Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KULTŪRININKŲ LIKIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. AISTIS   
Kiekvienas darbas turi išmaitinti darbininką, ir kiekvienas darbininkas turi gauti tinkama atlyginimą. Deja. tos taisykles negalima pritaikvti menininkui, o negalima dėl to. kad jo darbas neįeina į kasdieniniu darbu kategoriją. Kai mes turime reikalo su kasdieniniu darbu arba amatu, tai, nors darbininkų ar amatininkų gabumai nėra lygūs, vis dėlto galima pritaikyti priežodi, kad ne šventieji puodus žiedžia, tai yra, kad tą ar kitą darbą gali dirbti kiekvienas. Menininko darbui arba kūrybai reikia dviejų būtinų sąlygu: talento ir nesąlyginio jam pasišventimo. Mokslo arba meno talentas yra visos tautos turtas ir pasididžiavimas. Jei mokslininkas ar menininkas savo galiomis negali pareikšti pilnai talento, tai visuomenė turėtu ateiti pagelbon ir jį paremti, kad jis jam visas jėgas atiduotu. Tauta giriasi ir didžiuojasi savo dideliais žmonėmis. Didžiuojasi ir paskiras žmogus savo dideliu tautiečiu — ir didžiuojasi taip. lvg jis pats tai būtų padaręs.

Talentus reikėtų remti tada, kai jie dar pilnoje kūrybos galioje. Laimingi tie kūrėjai, kurie tinkamu laiku gali susidaryti sau kūrimo sąlygas arba randa mecenatą, bet jie yra labai reti. Yra atsitikimų, kai talentui garsas ir medžiagiška nauda ateina kartu. Yra atsitikimu, kad susilaukia gyvas garso, bet gyvena ir miršta skurde. O dažniausiai garbė talentą aplanko, tik jam mirus.

Mažų tautų kūrėjams galimybės susidaryti sau darbo sąlygas yra daug siauresnės negu didelių. Dėl to mažos tautos kūrėjo ir likimas daug aštresnis: jis turi griebtis pašaliniu darbu, kad pramistu, ir kūrybai skirti tik atliekama, dažnai nuo poilsio nutraukta laiką ir jėgas. Dėl to jie dažnai palūžta ir prieš laiką išsisemia. Ta problema mums buvo ir bus skaudi.

Jei mūsų kūrėjai turėjo sunkias sąlygas laisvame krašte, tai ką bekalbėti apie paskutini dešimtmetį, kai tos sąlygos dar labiau pasunkėjo. Ir pragiedrulių nesimato. Sąlygos aštrėja ir komplikuojasi. Mūsų kūrėjai, gyvendami tremtyje ir neturėdami ne tik kūrei ui, bet ir žmogui tinkamų sąlygų, palyginamai dar rodė daug kūrybingumo. Didesnei tremtinių daliai, o su jais ir kūrėjams nusikėlus i kitus kraštus, kūrybos sąlygos dar pasunkės, ir jei nepasiekė, tai pasieks tokią padėtį, kuria turėtų susirūpinti kiekvienas geros valios lietuvis. Jei mes sielojamės tautos likimu, tai lygiai turėtume sielotis ir savos tautos genijaus pajėgumu, nes tai kaip tik ir yra tikslas,   dėl kurio mes siekiame laisvės;
tautos siekia laisvės, kad galėtų kurti dvasines ir medžiagines vertybes.

Eiliniam tautiečiui gal sunkiai besuprantama, kodėl tokiame idealiame įsikūrimo krašte, kaip JAV, kūrybos darbininkui darbo sąlygos yra dar sunkesnės, kaip tremtyje. Ypač, kad čia darbas nėra taip sunkus, kaip kituose kraštuose, kur reikia dirbti iš visų jėgų. Be to, darbas čia yra geriau atlyginamas negu kituose kraštuose. Sunkiuosius darbus čia mašina atlieka, bet žmogus dirbdamas prie mašinos, geriau — jai padėdamas, pasidaro lyg ir mašinos dalis: žmogus nustoja individualybės toki darbą dirbdamas. Darbas yra mechaniškas ir neįvairus, nes visas dėmesys yra sukauptas į vieną kitą judesį, o toks vienodas dėmesio įtempimas žmogų dvasiškai vargina. Dėl to panašūs darbininkai, palikę mašinas, jaučia reikalo pagyventi ne dvasiniu, bet zoologiniu gyvenimu: po darbo jie nieko kito netrokšta, kaip tik išsiblaškyti. Po tokio triūso dvasinis darbas yra stačiai neįmanomas. Tokiose sąlygose daug mūsų talentų žlugs, o ir stipresniųjų kūrybingumas turės susilpnėti.

Bėdos emigracija labai nedėkinga. Normalus emigrantas, vykdamas į svetimą kraštą, turi šiuos davinius: specialybę, materialių išteklių ir — gyvenimą prieš akis: paprastai emigruoja jauni. Bėdos emigracijos pradžia visada sunki. Jei toks emigrantas nėra jaunas, neturi ypatingų gabumų ar turto, tai visa jo ateitis yra gana tamsi. Gyvenančiam antrąją amžiaus dali jau nėra lengva pakeisti profesiją. Senstančių ir pasenusių emigrantu likimas yra liūdnas ir tragiškas. Mūsų dabartinė emigracija yra bėdos emigracija: daugumas neturi turto, daugumas neturi tinkamos naujam kraštui profesijos, o nevienam stigs ir gabumų prisitaikyti.

Kultūrininkų likimas gal dar aršesnis negu kitų. Beveik visi pakliuvome į šį kraštą savo anksčiau čia atsikėlusių tautiečių rūpesčiu. Nors jie kilę iš tos pačios žemės ir tos pačios tautos, bet tas kraštas, kai jie jį paliko, buvo kitoks. Jau vien dėl to tūlas vienas kito nesupratimas yra būtinas. Prie to reikia pridėti tai, kad mūsų žmogus labai linkęs svetima vertinti ir sava peikti. Dvasinis ryšys senesniųjų emigrantų su kraštu buvo ir yra labai silpnas: jis galima suvesti į tėviškėje praleistos vaikystės ir jaunystės prisiminimus. Tik retas teaprėpia visą Lietuvą, o daugumui tai tik gimtinė parapija ir sodžius. Tuo atžvilgiu kitų kraštų emigrantų padėtis yra daug geresnė: jie turi pilnesnį savo krašto vaiz-

H. ŽOBOKAS    KOMPOZICIJA
 
sakysime, tokiose pat sąlygose gyvenančių lenkų, kurie mūsų istorijos dalykuose labai daug nusimano, jau nekalbant apie savo tautos istoriją, o to mes negalėtume pasakyti apie savuosius. Skiria mus ir pasaulėžiūra. Dažnai, kalbėdamas su savo kilmės tautiečiu, jautiesi, lyg kalbėtum su savo aršiausiu priešu.

Kultūrininkui tenka susidurti su senos emigracijos lietuviais veikėjais. Jie visi jaučia, kad čia lietuvybė ilgai nepatvers. Dėl to jiems platesnis kultūrinis užsimojimas atrodo ne tik bergždžias, bet gal net ir žalingas. Jiems atrodo, kad prisitaikymas prie naujų sąlygų yra pirmas ir svarbiausias dalykas. Jie prisitaikymo net nu-tautimu nelaiko. Tame yra dalis tiesos: paprastai atvykusieji nespėja visiškai asimiliuotis su vietos gyventojais, o jie nutautimo kitaip nesupranta, kaip tik visiškos asimiliacijos.

Naujų emigrantų padėtis yra daug geresnė negu pirmųjų, bet ji ir sudėtingesnė ir painesne. Pirmųjų lietuvių kultūrinis darbas ir veikla sutapo su visos tautos kova dėl laisvės: jis ir čia buvo lygiai produktyvus ir kūrybingas, kaip ir tėvynėje. Su tautos laisve tas peri j odas čia ir pasibaigė. Dalis veikėjų sugrįžo tėvynėn, o likusiesiems atsistojo prieš akis jų pačių likimas — nutautėjimas. Jam pastoti kelią Amerikos lietuviai skyrė visas savo jėgas, bet jų kova yra gynimosi kova, o kas nekuria, tas eikvojasi. Senesniųjų veikėjų eilės retėja, o naujoji karta gretų nepapildo. Jie pradeda pavargti ir laukte laukia naujo kraujo ir naujų jėgų, kurios galėtų tęsti jų ilgus metus vestą ir tikrai didelių nuopelnų vertą kovą. Jie mano, kad jų ir mūsų kova sutampa. Bet mus daugiau ir intymiau bei realiau riša neseniai paliktas kraštas, tai mes negalime pasitenkinti vien veikla, nukreipta prieš senesnės kartos ir mūsų pačių nutautėjimą.

 Aišku, mes turime jungtis su jais ir gelbėti tai, kas galima, mes turime dėtis kovon dėl tautos laisvės, bet taip pat mes turime kurti ir naujas vertybes, nes jei mes to nedarysime, tai tarp tautos ir mūsų atsiras skiriantis tarpas, kurio po kiek laiko gal ir peržengti nepajėgsime ir liksime tautai mirę ir mes. Tol mes būsime gyvas tautos narys, kol patys jausimės esą gyva ir kurianti tauta. Iš to seka, kad mes esame priversti labai skaidytį ir blaškyti savo jėgas: prisidėti prie čionykštės kovos, rūpintis pragyvenimu ir kurti, o tai ar nebus daugiau, negu žmogaus jėgos neša.

Naujų emigrantų skaičius jau gana impozantiškas, bet, deja, jis nėra efektyvus pagal savo skaičių: jėgas truputį skaldo pasaulėžiūrinis pasiskirstymas, be to, labai svarbus naujokų įsikūrimo klausimas. Jis svarbus ne tik kiekvienam asmeniškai, bet visai bendruomenei, nes kultūrinių dalykų pareikalavimo be tam tikro medžiagiško apsidraudimo negalima laukti.

Tačiau, nežiūrint visų sunkumų, mes negalime to reikalo atidėti tolimesnei ateičiai, nes jei per tą laiką, kol naujakuriai kursis, talentai žus arba sunyks, tai tada jau dvasinio atgimimo šiame krašte bus bergždžia laukti. Jokiu būdu negalima dėti vilčių į naujus, šiame krašte atsirasiančius talentus. Jų nesusilaukė pirmoji emigracija, tai ir mes jų nebesulauksime. Nuo ko tad reikėtų pradėti?

Reikia džiaugtis, kad štai šiame krašte atsiranda kultūros žurnalas, kuriame galės rasti vietos vienas kitas grožinės literatūros bei mokslo veikalas, ir plačiau bus nagrinėjami mūsų kultūros reikalai, bet jis neišspręs mūsų kultūrininkų likimo. Mažų ir nelaimingų tautų menininkai yra linkę aukotis, bet mes iš jų negalime reikalauti nesąlyginės aukos. Atsižvelgiant į sąlygas, reikėtų sutikti, kad tie, kurie dar gali aukotis, tesiaukoja. Bet yra nepajėgiančių aukotis. Ir ne dėl to, kad jų amžius neleistų, bet kad jų likusi amžiaus dalis per trumpa, kad jie galėtų savo jėgas eikvoti kam kitam, o ne savo pašaukimui. Reikia džiaugtis, kad atsiranda vienas kitas patrijotingas tautietis, kuris kultūrininką priglaudžia, bet reikia sudaryti sąlygas, kad jie galėtų dirbti, nes jų darbo niekas negalės atlikti. Tą tautos naštą turėtų pasiimti naujieji, nes senieji apie mūsų didvyrius labai mažai arba nieko nežino.
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai