Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽYGIS Į MĖNULĮ PDF Spausdinti El. paštas

Pirmieji žmonės šią vasarą nusileido ant Mėnulio, įkūnydami seną žmogaus svajonę. Stebėjomės šia kompiuterine kelione, iki sekundžių apskaičiuota ir įvykdyta, kaip numatyta. Juo labiau si kelionė žadino mūsų nuostabą, kad galėjome per televiziją pirmąjį žmogaus pasižvalgymą Mėnulyje stebėti tuo pačiu laiku, kai jis vyko. Todėl jautėmės lyg betarpiški liudininkai.

Žygis į Mėnulį visame pasauly leido žmogui bent porai dienų pamiršti kasdieninius skandalus (kaip šiame krašte tuolaikinę senatoriaus Ken-nedy naktinės puotos tragediją) ir pajusti pasididžiavimo jausmą: štai ką žmogus gali! Šis pasididžiavimo jausmas virto ir naiviu pervertinimo entuziazmu. Būdingai jį išreiškė prezidentas R. M. Nixonas tardamas, kad ši kelionės į Mėnulį savaitė buvo "didžiausia savaitė pasaulio istorijoje nuo pasaulio įkūrimo".

Tokia nebuvo ši savaitė, nors ir kiek ją "is-torintume". Žygis į Mėnulį greičiau tik akivaizdžiai pademonstravo jau pasiektą techninę pažangą, negu pats ją pirmyn pastūmėjo, jai naujų perspektyvų atskleidė.
Nei nuvertinant, nei pervertinant, atliktasis žygis į Mėnulį drauge žmogui liudija ir jo (žmogaus) didumą, ir jo ribotumą, kurių įtampą naujųjų amžių pradžioj ryškino Blaise Pascalis.
Žemė — žmogaus planeta. Bet ir namai atrodo kalėjimu, jei negali jų palikti. Todėl Mėnulio pasiekimas ir buvo interpretuojamas išsilaisvinimu iš "žemės kalėjimo" — pirmą kartą savo istorijoje žmogus pažvelgė į Žemę iš tokio atstumo, kuriame galėjo išvysti jos užtekėjimą ir nusileidimą. Kelionė į Mėnulį iš tiesų paliudijo, kokios nuostabios pažangos žmogus pasiekė.

Tačiau drauge pati žmogaus daroma pažanga liudija ir jo nenugalimą ribotumą. Juo platėja žmogaus žvilgis į visatą, juo ryškėja kad laiko ir erdvės begalybėje esame tik dingstantis taškelis.

Bet dar esmingiau žmogaus ribotumą liudija tai, kad techninė pažanga nieku būdu nereiškia paties žmogaus dvasinės ir moralinės pažangos. Nors ir kokia techninė pažanga pasiekiama, vis vien žmogų vilioja barbariškumas. Tais pačiais metais, kuriais buvo rengiamasi žygiui į Mėnulį, išsiveržė ir hipiai. Iš vienos pusės, savuoju primityvumo ilgesiu jie liudija, kad žmogui nepakanka tik moderniosios gerovės. Antru gi požiūriu, gal būt, jie yra veidrodis ir daugelio kitų, kurie piktinasi tik skarmalais ar barzdomis, o ne pačiu moraliniu "išsilaisvinimu". Jaudinomės, ar Apollo 11 astronautai nežus savo žygyje. Bet kiek gi tikro susirūpinimo dėl tų, kurie Bia-froje miršta iš bado? Net ir pačioje Amerikoje daugiau šūkaujama dėl 25 milijonų "bado", negu iš tikro rūpinamasi šio krašto žaizdomis.

Todėl dauguma žygio į Mėnulį komentatorių vis pabrėžė, kad iš erdvinio entuziazmo nepa-mirštume protingiau tvarkytis žemėje. Kai kurie tiesiog urzgė, kad erdvės tyrinėjimams išleistąsias sumas reikėjo skirti skurdo pašalinimui. Tai amžina lamentacija tų, kurie visų problemų sprendimą teregi piniguose. Deja, greičiau pagrindinės problemos dėl to ir nesileidžia išsprendžiamos, kad norima jas išspręsti tik pinigais. Tik tada randami problemoms sprendimai, kai iš tikro norima juos rasti.

Techniniai žygiai paties žmogaus neveda pirmyn. Šiuo atžvilgiu būtų naivu ko nors laukti ir iš žygio į Mėnulį. Tačiau būtų svarbu, kad šis istorinis žmogaus išsiveržimas iš Žemės jį paskatintų veržtis ir iš savo prigimtinio egoizmo, stelbiančio žmoguje žmoniškumą. Tegu gilesnis visatos pažinimas skatina žmogų giliau žvelgti ir į save — skaidriau suvokti savo žmogiškąjį pašaukimą.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai