai. Ąžuoliniai buvo stipresni. Buvo jie arba iš tiesesnių ir ilgesnių ąžuolo šakų padaryti, arba išskelti iš nestoro ąžuolo kamieno.

Apie 15 centimetrų storio ir apie 175 centimetrų ilgio ąžuolo kamieną suskaldė. Skaldė du vyrai su kirviais, priešais vienas antrą atsistoję, ąžuolą ant žemės pasiguldę. Iš peties kirto išilgai vienas, pačiame medžio gale. Antras kirto toliau. Pataikyti jis turėjo į tą patį sprogį. Pirmojo kirvis tuojau pasilaisvino, ir jis tada kirto arčiau prie antrojo kirvio ir jį palaisvino. Ir taip tie du kirviai ėjo išilgai medžio ir perskėlė jį pusiau. Tas puses vėl pusiau skėlė, ir taip toliau. Iš 15 centimetrų ąžuolo apie Ješi ar septyni mietai išėjo. Jaunas ąžuolas skilo gerai ir greitai, su senesniu ir šakotu buvo kartais vargo — reikėjo ir šlėgą (labai didelis medinis kūjis) panaudoti, ir kylį kalti. Iš ąžuolo šakų mietus padaryti buvo lengviau. Išgenėti juos tereikėjo. Bet jie nebuvo tokie tiesūs kaip skaldytiniai, susikraipę buvo.

Egliniai mietai buvo arba apvalūs, iš plonų, ilgų, jaunų eglaičių kamienėlių padaryti, arba iš suskaldyto eglės kamieno. Dažnai egliniai mietai buvo pusapvaliai, tik pusiau perskelti jaunos eglaitės kamienėliai.

Kai mietams medžiaga buvo jau paruošta (suskaldyta ir išgenėta), reikėjo dar juos nutašyti, tai yra — pasmailinti galus. Tašė su kirviu, mieto vieną galą ant trinkos pasistatę. Nutašė mieto galą keturkampe smailuma. Abudu galu nutašė: vieną į žemę durti, o antrą — kad lietaus vanduo nubėgtų, į medį nesigertų ir jo nepūdytų.

Tašydami mietą dar apskuto jo žievę. Nebuvo reikalo nuskusti švariai — tik praskuto išilgai keliomis eilėmis, kad sudžiūvusi maukna lengviau nukristi galėtų. Su žieve paliktas mietas greitai supūtų.
Tvorgaliai buvo egliniai, gaunami suskaldžius virš dviejų metrų ilgio eglės kamieną. Skaldė taip pat, kaip ir ąžuolą mietams. Tvorgalio skersinis piūvis buvo dažniausiai trikampis, kurio kraštinės buvo maždaug po 7 Vi cm ilgio.

Vytims naudojo karklus, eglėša-kes arba kadagius. Turėjo jos būti valkios, nelūžti, bent 75 cm ilgio.
Tvorgalių ir mietų paruošimo darbas vykdavo ankstyvą pavasarį, gavėnios metu. Apie Užgavėnes būdavo jau nusamdyta visa šeimyna (metams nusamdomi darbininkai). Darbo jėgos buvo daug, o į laukų darbus išeiti dar nebuvo galima. Mergės dirbo ką nors troboje, o vaikiai (metams nusamdomas darbininkas, vyras) arba daržinėje tvorgalius skaldė, mietus tašė, arba žardienoje (jaują supanti aikštė) šakalius piaustė, skaldė ir į papastogius krovė, arba darže virbus (ugniakurui skirtos medžių šakos) kapojo ir juos taip pat į papastogius krovė. Kasdien vis labiau ir labiau įdienojo, sniegas tirpo, čežėjo nuo stogų vanduo, oras kvepėjo pavasariu. Apie Velykas žmonės jau į laukus išėjo. Pirmasis laukų darbas vaikiams buvo tvoras tverti ir taisyti, kai pašolys iš žemės jau baigęs išeiti, tačiau dirvos nepradžiūvusios tiek, kad būtų galima pradėti jas akėti, strapakavoti.

Viename ūkyje paprastai buvo septyni ar aštuoni laukai, per kuriuos pamečiui ėjo sėjomaina. Kiekvienas toks laukas buvo aptvertas statine tvora. O dar pa-stauninkas, apluokas, daržai, žardiena, aptvaras. Tad tvorų buvo daug. Jas reikėjo prižiūrėti, taisyti. Vietomis užteko papuvusį mietą toliau nutašyti ir iš naujo į žemę įdurti. Tik patrumpėjo jis tada. O kartais, kai mietas ir taip jau trumpas bebuvo, reikėjo jį nauju pakeisti. Kitur skyles reikėjo naujais tvorgaliais arba tik trumpesnėmis jų dalimis užkaišioti. Bet buvo ir tokių vietų, kur tvora buvo jau tiek supuvusi,, sukritusi, kad reikėjo ją visai šalin nuardyti ir naują toje vietoje užtverti.

Naujos tvoros tvėrimas prasidėjo mietų ir tvorgalių išmėtliojimu (išmėtymu). Prisikrovė porinius ratus (dviem arkliais traukiamą vežimą) daržinėje, nuvežė 1 lauką, važiavo palengva pagal būsimos tvoros vietą ir mėtė tvorgalius ir mietus iš ratų. Reikėjo nusimanyti, kiek jų išmesti, kad nei trūktų nei perdaug liktų, kad nereikėtų paskui tvėrėjui iš vienos vietos į kitą nešiotis.

Tvėrėjas tada dūrė mietus. Poromis. Atstumas tarp mietų vienoje poroje apie 10 cm, atstumas tarp porų apie 40 cm. Ir taip, kad visi tarpai tarp dviejų mietų poroje vienoje linijoje gulėtų, kiek galint tiesesnėje, būsimos tvoros linijoje. Ne tiesiai statmenai į žemę dūrė mietus, bet truputį pasvirusiai tveriamos tvoros kryptimi. Iškėlęs mietą smogė į žemę. Pakraipė į šalis, kad skylė žemėje prasiplėštų, ir ištraukęs smogė antrą kartą. Vėl į šalis pakraipė, ir vėl smogė. Po kelių tokių smūgių mietas buvo įdurtas. Apie 30 cm į žemę sulįsti turėjo.

Kai jau ilgoka eilė mietų sudurta buvo, tiek, kad pusdienį ar ir visą dieną darbuotis užteks, ėjo parsinešti vyčių. Ėjo ten, kur buvo arčiau, kur lengviau buvo galima jų gauti. Jei netoli buvo papelkiai, pasikirto karklų; jei netoli eglė augo, įsilipęs jos šakų pasigenėjo; jei čia pat kokia ganykla ar pastau-ninkas   buvo,   pasikirto   kadagių.

Prisikirto, susirišo naštą ir prie tveriamos tvoros atsinešė.
Tada pradėjo tverti. Paėmė vytį, jos viršūnę už vieno mieto užpai-niojo, ir ėmė sukti ir kartu vynioti aplink mietus vienoje poroje, kryžmai nuo vieno mieto ant antrojo peršokant. Aplink vieną mietą, paskui per tarpą ant antrojo, vėl per tarpą ant pirmojo, ir taip toliau, kol vytis pasibaigė. Susukta vytis lenkiama nelūžo. Mietų pora stipriai susirišo. Ant to surišimo uždėjo tvorgalį. Pažulniai uždėjo jį, taip, kad tvorgalys su žemės paviršiumi sudarytų maždaug 25 laipsnių kampą ir kad vieno tvorgalio galas ant žemės pasidėtų. Ant to tvorgalio vėl vytį rišo, ant jos vėl tvorgalį dėjo. Po to peršoko ant sekančios mietų poros. Vėl vytis ir tvorgalys, vytis ir tvorgalys. Vėl ant sekančios poros. Ir taip toliau.

Kiekviena mietų pora tvoroje po du surišimu turėjo, ir kiekvienas tvorgalys vienu savo galu buvo pasidėjęs ant žemės, o antruoju — ant surišimo. Ne pačiu galu ant surišimo tvorgalys buvo padėtas — buvo jis prakištas aukštyn, tolyn nuo surišimo, taip, kad nuo tvoros viršaus iki viršutinio surišimo apie 20-25 centimetrai būtų.

Po du surišimu kiekviena mietų pora turėjo tik tvoros viduryje. Prie varttarpio ar kitur tvoros pradžioje tų surišimų buvo daug, nuo pat žemės pradedant, nes kiekvienas tvorgalys turėjo gulėti ant surišimo. Ir pats pirmasis tvorgalys ten apačioje trumputis tebuvo. Einant aukštyn, ant kiekvieno surišimo vis ilgesnis tvorgalys pasiguldė, kol buvo pasiektas norimas būsimos tvoros aukštis ir normalus atskiro tvorgalio ilgis. Ir vertikali buvo pirmoji mietų pora, ne pasvirusi kaip visos kitos.

Tverti tvorą reikėjo su pirštinėmis apsimovus. Plikomis rankomis sukti vytį būtų buvę neįmanoma. Rankos greitai būtų palikusios kruvinos. O ir mietus duriant rakščių būtų prismegiojusios. Pirštinės
 
šaudytinė tvora Beržore, Platelių vis., Kretingos aps.
 
buvo storos, vilnonės, tumpinės (vienu tik nykščiu atskiru), o delno pusė buvo dar apsiūta stora linine medžiaga. Besidarbuojant greitai jos suplyšdavo.

Įsivaizduoti statinę tvorą ir darbą ją tveriant nelengva bus tam, kas niekuomet nebus jos matęs. Sunku bus įsivaizduoti ją vien tik iš aprašymo. Todėl čia yra pridėta šios tvoros nuotrauka, kuri ypač prasivers tam iš skaitytojų, kuris jos nebeprisimena. Ateinančios kartos bematys ją tik brėžiniuose ir užsilikusiose fotografijose. Labai retai dabar tebėra ji kur nors užsilikusi. Nykti pradėjo dar nepriklausomybės metais. Spygliuota viela kai kur jos vietą užėmė. Apie 1940 metus statinių tvorų žemaičiai jau nebetaisė, o apgriuvusias ardė ir kūreno. Tvorų gadynė buvo jau pasibaigusi.

Virbinė tvora buvo, galima sakyti, taip pat statinė, tik supaprastinta. Mietai buvo tie patys, surišimai tie patys, ir tvoros forma bei tvėrimo būdas buvo toks pat. Skirtumas buvo tik tas, kad vietoj tvorgalių jai tverti naudojo virbus (medžių šakas). Pigesnė buvo tokia tvora, nes ir eglės medžio eikvoti nebereikėjo, ir atpuolė darbas tvorgaliams gaminti. Tveriama ji buvo per miškelius, per krūmynus, kur tvėrimui medžiaga ten pat buvo. Tik kirsk ir dėk į tvorą. Ar alksnius, ar lazdynus, ar ilgesnius kadagius, ar ir jaunus berželius. Visko maišytai, kas ten pat po ranka pasitaiko. Viršūnes žemyn, kamienus aukštyn. Tanki buvo tokia tvora, kol nauja — nė pramatyti pro ją negalėjai, bet greitai paseno, ir netrukus skylės joje atsirado, pro kurias imdavo landyti avys.

Dar paprastesnė buvo šaudytinė tvora. Tai daugiau laikinės tvoros tipas. Užtverta tam kartui, vienai vasarai. Daugiausia ji buvo naudojama arklių aptvarams. Arkliai mat ramesni, protingesni. Jie supranta, kad, jeigu yra tvora, eiti ten jiems negalima. O karvės —nedrausmingi gyvuliai: jeigu tik yra skylė tvoroje, tuojau kiša galvą ir veržiasi, — greitai tvorą sulaužo. Tad šaudytinė tvora, kaip tik dideles skyles turėdama, karvių aptvarams netiko. O avims ar kiaulėms ji jau nė prasmės nebeturėjo.

Mietus šaudytinei tvorai dūrė taip pat poromis, tik labai toli pora nuo poros — apie trys metrai. Ir jau nebe pasvirusiai, o visiškai vertikaliai. Kiekvieną porą surišo dviem ryšiais. Vienas ryšys arti pusės metro nuo žemės, antras arti metro. Į mietų tarpus spraudė ir ant kiekvieno surišimo horizontaliai guldė po vieną karti arba pašvartį.

Kartimi vadinosi ilgas, apvalus, apie 6-9 cm skersmens medis, iš jaunos, aukštai išbėgusios eglaitės padarytas, nugenėjant ir žievę nuskutant. Pašvarčiu (pačvar-čiu) žmonės vadino pirmąją lentą nuo rąsto krašto, kurios viena pusė jau lentos plokštumą turėjo, o antroji dar tebeturėjo buvusį medžio apvalumą.

Kartai šaudytinė tvora turėjo ne dvi, o tris eiles horizontalių karčių arba pašvarčiu. Surišimai šaudytinė j e tvoroje buvo tokie pat ir iš tos pačios medžiagos, kaip ir statinėje.

čia aprašyti trys tvorų tipai apėmė laukų tvoras. Sodyboje buvo tveriamas žiogris arba parkanai. Parkanų tvora dažnai dar ir zo-matu vadinosi. Parkanas (vienaskaitoje) reiškė vieną atskirą lentelę parkanų tvoroje arba zomate, o parkanai (daugiskaitoje) galėjo reikšti arba daug tokių atskirų lentelių, arba visą parkanų tvorą.

Taigi daugiskaitoje tas žodis dvi prasmes turėjo. Zomatas, rodos, daugiskaitoje niekuomet nebuvo vartojamas.

žiogriui arba parkanams jau nebe mietus į žemę dūrė, o stulpus kasė. Stulpai buvo dažniausiai ąžuoliniai, tik kartais egliniai, apie 15 cm skermens, apvalūs, kartais truputį į keturkampumą patašytais šonais, gražiems parkaneliams ir visai keturkampiai. Apie puse metro gylio į žemę juos kasė, apie tris metrus vieną nuo kito. Prie tų stulpų horizontaliai segė į plokštumą patašytas kartis, parkanams dvi, o žiogriui tris. Ne prie stulpo šono jas segė, o įleido į patį stulpą, įkarpą jame padarydami. Parkanams viena kartis apie 35 cm nuo žemės, antroji apie 80 cm; žiogriui apatinė apie 20 cm., viršutinė apie-1 m, o trečioji per vidurį.

Zomatui prie šitų dviejų karčių jau segė lenteles — parkanus. Viršus jų buvo pasmailintas. Kartais parkanai, ypač apie gėlių darželius, buvo gražiai išpiaustinėti. Pasmailintas buvo ir stulpo viršutinis galas, kad lietaus vanduo į jį nesigertų, nepūdytų.

Kartis prie stulpų zomatui ir žiogriui segė vinimis. Vinimis segė ir parkanus prie karčių. Taigi tiems dviem tvorų tipam jau reikėjo vinių, geležies, kai tuo tarpu statinė, virbinė ir šaudytinė tvoros vien tik iš medžio buvo, be vinių, be geležies.

Parkanų tvora tebėra dar visur naudojama. Tebėra ji ir Lietuvoje. Tas tvoros tipas, tur būt, niekuomet išnykti negalės, žiogris, atrodo, yra jau atgyvenęs savo amžių. Bent žemaičių krašte jo jau nebėra. Baigėsi kartu su statine tvora.

žiogriui tverti naudojo ilgas eglių šakas. Jos visos vienodo ilgio turėjo būti — apie 130 cm. Nugenėtos, apskusta žieve, tarytum lazdos kokios, maždaug žmogaus nykščio storio. Pynė jas tarp tų trijų karčių, vieną viena kryptim, sekančią priešinga, apatinius galus į žemę įremdami. Sandari tai buvo tvora — net nė Vištytis pro ją išlįsti negalėjo. Gera ji buvo (sodui), nes sunki perlipti pasiobuoliauti. Tiesa, lengva buvo žiogrį praardyti. Bet ardyti tvorą būtų jau buvę perdaug, nusikaltimas būtų jau buvęs tikras, todėl niekas nebūtų drįsęs to daryti.

žiogris (vienaskaitoje) turėjo dvi prasmes: a) čia aprašytą tvorą ir b) tai tvorai tverti naudojamą iš eglės šakos padarytą lazdą. Sakydavo išdykaujančiam paaugliui: "Bene gausi su žiogriu". Reiškia — aš galiu tau su žiogriu per šonus uždrožti. žiogriai (daugiskaitoje) reiškė daug tų lazdų, žiogriui tverti naudojamų.

žiogris Auksodžių k., Darbėnų vis., Kretingos aps.

Anga tvoroje vežimui pravažiuoti vadinosi varttarpiu. Uždarydavo varttarpį vartais, karklėmis arba spraga.

Vartai buvo daromi iš lentų, jo-rizontaliai jas sukalant, su diago-nalėmis stabilumui išlaikyti. Jie bu_ vo taip įmontuojami, kad stumtelėjus patys atsidarytų arba "bėgtų", kaip tos vietos žmonės sakydavo. Nevartojo vartams vyrių. Vyrių funkciją atliko vertikali vartų galo dalis. Į apatinį jos galą įkalė smailą gelžgalį ir pastatė į duobutę akmenyje. Viršutinį galą pririšo prie stulpo. Tad stulpas vartams būtinai buvo reikalingas, bent viename jų gale. Mietai nebūtų išlaikę vartų svorio. Paprastai stulpai vartams buvo įkasami abiejuose varttarpio galuose.

Karklės nuo vartų skyrėsi tik įmontavimu. Karklės "nebėgo". Jas atidaryti arba uždaryti norint, vieną jų galą reikėjo pakėlus nešti. Karkles reikėjo "kilnoti".

Jeigu varttarpis pasidarė nebereikalingas ilgesniam laikui, sakyslm, ištisai vasarai, jį užtvėrė. Tik ne statine tvora užtvėrė. Užtvėrė tais pačiais statinės tvoros tvorgaliais, tačiau horizontaliai jas ant viens kito sudedami, kiekvieną ant atskiros surišimų poros, šitoks varttarpio uždarymas vadinosi spraga.

Vartus reikėjo atidaryti, karkles atkelti, o spragą išardyti; vartus reikėjo uždaryti, karkles užkelti, o spragą užtverti. Spraga dar vadinosi ir šiaip kur nors laikinai praardytas tarpas tvoroje.
Praėjimui tvoroje pėstiesiems buvo arba varteliai, arba lipynė. Vartelių niekas nedarė laukuose, buvo jie tik sodyboje. Dažniausia sutinkama lipynė buvo paprastas pažeminimas tvoroje, šiek tiek nulygintas, su akmeniu palypėti iš abiejų tvoros pusių. Rūpestingiau padaryta lipynė palypėjimui turėjo per tvorą perkištą lentelę, pritvirtintą prie stulpelių, įkaltų į žemę.

Tokiomis tvoromis buvo aptvertos ganyklos, į kurias gyvuliai būdavo paleidžiami. Neretai jie pro tas tvoras prasilauždavo, kai savoje ganykloje mažai ėsti beturėdavo, o antroje pusėje javus ar dobilus matydavo.

Jaunesnės karvės per tvorą šoka. šokdamos dažniausiai tvorą sulaužo, ypač jei sena ji bėra. Karvės supranta, kur senesnė ir silpnesnė tvora, ir per tą vietą bando prasiveržti. Sulaikyti karvei nuo lipimo per tvorą jos galvą už ragų prie vienos priekinės kojos pririšdavo; kad negalėtų galvos aukštyn pakelti. Arba prie kaktos lentelę pririšdavo, kad negalėtų matyti, kur tvoroje yra praeinamesnė vieta.

Avys yra labai pašankios. Kai susigalvoja, per bet kokią tvorą peršokti gali. Joms prie kaklo pririšdavo žiogrį, kuris per tvorą šokant už mietų kliūdavo.

Kiaulės stengiasi pro tvorą pralįsti. Senesnę tvorą jos pralaužia, praardo, ir išlenda. Joms prie kaklo tokius medinius trikampius rėmus pririšdavo, žmonės tuos rėmus kriogiais vadino. Lendant kriogis už tvoros užkliūdavo ir kiaulei išlįsti nebeleisdavo.

Lenda per tvorą ir žąsys. Joms prie kaklų pririšdavo kūlikus. Tai apie 35 cm ilgio ir apie 4 cm storio dailiai surištas ilginių (stogui kloti paruošti ruginiai šiaudai) pundelis. Lendant kūlikas užsikabindavo už tvoros, ir žąsis nebegalėdavo išlįsti.

Nežiūrint tų visų apsisaugojimo priemonių, neretas atsitikimas buvo, kad gyvuliai per tvorą prašliaužė ir javuose pasiganė, juos sutrypė. Jeigu į kaimyno lauką susilaužė, abu gaspadoriai — gyvulių savininkas ir nukentėjusysis — kartu apžiūrėjo nuostolį, jį įvertino ir susitarė dėl atlyginimo.

Tai buvo tvorų gadynėje žemaičių krašte. Tada sekmadienio rytą į bažnyčią važiuojant reikėjo dažnai sustoti, išlipus iš vežimo atsikelti karkles, pravažiavus jas vėl užkelti. Apie kokią dešimtį kartų. Kol pervažiuodavai sodos laukus iki vieškelio.

Tvoros Miežionių k., Švenčionių aps.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai