Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Tai, kas geriausiųjų gyvybėmis apmokama PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. ČIŽIŪNAS   

Tautų gyvenime kartojasi lygiai tie patys reiškiniai, kaip ir paskirų žmonių: yra gimimo, augimo, brendimo ir senatvės laikotarpiai. Žinome visą eilę senovės tautų, aukštai iškilusių civilizacijos ir kultūros pakopomis, tačiau vėliau praradusių savo individualybę istorinių perversmų sūkuriuose ir šiandien jau nebeegzistuojančių. Tuo dar netvirtinama, kad šitos tautos nebepalikusios savo kraujo, t. y. išnykusios ir fiziškai. Fizinė jų substancija (medžiaga) yra likusi, tik jau nebe tuo originaliu pavidalu, kurį atstovauja savita mąstysena, kalba, papročiai ir visas gyvenimo būdas. Tokiais atvejais tautos kūnas — milijonai fizinių asmenų — dažnai išlieka, bet jau nebe savitu veidu, nebe tuo dvasiniu turiniu, kuris tik vienas atstovauja tautos individualybei — jos kolektyvinio Aš pavidalui.

Galimas ir fizinis tautos sunykimas bei išnykimas, tačiau jis retai kada įvyksta be tolygio dvasinio sugniužimo. Žinome eilę senovės tautų, išnykusių po karo veiksmų ir pavergimo. Tautos žūdavo dėl didelių kraujo nuostolių ir asimiliacijos, kuri būdavo neišvengiama rasiniu ir kultūriniu atžvilgiu giminiškoms su pavergėjais tautoms ar kiltims. Pastaruoju atveju silpnai išplėtojusios savo kultūrinę individualybę giminės, netekdamos politinės nepriklausomybės, gana sparčiai asimiliuodavosi su pavergėjais ir prarasdavo savo etninę individualybę. Taip išnyko daugelis Mezopotamijos ir Mažosios Azijos tautų, k. a. šumerai, asyrai, lydai, frygai, trojėnai-dardanai ir kt. Toks senovės tautų nykimas išaiškinamas dar ir tuo faktu, kad jos, būdamos mažos ir politiškai silpnos, lengvai pakliūdavo karingų didžiųjų kaimynių tautų valdžion. Mat, ir senovės tautų istorijoje galime įžvelgti tą pačią, kaip ir dabartyje, politinę didžiųjų tautų tendenciją kurti didžiaerdves valstybes, kitaip sakant, tą patį imperializmą, tik kitais motyvais ir pagrindais vykdytą. Nihil novi sub sole!

Tačiau yra pasaulyje faktų, kurie liudija nepaprastą kai kurių tautų gajumą ir kultūrinį atsparumą. Žinome gilioje senovėje žydus išbuvus 70 metų Babelio (Babilono) nelaisvėje. Persų karaliui Kyrui nukariavus Babelio valstybę ir leidus žydams grįžti į tėvynę, šie vėl atgaivino senąsias tautines ir religines tradicijas, atstaty-dami Jeruzalę ir šventovę joje. Vėlesnė žydų tautos tragedija, Romos imperatoriui Titui antrą kartą išgriovus Jeruzalę ir išsklaidžius juos po visą tuolaikinę Romos imperiją, buvo ir dabar tebėra kartu ir tos tautos gajumo bei atsparumo triumfas. Devyniolika amžių išbuvusi žymiai plačiau, negu tik Romos imperijos ribose, nes jau beveik visame civilizuotame pasaulyje išsklaidyta, iškentėjusi daug persekiojimų dėl savo griežtai uždaro bendruomeninio gyvenimo, verslo, o dar labiau dėl kai kurių tautinio charakterio savybių, ši tauta tebėra gyva ir gana gausi savo kultūrinėje ir žymia dalimi fizinėje substancijoje. Tik antrojo pasaulinio karo katastrofa nepaprastai žiauriai sukrėtė Europos žydų būvį, pareikalaudama daugiau negu keturių milijonu j U gyvybių. Tai buvo sisteminio nacių teroro ir masinio naikinimo padarinys.

Ir vis dėlto išsklaidyta pasaulyje žydų tauta po devyniolikos šimtmečių klajonių, atkaklios kovos dėl tautinio būvio, skurdo ir nevilties, iškilimo ir smukimo momentų įvykdė politinį stebuklą: esame liudininkai atgimusios Izraelio valstybės, atstatytosios jau nebe vien politinėmis kombinacijomis ar pinigais, bet ir žydų tautos geriausiųjų sūnų krauju. Dabar žydų pasauline diaspora turi tautinį židinį, iš kurio spinduliuos jai pirmoje eilėje tautines kultūros, kaip tautines gyvybės esmės, šviesa.

Lietuvių tauta baisioje nūdieninio pasaulio moralinėje krizėje neteko laisvės. Šiuo metu mūsų tauta gyvena pati sunkiausią savo būties momentą, kokio praeityje nėra turėjusi. Ji prarado laisvę ne tik pačiai rinktis sau tinkamą valdy-mosi formą, bet ir savarankiškai lemti savo jaunosioms kartoms ateitį protėvių užgyventame ir apgintame žemės plote. Tai yra pati žiauriausia iš visu pasėkų, nes esmiškai žalojanti pačius tautinės kultūros pagrindus — tautos tradicijas ir tautini auklėjimą. Tačiau tautos laikysena nelaimės atvejais teikia mums paguodos ir vilties ateičiai. Visiškai be jokios kaltės dėl jos pašonėje vykusių karo baisybių ir dėl niekšišku sąmokslų dėl jos likimo, lietuvių tauta įtraukta i karo įvykių sūkurį. Ji visais sunkiausiais momentais, neturėdama teisėtosios atstovybės nė negalėdama laisvai išgirsti autoritetingų vadų žodžiu, instinktyviai elgėsi taip, kad kuo mažiausiai padėtų okupantų karo mašinai ir kuo sausiausiai išlaikytu gyvas ir nesužalotas savo kultūrines institucijas, savo gyvenimo standartą, istorines aspiracijas, trumpai tariant — visomis išgalėmis saugojo ir gynė savąją sutelktinę individualybę.

Tauta, kurdama taikos sąlygose savo teisine -socialinę santvarką, materialinę gerovę ir kultūrines institucijas, derina ir lygiuoja savo būvi su artimesnių ir tolimesnių tautų būviu, lenktyniuoja plačiausia prasme su kaimynėmis tautomis. Ūkiškai-socialinė ir kultūrinė tautos kūryba yra galima tik politinės nepriklausomybės sąlygose. Išimčių šioje žmogiškojo kolektyvinio gyvenimo srityje beveik nėra, išskyrus, gal būt, žydų tautos pavyzdį. Tačiau ir jis vainikuojamas sutelktinėmis žydų tautos pastangomis ne kokia kita, bet valstybinio organizavimo forma Jaunos ir mažos tautos, naujai kuriančios ar atkuriančios nepriklausomą būti, drauge laiko sa-vo kultūrini ir politinį egzaminą. Toki patį egzaminą šiandien laiko visa eilė Azijos, Malaju salyno ir net Afrikos tautų, įgyjančių ar atgaunančių nepriklausomybę po ilgų amžių gyvenimo svetimoje valioje ir galioje.

Tačiau koks sunkus kultūrinės ir politinės brandos egzaminas tenka laikyti toms tautoms, kurios pastarosios pasaulinio karo katastrofos metu neteko politinės nepriklausomybės, net elementariausios laisvės!?... Likimo ironija! Tos pačios priežastys ir įvykių padariniai kuria diametrališkai priešingas situacijas Azijos bei Afrikos žemynuose, negu senų tautinių kultūrų židinyje, politinių aistrų ir karo nuvargintoje Europoje. Žmonijos gyvenamoji moralinė krizė, nuvedusi tautas ir valstybes pavojingu istorinių paradoksų keliu, turės neišvengiamai baigtis nauju sukrėtimu, kuris arba panaikins tas priešingybes ir suteiks pavergtosioms tautoms laisvę, arba paskandins visą pasaulį vergijoje.

Lietuvių tauta taikos būvio kūrybinį egzaminą laikė dvidešimt metų, įrodydama nemenkus savo organizacinius gabumus, ryžtumą ir patvarą. Dabar lietuvių tautai, kaip ir visai eilei kitų Rytų Europos tautų, yra atėjusi bene pati sunkiausioji istorinių bandymų valanda. Lietuviams, kaip ir jų tiesioginiams kaimynams — latviams ir estams, ta likiminė istorijos valanda žymiai žiauresnė, negu kitoms po antrojo pasaulinio karo netekusioms laisvės ir nepriklausomybės tautoms. Jei visos Rytų Europos valstybės, būdamos raudonojo voro tinkle, jau tėra tik nepriklausomų valstybių šešėliai, tai lietuvių, latvių ir estų tautos prarado nepriklausomybę dar 1940-ais metais ir, būdamos visiškai įjungtos į politinę, ūkinę ir kultūrinę Tarybų Sąjungos sistemą, atsidūrė tiesioginiame tautinės individualybės praradimo arba ir visiško fizinio išnaikinimo pavojuje.

Kas sąmoningai sekė mūsų tautiečių laikyseną pirmosios bolševikų okupacijos ir vokiečių — nacių viešpatavimo metais, tas su džiaugsmu galėjo konstatuoti- kad 90% mūsų tautos narių mintys, kalbos ir veiksmai buvo jokių pagundų nepaveikti, ir kad tuo būdu tauta geriausiai apgynė savo dvasinę nepriklausomybę ir tinkamiausiai saugojo savo tautiškumą. Jaunuoliai, nesidavę prievarta išvežami svetur dirbti karo pramonėje ar kovoti frontuose už svetimus interesus, policininkai, stovėję pavojingiausiais vokiečių okupacijos 1942-1944 metais Lietuvos rytų sargyboje, mokytojai, dirbę tų pačių tėvynės pakraščių mokyklose, kunigai, ėję savo pareigas ten pat, naujose parapijose, ir šimtai bei tūkstančiai kitų kultūros, ūkio ir administracijos pareigūnų, — visi jie atliko šventą pareigą tautos interesų ir gyvybės sargyboje. Brangiausią auką tautos gyvybės aukuran sudėjo tie jos sūnūs ir dukros, kuriems vienokiose ar kitokiose pareigose bei aplinkybėse, kovojant dėl tautos teisės gyventi ir būti šeimininke savo žemėje, buvo per anksti nutrauktas gyvybės siūlas.

Nenutrūkstama aukų ir asmeninio pasišventimo faktų grandinė lydi tautos gyvenimo eigą. Ji, ta grandinė, kuria lemtinguosius tautos būčiai įvykius, kuria ir sudaro dinaminį tautos istorijos turinį ir tuo turiniu mėgina veikti tariamai aklo likimo svarstykles. Gyventi ir savitą indėlį pasaulio kultūrai teikti pasiryžusiai tautai visais istoriniais laikais buvo ir dabar yra vienas pagrindinis būdas apginti savai individualybei: aktinga kova visomis garbingomis priemonėmis iki kraujo bei gyvybės aukų imtinai. Dabartinėje žmonijos politinėje santvarkoje ir moraliniame lygmenyje fizinė prievarta tebėra vis dar neišvengiama ir dažnai tampa sprendžiamąja priemone tautų ir valstybių santykiams tvarkyti. Mūsų laikais ir labiausiai demokratiškos, tuo pačiu ir labiausiai pacifistinės, tautos ir valstybės yra aplinkybių verčiamos ginkluotis ir rengtis karui, taigi kraštutiniam ir baisiausiam fizinės prievartos aktui.
 
Dabartinių titaniškų imtynių atvejais mažosios tautos daugiausia nukenčia, tuo labiau, kad nekaltai; tačiau jų kančios ir aukos nėra beprasmės. Žmonijos moralinė krizė, nors ir kaip ilgai trukdama, baigsis Gėrio laimėjimu, tačiau tam laimėjimui reikalinga visų žmonijos pozityviųjų, Tiesai ir Gėriui tarnauti pasiryžusių, jėgų mobilizacija. Toje mobilizacijoje didelis moralinis indėlis teikiamas tų tautų, kurios nenutrūkstamai kovoja už savo teisę gyventi ir turėti šios gražios ir turtingos planetos paviršiuje savo gyvybės bei kultūros židinį — savo tėvynę.

Lietuvių tauta, vos įžengusi į istorinę viešumą, buvo priversta be galo sunkiai kovoti dėl savo egzistencijos ir nepriklausomybės. Ta kova, tai pritildama, tai vėl įsiliepsnodama, truko ilgus šimtmečius iki pat mūsų dienų. Tačiau toji kova niekuomet nebuvo egojistinė — seniau valdovų ambicijoms ar imperializmui, vėliau tautos nacionalizmui tarnaujanti. Ar Grunvaldo -Tannenbergo nugalėtojai (1410 m.), ar Kirch-holmo (Salaspilio — 1605 m.) kovotojai, ar 19 amžiaus sukilimų dalyviai, ar pilkieji kovos dėl lietuviškosios knygos didvyriai, ar pirmieji 1918 — 1919 metų savanoriai ir partizanai , vėliau Giedraičių - Širvintų - Radviliškio - Klaipėdos kovų kariai ir pagaliau šių dienų tautos laisvės kovotojai partizanai — visi jie gynė ir tebegina tą pačią lietuvių tautos gyvybę ir jos gimtosios erdvės teisę. Ta kova buvo visais laikais ir dabar skaisti savais, iš esmės humaniškais idealais ir niekuo žeminančiu kovotojų vardu nesutepta. Pagerbdami tuos tūkstančius mirusių ir mirštančiųjų, kad milijonai tautos narių gyventų, daug padarysime tautai ir žmonijai, jei kiekvienas paskirai ir visi kartu gyvensime ir veiksime vertingai. O vertingas gyvenimas yra tiktai tas, kuris yra turiningas žygiais ir darbais artimo, visos tautos, o per ją ir žmonijos gerovei. Tai yra tas pats postulatas, kurį kadaise Vincas Kudirka suformulavo eilėraštyje "Labora" žodžiais, taikomais priaugančiąja! tautos kartai — jaunimui, įspėdamas dirbti artimo ir tautos gerovei ir nenueiti į kapą "be likusio ženklo, kad žmogumi buvęs".

Akivaizdoje fakto, kad tėvynėje likęs tautos branduolys, jos dauguma, kovoja dvigubą kovą už fizinės ir dvasinės tautos individualybės išlaikymą, tremties ir emigracijos lietuvius likimas įpareigoja taip pat dvigubai: išlaikyti bei stiprinti savo tautiškumą ir padėti kovojančiai tautai tėvynėje. Jei laisvajai pasaulinei lietuvių diasporai negresia fizinis išnaikinimas, kaip tautos daliai Lietuvoje, tai čia gresia kiti nemenki pavojai dvasinei lietuvių individualybei, kitaip sakant, jų pačių lietuvybei. Išsiblaškymas, ideologinis susiskaldymas ir partikuliarizmas, inertiškumas ir apsamanojimas, oportunizmas aplinkai ir naudai ir daugybė kitų pavojingų veiksnių skatina sąmoningus lietuvius stoti kovon su savo pačių charakterio ir visuomeninio gyvenimo negerovėmis.

Bet tai defensyvinė kova. Ji svarbi iš esmės tautos gyvybės apsaugai ir tuo, kad stiprina tautiečius ofensyvinei kovai už tautos gyvybę ir laisvę. Dinamiškoje nūdienės pasaulinės politikos raidoje ryškiai matome lemtingąjį konfliktą tarp dviejų pasaulio ūkinių ir politinių sistemų. Kova darosi kas kartą karštesnė, beatodai-riškesnė. Šiandien ji vienokia, o rytoj ji gali virsti net ginkluotu konfliktu. Kas nori apginti tautos gyvybės ir jos dvasinio suverenumo principą, tas jau šiandien turi jungtis į ofensyvinį frontą antram didžiam įsipareigojimui — iškovoti savo tautai laisvę ir nepriklausomybę.

Jausti ir suprasti gilią dabarties žmonijos moralinę krizę, suvokti savo tautos kančios bei kovos prasmę ir išaiškinti ją kiekvienam eiliniam tautiečiui, įsirikiuoti ir kitus įrikiuoti į drausmingą kovos dėl tautos laisvės frontą yra mūsų nūdienės lietuviškosios inteligentijos uždavinys tremtyje ir emigracijoje. Dar daugiau: tai yra jos moralinė pareiga kenčiančios ir kovojančios tautos atžvilgiu.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai