Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Z. Ivinskis — P. Victor Gidžiūnas, O.F.M.: De Fratribus Minoribus in Lithuania PDF Spausdinti El. paštas

P. Victor Gidžiūnas, O. F. M., S. Th. D.: De Fratribus Minori-bus in Lithuania usque ad definiti-
varn introductionem observantiae (1245—1517). Pars I. Romae 1950 (XX + 98 p.) in 8°.
Lietuvos religiniame bei kultūri-naime gyvenime, pačios lietuvių tautos sukrikščioninime, vienuolių ordinai yra suvaidinę dar tiksliai neištyrinėtą ir galutinai neapibrėžtą, bet nujaučiamai gana didelę rolę. Tik patys marijonai lietuviai (prof. dr. J. Totoraitis, kun. dr. J. Vaišnora) yra apie savo ordiną rašę studijų. Nei domininkonų, nei benediktinų, pagaliau nei jėzuitų veikla, jau nekalbant apie Lietuvoje veikusius kamaldulius, augustini-jonus, kapucinus, karmelitus, pijo-rus ir t. t., pačių lietuvių vienuolių, galima sakyti, nebuvo bandyta tyrinėti. Naudingų žinių yra pririnkę vysk. M. Valančius Žemaičių vyskupijos ir kun. P. Augustaitis Seinų vyskupijos istorijose.

Šitas gana simpatiškai išleistas Tėvo V. Gidžiūno darbas — disertacija mokslo laipsniui gauti — yra tad pirmoji tos rūšies studija. Tikrai sveikintinos pastangos ir iniciatyva. Reikėtų, kad ja pasektų ir kiti Lietuvos vienuolynai. Ypač linkėtina, kad jėzuitai lietuviai patys išsamiai ištirtų gerai išlikusiame archyve savo pirmatakų veiklą. Kaip jėzuitai nuo 16-tojo amžiaus galo Lietuvoje, tarp kitų veikiančių ordinų, ėmė aiškiai pirmauti savo pastoracine ir kultūrine veikla, taip pirmaisiais trimis Lietuvos valstybinio gyvenimo amžiais labiausiai išsiskiria pranciškonai ir domininkonai. Benediktinai Lietuvoje nesuvaidino Vakarų Europoje turėtosios reikšmės, ir kai jie Lietuvoje 14 amž. gale kūrėsi, jų karštis Vakaruose buvo jau praėjęs.

Atvaizduoti pranciškonų pradžią ir jų istoriją Lietuvoje Iki 1517 m., t. y. iki suskilimo į observantus ir konventualus, yra Tėvo V. Gidžiūno uždavinys. Šaltinių trūkumas ir painiava juose yra bendra Lietuvos istorijos šaltinių žymė pirmaisiais dviem valstybinio gyvenimo amžiais. Tad ir pranciškonų veiklai jų trūksta. Autorius, su benediktiniška kantrybe, gana rūpestingai surinko visus jam prieinamus šaltinius, visas žinutes. Apdairiai žvelgė į literatūrą, visur labai palankiai traktuodamas, kas tik bent klek lietuviškai apie pranciškonus buvo bendrose Lietuvos istorijos studijose ir straipsniuose užsiminta. Reikia laikyti laimingu klausimo pastatymu, kad autorius išeina iš pačios pranciškonų ordino organizacijos ir pradeda nuo Čekijos—Lenkijos provincijos, nedarydamas nereikalingos įžangos apie Lietuvą ir lietuvius iki 13-tojo amž.
Turint galvoje, kad autorius šitą savo pirmąjį darbą Lietuvos istorijos srityje bandys sulietuvinti, norėtųsi duoti kai kurių pastabų, pataisų ir papildymų. Visa tai nėra atsiradę specialesnių to klausimo studijų, bet tik iš atsitiktinio kai kurių faktų žinojimo.

Kalbant apie pranciškonus Prūsuose ir Livonijoje (čia autoriui reikėjo panaudoti W. Roth: Die Do-mikanes und Franziskaner im Deutschordensland Preussen bis 1466, Disert, 1919.), vertėjo bent kiek paliesti elgetaujančių vienuolių veiklą ryšium su 13—14-tojo amž. kryžiaus karais į Lietuvą. Tie kryžiaus karai Lietuvos istorijoje anuo metu užima labai svarbią vietą. Protestantų istorikai, Eilėtosios Livonijos kronikos leidėjai, pav. (Scr. rer. Liv. I 756) specialiai atkreipia dėmesį į tos kronikos vieną vietą, iš kurios esą matyti, kad pranciškonai ir domininkonai ugnimi ir kardu veikę Lietuvoje, užmiršdami misijas ir evangelijos mokslą,  ir jie pirmieji padeginėję Lietuvoje triobas.

Kronikoje yra randamas 1256-57 m. žiemos  žygio aprašymas Lietuvon.
Tai buvo Livonijos magistro   Anno keršto žygis už žemaičių vado Alemano teriojimus Kurše.  Poetas Eil. kronikoje rašo:
Barvusen und predigere Waren in deme selben here. Da sach man den ersten brant Den brante eines predigers hant Vnd eines barvusen danach.
(Eil. 4235 sqq.)
Vertimas:
Basieji (= pranciškonai) ir pa-[mokslininkai (= domininkonai) Buvo toje kariuomenėje, Buvo pastebėta,   kad pirmąjį
[gaisrą
Uždegė domininkono ranka, O paskui (sekė) pranciškonas.
Nors autorius 5 kartus citavo Eilėtąjį Livonijos kroniką, bet į šitą posmą neatkreipė dėmesio. Jis būtų davęs progos sustoti ir pakalbėti apie Vakarų kryžininkus, kurių žygiuose vienuoliai turėjo reikšmės.
Apskritai tuo klausimu turėjo autorius pasisakyti. Niekur jis nepanaudojo Lietuvišk. Enciklopedijos. Jos devyniuose tomuose, kurie Romoje randami, būtų aptikęs sau daug gerų straipsniukų, net ištisų studijų. Ir Ditleb von Alnpekės jokiu būdu jau nebūtų laikęs žinomosios Eilėtosios kronikos autoriumi, o tik jos perrašinėtoju, ar vieno vėlybo rankraščio savininku. Be abejo, ir patį tekstą reikėjo naudoti tik iš Leo Meyer leidimo (1876), kaip ir Dus-burgą tik iš Script, rerum Prussi-carum, I.

Suprantama, kad rūpestingas autorius visKą, kur tik ką apie Lietuvos pranciškonus sutiko, vėrė ant savo istorijos siūlo. Reikia pasidžiaugti, kad beveik viskas čia sulasyta, išcituota, paminėta. Ir reikia tikrai pasidžiaugti, kad autorius gerai susiorientavo. Atsitiktinai pastebėjau, kad nepanaudotas rinkinys "Lites ac res gestae inter Polo-nos Drdinemque Cruciferorum", kur (II 295 p.) akcentuojama, kad pranciškonai ir domininkonai užsiėmė Lietuvoje 14 am. katalikybės platinimu ir t. t.

Rašydamas labai specialų mokslinį veikalą, Tėvas V. Gidžiūnas savo tezes vis stengėsi patvirtinti iš bendrų knygų, apžvalginių straipsnių, vadovėlių. Kada jis pats daug išsamiau ir pagrindiniau cituoja tuos pačius pirmuosius šaltinius, nėra reikalo minėti antraeilės literatūros, kuri tik iš tų pačių versmių tegalėjo semtis. Arba ne kartą praeities faktai remiami bendrais straipsniais, kada prieš tai turėta originalus šaltinis.   Toji aplinkybė tik padaugina ir taip gana gausiai cituojamos lietratūros skaičių. Ir taip neretai 2—3—4 literatūros nurodymus atstoja vienintelis kurio nors klausimo šaltinis. šitoks uolumas ir kruopštumas, žinoma, darbo vertei nekenkia. Bet kai cituojamoji literatūra yra straipsneliai, ar knyge-liūkštės, skirtos istorijos populiari-zacijai, galėtų jų citavimas neapsunkinti veikalo. Gausiame literatūros sąraše pasigedau, sąskaiton šitame sąraše tikrai nereikalingų keleto dalykų, Dr. M. Ruginienės: žemaičių christianizacijos pradžia, Dr. A. Kučinsko: Kęstutis (skyrius apie krikščionybę), rinkinio "Krikščionybės praeitis, dabartis ir ateitis" (1938), Lowmianskio studijos (2 tomai). Per maža kreipta dėmesio į Abrahamo ir Fijaleko darbus (rink. "Polska i Litva"), kurių pirmajame yra naudingos medžiagos apie pranciškonus Lietuvoje, o antrasis analizuoja šaltinius apie pirmuosius du Vilniaus vyskupus. Apie pirmąjį Vilniaus vyskupą pranciškoną Andrių yra naujos medžiagos jo biografiniame straipsnyje (Polski Slownik biogra-ficzny, I, 1935), kur K. Pieradzka, tarp gausių šaltinių ir literatūros, nurodė ir kai ką, ko autorius nepanaudojo.

Bet tos rūšies pastabos, kurių galėtų ir daugiau atsirasti, nėra esminės.   Jos nekenkia pačiam veikalui.
Plano atžvilgiu laikyčiau nepageidaujama, kad autorius Lietuvos krikštą ir pirmojo Vilniaus vyskupo biografiją nukelia į knygos galą. O prieš tai yra dėstomi dalykai iš 15— 16-jo amž., ir pirma, pav., prisieina kalbėti apie Andrių Vasilo, kaip apie Lydos vienuolyno pranciškonų steigėją (44—45 p.), o tik vėliau (68 sqq.) aprašomas jo gyvenimas.

Ieškant praeities šaltiniuose vienos rūšies faktų, susidaro pavojaus perdėti jų reikšmę šalia kitų panašių dalykų, žinoma, apie domininkonus autorius neturėjo tikslo nieko rašyti, ir jų, galima sakyti, nebesimato. O jų buvo, ir jie veikė. Atrodo, kad Kuršo vyskupas, pranciškonas Henrikas Liuksemburgietis pasidaro Lietuvos dalies vyskupu ir Mindaugo globėju. Iš kur tai? Reikėtų suderinti apie Vytenį turimus faktus. Iš vienos pusės žinome, kad jis svetur plėšė bažnyčias, grobė bažnytinius indus ir t. t. Autoriui jis išeina labai palankus pranciškonams Lietuvoje. Ar jis galėjo kviesti pranciškonus Lietuvon? Autorius nesiryžo taip pat suderinti: iš vienos pusės žinomos Gedimino tolerancijos, iš kitos pusės — fakto, kur} ir jis laiko tikru, kad Gedimino laikais buvo nužudyti du pranciškonai. Gediminas pranciškonų šaltinyje minimas kaip "dux crudelissimus", kuris, pAV., pranciškoną Martyną liepęs "diversls tormentis cruciari" (Analecta Franciscana III 535-6). Neužtenka trumpų autoriaus samprotavimų, reikia šaltinių analizės, o paskui sintezės.
Visais galimais būdais iš žinomųjų šaltinių autorius stengiasi įrodyti, kad pranciškonai jau Mindaugo laikais yra veikę Lietuvoje. Tačiau pačiu svarbiausiu momentu, kai Mindaugas krikštijosi ir buvo kuriama "Lietuvos vyskupija", ne pranciškonas, o Livonijos ordino kunigas Kristijonas tampa pirmuoju Lietuvos vyskupu. Jo įpėdinis vysk. Jonas, kuris nė savo diecezijos nematė, taip pat nebuvo pranciškonas. Ir pietų Lietuvos vyskupas buvo domininkonas Vitas. Eilėtoje Livonijos kronikoje tėra pasakyta, kad Livonijos ordino magistras Lietuvai' sukrikščionint paliko "kunigų ir brolių". Autorius mano, kad domininkonai ir pranciškonai tam reikalui irgi bus buvę panaudoti, nors žinios tėra abejotinų vėlesnių versmių. Francisco de Moliano šaltinį, kilusį iš Rygos ir ordino amžinos nesantaikos, reikia labai atsargiai ir kritiškai vertinti. Ir reikia nemaža geros valios tikėti, kad šiaurinėje ir vidurinėje Lietuvoje Mindaugo laikais jau veikė pranciškonai.

Kai Liv. ordinas ir Rygos miestas (= arkivyskupas) buvo iki kraujo susipykę, ton kovon buvo įtraukti lietuviai, ir atsirado įvairių šaltinių. Jų tarpe yra garsieji Gedimino laiškai. Dr. J. Jakštas yra priėjęs tikrai palaikytinos tezės, kad tie laiškai buvo tik uolaus Rygos ir Vilniaus "bendradarbiavimo" vaisius. Bet tame bendradarbiavime rygiečiai turėjo svarbiausią vaidmenį. Jie buvo suinteresuoti geru sąjungininku, kurio kraštas, be kitko, tiekė puikias žaliavas (vašką, kailius). Spausdinti Livonijos Šaltiniai tuo klausimu duoda nuo 13-tojo amž. galo, palyginti, daug geros medžiagos (žr. Congressus I historicorum Balticorum, 1938). Į ją įsiskaičius peršasi mintis, kad ano meto pranciškonai Lietuvon atvyko tais pat keliais, kuriais čia atsirasdavo vokiečių pirkliai, arba tiesiog pirklys ir misininkas vyko drauge. Būtų buvę gera, kad autorius tą klausimą būtų palietęs. Man atrodo, tik išaiškinant rygiečių vaidmenį Lietuvoje ir jų prekybinius santykius nuo Vytenio laikų, galima būtų istoriškai žymiai lengviau suprasti tą įdomų reiškinį: vykstant karui su vokiečių ordinu, akivaizdoje jo žygių iš Prūsų ir Livonijos, Lietuvoje veikia elgetaujantieji vienuoliai ir atsiranda jų vienuolynai.

Faktiškai Gedimino laikuose, kuriuos autorius priedu in extenso paskelbė (tam reikalui būtinai reikėjo panaudoti "Preussisches Urkunden-buch, II, 1932, 285 p.), labiau atstovaujami rygiečių interesai (pirklių, amatininkų, kolonistų kvietimas ir t. t.). O pranciškonų ir domininkonų misijų akcentavimu pagonių krašte buvo norima atremti skaudų ordino priekaištą apie krikščionių bendradarbiavimą su pagonimis, kuriam medžiagos dar būtų davęs ir Wl. Semkowicz'iaus strp. "Ateneum Wilenskie" (1930). Ir iš jo matyti, kad tik per Rygą tada lietuviai galėjo žvelgti į pasaulį.

Iš Gedimino laiškų susidaro įspūdis, kad jis buvo elgetaujančių vienuolių rėmėjas, jų skatintojas. O kodėl jo laikais buvo nužudyta du pranciškonai, gal net jo paties įsakymu (Anai. Franc. III. 536)? Cia būtinai reikėjo platesnio autoriaus tos versmės tyrinėjimo, o ne trumpų pasisakymų (30—31 p.). Juk pranciškonų istorija Gedimino laikais yra svarbiausia jo tezei. Labai gaila, kad Tėvas V. Gidžiūnas, nors pats yra nuodugniai tyrinėjęs, visai nepanorėjo liesti legendos apie 14 resp. 36 pranciškonų nužudymą Vilniuje. Iš trumpų atsiminimų matyti, kad autorius būtų patvirtinęs (39 p.) dėmesio vertą K. Chodynic-kio tyrinėjimą, atmetantį legendą apie kankinius.

Kadangi Lietuvos pranciškonų istorijoje tas klausimas vienas iš kar-dinalinių — reikia tikrai suabejoti, ar kurie kiti kriterijai galėjo saistyti mokslo žmogų nepasinaudoti, ar nepatvirtinti savo samprotavimais tų išvadų, prie kurių jau prieita. Vis tik "... magis amica veritas". Autoriui, be abejo, žinomas monsign. L. Duchesne (t 1922) pavyzdys. Kritiškasis autoritetas Bažnyčios istorijoje daugybei bažnyčių pietų Prancūzijoje nuėmė aureolę (remdamasis šaltiniais), kad jos esančios pačių apaštalų įkurtos. Tą patį jis padarė ir su Santiago-de-Compostel-le (Ispanijoje), įrodydamas, kad ne-šv. Jokūbo (apaštalo) yra ten palaidoti palaikai, nors Bažnyčios autoritetai 19-tojo amž. gale tai buvo patvirtinę.

Manau, pats autorius pripažins, kad jo — šiaip jau gana apdairiai ir rūpestingai rašytas darbas — išeina nepilnas, jeigu jis tą klausimą, kurį jis pats studijavo, pažino, bet dėl pašalinių motyvų nerado reikalo nagrinėti.

Įdomu, kad Lietuvos krikšte pranciškonų vaidmens neparodo Dlugošas, kuris daugiausia žinių iš visų šaltinių pateikia. Net nesimato, kad kas nors iš vienuolių būtų galėjęs lietuvių kalba aiškinti Naująjį Mokslą. Tad Dlugošas ir mini žinomas kalbos sunkenybes. Vadinasi, šituo tautai reikšmingu momentu pranciškonų veikimo nesimato. Peršasi išvada — prieš pat 1387 m. jie negalėjo Lietuvoje veikti (plg. 36 p.). Gaila, kad gerb. autorius toliau nutraukia savo tyrinėjimą, nors turėtų privesti iki 1517 m. Iš Bulla-rium Franciscanum (t. vni), pav., matyti (pop. Grigaliaus XII laiškas 1410 m. prancišk.), kad Lietuvoje Tanenbergo metais nebuvo krikščionių daugiau kaip 20,000. Bet pranciškonai stiprinosi ir labiau veikė. Iš Kazimiero pusės šimtmečio taikos laikotarpio (1440-92) yra gražių tos veiklos faktų. Pranciškonai, matyti, Vilniuje tapo svarbiausiu ordinu. Ir kai, pav., 1516 m. karalius Žygimantas Senasis, Vilniaus vyskupas ir kapitula kreipėsi į Medičį popiežių Leoną X-jį, prašydami kanonizuoti Kazimiero sūnų, atskirą (pusės metro) pergamentą pateikė ir Vilniaus pranciškonai (Vatikano arch., Theiner II). Kitų vienuolių jokio pėdsako nėra. Matyti, pranciškonai tada Vilniuje buvo stipriausi.

Šitos atsitiktinės pastabos negali sumažinti apdairaus darbo mokslinės vertės!

Linkėčiau, kad lietuvindamas savo studiją, kurios tekstas užima tik 77 p., autorius reikšmingesnes vietas labiau praplėstų ir nevengtų pacituoti pačius šaltinius. Įdėtinas taip pat ir tas kankinių legendos tyrinėjimas, kurį čia autorius praleido. Iš to, kas išspausdinta, turime įrodymus, kad autorius yra pilnai pasiruošęs tyrinėti Lietuvos pranciškonų istoriją. Linkėtume, kad jis tą darbą tęstų toliau. Lietuvos istorijos mokslui iš to tikrai bus daug naudos.    Z. Ivinskis Roma, 1950. VI. 17.

— žinomas Argentinos rašytojas ir dailininkas, Association des Amis de Milosz (Milašiaus Bičiulių Draugijos) narys - steigėjas ir mūsų tautos nuoširdus draugas Lysandro Z. D. Galtier baigė versti į ispanų kalbą O. V. Milašiaus veikalą — "Mephiboseth".

Iki šiol Lysandro L. D. Galtier yra išvertęs į ispanų kalbą ir išleidęs šiuos O. V. Milašiaus kūrinius: "žydų tautos iberiškoji kilme", (1935); "Milašiaus poemos", (1941); "Apokalipsės raktas" (1941); "Giesmės, psalmės ir maldos" (1943); "Miguel Manara" (1947); "Lietuvių tautos kilmė" (rankraštis, 1949).
Mediniai Lietuvos kryžiai. "L' Osservatore Romano" rugpiūčio mėn. 8 d. Nr. 183 (27. 423) išspausdino Leonardo Kociemski straipsnį apie medinius Lietuvos kryžius ("Le cro-ci di legno in Lituania"). Pradžioje straipsnio autorius pasisako čia at-pasakojąs Krokuvos Mokslų Akademijos Etnografijos skyr. sekret. prof. Bronislavo Pilsudskio, mirusio maršalo J. Pilsudskio brolio, straipsnį, jau anksčiau paskelbtą spaudoje.
Straipsnis meta žvilgsnį į Lietuvos krikščionybės pradžią, jos pirmuosius diegus Lietuvoje ir lietuvių greitai pamiltąjį Kristaus kančios ženklą — kryžių. Toliau aprašoma lietuviškųjų kryžių rūšys, statymo vietos, sudėti juose žmonių prašymai ir viltys
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai