Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
POZITYVIOS MINTYS APIE LENINĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė S. PETRIKONIS   

Yra žmogaus prigimtyje palinkimas į melancholiškas ir liūdnas mintis. Kaip kitaip išaiškinti tai, jog bet kokia spauda, jei jai tik duosi valią, beveik išimtinai užsiima kritika, vienokių ar kitokių nesėkmių aprašymu. Ne kitaip ir su mūsiške emigrantine spauda. Mes su šia padėtimi apsipratome, bet su laisve nesusigyvenusiems tai visgi nervinąs reiškinys. Ne kartą sovietinėje Lietuvos spaudoje teko skaityti liūdnus skundus, jog čia, "anapus Atlanto šmeižiama ir juodinama tarybinė tikrovė" . . . Kai kurie redaktoriai gal bandys pasiteisinti, jog, "anaiptol!", jie tik bando, kiek tai įmanoma, aprašyti objektyvią tiesą. Bet tuo jie tik patvirtina savo neginčijamą kaltę. Tepaaiškina mums tai rašytojų sąjungos pirmininkas laureatas E. Mieželaitis: "kai kritikoje įsigali. . . buržuazinio objektyvizmo tendencija . . ., tada kritika patenka į aiškesniais krantais neapibrėžtą vieningą srautą. Šie simptomai kelia susirūpinimą"   ("Literatūra  ir menas",   1969.VII.12).

Daugtaškiai čia ženklina žodinį vandenėlį, kurio Mieželaitis net ir partijos padiktuotame straipsnyje nesugeba išvengti. Vandenėlį nusunkus, reikšmė pasirodo esanti paprasta. Objektyvumas kelia susirūpinimą. Kad objektyvumas tegali būti "buržuaziškas", gal ir per didelis komplimentas, bet užtat nelieka abejonių ko, būtent, reikia esamoje sovietinėje visuomenėje. Reikia čia marksistinio, partinio (skaityk "rusofiliško") ir pozityvaus žvilgsnio į faktus. Pirmuosius du reikalavimus mums bus sunkoka išpildyti, bet, prileiskime, jog šį kartą stengsimės atsiriboti nuo savo pesimistinių pažiūrų. Tegyvuoja optimistinės mintys!

Šis optimistinis nusistatymas ir buvo išeities taškas straipsniui. Iš pradžių norėta jį pavadinti "Pozityvios mintys apie sovietinės Lietuvos spaudą", bet, tą spaudą kiek pavarčius, teko pavadinimą keisti. Manau, jog su aprašomuoju objektu susipažinusieji sutiks, kad parinktoji antraštė tinkamesnė. Ar "Švyturį" at-verstum, ar "Jaunimo gretas", nekalbant jau apie komjaunimo ar komsenimo "Tiesas", visur Leninas šen, Leninas ten, Leninas, nelyginant tas vargšas Figaro, visur ir visada turi suspėti! Tiesiog norisi klausti: ar tikrai jau apie nieką kitą rašyti nebeliko? Va, štai, šį klausimą pastačius, ir gimsta pati pirmoji pozityvi mintis apie Leniną. Būtent: nebeliko! Apie ką gi rašys tas vargšas propagandistas? Apie komunistinės Kinijos nesuardomą draugystę? Apie narsių tarybinių kosmonautų erdvės užkariavimus? Brežnevo atidėtą kelionę į Rumuniją? Pridėk tai prie tų sričių, apie kurias ir anksčiau nebuvo galima rašyti, ir propagandos miškas tampa panašus į apdainuotą Anykščių Šilelį, kuriame ant lauko pliko maždaug tik vienas apykreivis Leninas liko . . .

Pasidžiaugę šia pozityvia mintimi, pradėkime straipsnį iš naujo. Ironija ir sarkazmas yra savimeilę dirginanti poza, bet pasirinktoji tema yra per svarbi, kad būtų galima tai pu/ai pasiduoti. Kaip ten bebūtų, bet visgi faktas lieka faktu, jog sovietinė Lietuvos spauda yra mums tapusi pagrindiniu žinių šaltiniu ir svarbiausiu ryšiu su tėvyne. Jei kas tuo abejoja, tai tegul patikrina mūsiškėje spaudoje skelbiamą informaciją apie Lietuvą. Beveik visa ji perimta iš tenykštės spaudos, o tai, jog ji dažniausiai pateikiama kartu su komentarais, šios aplinkybės nepakeičia. Gyvasis ryšys su tėvynės dabartimi yra ta spauda, ir užtat mums patiems labai svarbu, ką ir kaip mes iš jos perimsime. Dažniausiai mums labai sunku pasiimti ką nors "pozityvaus". Tai suprantama, bet drįstu teigti, jog kaip tik mums tas pozityvumas gyvybiškai reikalingas. Ar koks nors "spec-fonde" užsidaręs propagandistas skaitydamas mūsiškę spaudą nervuosis ar ne, yra visiška smulkmena. Absurdas būtų, jei, norėdami jį į-gelti, mes baimintumėmės žinių apie savo tautos gyvastingumą ir kultūrą. Negerai, kai, nuolat kartodami okupanto kėslus mūsų tautos atžvilgiu, mes nepaliekame sau vietos vilčiai. Tuos kėslus mes jau žinome atmintinai, ir jų nepamirštame. Bet neprarasti vilties savo tautos ateitimi mums dabar svarbiau žinoti, kiek sėkmingai ji tiems kėslams priešinasi. Prieš amžius gi jau buvo sakoma:
Kad tu, gude, nesulauktum,
ne taip, kaip tu nori! . .

O ženklų, jog tam gudui (iš tiesų — rusui) toli gražu ne taip sekasi, kaip jis norėtų, yra visgi nemaža. Reikia tik pasistengt jų nepraleisti. Pažvelkime tad į tai, kas trukdo mums toje sovietinėje spaudoje ką nors pozityvaus įžiūrėti. Pirmoje vietoje, čia, manau, bus ta taip visur grūdama primityviai vulgari, rėksminga propaganda. Propagandos srityje, atrodo, jokios evoliucijos nuo Stalino laikų nepadaryta; ją peržvelgus, darosi iš viso neaišku, iš kur susikūrė mitas, jog rusai yra propagandos meistrai. Kiek ta propaganda atsilikusi nuo pačių vidu-tiniausių pasaulio standartų, galima lengvai įsitikinti paklojus vieną šalia kito puslapį, reklamuojantį "Coca-Cola" ir puslapį, skelbiantį "tarybinius laimėjimus". Geriausiai tai parodys tiesioginiai pavyzdžiai. Skaitome:

Aš save skaidrinu pagal Ilijičių, kad galėčiau tolyn į revoliuciją plaukti! (Didelėm raudonom raidėm Sūkia "Komjaunimo tiesos" pirmame puslapy 1969.VII.12).

Kaip aš myliu tave su šimtais fabrikų,
Mano Lietuva, apvainikuota miškų!
Mūsų pėdos į žemę giliai įsimynė.
Tu per kovą laimėta. Tarybų Tėvyne!

A. Venclovos ketureilis "Literatūros ir meno" pirmame puslapy 1939.VII.19

Tegyvuoja brangioji Tarybų Sąjungos Komunistų Partija — visų mūsų pergalių įkvėpėja ir organizatorė!
(Pirmame puslapy "Komjaunimo tiesoj" 1969.VI.22

Gegužės Pirmąją mes aiškiai jaučiame plakant planetos pulsą — mūsų taktu, jaučiame mušant epochos laikrodį — mūsų taktu. ("Švyturys", 1969 balandžio nr., p. 2).

Komentarai čia visiškai nereikalingi; pažvelkime verčiau į savo reakciją, kurią šitokia primityvi propaganda iššaukia. Pirmoje vietoje, manyčiau, gaunasi koktus susierzinimas. Perskaitęs pasijauti savotiškai įžeistas, jog kažkas į žmones apskritai, ir tuo pačiu į tave, drįsta kreiptis šitokiu tonu. Norisi atsiriboti nuo tokio vulgarumo. Štai čia ir yra pagrindas to paniekinančio sarkazmo, kuris lydi didelę dalį mūsų komentarų apie Lietuvos dabartinę spaudą. Šio straipsnio įvadas galėtų tarnauti tokio sarkazmo pavyzdžiu. Prieš pasiduodant šiai snobisti-nei pozai, paklauskime savęs kur kas svarbesnį klausimą. Būtent, kas gi pagaliau yra šios propagandos tikslas — erzinti ar įtaigoti? Jei ji mus sugeba tik erzinti, ar tai reiškia, jog mes esame jau tokie įžvalgūs žmonės? Kaip ji veikia tuos, kuriems ji yra pirmoje vietoje skirta?

Kas yra sutikęs iš Lietuvos atsilankiusių žmonių, tas atsakymą į šį klausimą jau turi. Tiesa, tenykščių reakcija į tą propagandos srautą kiek kitokia nei mūsų, bet propagandisto požiūriu ji gal dar mažiau pageidautina. Nėra tai aktyvus erzelis, bet pavargęs bodėjimasis ir tiesiog visuotinis cinizmas. Efektas dažnokai gaunasi visiškai atvirkščias. Jei rusiškoji propaganda skelbia viena, tai daug kas būna įsitikinę, jog tiesa yra būtent kur kas arčiau antrosios pusės.

Netrūksta šios padėties įrodymų ir toje pačioje sovietinėje spaudoje. Štai Korsako redaguotoje (jau oficialiau ir būti negali) literatūros istorijoje, už kurią paskirta 1968 metų valstybinė premija, randame aiškų tokio tipo propagandos apibūdinimą: "Literatūrai pakenkė . . . retorinis arba pseudopublicistinis stilius, pagrįstas tiesioginiu tam tikrų tiesų deklaravimu, šauksmingu patetišku tonu ..." (IV tomas, p. 470).
"Šluotoje" apstu tokio pobūdžio posmelių:

Ne menas burbulus vis pūsti
(Nuo to tunki, klesti gajau),
Bet menas juos tokius išpūsti,
Kad nesusprogtų tučtuojau.   
(P. Raščius)

E. Matuzevičius 1967 išleistoje "Lietuvių Poezijoje" (p. 268) rašo:

Aš kartais baisiai pavargstu
Nuo tų pačių vienodų žodžių,
Nuo klausimų - atsakymų senų,
Kurie jau apsitraukė rūdimis
Nuo slenkančios artyn rutinos,
Nuo bronzos ir garbių fanfarų,
kurios taip dosniai amžinybę žada . . .

Savaime aišku, tai yra tik smulkus kritikos mailius, prasprukęs pro šiaip stropiai saugomą "tarybinio pranašumo" tinklą. Vienas iš tų prasprukimo būdų yra vaizdavimas, lyg kalbama apie Stalino laikotarpį. Bet, kaip pateikti pavyzdžiai rodo, "šūksmingas patetiškas tonas" nė trupučiu nuo tų laikų nepasikeitė. P. Vaičiūno išreikštas pasibiaurėjimas užtat pilnai galioja šiai dienai (1969 išleistame rinkinėlyje "Gyvenimo preliudai"):

žinau, ko sulaukia saldus pataikūnas:
Ne siela jam auga, bet mirštantis kūnas.
O kaip reikalai to šlykštaus pakaliko?
Kai stabas jo krito, tik gėda jam liko.

Aibės straipsnių ir užuominų kalba apie bendrą žmonių ir ypač jaunimo abejingumą. Dažnai tos blogybės maskuojamos frazėmis "kai kurie" arba "dar pasitaiko", bet kai pateikiama tiesioginių pavyzdžių, tai atskleidžiama tokie ciniškumo epizodai, jog džiaugtis tuo jau iš viso nebesinori. Netikėjimas į rusofiliškus šūkius yra vienas dalykas, bet kai praraja tarp rėksmingų šūkių ir realybės tampa tiek gili, jog ji ugdo visuotinai nieku nebetikinčią kartą, tai pozityvusis žvilgsnis apsiniaukia. Štai "Švyturio" gegužės mėn. (Nr. 10) straipsnyje rašoma apie sovietinį akiplėšiškumą, ir pateiktieji pavyzdžiai toki patetiškai liūdni, jog nesinori tikėti, kad tai gali vykti Lietuvoje. Autorius retu atvirumu rašo:

Dabar jau populiarūs priežodžiai: Įžūlumas — žmogaus antroji laimė, Laimingas, kas turi kiaulės akis, Sarmata ne granata — neužmuš.

Pastebiu — šis bruožas ne nyksta, o tolydžio stiprėja. Jis regimas ten, kur laukia eilė žmonių, norinčių pirkti deficitinę prekę.
(J. šiupšinskas, psl. 12)

Pakaks pavyzdžių, kad galėtumėme suvesti apibendrintą rėksmingosios propagandos efekto balansą: mus ji erzina, ten ji išugdė abejingumą ir cinizmą. Savaime tad kyla klausimas: jei taip, tai kodėl ji ten plaukia nesustojančiu ir nepasikeitusiai primityviu srautu? Jei simptomai ir diagnozė net ir ten aiškiai suprantami, tai kodėl nedaroma pakeitimų?

Priežastys čia, žinoma, sudėtingos, ir analizei prireiktų knygos, o ne straipsnio. Pabandysime, tad tik svarbiausias aptarti. Manau, jų yra dvi.

Pirma, propaganda nekeičiama (netobulinama) dėl to, jog ji iš esmės nėra svarbi: antra, propaganda nesumažinama dėl to, jog egzistuoja biurokratija tai propagandai gaminti.

Pradėkime nuo pirmosios priežasties. Esmiškai svarbios sritys sovietinėje santvarkoje yra tos, kurios yra reikalingos valdančiajai biurokratijai išlaikyti valdžią ir apsaugoti savo privilegijoms. Į šias svarbiąsias sritis įeina: centralizuota kontrolė, slaptoji policija, ginkluotosios pajėgos, prievartos naudojimas, bet kokios esančios ar potencialios opozicijos sun.nkiin Įeina į tai ir informacijos kontrolė, l pasyviąja prasme. Svarbus yra žinių mas, bet, teigiu, yra visiškai antros svari dalykas, kas ir kaip vietoje tų suvaržytų /mm bus pateikta. Sovietijoje nuo seniai nebetikimi "pergalingom komunistinėm idėjom". Įrodymai to akivaizdūs. Jokioje gyvenimo sferoje savo propagandos galia nėra pasitikima. Taip, pavyzdžiui, nežiūrint mitingų ir plakatų, komjaunuoliai nevažiuoja į Kazachstaną iš idėjos, bet dėl to, jog ten uždarbiai didesni; raudonoji armija nuo pat jos įkūrimo nėra savanorių kariuomenė; pagaliau raudonosios biurokratijos psicho-ziška bet kokių kitų idėjų konkurencijos baimė yra tapusi senu anekdotu ir kuo puikiausiai parodo, kaip jie patys savo šūkius įvertina. Ne idėja ir tikrai ne plakatais valstybė paremta, bet slaptąja policija, baime ir biurokratinės klasės privilegijomis. Galima net drąsiai teigti, jog jaunuolis, kuris iš tiesų įtikėtų į tas nuolat šū-kaliojamas "komunistinės laisvės" idėjas, būtų labai nepageidaujamas. Nuteistųjų Litvinovo, Brodskio ir kitų kaltė buvo kaip tik būtent ta, jog jie bandė pasinaudoti šūkiais apie "pažangiausią konstituciją pasaulyje", tarsi jie tikrai tais šūkiais tikėtų. Moralas čia paprastas, ir iš tiesų kiekvienas sovietinis pilietis jį įsisiurbia su motinos pienu: šūkiai yra tam, kad juos sukaliotum, o ką reikia daryti, pasakys partija.

Visa tai ne nauja, bet tai tik pabrėžia sekančio klausimo dalį: jei ta propaganda nesvarbi, tai kodėl ji tvinsta tokiu plačiu srautu? Būtų galima, pavyzdžiui, vietoje tų bergždžių lozungų spausdinti Agatha Christie kriminalinius romanus. "Švyturys" tai dalinai ir daro, bet, žinoma, tik dalinai. Propaganda negali liautis paprastai dėl to, jog egzistuoja biurokratija jai gaminti. Ministrai, viršininkai, visa iš carų perimta medaliuotų tranų plejada iš to valgo duoną ir, žinoma, valgo ją kur kas storiau tepdamiesi sviestu kaip proletariatas. Varnas varnui akies nekerta, ir biurokratine klase paremta valstybė, žinoma, negali savo jėgos bazės siaurinti. Jėga šiuo atveju nėra tos biurokratijos dalies, kuri gamina propagandą, nauda, bet tiesiog paprastai jos fiziškas svoris. Tai, tarp kitko, viena iš patikimiausių biurokratijos dalių, nes be sovietinės valdžios ji būtų visiškai niekas. Šito jau savaime pakanka, kad propaganda plauktų. Bet yra ir priedinių priežasčių. Pavyzdžiui, kad ir to sovietinio propagandos malūno istorija.

Revoliucijos ir porevoliuciniais laikais propaganda atliko  iš tikro svarbią funkciją.  Jėga, kiek tik jos buvo galima sukrapštyti, buvo naudojama be atodairos, bet jos nepakako. Tuoj po revoliucijos Sovietų Sąjunga visgi didele dalimi buvo idėjų ir žodžių palaikoma valstybė. Skelbė tas idėjas visai kito tipo žmonės, negu dabar. Pirma, jie buvo patys jomis įsitikinę, antra — jiems netrūko ir kūrybingumo. Tais laikais sovietinė propaganda iš tiesų buvo pažangi. Sunkiau padaryti šį eksperimentą, bet jei kas išknisęs iš bibliotekos archyvų paklotų vieną šalia kito revoliucinį plakatą ir "Coca-Cola" reklamą iš 1920 metų, galėtų įsitikinti, jog menine jėga ir įtikėtinumu visgi bent tada "Coca-Cola" buvo nugalėta.

Keitėsi laikai. Jėga, kurios tarybos taip niekad ir negavo, perėjo visiškai į Stalino rankas. Propagandos rolė ir tuo pačiu ją gaminantys žmonės visiškai pasikeitė, jos funkcija tapo nebe įtikinti, bet užgožti. Niekas kitas nebegalėjo egzistuoti, išskyrus propagandą. Bet kokia mintis, bet kokia estetika turėjo būti ištrinta nuolat besikaitaliojančių, bet vis pastoviai rėksmingų lozungų. Visiškai kitų žmonių prireikė šiai propagandai, ir proletkulto atstovai, futuristai, Lenino minčių plakatininkai pradingo NKVD rūsiuose, talentas tapo tiek pat pavojingas, kiek opozicinė mintis. Triumfavo grafomanija. Tūkstančių prireikė užpildyti staiga tuščiom atsiradusioms redaktorių, rašytojų kėdėms, ir kūrybingoji Rusijos liaudis tūkstančius kuo pilkiausių propagandistų ir pagimdė. Nėra ko čia priminti tų kūlvirstų, kuriais vartaliojosi stalinistinė propaganda. Amžiams tai liks kokčiai skaudus įrodymas, kaip žemai žmogų gali suniekinti baimė ir prievarta. "Popierius viską gali pakelti" — ciniškai sakė Stalinas, bet jau NKVD, ne popierius, buvo jo galia. Idėjoms jis turėjo tik paniekos ir pasityčiodamas klausė Roosevelto: "O kiek divizijų turi popiežius?"

Tada tad iškilo sovietinės propagandinės biurokratijos rūmai.

Keitėsi vėl laikai. Priežastys čia kompli-kuotesnės, bet pasekmės tokios: kai po Stalino mirties valdžios vairas nusistojo, laiks nuo laiko besikeičiančioje jėgų pusiausvyroje sovietiniam piliečiui pateikiama informacija suskilo į tris dalis. Svarbiausioji buvo ir liko uždraustoji dalis. Kiek biurokratijos viršūnėje jėgos nesvyruotų, jie visi sutinka, jog geras sovietinis pilietis yra tas, kuris kiek galint mažiau žino. Kitos dvi yra: a. tradicinė ir, išskyrus kelių vardų pakeitimą, ta pati Stalino laikų lozun-ginė propaganda, ir b. "kultūra". Kultūros terminą teks dar vartoti, ir toliau jį vartosime be kabučių. Plačiausia prasme kultūra šiuo atveju reiškia visa tai, kas nėra propaganda. Įeina į tai ir tikros kultūros vertybės ir net Aga-tha Christie kriminaliniai romanai. Rusiškosios biurokratijos valdomų kraštų kultūra, mūsų sąvokomis matuojant, yra stipriai suvaržyta, ypač turinio atžvilgiu, dažniausiai atsilikusi formos atžvilgiu, bet visgi ji nepaneigiamai yra. Tai milžiniškas skirtumas nuo Stalino laikų. Jei kas nesutinka su šia prielaida, tai taip daro iš apriorinių nusistatymų, o ne iš pačių šaltinių analizės. Pavyzdžiui, "Poezijos pavasario" tomai, grafikų aplankai, liaudies meno leidiniai yra bent dalinai užpildomi kultūra, net suprantant tą žodį jo siaurąja prasme. Absoliutinių kategorijų mąstytojai yra pripratę teigti, jog kultūra gali vystytis tiktai laisvėje. Bet jei pažvelgsime į istoriją, pamatysime, jog nemaža dalis kultūrinių vertybių yra sukurta asmenų toli gražu negyvenusių laisvėje. Ne laisvame krašte gi kūrė (ir kūriniai buvo išapausdinti) mūsų Valančius ir Baranauskas. Esame maža tauta ir negalime sau leisti prabangos dalyti pačią tautą ir jos kultūrą pagal absoliutines kategorijas. Realybė dabar tokia, kad tėvynėje kultūra turi ir pramatomu laikotarpiu turės plaukti išvien su propagandos srautu. Šią padėtį visi žinome ir esame ją pakankamai apraudoję. Pats laikas pabandyti ją dabar analizuoti.

Vienas iš svarbiausių analizės aspektų yra tų dviejų kartu plaukiančių srovių poveikis žmogui ir, juo labiau, jų poveikis bręstančiam jaunuoliui. Būtent: kiek lengva tarp šių srovių daryti skirtumą, kiek įmanoma semtis iš vienos ir aplenkti kitą. Dalinai į šį klausimą jau atsakėme pateiktais pavyzdžiais ir citatomis, bet, žvelgiant mūsų tautos tęstinumo požiūriu, padėtis yra kur kas komplikuotesnė. Yra, mat. sovietinės biurokratijos propaganda, ir esamomis sąlygomis rusifikacijos propaganda yra integralinė jos dalis, bet taip pat yra ir rusiškoji kultūra. Gal estetikai su tuo nesutiks, bet, manau, jog antroji mūsų tautos sąmonei yra kur kas pavojingesnė. Prie to dar grįšime.

Paanalizuokime dar sykį pažįstamą ir labai svarbų (pozityviąja prasme) propagandos aspektą — jos vulgarų primityvumą ir varginantį pilką nuobodumą. Vien tik teigti, jog valdančioms jėgoms iš esmės nesvarbu, ar ji bus nuobodi ar ne, dar neatsako į klausimą, kodėl ji būtent yra nuobodi. Paprasčiausias atsakymas būtų, jog ji yra pilka dėl to, kad pilka biurokratinė klasė ją gamina. Tai, be abejo, teisybė, bet pažvelkime šį kartą be sarkazmo į tuos patetiškai siaurus rėmus, kuriuose ta propaganda yra priversta manevruoti. Vėl panaudokime Amerikos skelbimų pramonės analogiją: čia reklamuojasi tūkstančiai produktų, ir nemaža dalis tų produktų reklamuotojo nepaverčia automatišku melagiu. Kokios galimybės egzistuoja propagandistui? Yra, žinoma, revoliucija. Ji yra esamos valdžios pasiteisinimas. Prie jos reikia grįžti pasisemt stiprybės ir inspiracijos. Visos tautos ir valstybės panašiai grįžta prie savo ištakų, ir dažniausiai tai yra dėkinga medžiaga propagandai. Netrūksta tenai kovų ir pasiryžimo, netrūksta spalvingų ir įdomių asmenybių. Štai kad ir maža lietuvių tauta, žvelgdama į savo XIX amžiaus atgimimą, gali didžiuotis Kudirka ir Basanavičium, Valančium ir Daukantu ir eile kitų. O Rusijos revoliucijos palikuonys? Spalvingų asmenybių ten tikrai netrūko, ir Vakaruose išleistą revoliucijos istoriją į-domiau skaityti, kaip kokį detektyvinį romaną. Prisiminkime raudonosios armijos organizatorių Trockį, intelektualą ideologą Buchariną, Zinov-jevą, Tuchačevskį, Kamenevą, šimtus įsimintinų, milijonus smulkesnių asmenybių, kurios vėliau žuvo Stalino terore ir tuo būdu tapo išbrauktos iš propagandisto akiračio. Net ir Chruščiovą daug kuo galima apkaltinti, bet tik ne spalvingumo stoka. Visa tai šešiolika metų po Stalino mirties yra draudžiama teritorija. Telieka Leninas. Ar stebėtina tad, jog tenka nusigroti iki tokio laipsnio, jog privalomi trys partinio auklėjimo puslapiai "Jaunimo gretose" (1969 nr. 4) yra užpildomi šitokia įkvėpiančia medžiaga (kalbama, žinoma, apie Leniną):

"Apsirengdavo ir nusirengdavo greitai. Mėgstamiausi gestai ir įprasti judesiai — kalbos metu mojuoti dešinę ranką į priekį ir dešinėn.
Niekada nedaužė kumščiu j stalą ir negrasino pirštu" Ir t.t   

Kaip iš pateikto pavyzdžio matosi (visas straipsnis to paties pobūdžio), šiuo atveju lyg stengiamasi sumažinti rėksmingumą, bet rezultatai gaunasi tik patetiški. Su šitokia propaganda tai bet kokia kaimo bobutė konkuruoti gali. Jos pasakos bus kur kas įdomesnės. Panaši padėtis ir gaunasi. Bet kas yra labiau pageidaujama nei ta propaganda. Dėl kvailiausių pasenusių holyvudiškų filmų prie kinų grūdasi eilės, o vietinė produkcija nueina nuo ekranų per savaitę, nes tuščioms salėms filmą rodyti net ir Sovietų Sąjungoje nuostolinga. Knygų leidyboje padėtis ta pati. Propagandinės knygos tiražuojamos nuo 2000 iki 5000 egzempliorių o, pavyzdžiui, A. Diuma romanai spausdinami bent po 25.000. Nežiūrint to, propagandiniai leidiniai užgožia knygynus, o Diuma yra deficitinė prekė (t. y. tokia, kurios trūksta). Jei dar atsižvelgsime į faktą, jog Lietuvoje yra apie 2200 bibliotekų, kurioms propaganda siunčiama privalomai, tai išeitų, jog propagandos knygų ten iš viso niekas neperka. Ką tos knygos veikia pasiekusios bibliotekas? Štai ištrauka iš neseniai spausdinto V. Tamaševičiaus straipsnio:

Ilgametis stebėjimas ir nežymūs tyrimai tik apytikriai mums leidžia suvokti, kad masinėse bibliotekose nenaudojamos arba labai mažai naudojamos literatūros fondas sudaro 30-50 procentų. Skaitytojų paklausos neturinčių knygų fondas ypač sparčiai augo pokario metais. Ilgą laiką, neatsižvelgiant į vietos gyventojų nacionalinę sudėtį, kalbų mokėjimą, visoms respublikos kaimom bibliotekoms ir klubams - skaitykloms centtalizuotai buvo siunčiama gana daug knygų bei periodinių leidinių ne lietuvių kalba. Netrūko taip pat leidinių, ypafi brošiūrų, kurios savo tiražais gerokai pranoko jų paklausą knygų rinkoje. (Kultūros barai, 1969, gegužis, p. 27)

Kaip tai propagandai sekasi periodiniuose leidiniuose, kur ji konkuruoja su kultūra, net "nežymių tyrimų" nėra ir, be abejo, nebus. Tokių tyrimų išvados mūsų nenustebintų, nes bent formaliai panašią padėtį mes turime ir čia. Mūsų leidiniuose taip pat kartu maišosi ir skelbimai, ir kultūra. Kas gi iš mūsų, perversdamas kokį žurnalą, gilinasi į skelbimus? Jie egzistuoja, beverčiant puslapį akis už jų užkliūva, gal kai ką jie kartais ir erzina, bet, manau, neužtenkamai, kad būtų pasiūlymų atsisakyti spaudos. Amerikos skelbimų pramonė skaitytojo dėmesio lakumą labai gerai supranta, užtat ji naudoja akį pagaunančius vaizdus, neretai visai estetišką kompoziciją bei spalvų derinį, humorą ir, žinoma, lytines insinuacijas. Propagandisto arsenale tėra nublukusios nuotraukos, į-grisę lozungai ir sieksniniai, nuolat tą patį kartojantys straipsniai. Siaurai ribota savo temomis, apsunkinta stalinistinės tradicijos našta, gaminama pilkos, nekūrybingos biurokratijos propaganda, nežiūrint visų jai suteikiamų sąlygų, net ir naiviai liaudžiai turi minimalią įtaką, o bent kiek išprususius tik antagonizuoja.

Šitai, sakyčiau, yra viena iš tikrai pozityvių minčių apie Leniną.

Pažvelkime į šią padėtį dabar pro rusinimo problemos prizmę. Čia padėtis komplikuotesnė. Lietuvių tauta šiuo atveju stovi ne tik prieš rusinimo propagandą, bet ir prieš rusiškąją kultūrą. Rusinimas, vedamas lietuvių kalba, beveik pilnai sutampa su oficialiąja propaganda, yra tiek pat rėksmingai pompastiškas ir tuo daugiau įkyrus negu efektyvus. Rusiškoji kultūra mums potencialiai kur kas pavojingesnė, užtat itin svarbus yra klausimas — kaip susiklosto kultūros ir propagandos   pusiausvyra būtent rusų kalba? Kaip tik šio tipo pavojus praeityje vos nesunaikino mūsų tautos. Slopindami mažumų kultūrą ir lygiagrečiai ugdydami savąją, didžiarusiškieji šovinistai gali pagrįstai laukti, jog kultūros ištroškęs ir ją  kuriantis elementas net ir be NKVD botago pasuktu rusų kalbos ir eventualiai rusų tautos link. Mūsų kultūros slopinimo istorija yra per daug gerai žinoma, kad reikėtų ją kartoti. Spaudos uždrau dimas,  rusifikacija mokyklose  yra  buvę  eiliniai epizodai šioje kovoje. Tautu slopinime rusai yra uolūs ir turi šimtmetinį patyrimą. Dabartinės, visas gyvenimo sferas apimančios jų pastangos yra gana išsamiai raportuojamos mūsų spaudoje. Bet kaip su antrąja medalio puse? Kaip sekasi su rusiškosios kultūros ugdymu? Klausimas irgi vertas knygos, ne straipsnio, bet atsakysim į jį apibendrintai. Būtent:
Nekaip. Net stebėtinai nekaip. Palyginus su caristiniais laikais, net stulbinančiai nekaip.

Paimkime labai kasdienišką, bet užtat labai svarbų reiškinį. Lietuvis vilnietis (savaime aišku, ir rusiškai mokantis) stovi prie spaudos kiosko. Kokius leidinius jis pasirinks? Lietuviškoji spauda užgožta propaganda, — rusiškoji užgožta dar labiau; lietuvių spaudos iliustracijos, tipografija banalokos, — rusų spaudos dar banalesnės. Teigiu, kad, aplamai paėmus, "Jaunimo gretos" yra geresnis ir įdomesnis leidinys už "Ogoniok", "Nemunas" už "Junost" ir net "Šluota" juokingesnė už "Krokodilą". Šitą teiginį būtų galima ir ginčyti, bet vien tik faktas, jog dėl jo galima iš viso ginčytis, labai daug pasako. Gi lyginame iš vienos pusės šimtamilijoninės valdančios tautos leidinius su dviejų su viršum milijonų pavergtos tautos leidiniais. Galima teigti net daugiau ir drąsiau. Būtent, meno ir estetikos srityje Lietuvos (bendriau kalbant — Pabaltijo) menas yra tapęs etalonu. Taip, kad Maskvos intelektuali j a su pavydu žvalgosi į Vilnių ir į Taliną, o ne atvirkščiai. Dėl viso to, išskyrus verstinę ir mokslinę literatūrą, kuri rusų kalboje pateikiama daug plačiau, lietuvis nelabai ko turi semtis iš rusų dabartinės kultūros, beveik visai neturi ko pavydėti. Anaiptol, jis gali jaustis ir, kaip galima įsitikint sutikus lietuvių iš tėvynės, ir jaučiasi kultūriniu atžvilgiu pranašesnis už savo "vyresnįjį brolį".

Šitų aplinkybių svarbą sunku iš viso pervertinti. Net neįmanoma tai palyginti su caristiniais laikais, kai rusų kultūros žvaigždyne žėrėjo Tolstojus ir Turgenevas, Čaikovskis ir Čechovas bei visa eilė kitų pasaulinio masto kūrėjų.

Kokios to priežastys? Nedraudžiamų temų ratas yra gi rusams kur kas platesnis. Jiems patriotizmas yra "internacionalizmą ugdanti" dorybė, o lietuviams bei kitoms mažumoms — "reakcinga buržuazinė atgyvena". Rusų praeities paminklai, neišskiriant nė cerkvių, restauruojami, o lietuvių bažnyčios trūnyja paverstos sandėliais. O visgi, nežiūrint to viso, Lietuvos dabartinė kultūra nenusileidžia rusiškajai.
Kad suprastume to viso priežastis, reikia grįžti prie pirmutinių argumentų. Padalijimas visos informacijos į uždraustąją, propagandą ir kultūrą galioja tiek lietuviams, tiek rusams, tik rusams, kaip minėta, uždraustoji sritis mažesnė. Skirtumai atsiranda propagandos ir kultūros pusiausvyroje ir ypač sudėtyje žmonių, kurie tuos abu produktus gamina. Tai istorijos sudarytas skirtumas, o kadangi jis mums naudingas, galime padėkoti tiesioginiai Stalinui ir netiesioginiai Leninui. Rusų visos kultūros dabartinis pilkumas ir yra antroji pozityvi mintis apie Leniną.

Pakalbėkime apie propagandą ir kultūrą gaminančių žmonių sudėtį. Idealioje padėtyje šios grupės turėtų būti visiškai skirtingos, ir ši padėtis bus atsiekta, jei turėsime biurokratinius propagandistus (arba vadinamus skelbimų "copy writers") iš vienos pusės, ir, prileiskime, rašytojus — iš kitos. Jei šių grupių veikimo sferos bus maždaug padalytos (pavyzdžiui, Lietuvoje propagandai privalomas puslapių skaičius nurodomas iš viršaus), tai ypatingo konflikto tarp šių grupių nebus. Propagandistai rašytų savo, ir kol kultūrininkai neliestų uždraustų te-miJ> jie galėtų rašyti savo. Sovietinė valdžia, žvelgdama savo savisaugos požiūriu (nekalbant jau apie kokias ten "ideologines priežastis"), galėtų leisti kur kas platesnę kultūrinio gyvenimo formų laisvę, negu dabar yra leidžiama. Pavyzdžiui, Lenkijoje tai jau seniai daroma. Abstraktusis menas ir absurdo teatras ten per dešimt metų ne tik kad nesugriovė nė vieno režimo tanko, bet ir sukūrė patogią iliuziją apie lenkinės valdžios laisves ir praplėtė lenkų tautos kultūrinius horizontus. Ši ideali kultūros ir propagandos pusiausvyra yra visuotinai suardoma, kai į sceną įžengia ne savo paskirtį suprantantis propagandistas, bet grafomanas. Propaganda gali koegzistuoti su kultūra, tačiau bet kokia kultūra yra spiūvis į veidą ir tiesiog gyvybinis pavojus grafomanijai. Ta prasme, pavyzdžiui, toks Laurinčiukas, Zeifas ar tuzinas kitų propagandistų yra mažiau kenksmingi, negu, prileiskime, laureatas Venclova. Kaip ten bebūtų, Zeifas užpildo jam paskirtą puslapių skaičių, pasiima savo užmokestį, ir lietuvių literatūros aptarimuose jo pavardės linksniuoti nereikia. Ne taip draugas Venclova. Užmokestį jis, žinoma, ima (ir aukštą), bet prie to jam reikia garbės, pripažinimo ir rašytojo vardo. Jo prirašytiems puslapiams turi būti rasta vieta kultūrai paliktų puslapių skaičiuje. Čia ir glūdi konflikto esmė. Jei mes tokius posmus, kaip pradžioje cituotąjį, vadinsime poezija, tai kaip reikia vadinti Maldonio, Gedos arba Martinaičio kūrybą? Grafomanas poeto, rašytojo, dailininko vardo reikalauja ir užtai jis pasiruošęs sunaikinti bet ką, kas tą jo garbės troškimą pavadintų melu. O tai jau reiškia, kad reikia naikinti bet kokį meną, visiškai neatsižvelgiant į tai, ar tas menas esamai politikai pakenktų ar padėtų. Jei tas grafomanas yra (arba pasistengia tapti) ir partiniu biurokratu, tai jo naikinimo galia pasidaro labai didelė.

Šitoje grafomanystės srityje rusų tauta yra mus nepalyginamai toli pralenkusi. Nėra ko stebėtis. Grafomanystės klestėjimo aukso amžius, kai jokiai kultūrai nebuvo palikta vietos, o sunaikintų ar nutildytų menininkų vietas užėmė išimtinai grafomanai, Rusijoje tęsėsi arti trisdešimties metų, gi Lietuvoje — nepilną dvyliką. Skirtumas svarbus. Galima ginčytis, kiek visuotinis estetinių kriterijų išjungimas pakeičia žmogaus sąmonę kokia nors propagandisto pageidaujama kryptimi, bet nėra abejonės, jog jo skonio pajautimas, jo kultūros poreikis ir vertinimo kriterijus atrofuojasi. Stalinui mirus, kai kultūrinis gyvenimas vėl pasidarė įmanomas, užmegzti lietuvių kultūros gijoms teko grįžti iš pradžių toli į Maironio, Žemaitės laikus ir tik paskui palaipsniui pasisavinti vėlyvesnę nepriklausomybės laikotarpio kūrybą. Manau, to priežastis buvo ne tik politika, bet ir estetikos raidos regresas. Šis darbas didžiumoje dabar visgi atliktas, ir šiuo laiku keliose srityse lietuviškoji kultūra yra pasiekusi ir naujų laimėjimų. Per dvylikos metų paliktą tuštybės tarpą dar buvo įmanoma nutiesti tiltą; trisdešimties metų tarpas per didelis, ir šitai pasįrodė neįmanoma rusams. XX a. pradžios moderniosios srovės, kurios turėjo gabių interpretatorių rusų tarpe, dabartinei Rusijos kūrėjų kartai yra visiškai ne tiek politiškai, kiek estetiškai, neįkandamos sritys. XIX a. klasika jiems liko ir lieka nepasiekiama aukštuma, kultūra, kuria galima — ir iš tiesų privaloma — gėrėtis, bet su kuria nebeįmanoma užmegzti gyvenimiško ryšio. Raudonosios biurokratijos Rusija atrodo taip ir liks pasmerkta gyventi caristinės Rusijos šešėlyje. Nieko kito horizonte nematyti, kol Rusijos kultūrinį gyvenimą slegia ne tik partinės biurokratijos, bet ir legioninė grafomanų našta. Kiek jų yra, bijau spėti. Statistika, be abejo, pasakytų, kiek Stalino premijų buvo paskirta už jo portretų, simfonijų, filmų, romanų, poemų ir statulų gamybą. Ne tuzinai, bet šimtai, gal tūkstančiai medaliais papuoštų ir savo medalinės garbės įsikabinusių grafomanų dabar užima redaktorių, rašytojų bei dailininkų sąjungų valdybų, meno ir literatūros profesūrų kėdes. Jie ir be partijos paliepimo saugos, kad originalesnė mintis arba meno forma nepastatytų jų įgyvendinto grafomanystės lygio į pavojų.

Su tuo palyginus, Lietuvos padėtis visgi kur kas kuklesnė. Norėtųsi net atsiprašyti draugo Venclovos. Naudojau jį kaip pavyzdį, nes, Gucevičiui mirus, jis ir liko plačiausiai žinomas tos srities atstovas. Pacituotas posmas apie Venclovos teisę į grafomano titulą abejonių nei (jis yra jų, be to, storas knygas prirašęs), bet visgi jam dar toli iki Stalino laikais brendusio grafomano. Vadinčiau jį net pusgrafomaniu. Prozoje jis yra parašęs kai ką ir pakenčiamo. Be to, Nepriklausomos Lietuvos mokykla jam visgi palikusi literatūrinio skonio nuosėdas. Aplamai Lietuvoje su grafomanais nekaip sekėsi. Toks Pranskus-Žalionis, Tautkaitė, Grybas anksti mirė, kiti, kaip Chlivickas, Usačiovas, Ma-rukas, ar susigėdę ar sugėdinti, aptilo. Dailėj reikalai taip prasti, kad pasitaiko parodų, kuriose neatsiranda net privalomo Lenino iškabinimui. Kurį laiką šią spragą užpildydavo ("pagarba jam", kaip prasitarė vienas Lietuvos grafikas) sustingusių medinių judesių Lenino raižiniais Samuelis Rozinas. Deja, atrodo, ir jo tikrų grafomanų eilėsna įrikiuoti negalima. Jo paskutiniai raižiniai žydų liaudies tematika rodo neabejotino skonio. Visa tai nereiškia, jog grafomanijos trūko Stalino laikais. Viskas tada buvo grafomanija, bet didele dalimi ją buvo priversti gaminti vienokio ar kitokio talento menininkai. Asmeniškos tragedijos gilumas čia sunkiai pervertinamas. Netenka ir kalbėti apie tokį jautrų talentą kaip Putiną; paimkime šiaip skrupulų nerodžiusi Tilvytį. Vienas jo po mirties paskelbtų posmų šiaip skamba:

Nes žodis, padaugintas tūkstančiais kartų,
Ne kartą gyvenimą žmogui suardo;
Išgraužtum tą, žodį dantim, kad galėtum,
Ir, rodos, lig kapo duobes pratylėtum.
("Literatūra ir menas", 1969.VIII.2)

Tai šitaip susiveda balansas. Spaudimo Lietuvos kultūrai yra daugiau, bet užtai grafomanų toli gražu ne tiek. Rusų grafomanų padedami, galime konkuruoti ir su didžiosios rusų tautos kultūra. Žmogiškąja prasme tai giliai liūdna, ir užtai tikiuosi, jog tai bus priimta be sarkazmo atspalvio. Didelei rusų tautai (didelei, nes visgi jų virš šimto milijonų) netrūksta talentų ir šiais laikais, nors laikai talentų vystymui buvo tragiškai nepalankūs. Toks Sol-ženycinas, Pasternakas, tuzinai kitų galėtų pakelti rusų kultūros žvaigždę. Jų kūryba nespausdinama. Jevtušenko ir Aksionovas metami iš kol kas įdomiausio žurnalo "Junost" redakci jos. Kuznecovas pabėgo į Vakarus. Sieniavskis, Danielius, Brodskis sėdi kalėjime. Nyku ir liūdna tai, bet visgi dalinai dėl kaip tik tu pi čių priežasčių jaunuolis Lietuvoje neras reikalo skaityti "Junost" ir pasirinks "Nemuną", literatūros mokytoja paliks ant prekystalio "Žnairi ja" bei "Oktiabr" ir nusipirks "Pergalę". Jei kas tarp šių pasirinkimų nemato esminio skirtu mo, tai tas dar pilnai neįvertina to pavojaus savo tęstinumui, į kurį yra patekusi mūsų tauta.




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai