Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PABALTIJO VALSTYBES 1916-1945 PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K. K. G.   
Profesoriaus Vytauto Vardžio ir istoriko Romualdo Misiūno redaguotą straipsnių rinkinį The Baltic States m Peace and War 1917-1945 (Pabaltijo valstybės taikoje ir karo metu) 1978 m. išspausdino Pensilvanijos valstybinio universiteto leidykla. Rinkinyje (240 psl.) trylikos autorių straipsniai — tarp jų keturių lietuvių: Vardžio, Misiūno, Juliaus Slavėno ir dabar Izraelyje gyvenančio Abo Stražo. Straipsnius parašė ir du plačiai žinomi mokslininkai Alexander Dallin ir vokietis Boris Meissner.

Aptarti trijų valstybių beveik trijų dešimtmečių istoriją nelengvas uždavinys, nes galima paskęsti smulkmenose arba skraidyti faktais beveik neparemtose teorinėse bendrybėse. 5iame rinkinyje bandoma rasti pusiausvyrą. Vieni straipsniai, kaip Olavi Arenso apie Estijos seimo veikla 1917 metais, Michael Garleffo apie tautinių mažumų vaidmenį Estijos ir Latvijos seimuose, arba Juliaus Slavėno apie vokiečio generolo von Seeckto pažiūras į Pabaltijo ateitį, nagrinėja palyginti smulkius klausimus. Abejotina, ar šie straipsniai domintų ir specialistus, kurie turbūt jau susipažinę su dauguma čia dėstomų žinių.

Knygos šerdis — tai straipsniai apie Pabaltijo valstybių žlugimą antrojo pasaulinio karo pradžioje, jų vaidmenį tarptautinėje arenoje. Šia tema rašo net keturi autoriai — jau paminėti Dailinąs ir Meissneris ir du kiti, David M. Crowe, Jr. ir David Kirby. Panagrinėjęs tarptautinę padėtį karo išvakarėse, Dailinąs pastebi: nors galime kritikuoti Pabaltijo šalių vyriausybių užsienio ir vidaus politiką, visos šių šalių pastangos apginti savo nepriklausomybę vis tiek būtų likusios bergždžios. Net ir tobulesnė demokratinė vidaus santvarka, leidimas kompartijoms viešai veikti, skirtinga politika tautinių mažumų atžvilgiu nebūtų Pabaltijo valstybių išgelbėjusi. Karo suirutėje jos buvo pasmerktos išnykti.

Nemažai dėmesio skirta Prancūzijos ir Anglijos deryboms su Sovietų Sąjunga 1939 metais. Derybos užsikirto, nes Stalinas reikalavo, jog Vakarai pripažintų Maskvos ypatingas teises Pabaltijyje ir Lenkijoje. Autoriai nevieningos nuomonės, ar ilgainiui Anglija būtų nusileidusi Stalino reikalavimams. Dailinąs mano (p. 106), jog Anglija nebūtų pritarusi Pabaltijo inkorporacijai į Sovietų Sąjungą. Panašiai galvoja ir Crowe (p. 118), nors Meissneris tvirtina (p. 140), kad Vakarų kraštai būtų nusileidę Stalino užgaidoms.

Paskutiniu laiku keli Vakarų istorikai apkaltino buvusį Anglijos užsienio reikalų ministrą Edeną dėl šimtų tūkstančių rusų ir kitų tautybių bėglių atidavimą į sovietiniu budelių rankas. Savo straipsnyje istorikas David Kirby įrodo, kad Edenas skubėjo palaidoti Pabaltijo valstybių nepriklausomybę. Jis spaudė Anglijos vyriausybę sutikti su Sovietų Sąjungos reikalavimu pripažinti jų inkorporavimą į Sovietų Sąjungą. Edeno įtaigaujamas, Chur-chillis 1942 kovo 7 telegrama Amerikos prezidentui pasiūlė neaiškinti Atlanto Chartos taip, kad Sovietų Sąjunga netektų savo žemių, kurias ji okupavo prieš Hitlerio užpuolimą (p. 165). Edenui nepasisekė įvykdyti šio kėslo iš dalies dėl to, kad Amerikos valstybės departamentas pasipriešino aiškiam Atlanto Chartos laužymui; iš dalies dėl to, kad rusai pradėjo reikalauti jiems pripažinti ir nuo Lenkijos atplėštas sritis.

Nors knyga, pavadinta Pabaltijo valstybės kare ir taikoje, joje mažai rašoma apie tarpukario santykius. Šalia jau minėtų straipsnių, tik Vardys ir latvis Edgars Anderson nagrinėja tarpukario laikotarpį. Pastarasis mažiau ar daugiau pakartoja savo teigimus apie Baltijos Antantę iš savo straipsnių, paskelbtų anksčiau "Lituanus" žurnale.

Vienintelis platesnės apimties straipsnis, liečiantis Pabaltijo valstybių vidaus santvarką, — tai Vytauto Vardžio apie autoritetinių valdžių įsitvirtinimą. Vardys aiškina skirtingas priežastis, privedusias prie seiminės demokratijos žlugimo. Palyginimai įdomūs. Jis pažymi, kad 1926 metų perversmas Lietuvoje buvo karininkų greitai sugalvotas ir įvykdytas. Jam pritarė ambicingi Voldemaras ir Smetona, nes demokratinė santvarka neteikė jiems jokių vilčių grįžti į valdžią. Vardys pažymi, jog autoritetiniai režimai Pabaltijo valstybėse buvo palyginti švelnūs, dar prieš karą buvo priversti ieškoti naujų priemonių įtraukti platesnį gyventojų sluoksnį į valdžios darbą.

Aba Stražas, daugiausia remdamasis vokiečių ir Vilniaus valstybiniais archyvais,
apibūdina Vokietijos karinės valdžios vaidmenį užimtuose Pabaltijo kraštuose per pirmąjį pasaulinį karą. Karinė administracija veikė gana savarankiškai, siekė prijungti užimtas sritis prie Vokietijos. Stražas teigia (p. 62), kad Lietuvos Tarybą labai varžė vokiečiai, todėl ji neturėjusi gyventojų pasitikėjimo! Tačiau tai prileidus, sunku išaiškinti, kaip šios tarybos vadovaujama Lietuva iškovojo savo nepriklausomybę. Be to, autorius nenurodo, kokie šaltiniai remia jo teigimą, nei aptaria, kaip gyventojai galėjo išreikšti pasitenkinimą ar nepasitenkinimą esamomis sąlygomis. Sovietiniai istorikai panašiai tvirtina. Norėtųsi pagaliau, kad kas nors bandytų šią išvadą paremti faktais ir nagrinėjimu. Reikia pažymėti, kad šis klausimas Stražui visai šalutinis, tik prabėgomis jo paminėtas.
Ilgiausiame knygos straipsnyje Romualdas Misiūnas plačiai apžvelgia sovietinių istorikų darbus, liečiančius Pabaltijo okupaciją ir karo metus. Vietomis straipsnis lyg ir ištęstas, nėra žymesnių sovietinių veikėjų atsiminimų analizės, galbūt būtų pravartu paminėti, kaip sovietiniai autoriai reaguoja į emigrantų paskelbtus darbus, kiek kitaip neprieinamų žinių iš jų semia. Pavyzdžiui, Navicko knyga išsamiai polemizuoja su gen. Raštikio atsiminimais, kuriuose paminėti visi Rib-bentropo-Molotovo sutarties slapti protokolai. Bet aplamai darbas gerai atliktas.

Džiugu, kad toks veikalas išėjo, nors kai kurių straipsnių labai ribota apimtis šiek tiek nuvilia. Tai gal parodo, jog istorikai tik pradėjo Pabaltijo valstybių istorijos nagrinėjimo darbą ir tik vėliau duomenis apibendrins, padarys platesnių išvadų.
K.K.G.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai