Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
STUDENTŲ MAIŠTAS PDF Spausdinti El. paštas

ANKETINIS SIMPOZIUMAS

Studentų maistinis sąjūdis pastaraisiais metais taip plačiai pasireiškė įvairiuose kraštuose, kad galima jį vadinti šio meto pasauline problema. Vienaip ar antraip, jis visus domina, nors ir kaip skirtingai į jį žvelgiama. Tik jaunų metų pokštavimas, spaudos ir televizijos išpučiamas, ar rimtų pasekmių "kultūrinė revoliucija"? Ar šios pasekmės reiškia tik nihilistinės anarchijos grėsmę, ar jos liudija ryžtį kurti "tobulesnę ateitį"? Vieni visą vykstantį maištavimą universitetuose sutinka piktindamiesi ir nesibaimindami atvirai jį smerkti. Antri, norėdami "nesikompromituoti" jaunimo akyse, viešai pataikaujamai vertina ir tai, ką širdyje taip pat laiko ekscesais. Vieni šiam visam maistiniam sąjūdžiui neteikia reikšmės, laikydami praeisiančia mada, kaip visos mados netrunka praeiti. Antri, žvelgdami pro ekscesus į gilesnį dabarties jaunimo dvasinį nerimą, laiko jį reikšminga dabarties problema.

Kaip iš tikrųjų yra? Užuot bandę gauti šiuo klausimu vieną straipsnį, bandome klausimą pasvarstyti anketinio simpoziumo būdu. Žemiau pateiktuosius klausimus parengė dr. A. Sužiedėlis, o juos atsako žurnalo redakcijos bendradarbiai, dirbantieji universitetuose (su viena išimtimi) — jaunoji profesūra. Ir tie, kurie jau yra pasiekę profesoriaus akademinį rangą, aplamai dar neseniai yra patys buvę studentai.

Pagal atskirų mokyklų skirtingą patirtį ir pagal daugiau ar mažiau įvairuojančius asmeninius nusistatymus, atsakymai yra gana įvairūs. Bet, draugėn paėmus, šis įvairumas ir reiškia bent reliatyvų visapusiškumą. Yra atsakymų iš universitetų, kurie pergyveno gana audringas "konfrontacijas" (Kalifornijos un-tas Berkeley, Wisconsino un-tas ar Čikagos un-tas). Yra atsakymų ir iš tokių universitetų, kurie daugiau tik iš tolo jautė akademinio pasaulio "žemės drebėjimus". Yra atsakymų iš didžiųjų masinių universitetų, yra jų ir iš mažųjų, tokių ekskliuzyvių kolegijų, kaip Oberlino. Yra atsakymų iš valstybinių ir iš katalikiškųjų mokyklų. Pagaliau nestokojame ir geografinio įvairumo. Turime atsakymų ir nuo Atlanto, ir nuo Pacifiko pakraščio — ir iš New Yorko, ir iš San Francisco. Turime atsakymų nuo Montrea-lio šiaurėje iki Oklahomos ir South Carolinos universitetų pietuose.

I. Kokios yra studentų streikų—riaušių priežastys (kas organizuoja, kokie studentų reikalavimai, kodėl jie reiškiami tokiomis formomis)?

B. Ciplijauskaitė: Atrodo, kad organizuojama iš kitur, ne pačiame universitete Reikalavimai beveik visuose universitetuose beveik pažodžiui atitinka vienas kitą.

I. Gražytė: Apie studentų problemas rašoma ir kalbama tiek daug, kad atsakymų į šį klausimą maždaug yra tiek, kiek yra sociologų, psichologų, pedagogų ir politikų. College Ahuntsic, kur dirbu, riaušių dar neturėjo, bet praeitą rudenį buvo studentų "okupuotas" tris dienas, solidarizuojant su Kvebeko streikuojančiais valstybinių kolegijų studentais. Per šias dienas buvo pravesti studentų seminarai analizuoti studentų reikalavimams ir kovos priemonėms. Kviečiami dalyvauti buvo tėvai ir profesoriai. Iš jų labai mažai kas dalyvavo. Man asmeniškai teko su jais praleisti visą dieną. Dvi nuomonės išsiskyrė iš ilgų, karštų, dažnai sau prieštaraujančių kalbų. Su jomis turiu sutikti. Trumpai jas parafrazuoju:
—    Atsiminkite, kad esame dr. Spock vaikai. Išauginti vengiant visų konfliktų, — saldainis įdedamas į rėkiančią burną. Gal ir nelogiška, bet reikia susirasti priešą, su kuriuo būtų galima išbandyti savo jėgas. Jei jo nėra, reikia jį pasiskolinti arba išrasti. Pagal protingus žmones, mūsų tragedija yra "susvetimėjimas" (aliena-tion). Pasakykite, kaip aktyviai, solidariai ir entuziastingai kovoti su kažkuo, ko nėra? Priešas turi turėti kokį nors veidą.
—    Sakote, kad nenorime užaugti ir bijome atsakomybės jausmo? O nuo kada atsakomybė yra viena iš jūsų siūlomų vertybių? Dažnai girdėjome, kad darbštūs studentai turės aukštus pažymius, o pažymiai veda prie diplomo, o dip-lomas atrakina duris į gerai apmokamą darbą. O tada? Kodėl apie individo vertybes kalbama tik tada, kai kyla triukšmas ir nerimas?

R. Kriaučiūnas: Priežastys: idealistiškas ir savanaudiškas nepasitenkinimas tuo, kas krašte darosi: dienos mada ir jaunimui charakteringas judrumas, išdaigų ieškojimas.
Kas organizuoja? Netikslu būtų manyti, kad visuose atvejuose riaušes diriguoja marksistai ar komunistai; taip pat būtų naivu teigti, kad streikai yra vien spontaniškas jaunimo pasireiškimas. Kaip ir dažniausia, tiesa yra tarp šių kraštutinių pažiūrų.
Kokie reikalavimai? Baigti karą Vietname, sustabdyti šaukimą kariuomenėn, nutraukti karininkų paruošimą universitetuose; nutraukti slaptų, bet krašto saugumui reikalingų, tyrimų ir eksperimentavimų eigą; duoti studentams balsą dėstomųjų kursų parinkime, profesorių samdyme bei įvertinime; reikalaujama universiteto grįžimo į gyvenimą, skurdą, socialinių nelygybių rūpestį; bendrabučių taisyklių palaisvinimo, rasinių studijų organizavimo.
Kodėl tokios formos? Smurtas pasaulyje, spaudoje, televizijoje, istorijoje sudaro bendrą foną. Tikima, kad dažnai smurtu ne tik paspartinamas reikalavimų išpildymas, bet tiesiog laiduojamas. Vieniems smurtas tėra tik neleistinas įstatymų laužymas, o kitiems — neabejojamos vertės revoliucinis įrankis.

A. Liulevičius Pati nerimčiausia priežastis: mada —jei kiti tai daro, kuo mes blogesni? Šios priežasties nereiktų užmiršti dėl riaušių jaudinantis, nes daug tos energijos, kuri ankstyvesniais metais eidavo futbolui ir pavasarinėms mergaičių bendrabučių invazijoms, dabar išsilieja naujo stiliaus studentų pokštuose. Ne vienas iš stebėtojų lietuviškoj spaudoj užmiršta, kad neramumai universitetuose nėra vien tik JAV reikalas — Madridas, Berlynas, Paryžius ir Praha irgi yra pavyzdžiai studentams aktyvistams. Rimtesnės priežastys būtų dvi: pirma, studentai įsitikinę, kad universitete nei į juos pačius kaip asmenis, nei į jų profesinį išsilavinimą nekreipiama dėmesio; antra, daugelis jų nori pakeisti iš šaknų pasaulį ir tam yra pasiruošę naudoti universitetą.

J. Navickas: Spėju, kad yra daugelis motyvų, kurie apsprendžia studentų bruzdėjimą, demonstracijas, protestus ir riaušes. Tačiau pažymėti norėčiau tik dvi priežastis, nes matau jas sulipusias kartu: nepasitenkinimas esama padėtimi ir radikalus apsisprendimas šią padėtį keisti. Be gerai organizuotų riaušininkų, kurių siautėjimas ir reikalavimai yra visur bemaž tie patys, randame nemažai ir lokalinių aktyvistų, reikalaujančių teisės aktyviai dalyvauti visų universitetinių problemų (policy-planning) sprendime.

A. Paškus : Amerikos politinio - socialinio gyvenimo žaizdos: rasinė diskriminacija, skurdas miestuose ir kai kur provincijoje, užtrukęs karas Vietname.
Dvasinis skurdas. Kraštas stokoja tautinių idealų. Amerikos technika jau pakankamai pagamina gėrybių. Visi žmonės gali būti sotūs. Reikia naujų vizijų, naujų siekių, kurie patenkintų potechninės eros žmogų. Medžiaga pinigo pavidalu kai kurių jau nebepasotina. Jie ieško pilnesnio, autentiškesnio gyvenimo, kur žmogus būtų traktuojamas ne pagal tai, ką jis turi, bet pagal tai, kas jis yra.
Sukilimas prieš autoritetą — individualinį, institucinį, politinį ar religinį. Autoritetas i&-gyvenamas žmogaus laisvės, taigi ir žmogaus tobulėjimo varžymu. Užtat autoriteto varžtus reikia arba atleisti, arba visai sutraukyti. Vieni todėl ir siekia autoritetą, ypač institucijų forma, reformuoti, kiti — visai sunaikinti (šios pastabos tinka katalikų Bažnyčiai Amerikoje). Susidaro krizė tada, kai, neįsigijus vidinės savitvardos, atleidžiami išoriniai varžtai.

Žmogaus emancipacijos nuotaikos visame vakarų pasauly, net ir už geležinės uždangos. Mūsų laikai yra žmogaus amžiaus pradžia. Žmogus, asmuo, individas bandomas pastatyti visos tikrovės centre. Technika, pramonė, valdžia ir net Dievas (kai kur) turi žmogui tarnauti.
Universitetų struktūra ir mokslų (humanistinių) programa. Tradicinių vertybių kritika, nepasiūlant nieko naujo. Per didelis faktų rinkimas be prasmingos sintezės. Katalikų universitetuose neigimas moderniųjų filosofijų, problemų, klausimų. Kai kur visiškas studentų balso ignoravimas. Neįsileidimas jų į dialogą.
Sankcijų stoka. Studentai žino iš praktikos, kad nesvarbų ką jie bedarytų, jie nebus nei mokyklos, nei valdžios nubausti. Streikai nesugadins jų karjeros. Mokykla, ypač profesūra, juos visad gins. Gins net teismuose.

Reklama. Televizija, radijas, laikraščiai, studijos, įvairios diskusijos streikininkams skiria neproporcingai (perdėtai) daug dėmesio. O kas gi nenorėtų būti dėmesio centre?
Alienacija (susvetimėjimas). Dalis studentų jaučiasi atskirti nuo savo šeimų, nuo religinių bendruomenių, nuo savo krašto (net nuo savęs). Jie randa emocinės šilumos ir paramos (draugiškumo) streikuojančių tarpe.
SDS yra pats stipriausias studentų streikų-riaušių organizatorius. Po to eitų karingosios juodukų grupės. Šios grupės kai kada eina išvien, o kai kada išsiskiria, pvz. riaušių metų Kolumbijos universitete. Juodieji naciai nepasitiki baltąja kaire. Kiek komunistai čia savo pirštus prikiša, nežinau. Iš privačių pasikalbėjimų su SDS nariais sužinojau, kad jie dirba drauge su komunistais (bent nevengia), tačiau laiko komunistus kraštui nepavojingais. Liberalų iliuzija.

SDS siekimai labai aiškūs: paversti universitetus revoliuciniais centrais, sukompromituoti ir įbauginti vadovybę, profesūrą, studentus. Reikalavimai priklauso nuo vietinių sąlygų ir susidariusios situacijos: ROTC, tyrimai karo reikalams, juodukų, portorikiečių studentų kvota mokykloje, miegamieji (bendrabučiai), studijų programa, proginė atsilankiusio valdžios atstovo kalba, areštuotųjų amnestija, tariamas ir tikras (kai kada) policijos brutalumas ir t.t. Su daugeliu čia suminėtų reikalavimų sutinka ir studentų dauguma (ypač aktyvaus balso reikalavimas studijų programos nustatyme, bendrabučių tvarkyme).

Studentų reikalavimai pradėjo reikštis smurto formomis palaipsniui. Visa prasidėjo su nesmurtinio pasipriešinimo teorija. Vėliau buvo priimta daiktų "smurto" (naikinimo) doktrina. Šiuo metu jau priimtas ir smurtas asmenims. Išmokta iš komunistinio revoliucinio judėjimo per laikraščius, knygas, paskaitas ir viešąsias komunikacijos priemones. Prieita prie smurto, nes nebuvo efektyvaus sudraudimo; nusivylimas ir pyktis, užsibrėžtų tikslų neatsiekiant tuojau pat. Pagaliau puolos ir naikinimo jausmo patenkinimas, daužant baldus ir instrumentus. Regima ir konkreti institucijų naikinimo apraiška. Tokioj "kūrybinėj" demonstracijoj lengvai randa vietos ir kriminalinis elementas. Pagaliau reikia pripažinti, kad ligi šiol smurtas ir naikinimas pasirodė esančios bene pačios efektyviausios priemonės išgauti reikalavimų išpildymą.

R. Sealey : Priežastys nieko bendro neturi su reikalavimais. Tarp priežasčių būna 1. mada, 2. nuobodulys, ir 3. sensacingoji spauda bei televizija. Dėl šitų priežasčių reikalavimai reiškiami riaušių ir panašiomis formomis. Gi reikalavimai yra labai įvairūs. Pavyzdžiui, būta reikalauta, kad negras skirtų studentams pažymius už rašto darbus; kad senatorius Eugene McCarthy būtų išrinktas prezidentu, kadangi jis esąs fašistinio imperializmo priešas; kad senatorius Eugene McCarthy nebūtų išrinktas prezidentu, kadangi jis esąs fašistinio imperializmo įrankiu; kad prie autobusų sustojimo aikštelės būtų pastatyta išvietė; kad vienas profesorius nebūtų pašalintas iš universiteto; kad kitas profesorius būtų pašalintas iš universiteto; kad Vietnamas būtų atiduotas komunizmui; kad Prancūzija būtų atiduota komunizmui; kad JAV-bės būtų atiduotos komunizmui; kad priemonės gimimo kontrolei būtų laisvai prieinamos universitete, ir taip toliau. Kas organizuoja riaušes, tai nelengvas klausimas. Riaušėms jau prasidėjus, dažnu atveju spaudos atstovai parenka studentams vadą iš tų, kurie gražiai fotografuojasi. Gi tie, kurie išgalvoja dar neprasidėjusias riaušes ir užžiebia motorą, nepraneša savo vardų publikai. Vis tiek galima spėti, kas jie yra. Juk margųjų reikalavimų įvairumas, nors platus, yra ribotas: niekada nebūna reikalauta, kad bet koks kraštas būtų išlaisvintas nuo komunizmo.

K. Skrupskelis: Pirmo klausimo atsakyti negaliu. Studentų riaušių priežastys yra labai įvairios, ir jas visas išnarplioti reikėtų intensyvių faktinų tyrinėjimų. Turiu pasitenkinti judėjimo atvaizdavimu, prisimindamas kelis bruožus, kurie, mano manymu, yra labiau būdingi.

Aktyvizmo dvasia, tur būt, atsirado savaime, bet ji išaugo ir tapo politine jėga sąmoningo darbo dėka. Jeigu prieš kelis metus tikriausiai to dar ir nebuvo, šiandien jau veikia eilė profesionalų agitatorių. Manajame universitete, pvz., jau keli metai studentų aktyvizmas sukasi apie vieną studentą, apmokamą SSOC (Southern Students Organizing Committee, dalinai susirišęs su SDS) pareigūną. Iš konfrontacijų organizavimo jis valgo duoną.

Kuo pasižymi studentų aktyvizmo dvasia? Labai ryškus politinis ir visuomeninis naivumas. Karai, skurdas, teisingumo stoka yra amžinos žmonių bėdos, kurias rasime bet kokioje santvarkoje. Tikėti, kad, sugriovus dabartinę santvarką Amerikoje, šios negerovės pradings, yra naivu. Ar šis naivumas nebus tik praėjusių rinkimų palikimas? Ar antrasis McCarthy tiktai ne* bus išsiugdęs politinių analfabetų kartos?
Lygiai ryškus revoliucijos romantizavimas. Esu sutikęs ne vieną studentą, kuris sakosi esąs kartu ir pacifistas, ir revoliucionierius. Juk revoliucijos yra karai, dažnai ypatingai brutalūs ir kruvini karai. Bet jiems ne tai svarbu; svarbu romantika, nuotaika. Noras pozuoti su vėliavomis ir plakatais daug didesnis, negu rūpestis žmonių gerove. Manyčiau, kad ne vienas įsivelia į revoliucinę veiklą vedamas troškimo būti svarbių žmonių tarpe, istorinių įvykių centre.

Aktyvistų protavimas dažnai gana liguistas. Daugelis yra visiškai užsidarę savo informacijos šaltinių ratelyje ir kontakto su tikrove jau visai nebeturi. Žinių vietoje jie gyvena savo pačių sukurtomis fantazijomis. Labai menkas įvykis gal paryškins šį teigimą. Vienas studentas gana aštriai kritikavo Amerikos politiką Graikijos atžvilgiu, esą Amerika, čia, kaip ir visur, remia diktatūrinę vyriausybę. Pasitikrinau New York Times ir bandau priminti jam įvykius, kurie rodo, kad Amerika tos vyriausybės neremia. Jis man atsakė, kad ir New York Times ne viską parašo. Panašaus atkirčio esu susilaukęs ne kartą. Darosi įspūdis, kad informacijos stoka siekia epidemijos lygį. Prastai informuoti, jie nebeturi sveiko proto ir nebegali įvykių vertinti. Dar viena iliustracija. Esu keliskart girdėjęs maždaug sekantį argumentą. Tiek Amerika, tiek Sovietų Sąjunga, abi laikosi jėgos politikos. Sovietai užėmė Rytų Europą, o Amerika įpiršo Jungtinėms Tautoms Argentiną!

Aišku, universitetuose, kaip ir visur kitur šioje žemėje, daug kas reformuotina. Tačiau teigčiau, kad yra klaida šiose negerovėse ieškoti studentų protesto priežasčių. Jos greičiau glūdės knygose, filmuose, politinėse programose, sukūrusiose nuotaikas, kurių išorinį pasireiškimą dabar stebime. Dar didesnė klaida būtų tikėtis, kad protestai prives prie reformų. Priešingai, šis judėjimas bet kokias reformas tiktai apsunkins.

V. Skrupskelytė: Studentų riaušių ar visuotinio streiko šiais metais Oberlino kolegijoje išvengta, tačiau įvairios demonstracijos, protesto mitingai, stipriai įtempta atmosfera, žygiai priversti kolegijos prezidentą atsistatydinti rodo, kad studentų - universiteto santykių gili ar net visuotinė krizė yra visiškai įmanoma mažoje kolegijoje (2,500 stud.), net ir ten, kur profesūra studentus gerai ir asmeniškai pažįsta. Demonstracijų priežastys pirmu žvilgsniu visada tos pačios ir konkrečios: Vietnamo karas ar kolegijos administracijos griežtas laikymasis taisyklėms nusižengusiųjų atžvilgiu. Tačiau su studentais plačiau pasikalbėjus, paaiškėja, bent man, kad jų pažiūros į universitetą, į lavinimąsi, j tai, ką laikome proto ar asmenybės ugdymu, į patirtį, į kultūrą, į žinių perteikimą bei praplėtimą ir t. t., radikaliai skiriasi nuo daugumos profesorių nuomonių. Pvz., paskutiniųjų dviejų metų studentai sunkiai supranta, kad universitetas krašto gyvenime dažnai dalyvauja netiesioginiai, kitaip nei, pvz., socialinės gerovės agentūra. Dauguma studentų iš tikrųjų gyvena esamajame laike — dabar — ir todėl neįstengia vertinti praėjusių šimtmečių kultūrinių laimėjimų ar, juo labiau, ruoštis kažkokiai miglotai ateičiai, atsisakant gyventi šiandien. Galvoti ir lavintis tam, kad būtų pasiruošta protingai veikti vėliau — tai ne vienam jų yra keista idėja. Tiesa yra "apreiškiama" tam, kuris turi "gerą moralinį instinktą"; protinė galia tobulėja, kai magiškai pabudinami asmens viduje suslėpti turtai; mokytis iš kitų lieka antraeiliu dalyku. Šių dienų universitetai Amerikoje paremti kitokia ugdymo samprata, ir todėl, kantriai išlyginus dienos konfliktus, susietus su Vietnamu ar juodųjų klausimu, protestai ir nepasitenkinimas, manau, tęsis toliau, iki studentų ir profesūros nuomonės bent truputį susiderins.

A. Sužiedėlis: Studentų sukilimai -riaušės labai mažai ką bendro turi su pačių universitetų reikalais ir problemomis. Tai tėra forma protesto, pasipiktinimo pasaulio neteisybėmis, negerovėmis. Įstaigų uždarinėjimas, pastatų niokojimas yra tokia pati apeiga, kaip ir mobilizacijos kortelių laužai, sugulimas ant bėgių prieš traukinį, įsisėdėjimas restorane ir pan. Kad tai vyksta universitetuose, nieko nuostabaus. Atvirkščiai — tektų klausti, kodėl amerikiečiai studentai ligi šiol buvo tokie ramūs? Kituose kraštuose studentai visuomet bet kokių neramumų avangarde. Ir Lietuvos 1926 metų sukilimas be studentų nebūtų apsiėjęs. Klausimas, kurį tektų kelti, yra bendresnis — kodėl jaunimas šiais laikais toks pasipiktinęs? Neteisybių, nelygybių, negerovių visuomet buvo, ir buvo weltschmerzininkų, bet toli gražu ne tokiais skaičiais, kaip dabar. Ar dabar daugiau negerovių? Ar sąžinės staiga užgimė jautresnės? Manyčiau, kad tai pasėka komunikacijos revoliucijos, kurią dabar išgyvename. Negerovių ir neteisybių buvo visuomet, bet jos nesigrūdo są-monėn kasdien stereofoniškais garsais ir techni-koloretiškom spalvom. Ankstyvesniosios natūralios ribos (tautos, grupės, vietovės), kurios didžia dalimi apsaugodavo žmogų nuo platesnio pasaulio žaizdų, jaunimui dabar nesuprantamos. Anksčiau, laimingan luoman įpuolus, galėdavai žvalgytis atviromis akimis, ir jokio vargo, jokių priespaudų nematyti, kol prisilaikei savo parapijos. Šiandien jau tenka užsimerkti, jei nenori tų pasaulio žaizdų matyti. Taigi jaunimas ir meta vyresniesiems kaltinimą — kaip jūs galėjote tokį pasaulį puoselėti ir toleruoti? Kodėl nieko nedarėte dėl karo baisybių, dėl rasinių neteisybių, dėl bado, maro ir t.t. Karta, kuri tėvų išpaikinta turėti viską, ką panori, štai dabar panori ir reikalauja, kad pasaulis vienu susipurtymu nusikratytų visų negerovių.

V. Vardys: Beveik visur iki šiol neramumus organizavo trijų tipų studentai: 1. SDS (Students for Democratic Action) nariai; 2. liberalai reformistai ir 3. juodieji studentai, t. y. Afro-American Union ir pan. juodųjų organizacijos. Labiausiai masiniai streikai ir boikotai buvo tie, kuriuos organizavo šių trijų grupių koalicijos. Labiausiai aštrūs — tie, kuriuos kurstė vien SDS ar juodieji studentai.

Šių trijų studentų tipų tikslai nevienodi, nors kai kurie tų tikslų sutampa. SDS yra tikri revoliucionieriai, socialistinių ir komunistinių nusiteikimų; kai kurie jų gal klauso Maskvos, bet dauguma — maoistai ir anarchistai, mūsiškai kalbant, nihilistai. SDS tikslas — su-revoliucinti JAV visuomenę, suskaldyti ją į du polius — SDS ir liberalus reformatorius, kuriems SDS vadovautų, ir į konservatorius - kapitalistus, tuo būdu eliminuojant reformacinį ir konstitucinį vidurio sluoksnį, kuris nori reformų esamos santvarkos dėmuose. SDS kiekvieną dieną randa naujų reikalavimų ir jų vis ras, kadangi jų tikslas nėra atsiekti reformų, bet išnaudoti kiekvieną nepasitenkinimą "valdančiajai" grupei ir sistemai sunaikinti.
Reformistai siekia įvairių tikslų. Jie prieš Vietnamo karą. Ši problema yra iškilusi ir daugely lietuvių šeimų. Jie dažnai pasisako prieš CIA, prieš vadinamą militarinį - industrinį kompleksą. Jie taip pat reikalauja daug daugiau teisių studentams universitetuose.

Juodieji studentai siekia savų tikslų: jiem rūpi išgauti juodųjų studentų ir JAV juodųjų kultūros atskirumo pripažinimą; jie norėtų į-steigti JAV universitetuose mažus juodųjų universitetus, kuriuose jie, valdžios išlaikomi, galėtų organizuoti revoliuciją, kad juodieji galėtų pasiekti valdžios. Todėl jie reikalauja, kad universitetai turėtų atskiras juodiem studentam priėmimo įstaigas, atskiras amero-afrikines studijas, atskiras juodų studentų imi jas (t. y. socialinius klubus). Jie nori totaliai kontroliuoti afro-amerikinių studijų programą ir profesūrą. Jie reikalauja stipendijų (kad baltieji "atlygintų" už jų protėviams padarytas skriaudas) ir t.t. Jie siekia segregacijos išvirkštine prasme.

Šių studentų grupių keliamus neramumus dažnai paremia — ir organizuoja — tam tikra profesūros dalis. Žinomas filosofas Sidney Hook yra apie tai kalbėjęs viešai ir tai pritaikęs Kolumbijos un-to atvejui. San Francisco valstybinės kolegijos prezidentas Hayakavva (žinomas semantikos specialistas) tai visą laiką pabrėžia. Tačiau profesūra bei universitetų prezidentai dažnai apie tai nenori girdėti.

Dažnai tie neramumai vyksta tuo pačiu laiku ir dėl tų pačių dalykų. Tai kelia įtarimą, kad tuos neramumus organizuoja koks bendras revoliucinis komitetas. Kiek čia tiesos, sunku pasakyti, bet, tur būt yra.
SDS iki šiol bandė — ir gana sėkmingai — paimti visos studentų revoliucijos organizavimą į savo rankas ir naudoti reformistus bei juoduosius studentus savo tikslams. Jau pradeda matytis, kaip reformistai ir juodieji šiek tiek ima atsipeikėti, bet ar iš SDS glėbio pajėgs pasprukti — tai ir klausimas.

2. Kokia šiuo reikalu yra studentų daugumos nuomonė (ar jie aktyvistams simpatizuoja, ar juos tik toleruoja — ar yra didesnio pasipriešinimo studentų tarpe prieš aktyvistų metodus)?

B. Ciplijauskaitė: Iš maždaug 50 studentų apie trys simpatizuoja, kiti nelabai net domisi.

I. Gražytė: Aktyvistai beveik visados yra mažuma. Anoniminėj studentų masėj jų grupė turi savo gana griežtus reikalavimus, elgesio kodą ir vadovo aroganciją. Didžioji studentų dalis prieš juos lieka žiūrovais — viena iš jų mėgiamiausių rolių. Kalbant apie simpa-tizavimą ar toleravimą, reikia atsiminti, kuo šių dienų studentas yra išdidus — tuo, kad jis tiki absoliučiai tiesiu žodžiu ir leidžia kiekvienam save išreikšti priemonėmis, kurias jis pasirenka. Abejose sąvokose slepiasi daug iliuzijų. Reikia atsiminti, kad atskirti tiesą nuo jos imitacijos nėra lengva kartai, kurią nuo mažens bombarduoja idėjų ir įvaizdžių masė ir kuri auga visuomenėje, kurioj forma daug svarbesnė už esmę.

R. Kriaučiūnas: Daugumos nuomonė? Didelė dauguma lieka nuošalyje, bent riaušių užuomazgoje. Riaušininkų provokacijos ir policijos atkirtis dažniausiai sukelia simpatijas riaušininkams nuošalyje esančių studentų tarpe. Didesnio pasipriešinimo prieš aktyvistų metodus kaip ir nėra, nors paskutiniųjų poros savaičių būvyje jie jau mezgasi.

A. Liulevičius : Atrodo, kad studentų dauguma yra įsitikinusi, kad universitete jie irgi turėtų gauti žodį — jie norėtų jaustis lygiateisiais universiteto bendruomenės nariais, ne tik laikinais praeiviais. Aktyvistų ideologinė motyvacija studentų daugumai tolima — šiaip ar taip, dauguma studentų ateina į universitetą išmokti amato. Aktyvistų taktika — iššaukti žiaurią reakciją iš universitetą valdančiųjų, kad ne-apsisprendusieji iš pykčio stotų revoliucijos pusėn.

J. Navickas: Reformoms simpatizuoja beveik visi studentai, tačiau tik labai nedidelė mažuma pritaria brutaliesiems riaušininkams ir jų metodams. Dauguma jaučia, kad atkaklioms grumtynėms stinga orumo, kultūros ir paprasto žmoniškumo. Vis dėlto didesnis ir efektingesnis pasipriešinimas prieš aktyvistų - riaušininkų metodus ir priemones yra retai sutinkamas dalykas. Toks pasipriešinimas net paprasto protesto forma beveik neegzistuoja.

A. Paškus : Studentų daugumos nuomonė? Pasyvi ir apatiška. Dauguma nepritaria nei radikalų taktikoms, nei reikalavimams. Bet kur paliečiamos studentų teisės, šoka jų ginti. Ir dauguma, atrodo, nusiteikusi prieš autoritetą. Yra pasipriešinimo prieš aktyvistų metodus. Deja, jis dar silpnas ir ne visur efektingas. Konservatyviuose universitetuose, kaip. pvz., šv. Jono New Yorke, pasipriešinimas radikalams labai stiprus. Veteranų grupė, pvz., neleistų jokios kairiųjų demonstracijos. Vadovybė su policijos pagalba turi ginti saujelę kairiųjų demonstracijose.

R. Sealey : Studentų didelė dauguma yra paveikta dviejų norų. Tiedu norai, nors nevisai suderinami, neskaldo studentų į dvi grupes, o lieka gyvi tų pačių asmenų galvosenoje. Iš vienos pusės, studentai nori ramiai tęsti lavinimąsi, nieko bendro neturėdami su neramumais. Antra vertus, studentai, būdami liberalinės profesūros įtakoje, prileidžia, kad kiekvienas triukšmingai skelbtas reikalavimas yra gerai pagrįstas. Dėl tos pačios liberalinės įtakos kiekvienas organizuotas pasipriešinimas reikalavimams yra apšauktas fašizmu ir kitais gražiais žodžiais.

K. Skrupskelis: Daug studentų, manau, pritaria; ar jie sudaro daugumą, nežinau. Spėčiau, kad pritarimą iššaukia įvairūs šūkiai, kuriais remiasi daugelio studentų galvojimas: "reikia pasikeitimų", "seniai mūsų nesupranta", "studentai turi ginti savo teises" ir pan.

V. Skrupskelytė: Nors demonstracijas ruošia mažos (50-100 žmonių) aktyvistų ar SDS grupės, jos pajėgia išjudinti didžiąją studentų daugumą. Tiesa, dauguma studentų SDS nepritaria, organizacijos aplamai nemėgsta, ją kritikuoja ir beveik visada atmeta jos veikimo metodus; tačiau, iš antros pusės, konfliktui iškilus, bent pusė ar net trys ketvirtadaliai studentų pasisako už aktyviųjų remiamas pozicijas ir todėl tikroji problema Oberline yra ne SDS, bet bendrosios studentų nuotaikos.

A. Sužiedėlis: Kaip tik todėl sukilimuose reiškiamam pasipiktinimui yra gan plati dirva studentų tarpe. Patys maištai sukeliami kelių ar keliolikos radikalų — kartais nuoširdžiai įsitikinusių savo teisybe, kartais maištininkų profesionalų, kurie siekia sugriauti visą dabartinę sistemą. Bet maištaujantiems prijaučiančių yra labai didelis skaičius, nes didelis skaičius yra nusiteikę piktintis pasaulio nege^ rovėmis. Tačiau gi toji didžiuma, nors veikiai linkusi piktintis, toli gražu nėra linkusi griauti. Kada jau pats maištas virsta negerove — kitų teisių ir laisvės pažeidimu, tai dauguma nuo maištininkų atsiriboja. Pastaruoju metu vis daugiau tai buvo galima pastebėti, ir todėl, mano nuomone, aršiausią maištų epidemijos fazę jau esame pergyvenę, nebent Kongresas ir valdžia imtųsi represinių priemonių ir tuo iššauktų naują pasipiktinimo bangą.

V. Vardys: Kaip ir streikai bei boikotai, taip ir jų parama krašte nevienoda. Daugiausia triukšmo randame "liberaliniuose" universitetuose, t. y. tuose, kur liberalų intelektualinė mintis iki šiol dominavo. Regionalinis ar urbanizacinis aspektas, mano manymu, yra antriniai. Todėl mažiau triukšmo buvo pietų ir pietvakarių universitetuose, kaip, pvz., maniškis, o labai daug tuose, kur ilga ir gili liberalinė tradicija. Nemaža atvejų tokie universitetai miestuose, tačiau daug jų, kaip Kalifornijos untas Berkeley, nedideliuose ar visai mažuose miestuose. Tuose universitetuose, pvz., Madisone-Wisconsine, nemažom progom riaušes rėmė tūkstančiai studentų. Panašiai buvo ir Harvarde, kol reformistai atskilo nuo SDS. Masės studentų neremia tų streikų ir pan. Tačiau tos masės nediktuoja nei politikos, nei tvarko gyvenimą.

3. Kokia šiuo atžvilgiu esti profesūros rolė ir kokios nuomonės reiškiasi profesūroje?

B. Ciplijauskaitė: Profesūra—"senior staff" — tęsia darbą, stengdamasi ignoruoti "sukilėlius".

I. Gražytė: Trumpai tariant, profesoriai praleidžia be galo daug laiko diskutuodami studentų problemas, kai tuo tarpu būtų nepalyginamai naudingiau koncentruotis į gilesnį dinamiškesnį ir humaniškesnį klasėje dėstymą. Profesionalų labai daug, tikrų mokytojų mažai. Mokytojas kuris tiki savo darbu, žino, kas jis yra. Profesionalas suka galvą, bandydamas surasti sau identifikaciją - rolę. Vieni bėga ir užsidaro laboratorijoj arba bibliotekoj, kiti metasi į studentų tarpą, ploja visiems per petį ir nori vaidinti "vyresnįjį brolį". Studentai, būdami jautrūs netikriems fasadams, atmeta ir vieną, ir kitą.

R. Kriaučiūnas: Rodytųsi, kad dauguma profesūros stovi nuošaliai. Tačiau saujelė aktyvistų savo įtaka neretai atsveria pasyviųjų profesorių mases, taip, kad gaunasi įspūdis, kad dauguma profesorių eina iš vien su riaušininkais.

A. Liulevičius: Daugumas profesorių prisirišę prie universitetinio gyvenimo, todėl jie instinktyviai spiriasi studentų bandymams naudoti universitetą tik kaip įrankį revoliucijai. Iš antros pusės, daugelis taip pat jaučia, kad universitetas kaip institucija turėtų elgtis "moraliai": universitetas turėtų neapsiimu karinių kontraktų, nesusirišti su CIA, neruošti karininkų kadrų. Aplamai paėmus, vieninteliai studentų revoliucionierių draugai tėra pačiame universitete.

J. Navickas: Profesūra brutaliesiems aktyvistams nepritaria ir jų veiksmų neužstoja. Tačiau ir dėstytojai yra "gundomi". Jie jaučiasi vadovybės nustumti į paprastų valdininkų vietą, be teisės dalyvauti universiteto valdyme ir tvarkyme. Yra vis daugiau kalbama apie vykdomąją universiteto tarybą (Faculty Council as the supreme governing body, not in the administrative sense, but in policy-planning for the university).

A. Paškus : Paprastai beveik kiekviename universitete yra įtampa tarp administracijos ir profesūros. Užtat studentų streikus ir riaušes ne vienas profesorius bando išnaudoti savo pozicijos pagerinimui. Kai kur, pvz., Kolumbijos un-to profesūra pasirodė apatiška riaušėms ir su universiteto tuolaikiniu prezidentu nesolidarizavo. Pačiuose garsiausiuose ir didžiausiuose universitetuose asistentai ir jauni instruktoriai beveik išimtinai solidarizuoja su streikininkais, riaušininkais. Kairioji profesūra visuomet išeina su studentais prieš valdžios užsienio politiką, pvz. Vietnamo karą. Aplamai, man regis, be profesūros aktyvios pagalbos ir apatijos vargu ar studentų riaušės būtų galimos.

R. Sealey : Profesorių tarpe vyrauja liberalizmas. Politinis liberalizmas gimė XIX a. Europoje; pagal marksistų posakį, jis kartojosi kaip tragedija vokiečių Weimaro respublikoje ir tebesikartoja kaip farsas JAV-bėse. Profesoriai sakosi nenorį riaušių universitetuose, bet kilus riaušėms jie rėkte rėkia, kad policija turėtų būti pašalinta. Kai kurie profesoriai nepritaria tiems reikalavimams, kurie gali žaloti mokslo eigą, bet beveik visi yra pasisavinę buvusių Rusijos liberalų nuomonę, kad kairėje negali būti jokio priešo. Savo pažiūras į universiteto tvarką profesoriai dažniausiai išreiškia akademinės laisvės šūkiu, o JAV-bėse tas šūkis reiškia: "Neapkęskime dėdės Samo".

K. Skrupskelis: Idealiai žiūrint, profesūra turėtų stengtis mažinti studentų ner-vuotumą ir sklaidyti liguistas nuotaikas. Jos uždavinys būtų versti studentus žiūrėti į įvykius dalykiškai ir su sveiku protu. Deja, gana daug iš profesūros tiek pat serga, kiek ir jų studentai. Tačiau įvykiai Cornell daugelį nugąsdino, ir vis dažniau girdisi balsai, net ir iš vadinamųjų liberalų tarpo, kad vieną dieną reikia užbaigti policijos priemonėm, jeigu kitaip negalima.

V. Skrupskelytė: Šiais metais profesūra bandė tarpininkauti tarp studentų ir administracijos, dažnai keitė nuomonę ir neįtiko nei studentams, nei administracijai. Truputį daugiau nei pusė profesorių laikomi konservatyviais ir diskusijų bei balsavimo metu remia administraciją. Likę simpatizuoja studentams, bet retai kuris pritaria ekstremistų taktikai. Truputį perdėjus, galima sakyti, kad nemaža profesorių asmeniniam kontaktui su studentais skyrė tiek pat laiko, kiek dėstymui klasėse.

A. Sužiedėlis: Profesūroje yra gana vieninga nuomonė dėl dviejų dalykų: viena, ji svariai stoja progreso, akcijos pusėje, taigi rezoliucijomis ir kitais būdais reiškia tą patį pasipiktinimą pasaulio negerovėmis; antra, ji beveik tiek pat svariai pasisako ir už tvarką, prieš chaosą, instinktyviai būkštaudama bet ko, kas drumsčia akademinę ramybę, o maištai gi drumsčia. Užtai įdomu pasekti, kad vienur profesūra, rodos, gina maištininkus, kitur gina jų malšintojus. Prasmingam įsiterpimui profesūra nėra pasirengusi, ir todėl kiekvienam atvejy labai daug priklauso nuo to, kas už kokią motinos meilę karščiau paagituoja profesūros susirinkime — ar už laisvę protestuoti prieš pasaulio neteisybes, ar už laisvę ir teisę netrukdomai dirbti akademinį darbą. Ilgainiui profesūros rolė šitame reikale didės — turėdami pakankamai laiko, profesoriai sugalvos mažiau ar daugiau saliamonines išeitis, pasiūlys procedūras maištininkams disciplinuoti ir, jų mažiau ar daugiau laikydamiesi, palenks protingon linkmėn studentų daugumą, ir tuo tie maištai baigsis. Tuo tarpu tačiau profesūros nesiorientavimas yra toji spraga, kuri maištininkams labai paranki.

V. Vardys: Kiekviename universitete, kur yra vykę neramumai, dalis profesūros ėjo kartu su triukšmadariais. Minėjau Hooko nuomonę apie Columbia ir Hayakawos apie San Francisco. Šitai pasitvirtina iš patirties. Studentų revoliucija nėra vien tik studentų. Tačiau profesūros nuomonės yra įvairios, priklauso nuo politinių bei pasaulėžiūrinių pažiūrų. Konservatoriai profesoriai — tokių tačiau nėra daug — labai seniai pasisakė prieš riaušes. Liberalai — tokių dauguma — iš pradžių rėmė, tačiau vidurio liberalai dabar atsimetė. Riaušėms remti likosi tik kairieji — ir gerokai —liberalai profesoriai. Kai vidurio liberalai įvairiose mokyklose atsimetė nuo SDS ir jų koalicijos rėmimo, SDS ir revoliucionieriai labai pyko. Paskutiniu metu todėl matome, kad daugely universitetų studentai visų pirma "baudžia" tuos liberalus, prie kurių kojų yra sėdėję paskaitose, iš kurių daug ko yra išmokę ir kuriuos dabar kaltina nepasidarant logiškų išvadų iš savo pačių mokslo ir todėl laiko savotiškais išdavikais. Čia turime dostojevskišką istoriją iš "Biesų". Tenai tai Verchovenskio ir jo jaunosios kartos istorija; Amerikoje jinai irgi tikra.

4. Kokių priemonių imasi universitetų vadovybės išvengti tokių konfrontacijų (ne tiek paskiros krizės atveju, bet daugiau ateities perspektyvos atžvilgiu)?


B. Ciplijauskaitė: Bandoma kai kuriuos reikalavimus patenkinti; iš antros pusės, parodoma studentams, kad bet kokios riaušės nebus toleruojamos.

I. Gražytė : Tarp administracijos ir profesūros neturėtų būti didelių nuomonių skirtumų, bet, kaip gerai žinoma, jos retai būna bendras frontas. Administracija žino studentus kaip organizacinį vienetą, skaičius, prie kurių prijungtos užpildytos blankos. Mūsų laikų milžiniškuose universitetuose kitaip būti ir negali. Profesoriai pažįsta (bent turėtų pažinti) savo studentus. Žaibo greitumu besikeičiančiose aplinkybėse administracija vejasi studentus, ir dažnai problemos pasidaro aktualios tada, kai jau pradeda byrėti langai. Profesoriai dažnai bando atidaryti administracijai akis prieš krizę, daugiausia be rezultatų. Kiekviena mokslo institucija turi tikslą, principus ir struktūrą. Pirmieji ir svarbiausi du turės būti studentams išaiškinti. Struktūros apgynimo neužteks.

R. Kriaučiūnas: Kokios priemonės išvengti konfrontacijų ateityje? Kai kuriais atvejais kapituliuota (iš administracijos pusės); išimtiniais atvejais nesileidžiama į kalbas arba bent nepasiduodama grasinimams; dažniausia pasiekiamas kompromisas, kuris pilnai nepatenkina abiejų pusių. Studentai įsileidžiami į akademinius komitetus; kai kuriais atvejais atimtas ROTC akademinis statusas; steigiama juodųjų kultūros sekcijos; atšaukiamos sutartys su Gynybos departamentu; keičiami kursai ir jų apimtis; įvedami dialogai tarp studentų ir profesorių, nors krizės ir nebūtų. Nusileidimai ar kompromisai kai kurias grupes (pvz., SDS) daugiau erzina, negu juos linksmina, nes vienas iš jų tikslų yra universitetą (kartu su daugeliu kitų institucijų) sugriauti, o ne atremontuoti.

A. Liulevičius: Universitetas atsisako anksčiau užimtos "tėviškos atsakomybės" rolės studentų atžvilgiu. Šis prasme artėjama prie europietiško universiteto pavyzdžio. JAV dar revoliucionieriškai skamba reikalavimas, kad studentai patys valdytų savo bendrabučius — Skandinavijoj tai jau priimtas dalykas, ir universitetai su tuo neturi bėdos. Ta prasme JAV universitetų administracija dar turi daug galimybių duoti studentams savivaldos sričių. Po kiekvienos konfrontacijos daugiau savivaldos ir suteikiama. Žvelgiant į ateitį, atrodo, kad universiteto vadovybė mažiau reikalo ras tvarkyti vidaus discipliną — ir universitetui galios civilinės teisės tvarka: su pikto būdo studentais bus tvarkomasi teismo, ne policijos ar disciplinos komitetų pagalba.

J. Navickas: Man atrodo, kad universitetų vadovybės beveik neturi jokių efektyvių priemonių konfrontacijoms ir grumtynėms išvengti, nes nuolatos siūlo taikingą pokalbį universiteto sąvokai iš naujo apspręsti. Taigi, universitetų, vadovybės lyg ir prisipažįsta, kad daug ką reikia keisti ar modifikuoti.

A. Paškus : Paskiros krizės atveju beveik jokių. Nuolaidos, pasitarimai, pažadai ir kritiškiausiu atveju policija. Ateities perspektyvos atžvilgiu: mokslo programų reforma, daugiau savivaldos studentams jų pačių reikaluose. Aktyvus studentų balsas universiteto vadovavime ir programų nustatyme. Glaudesnis profesūros - studentų ir studentų - administracijos bendradarbiavimas. Žodžiu, bandoma atidaryti kanalus komunikacijai iš apačios.

R. Sealey : Beveik visada universiteto vadovybė — vadinamoji administracija — yra parinkta iš to paties ar kitų universitetų profesūros ir laikosi tų pačių liberalinių pažiūrų. Kilus neramumams, ji stengiasi išlaikyti šiokią tokią tvarką įvairiomis gudrybėmis, bet ji nepasižymi jokia savarankiška galvosena nei neabejoja seniai dėvėtais akademinės laisvės šū-kiais. Gi administracijos vadas — prezidentas ar kancleris — yra atsakingas prižiūrėtojams, kurie vadinasi "regents", "trustees", "overseers" ar pan. Prižiūrėtojai yra nepriklausomi nuo universiteto ir ne visi iš jų būna liberalizmo paveikti. Kai kurie iš jų mano, kad komunizmas nėra rojus ir dėdė Šamas nėra velnias. Kitaip tariant, prižiūrėtojai yra atviri naujoms idėjoms, ir vien iš jų tegalima laukti, kad į universitetus būtų įvestas inteligentiškumo mažmožis. Bet prižiūrėtojų komitetai retai susirenka.

K. Skrupskelis: Ką kiti universitetai daro, iš tikro ir nežinau. Šičia un-to prezidentas pareiškė, kad smurto netoleruos ir kilus incidentams leis įstatymams veikti savo keliu. Įsteigtos profesūros ir studentų komisijos skundams ištirti ir švelninti iškilusius konfliktus.

V. Skrupskelytė : Kolegijos vadovybė, t. y. prezidentas ir jo patarėjų komitetas, bando du visiškai skirtingus metodus: griežtai elgtis su tais, kurie nusižengia nustatytoms, Itonfrontacijos metu pakartotinai aiškintoms taisyklėms ir, antra, kviesti studentų atstovus pilnateisiais įvairių kolegijos komitetų nariais, tuo būdu juos įjungiant į svarbesnius kolegijos organus.

A. Sužiedėlis: Žiūrint į visą šitą reikalą, nereikia visgi neatsižvelgti ir pozityviosios maištų pusės. Komunikacijos revoliucija, kuri, mano nuomone, yra kaip tik jaunimo nerimasties pagrinde, reikalauja didelių reformų ne vien politinėje ir socialinėje plotmėse, bet taip pat ir pačių universitetų struktūroje ir funkcijose. Nors iš maištininkų konstruktyvių pasiūlymų universitetų vadovybes paprastai negauna ir nelaukia, daug kur bandoma ieškoti naujų būdų, naujų metodų spręsti toms universitetų problemoms, dėl kurių studentai iš tiesų galėtų su geru pagrindu maištauti. Užsisenėjusi tvarka — paskaitos, "kreditai", egzaminai, kuri nustumia studentą į pasyvią mokinio rolę, neatitinka komunikacijos epochos iššūkio aktyviai gyvenimo vyksme dalyvauti, į kasdienos įvykių tėkmę į-sijungti. Pačių studentų perteklius atskiedžia ir nuasmenina jų santykį su profesoriais, ypač kai pastarieji, tiesiogines pareigas sumažinę iki minimumo, imasi spręsti pasaulio problemų arba apsikrauna pelningomis konsultacijomis ir tyrinėjimo darbais. Kur studentams sudaroma proga prasmingai dalyvauti šitų problemų sprendime, įtampa ir potencialas maištavimui kur kas mažesnis. Kai kam juokingi atrodo studentų reikalavimai balso profesūros parinkime, kursų programų nustatyme, ir iš tiesų kai kurie tų reikalavimų nerimti. Bet tai tik jaunatviškos bravūros fasadas; jį praskleidus ir su garsiai šaukiančiais į kontaktą suėjus, matai ir daug nuoširdaus noro konstruktyviai dalyvauti universiteto gyvenime, ne vien pasyviai pro jį praeiti. Komunikacijos amžiaus vaikai neperneša uždarumo — uždarų profesūros posėdžių, uždarų "trustees" susirinkimų, slaptų kontraktų ir t.t. Jaučiama todėl linkmė daug kur studentus įjungti į sprendimų aparatą — jų atstovai dalyvauja akademiniuose senatuose, disciplinos komitetuose, paskirų departamentų profesūros posėdžiuose. Kur toks susižinojimas vyksta, radikaliems vadeivoms menka dirva triukšmą kelti.

V. Vardys: Universitetų vadovybės daugumoj stengiasi patenkinti daugelį reikalavimų. Tai yra savotiškas appeasement, ir ateičiai iš to gali nebūti nieko gero, nes revoliuciškai nusiteikusiam jaunimui parodo, kad šautuvo buože pamojavus galima gauti daugiau nei taikiais demokratiniais būdais. Kai kurie universitetai bando reformuotis, a. studentus įtraukdami į universitetų valdymą (kai kur studentams norima duoti lygias teises su profesūra), sukuriant aiškią universiteto bendruomenės sistemą, kurioje būtų aiškiai nusakytos ir laiduotos teisės skųstis ir pasiekti reforminių rezultatų taikiu būdu. Yra universitetuose dalykų, kurie reformuotini. Man atrodo, kad nemaža studentų triukšmo yra kilę vien dėl to, kad dešimtmečiais Amerikos universitete studentas buvo traktuojamas kaip Lietuvoj gimnazistas, ir dar prasčiau: negalėjo gyventi, kur norėjo; jei gyveno un-to bendrabuty, turėjo aibę nereikalingų ir varžančių taisyklių; net silpno alaus išgerti nerasite universitetiniuose restoranuose (išskyrus porą išimčių); universitete, ypač po karo, prie savo profesoriaus prieiti studentas dažnai rado neįmanoma ir t.t. Tad Amerikos un-te reformos reikia, t. y. seniai reikėjo. Gaila, kad jinai ateis tokiu būdu, kaip dabar, ir sukomplikuota politinių dalykų ir pažiūrų, kurių daugelis neišmintingos.

5. Kokias galima numatyti ilgalaikes pasekmes (universiteto struktūroje, vadovybės - profesūros - studentų santykiuose)?

B. Ciplijauskaitė : Santykiai blogėja; atsakingesni žmonės vadovybėje su laiku praranda norą dirbti ir pasitraukia, ir tuo pasinaudoja jaunesnioji profesūros dalis (instructors ir assistant professors), labiau palanki maištininkams. Tai ypač matyt "faculty meetings" metu: po kelių ar keliolikos daug kas nutaria, kad jau užtektinai laiko sugaišo, ir tada likę revoliucionieriai nubalsuoja ir praveda rezoliucijas, kurios normaliomis sąlygomis nepraeitų.

I. Gražytė: Šiais laikais pranašavimus daryti niekas negali. Manau, kad ateityje universitetai turės pažvelgti faktams į akis ir pravesti reformas. Saldainio į rėkiančią burną į-dėjimo teorija jaunosios kartos yra atmesta. Tiems, kurie dirba su studentais, reikės įrodyti, kad jie į ką nors tiki ir turi vertybių skalę. Jei vietoj vertybių skalės duosime jiems laimėjimo receptą materialistinėj kovoj, krizė blogės kiekvienais metais. Universitetas nėra informacijų perdavimo ir diplomų gaminimo fabrikas. Jei studentų protestas nukreiptas prieš visuomenės ir institucijų nužmoginimą, reikės prieš jį kovoti, keičiant struktūras, bandant duoti studentui sąlygas identifikuotis su grupe ir grąžinant profesorių į klasę.

JI. Kriaučiūnas: Ilgalaikės pasėkos: gali pasunkėti finansų teikimas, ypač privačiuose universitetuose; dėstomieji dalykai ir duodamieji laipsniai pasidarys pragmatiškesni, ypač humanitariniuose ir socialiniuose moksluose. Pastebėtina, kad daugumas streikuotojų kaip tik ir yra iš šių fakultetų. Vyresniųjų akyse gali sumažėti mokslo vertė ir spaudimas savo vaikus siųsti universitetan, ypač kuris pagarsėjęs revoliuciniais sąjūdžiais. Jau dabar ne vienas prasitaria,kad "ar verta vaiką gadinti, duodant jam išsimokslinimą?" Tokie rūpesčiai daugiau girdimi konservatyviųjų sluoksniuose. Profesūros - studentų santykiai gali pakrypti intymes-nėn pusėn. Vietoje mokytojo - mokinio lauktina vyresniojo - jaunesniojo brolio modelio.

A. Liulevičius: Universitete svaresnį žodį turės studentai. Dėstytojai turės labiau pasitempti, nes jų profesinė ateitis priklausys ir nuo studentų atsiliepimo: tai ypač apsunkins gyvenimą jauniesiems fakulteto nariams, kurie turi užsirekomenduoti savo moksliniu darbu tiems, kurie jų darbą vertina. Aplamai paėmus, universiteto ateitis neatskiriamai susieta su krašto ateitimi: jei bus baigtas Vietnamo karas, jei bus su didesne energija mestasi įgyvendinti krašte socialines reformas, jei politinių vadų tarpe atsiras charizmatinių asmenybių, tai universitetuose gyvenimas bus ramesnis, bet vis tiek įdomus. Tačiau jei dėl dabartinių įvykių bus bandoma studentų sąjūdžius užslopinti jėga iš viršaus, gali vykti sprogimas, kuris įstengtų su-paraližuoti visą krašto aukštojo mokslo sistemą. Atrodo, bent šiuo metu, įsikišimas iš šono būtų tikrai žalingas.

J. Navickas: Riaušininkai, demonstratoriai ir protestų reiškėjai universitetus smarkiai supurtė, o jų darbo vaisiai pamažėl pradeda ryškėti. Turiu galvoje vadovybės sutikimą steigti įvairius komitetus, kurie atidžiai išstudijuotų universiteto struktūros, promocijos ir mokslo programos klausimus. Galime labai drąsiai spėti, kad ateityje studentai ir profesūra turės daug svaresnį balsą universitetų administravime.

A. Paškus : Man regis, kad ateities universitetuose studentų balsas labai pasvarės. Profesorių įvertinime studentų nuomonė bus svari visuose universitetuose. Administracijos galia turėtų sumažėti. Profesorių santykiai su studentais suasmeniškės. Daugiau sintetinių, tarpdisciplininių kursų bus įvesta. Indoktrinacija ir profesorių "visagališkumas" klasėje sumažės. Laikinai išorinis spaudimas gali ir sunaikinti universiteto "autonomiškumą".

R. Sealey : Labai abejotina, ar bus didesnių pakeitimų. Kalifornijos universitete Berkeley neramumai seniai įkyrėjo daugumai studentų ir profesorių, bet jie vyksta toliau, nes liberalizmas šventai tiki, kad į triukšmingai išreikštus reikalavimus reikia atsiliepti teigiamai.
Greičiausiai organizatoriams nerūpi keliami klausimai ar reikalavimai; jie siekia tiktai neramumų.

K. Skrupskelis : Kuria kryptimi visa tai universitetus veda? Iš pagrindų puolami universitetų vertybiniai pagrindai. Studentų reikalavimai, jeigu jie būtų priimti, verstų universitetus atsisakyti kultūrinių vertybių ir pasimesti dienos įvykiuose. Organizacinėje plotmėje atsiveria galimybės dar vienam demagogų būriui pasireikšti ir terorizuoti tuos, kurie su jais nesutinka.

V. Skrupskelytė: Artimoj ateity aktyvieji studentai atkakliai bandys kolegiją paversti bendruomene, kurioje profesūra ir studentai dalyvauja lygiomis teisėmis. Jei tai pavyktų, kolegijos intelektualinis lygis stipriai kristų — jau ir šiuo metu intelektualo tipas Oberline vis rečiau sutinkamas. Dauguma studentų bandys keisti kolegijos struktūrą ir mokymo metodus, panaikinant egzaminus, pažymius, formalias pamokas ir t.t. Iš antros pusės, studentų tarpe vis daugiau nuovargio ir sunku įsivaizduoti, kad aktyviųjų planai pavyktų. Pagaliau jaunųjų nuotaikos taip greit keičiasi, ir sekančių metų pirmokų klasė gali kolegijon atvesti dar vieną, naują tipą. Juos aprašyti iš anksto sunkoka, tačiau, tur būt, jie ir vėl bus idealistai, iešką vertybių, jautrios, bet nedisciplinuotos sielos žmonės. Kolegija, kuri tegali būti mokslo institucija, jiems turės atstoti ir šeimą, ir bažnyčią.

A. Sužiedėlis: Vykstantieji maištai taigi yra paskata universitetams pasiskubinti su reikiamomis reformomis. Tų reformų neatneš nei maištautojai, nes jie težino, kaip griauti, o ne statyti, nei valdžios kontrolė, nes ji visuomet linksta į sustandartinimą, o tai būtų akademinei bendruomenei karstas. Tarp maištų Scilės ir valdžios įsiterpimo Charibdės kiekvieno universiteto likimą tenka vairuoti jo vadovybei. Kur universiteto prezidentas sumanesnis, kur jis turi daugiau pasitikėjimo studentuose ir užnugario profesūroje, ten mažiau krizės ir konvulsijos. Šiaipgi  reformos, kokios jos būtu, ateis palengva, kada atsakomybėn įaugs dabartinė jaunoji karta, užklupta komunikacijos amžiaus, apsvaiginta informacijos ekspliozija ir pasipiktinusi netobulu pasauliu.

V. Vardys: Čia jau spekuliacija. Pasekmės priklausys nuo universitetų ir nebus vienodos. Aplamai tariant, pačiuose universitetuose lauktina, kad studentai turės daugiau balso universiteto tvarkyme (gal bus net ir ekstre-minių atvejų) ir daugiau laisvės tvarkyti privatų gyvenimą. Profesūros ir studentų santykiai ilgą laiką liks neaiškūs. Universitete ir visuomenėje — lauktina dar vieno ir labai žymaus pasikeitimo. Jį labai gerai ir vaizdžiai yra nusakęs Howard K. Smith, ABC komentatorius. Jo nuomone, dabartinės studentų revoliucijos rodo, kad Amerikos liberalizmas vykdo savižudybę. Neramumai yra liberalizmo išauga; dabar revoliucionieriai nori nušvilpti kaip nebetinkamą ir tą tradicinį liberalizmą, kuris juos išaugino. Kai kur liberalai nepakankamai atsiriboja nuo tokio radikalizmo. O svarbiausia, pasirodo, kad jie patys nepajėgūs sutvarkyti savo vaikų ir gali nuo jų rankos žūti. Charakteringa, kad knygų rinkoje jau pasirodė veikalai apie liberalizmo žlugimą. To neno-rėkim, nuo jo žlugimo visi būsim neturtingesni; tačiau kaip efektyvus operatyvinis instrumentas ir ideologija, Amerikoje formuotasis liberalizmas išgyvena didelę krizę; tur būt, atgyveno ir savo dienas. Tačiau tikėkim, kad iš to nebus naujų ekstremizmų, bet kad pozityvio* ji liberalizmo patirtis bus inkorporuota į naują Amerikos intelektualų pasaulėžiūrą, kuriai truks, aišku, daug metų, bet kuri ateis. Kai kas žiūri į šiandieninę universitetinę revoliuciją kaip į naują "maccartizmą". Prieš beveik dvidešimt metų jisai atėjo iš dešinės, gi šiandien — iš kairės. Tie, kurie prisimena ir viena ir kita, galės juos palyginti.
 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai