Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MILFORDO GATVĖS ELEGIJOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Ramunė Stanelytė   

Jonas Aistis, vienas pačių žymiausių nepriklausomybės laikotarpio poetų, kaip žinoma, visą laiką aktyviai dalyvavo periodinės spaudos mūšiuose bei polemikose, aštriai, kartais graudžiai, bet visuomet spalvingai pasisakydamas aktualiais dienos klausimais. Mil-fordo gatvės elegijos yra trečia šio autoriaus publicistinės prozos knyga. Pirmoji, Dievai ir smūtkeliai, pasirodė 1935. Joje Aistis, tuomet dar Kossu-Alekdravičius, pirmiausia buvo pilietis, susirūpinęs savo tautos ir jaunos valstybės kasdienio gyvenimo žaizdomis bei negalavimais — patetiškai graudus, entuziastiškas ir be jokių sąlygų tikįs savo krašto didžia misija bei ateitim. Antrojoje, Laike ir žmonėse (be datos), išėjusioje jau Amerikoje, piliečio rūpesčius ir sielvartą išstūmė poeto reminiscencijos — asmeninis laikas ir žmonės, privatus sielvartas ir džiaugsmas. Šioje trečiojoje, Milfordo gatvės elegijose (be datos), tautiečio ir žuvusios valstybės piliečio rūpesčių temos grįžta į pirmąjį planą. Jeigu Dievuose ir smuikeliuose Aistis tenkinosi viešosios sąžinės dezinfekto-riaus bei sanitaro pareigomis, tai Milfordo gatvės elegijose jis dažniausiai kalba kaip tautos tribūnas, nevengdamas nė rūstaus pranašo tono bei pozos.


Literatūros istorijos bėgyje dažnas poetas neatsispyrė pagundai bandyti vadovauti tautai, ir tai pačiais sunkiausiais jos egzistencijos metais. Tokie buvo V. Hugo, A. de Lamartine, S. Petofi, A. Mickevičius, pagaliau mūsų pačių Maironis. Vieni tatai atliko su didesniu, kiti su mažesniu pasisekimu. Bet retai kuriam iš jų pavyko šios rūšies veikla pakelti savo grynai kūrybinių akcijų vertę. Ko verti Aisčio istoriniai bei istoriosofiniai samprotavimai? Ko vertos jo direktyvos politinę bei kultūrinę nepriklausomybę praradusiai tautai? Atsakymą į šiuos klausimus, t. y. recenzento nuomone, turėtų duoti ši recenzija.

Atsakyti į šiuos klausimus nelengva. Ir pirmiausia dėl to, kad Aistis rašo taip, lyg tyčia norėtų susukti galvas savo būsimiems kritikams. Minčių bei idėjų dėstyme jis nepripažįsta jokios metodinės sistemos, jokios dėstymo logikos. Visos šioje knygoje telpančios elegijos, paties autoriaus žodžiais, adresuotais mūsų politikams, išreiškiant, yra "be pradžios ir be pabaigos, be galo ir be krašto". Pradėjęs viena, jis tuojau šoka prie kita, anekdotas veja anekdotą, digresija gimdo dar tolimesnę pagrindinei temai digresiją; dažnai atsitinka, jog prie pagrindinės .temos jis nė nebegrįžta. Todėl jo knygoje, nelyginant bric-a-brac krautuvėje, gali rasti visko: nuo patarimų aktoriams, kaip interpretuotinas Vinco Kudirkos vaidmuo In-čiūros dramoje, iki siūlymo rehabi-lituoti Beriją, nes jis kovojęs už mažumų teises ir dėl to buvęs apšmeižtas ir nužudytas. Turi mažiausia bent du kartu perskaityti, kad susigaudytum šiame sąmojų, citatų bei anekdotų labirinte. Savo minčių dėstymo struktūra, kurią būtų galima pavadinti lyrišku antiintelektualizmu, autorius savotiškai primena Jaroslavo Hašeko šaunųjį kareivą Šveiką: jis visą laiką operuoja tam tikra tautosaka, į visas puses švaistydamasis kon-versacinio repertuaro posakiais, kiekvieną problemą išspręsdamas anekdotu, priežodžiu, šauniu palyginimu etc. Galų gale nutari, jog tai regėjimo padariniai, ir patiki romantišku Aisčio tvirtinimu, jog paprasti žmonės tiktai matą, tuo tarpu kai poetai regį.

Mūsų nuomone, Aistis būtų daug laimėjęs, visą Milfordo gatvės elegijų medžiagą, La Roche-foucauld pavyzdžiu, paleisdamas į pasaulį nepriklausomų refleksijų bei maksimų forma, be rišamojo, t. y. tezinio elemento, kuris, vėl tik mūsų nuomone, yra silpniausias visoje knygoje tiek turinio, tiek formos požiūriu. Atskiri gabalai, neišskiriant nė anekdotų, pasižymi sąmojo lakumu bei psichologiniu įžvalgumu. Pvz., kad ir ši valdininkų charakteristika: "Valdininkai rajus, kaip hienos. Jų nasrai, anot pasakos, nei kuolu neužkem-šami, nei ratu neužsukami. Gogo-lis iš jų šaipėsi, ir visai be reikalo, nes biurokratai nė maž nejuokingi. Jie gajūs, gyvastingi. Kantriai čiulpia valstybės syvus, iki arba patys nukrinta, arba, iščiulpus iš valstybės paskutiniuosius syvus, ši pastaroji, nepakeldama jų krūvio, pargriūva".

Bet kritiko patarimai — kaip oro spėjimai: retai kas jų klauso. Būtų naivu tikėtis, kad Aistis jų paklausytų, kaip lygiai būtų naivu, jeigu jis savo ruožtu jų paklausytų. Patarimas šiuo atveju yra tik metaforinė priekaišto forma.

Mintyse perstačius bei arbitra-riškai susistematizavus įvairiafor-mes ir dažnai prieštaraujančias viena kitai, dažnai neatsimenančias viena kitos Milfordo gatvės elegijų mintis, iškyla į paviršių dvi pagrindinės autoriaus ambicijos: istoriko (hiperistoriko, istoriko istorikams) ir tautos tribūno, tautos pranašo balso, vienintelio teisingojo balso, šaukiančio niekšybės, melo ir išdavystės tyruose, čia pat reikia pastebėti, jog šis dvigubas vaidmuo kelia tam tikrų abejonių. Pirmiausia dėl šių dviejų profesijų nesudarinamumo. Arba — arba: vienas būtinai turi sunaikinti kitą arba, kaip matematikos pliusas su minusu, tarpusavyje susinaikinti. Pranašo duona, palyginti, lengva; reikia tik šiek tiek teatrinės gyslos. Kalbėti apie ateitį lengva. Tatai liudija ir visais laikais gyvenę gausūs aiškiaregiai. Istoriko duona sunki, nes kalbėti apie praeitį, suvokti jos esmę, priešingai, yra be galo sunku. Ne ką lengvesnis ir publicisto (dienos istoriko) amatas.

Istoriją, istorijos pažinimo reikšmę ir pamokomąją jos vertę (kuria šios recenzijos autorius netiki. Žmogus, jo nuomone, visuomet stovi prieš istoriją, t. y. kovos santykyje su istorija — taip, kaip jaunesnė karta stovi prieš senesniąja, ir mokosi ne iš istorijos, ne iš tėvų, bet iš savo pačių skaudžios patirties) Aistis laiko svarbiausiais veiksniais politinio bei kultūrinio tautos gyvenimo dramoje. Jam, kaip Basanavičiui ir aušrininkams apskritai, žmonės, nepažįstą istorijos, tėra vaikai. Gal tai ir tiesa. Deja, perskaičius Milfordo gatvės elegijas, paaiški, jog paties Aisčio galvojimas yra greičiau antiistoriš-kas, negu istoriškas, nes jo istoriniai svarstymai remiasi ne objektyvia faktų bei įvykių interpretacija, bet emocine visuometteisiojo kritika, vokiečių vadinama Besserwisserei: jeigu tada ir tada būtų buvę pasielgta taip ir taip, tai... Dėl to jis lengva ranka kaltina visus ir dėl visko, savuosius ir svetimuosius, šių paskutiniųjų tarpe žydus, kodėl jie nekovoję prieš vokiečius, lyg visa tai būtų buvę taip paprasta ir lengva, kaip dabar patarinėti, etc. Atrodytų, jog pagrindinis Aisčio (istoriko rolėje) tikslas ne įvykių esmės suvokimas, bet rūpestis, kad, gink Dieve, nė viena artimo nuodėmė neliktų neiškelta. Kalbėdamas apie istorinius įvykius, jis arba pasakoja vad. mažajai istorijai būdingus anekdotus, arba be atidairos kaltina, neatsižvelgdamas į jokias aplinkybes bei sąlygas. Taip jis sumariškai puo la Kolupailą už šio mokėjimą prisitaikyti, Garmų už gatvių vardų susovietinimą, Gedvilą už sušukimą: "Tegyvuoja mums laisvę atnešusi raudonoji armija!", visiems jiems prisegdamas niekšų etiketes. Ne mūsų reikalas čia aukščiau minėtus asmenis ginti ar teisti. Be to, tam reikėtų rimtos kaltinamosios arba ginamosios medžiagos. Norėtųsi tik nusistebėti Aisčio, pretenduojančio į istorikus, aistringu neobjektyvumu. Dėl Kolupailos galėtumėm pasakyti, kad Aistis buvo žymiai laimingesnis už šį pastarąjį, nes jis tuo metu Lietuvoje negyveno, ir jam su prisitaikymo problema neteko akis į akį susidurti. Dėl Garmaus: jo vaidmuo gatvėvardžių susovietini-mo istorijoje vargu buvo didesnis už Aisčio suvaidintąjį Kauko alėjos laiptų statyboje. Net Gedvilo atveju Aistis — istorikas turėtų neužmiršti kiekvienam rimtam istorikui privalomo imperatyvo — neaiškinti politinių pareiškimų raidiškai. Aisčio metodu vertinant, į-vairiose skirtingose aplinkybėse padarytus politikų pareiškimus, tostus etc, vargu kuris jų išvengtų kartuvių už tautos išdavimą. Panašiose situacijose, tik išsprendus tokių pareiškimų ir politinių aplinkybių lygtis, galėtų būti surastos nežinomųjų reikšmės. Istoriko uždavinys ne teisti, bet suprasti.

Ypač daug abejonių kelia Aisčio bandymas vadovauti žmogaus ir piliečio laisvių netekusiai tautai, t. y. jo rezistencijos krašte planas, kuriame Milfordo gatvės elegijų autorius eina prie pavojingų simplifikacijų, žiaurių ir kartu be galo neatsakingų. Tas jo planas pirmiausia liudija realybės jausmo stoką. Aistis nesupranta ar nenori suprasti, kad tautos likimas spręsis, viena ar kita prasme vystysis iš tų sąlygų, kokiose ji dabar yra, nors jos ir būtų prievarta primestos. Tai yra dabartinė mūsų tautos realybė. Tad visi planai iš šalies yra ne tik nereikalingi, bet gali būti net žalingi. Partijos pareigūnų likvidavimu, nors ir nesiekiant žemiau rajono sekretoriaus, kaip kad rekomenduoja Aistis, reikalo neišspręsi. Likviduodamas partijos pareigūną, gali sunaikinti lietuvį, kuris daro ką gali esamose sąlygose, anonimiškai, rizikuodamas tautos išdaviko reputacija. Autentiški kovotojai operuoja kovos lauke, ne už tvoros. Tikri herojai yra tylūs herojai. Plepūs herojai yra netikri.

Rezistencijos planą seka kitas — galutinio atsiskaitymo planas, vykdytinas okupantui iš krašto traukiantis ar jau pasitraukus. Kaipgi, Aisčio nuomone, turėtų atrodyti tas galutinis atsiskaitymas? Į šį klausimą leiskime atsakyti pačiam plano autoriui: "Okupanto atveju skrupulų neturėtų būti daroma. Už vieną dantį visus dantis išmalti. Kas bėgs, tebėga, bet liekančių ivanų ar katiu-šų nėra prasmės nei tikslo gailėtis, ir juos reikėtų naikinti čia pat, kaip blakes ar tarakonus. Ne kada nors, bet tą pačią minutę ir toje pačioje vietoje, čia mes turime pasimokyti iš lenkų, kurie pirmaisiais pokario metais "atgautose" žemėse sunaikino apie pustrečio milijono vokiečių (iš tikrųjų — 2,384.000, žr. Eberhard Orth-band: Das deutsche Abenteuer, 1043 p.). Bet nei lenkai dėl to ant čiukuro sulipę nedžiūgauja, nei vokiečiai dėl to kruvina ašara neverkia. Reiškia, esamomis sąlygomis taip reikia, taip ir turi būti. Kada gali — mušk be atodairos, kada tave muša — bėk ir rėk...

O paskui ant gražiai krauju nuplautos žemelės steik naujas dio-cezijas..." Perskaičius šį rūstų ir primityviai žiaurų "paskutinio Teismo" projektą, gerokai atsiduodantį įvykdytais ir neįvykdytais Trečiojo Reicho "endgültige Lösung" planais, nesileidžiant į mo ralinio rango diskusijas, norisi paklausti citatos autorių, ar mes, puoselėdami tokias užmačias, dar turėtumėm teisės skųstis kieno kito žiaurumu? Kas būtų, jei okupantas, norėdamas išvengti pragaištingų šio plano pasekmių jam, pradėtų jį vykdyti pirmas? Kieno rankomis siūlomos skerdynės turėtų būti atliekamos, autorius nenurodo.

Knygoje pilna ir daugiau visokių abejotinos vertės teigimų. Kai kuriais iš jų abejoji dėl to, kad autorius jų nedokumentuoja, nenurodo šaltinių. Toks yra Kotrynos laikų Lietuvos bajorų ir Liaudies seimo paralelėje minimas Stalino atlyginimas po penkis tūkstančius rublių minėtojo seimo nariams už prašymą priimti į Sovietų Sąjungą. Nejaugi viskas dėjosi taip paprastai? Stalinas pasamdė Salomėją Nerį, Liudą Dovydėną, Romualdą Juknevičių etc., jie pabalsavo, ir viskas atlikta. Sunku tikėti, kad realybė būtų buvusi tokia nekomplikuota grynai žmogiškoje plotmėje. Įdomu, ką tuo klausimu galėtų pasakyti Vakaruose gyvenantys buvusieji to seimo nariai?

Milfordo gatvės elegijose ypač krinta į akį prieštaravimai ir kontakto su realybe stoka. Nes kaip kitaip galėtum išaiškinti 1941 birželio mėnesyje išvežtųjų gedėjimą ir tuoj po to sekantį siūlymą re-habilituoti Beriją, kuris tuos išvežimus vykdė? Panašiai aiškintini autoriaus pasisakymai prieš žmogaus laisvę varžančias diktatūras ir lygiagrečiai einantis diktatūrinių metodų aprobavimas. Klasiškas pavyzdys — siūlymas teisti atominės fizikos tyrinėtojus už jų atradimus, bausti ne peilį vartojantį nusikaltėlį, bet peilio išradėją, t. y. persekioti kūrybinę mintį, tuo lyg ir aprobuojant prieš tris šimtus su viršum metų suformuluotą Galileo Galilei teismo nusprendį. Bene ryškiausias kontakto su realybe stokos pavyzdys šioje knygoje yra žodžiai, skirti jaunimui. Skaitant tuos Aisčio žodžius jaunimui, pasidaro nebeaišku, ką jis laiko jaunimu. Kokiam jaunam žmogui galėtų suvirpinti širdį šie "pamokslai iš pakalnės" — išmintis, kurios ištisi kalnai dūlėja vadovėliuose ir skaitymų knygose? Emancipuotas ir revoliucingai nusiteikęs šių dienų jaunimas, net ir diktatūrinėse šalyse nebegalvojantis "galutinio atsiskaitymo" ir "endgültige Lösung" terminais, be abejo, tik pečiais traukys, taip pamokytas.

Įdomiausias Aistis yra ten, kur, nusileidęs iš istoriko bei pranašo tribūnos, kalba apie žmones. Žmonės jam visuomet išeina gyvi, nors ir tragikomiškai gyvi: draugai — nekenksmingi, dažnai naivoki keistuoliai: priešai — kvailiai ir nepataisomi niekšai. Jis kartais tiesiog žavi savo entuziastiška neapykanta (pvz., Liudui Girai, kurį jis tampo su reikalu ir be reikalo) ir nemažiau entuziastišku neobjektyvumu (šiuo požiūriu, jis yra grynų gryniausias lyrikas). Kalbėdamas apie savo kolegas me-muarininkus ir kaltindamas juos objektyvumo stoka, Aistis nė nepagalvoja, jog jis, taip sakydamas, anot pasakos, prašo ugnies, kuomet jo paties namai dega, ir mėtosi akmenimis, pats stiklo name gyvendamas: Aistis į juos panašus kaip lašas į lašą. Ir jis, kaip ir visi kiti memuarininkai, niekur neklydo ir visuomet suvokė tikrąją dalykų esmę. Buvusį Lietuvos kariuomenės vadą generolą Raštikį Aistis vadina miles glo-riosus, užmiršdamas, kad šį "titulą" būtų lygiai gerai galima pritaikyti jam pačiam, miles vietoje įrašant poetą, šalia daugelio kitų dalykų, net ir Kauko alėjos laiptų pastatymas jo nuopelnas! Gal tai iš tikrųjų jo nuopelnas, bet ar būtinai reikia dėl to girtis? Realių nuopelnų istorija niekuomet nepamiršta. Kai dėl gyrimosi, tai mūsų liaudis šiam reikalui turi labai taiklų posakį, kurį, tarp kitko, pats Aistis cituoja, taikydamas, aišku, ne sau, bet kitiems, tad mes čia jo nė nekartosime.

Skaitytoją savotiškai nuteikia Aisčio elegijų visavaldiškas tonas. Niekas mūsų publicistikos istorijoje nėra kalbėjęs iš tokių aukštumų: nei Kudirka, nei Basanavičius, nei Vaižgantas. Posakiais, kaip "jau tada ir tada sakiau" etc. mirgėte mirga visos Milfordo gatvės elegijos. Jis visur kreipiasi tik į tautą, asmeniškai. Aš ir tauta. Viskas vyksta tarp Aisčio ir tautos, viskas mistiškai personališko santykio plotmėje. Perskaičius knygą, sąmonėje nejučiomis įsišaknija abejonė: ar kuklumas iš viso dar tebėra dorybė?
Ramunė Stanelytė


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai