Parašė Vladas Šlaitas
|
AMŽINIEJI LIUDININKAI
Kai nebebus manęs,
kai laikas mano kaulus
pavers į akmenį arba į šiurkščią žolę,
bent jūs paliudykit, o! akmenys ir žolės,
kaip aš mylėjau
šiuos rudenėjančius laukus,
šį ramų viksvų
rudens šiurenimą;
kaip aš norėjau pasiimt nors vieną viksvą
atminimui.
MĖNESIENOJE
Jei aš tikėčiau į lietų,
kad lietus gali sielą nuplauti,
aš išeičiau per lietų ir stovėčiau per kiaurą naktį
ant lietaus ešafato.
Jei aš tikėčiau Tave, kaip tikiu sodrų vasaros lietų,
Tu mane numazgotum,
ir aš šviesčiau iš tolo labiau negu vyšnių sodai
užburtoj mėnesienoj.
MINKŠTAS LIETUS
Klausyk!
Aš atėjau tau piršt ramumo filosofijos,
aš atėjau tau piršt gyvenimo, kurį gyvena
supuvęs kelmas. Klausyk:
jau ima lyt, ir kelmo grobiais
toks minkštas vasaros lietaus vanduo sruvena.
Klausyk, ar ne vistiek, ar lyja ar nelyja?
Ar ne vistiek, ar degina kaitra ar nedegina:
supuvęs kelmas lygiai abejingas vasaros lietaus
ir pravažiuojančio botago kirčiams.
|