Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
B. Rukšos "žemės rankose" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Ben. Babrauskas   

Balys Rukša: ZEMĖS RANKOSE. Poezija. Toronto, Canada, 1950. 80 psl.
Jau nepriklausomos Lietuvos periodikoje pradėjęs spausdinti eiles, B. Rukša pasirodo štai su pirmąja knyga. Nei patriotinių, nei visuomeninių motyvų rinkinyje beveik nėra: juos čia atstoja daugiausia asmeniniai. Gausiai apraudama "jaunyste puolusio žmogaus", kuris pusiaukelėje buvo pasiryžęs grįžti (bet, žinoma, nuvažiuoja "toliau į naktį") atgal: prisiminti vaikystės pasakų, piemens lumzdelio tonų; arba "laiko užplakta jaunystė", kurią "vagis be nerimo į vakaro miglas suvystė"; arba pagaliau "meilė ir jaunystė vagabundo", kuri "nesudegė ugnyje lūpų mylimos". Ir taip automatiškai prieiname prie tos mylimos. Daug vietos Rukšos poezijoje skirta erotikai, kuri tačiau neuždega skaitytojo. Tai, sakytum, erotinės temos nagrinėjamos iš tos ir anos pusės, lyg parodoj apžiūrinėjami šiokie bei kitokį eksponatai. O štai ir tos meilės   objektas,   apibūdintas   greičiau trivialiai, ne poetiškai:
Aistra   nėra tau  kūdikio sapnų palietus,.
Nors tu pribrendus nuodėmei esi senai.
Ir kūno linijų slapčiausios vietos
Težinomos tik tau vienai... 18.


Pasitaiko rinkinyje ir visuotinesnių poezinių temų, pvz.: laimingi praeities džiaugsmu (27), sesuo, laukianti negrįžusio brolio žvejo (31 p.), tik jos nėra kaip reikiant išplėtotos. Arba toks duobkasių motyvas (58 p.) puikus, bet neištesėta, lyriškai neapdorota, taip kad pasidaro gaila paties motyvo. Tik palyginkim tą patį laidotuvių motyvą rudens dugne J. Aisčio poezijoje — ir bus aišku, kur lyrika, o kur šiupinys. Randi čia ir tą pačią Solveigą, kurią kadaise J. Aistis taip žavingai įnešė į mūsų poeziją, o B. Rukša nūn tik tolimu aidu kartoja. Ta proga reikia pasakyti, jog B. Rukšos poezijoje jaučiama įvairių poetų įtakų atskambių — tiek atskiruose posakiuose, tiek kai kurių posmų sankūroje. Čia visko rasi, pradedant Putinu, Brazdžioniu, J. Aisčiu ir baigiant A. Ny-ka-Niliūnu. Paimkim bent porą pavyzdžių:
Aš savo laimės viešpats ir vagis. 20 (plg. Putiną)
Pro šalį eina moteris. Jos veido bruožuos,
Jos žvilgsniuos nieko artimo nesurandu.
Kaip ji, kaip ji praeis ir vasara, Ir rožės,
Ir niekieno nelaukiamas ateis ruduo.
(plg. Brazdžionį) 36


Rukšos eilėraščiai nepagauna, nenustebina ir net neįstringa. A. Miškinis sakydavo, jog, perskaičius kartą ištisai eilėraščių knygą, jei ne-įstrigs į atmintį nė vienas eilėraštis, aišku, kad čia ne poetas. Labai nemalonu, ypač gal jau mirusio žmogaus vardu, tarti sprendimą debiutantui. Deja, man perskaičius tas nemalonus sprendinys iškilo automatiškai. Net čia pat pakartotinai perskaitytas eilėraštis daugeliu atvejų nesudaro nei bendros nuotaikos, nei bendros vedamosios minties.

Jeigu Rukšai kartais pavyksta posmą sudaryti, o paskui einąs jo kaimynas negailestingai sutriuškina beatsirandančią gero eilėraščio viltį, tai gal jo tikrasis kelias būtų — trumpi dviposmiai eilėraščiai? Tiesa, rinkinyje tokių randame bent dešimtį, ir, reikia pasakyti, vienumas juose sandariau pasiektas, taip akivaizdžiai neužkliūva grumstai. Tik čia vėl kita bėda: tokie trumpi eilėraščiai turėtų arba kondensuotą nuotaiką sudaryti, arba ypatingu vaizdu nustebinti, arba pagaliau gilesnę mintį poetiškai įforminti. Pacituokime ištisai vieną iš tokių trumpų B. Ruk-šos eilėraščių, kad įsitikintume, jog jis nepasiekia nei vieno, nei antro, nei trečio:
ŠAUKSMAS
Mes klūpojom prie žmogaus nušauto
Seno eglių miško pakrašty,
Ir malda tikėjome nuplauti
Jojo sielą rudenio nakty.

šaukė žvaigždes mums iš aukšto skliauto,
Kad ir mes gyventi neverti
Ir tik šiaip sau klūpom prie nušauto
Seno eglių miško pakrašty (37 p.).


Pažvelgę į kitą tokį trumputį eilėraštį vardu "Ruduo" (21), turėsim konstatuoti, kad vis tik ir jo nepavyko ištisai harmoningai sukomponuoti: jei antrasis posmas visai sklandus ir lyriškas, tai pirmasis jau visai netinka.

Visi suprantame, kad žmogus gali būti apsivilkęs gražiausią švarką, apsimovęs puošniausias kelnes, pasirišęs elegantiškiausią kaklaraištį, pabaigai užsimovęs neprastesnę skrybėlę — ir galų gale bendrai labai juokingai atrodyti. Aišku, kad čia būtinas dar priedas visuminis derinimas, kuris nusako žmogaus skonį. Taip ir poezijoje. Ir iš puikiausių posmų ne būtinai pasidaro bent pakenčiamas eilėraštis.

Bet tenesuklysta skaitytojas pagalvojęs, kad B. Rukšos šičia recenzuojami eilėraščiai sudaryti iš virtinių gerų posmų. Nereiklus norėtų būti patenkintas ir tuo: bent fragmentais gerais galėtų poezijos al-kulį numalšinti. Deja. Kad tokių posmų būtų bent tiek, kiek eilėraščių, galėtume dar pakentėti ir palūkėti geresnių laikų. Bet kad jų tiek nera, o dažniausiai B. Rukša ir posmo nepajėgia kaip reikiant sudaryti, štai, pvz., kaip nepretenzingai, bet puikiai pradedamas "Vakaras": "Kada ateina vakaras ir saulės spinduliai užgauna paukščius, giedančius beržų viršūnėse" (49 p.); už tat sekančių trijų eilučių nė cituoti nesiryžtame, iš vienos pusės kad parodytume skaitytojui bent tą vienintelį nesugadintą vaizdą, iš kitos pusės kad apsaugotume autoriaus garbės likučius.

Būdamas, matyt, dar ieškojimo kely, B. Rukša pateikia ir visai paprastų, nepretenzingų, sakytum, realistiškų eilėraščių, tik čia, deja, jau nebe poezija, o eiliuoti pasakojimai: Stalas ten dabar drobe užtiestas — Pakeleivis juk šią naktį ten svečiuos. Gera jam tenai išalkusiam prisėsti, Jam prie duonos, vyno ir mėsos. 32 Arba:
JI laukia grįžtančio iš jūros brolio
Ir stovi vieniša prie molo.
Ji netiki senų žvejų legendom
Apie laivus, kurie paskendo (31 p.)

Arba dar:
Nemesk tu pirštinės iš naujo
Kitiem su pergalės ženklais,
Jei žemėj mes visi kariaujam
Tokiais archaiškais ginklais...
(13 p.)

Na, ir dar priedo:
Tu netikėjai niekados, kad skriaudos
Būna dažnai išlygintos mirties —
Juk aš išslaisvinau tave iš varžtų,—
Save nuo paniekos ir nuo skriaudų.
(71 p.)

Arba kas pasakys, kad ne kuriam daktarui, o kažkokiam poetui priklauso toks klasiškai medicininis posakis: "Svaigaus kritimo nekenčia maža širdis" (8 p.). Kitur nepoeti-nis žodis, paverčiąs visą posmą niekais, atsirado, deja, rimo beieškant: "nebeturėdamas keliaut toliau galios" (10 p.). Be to, čia rimuojant galios-tylos, pažeidžiama kirtis, kuris iš tikrųjų turi būti šaknyje — galios.

Poetinių vaizdų Rukšos eilėraščiuose rasi įvairiausių stilių, štai priešketurvėjinio dekadentizmo iškasenos: "užgesęs liūdesingų valandų žvakes", "dideliu džiaugsmu tave užnuodys" (12 p.), čia vėl ankstyvojo Santvaro simbolizmo grąžinimas:
Kai paskutiniai vakaro šešėliai degė
Ir juodo šilko rūbuos artinos naktis,—
 Išleidau aš tave į nuostabią viešnagę:
Pavasario karaliaus aplankyt. (9 p.)


B. Rukša nėra koks naujovininkas. Jis džiaugtųsi galėdamas vertai už simbolizmo užsikabinti, bet kad tatai,   pasirodo,  irgi ne taip lengva, kai stokojama elementariausių simbolistinės architektonikos pradų:
Sakai, audra šią naktį siaučia,
Nyki, beprasmiška audra.
O mūsų meilė, jei paklausčiau,
Jau taip įprasminta, gera7  (
33 p.)

Retkarčiais autorius bando poetinei išraiškai "modernumo" manierą ("laiko garvežys", "nerimo laivai", "svajų grabai", "būties vynas"), bet šitokios metaforos, deja, visai nesiderina su bendru B. Rukšos poezijos stiliumi, antra vertus, jos pavėluotos bent 30 metų. Kadaise vienas ketur-vėjininkas tokias mūsų poezijoje vyravusias nelygias vedybas (abstraktus su konkrečiu) triuškinančiai palaidojo, paleisdamas į varžybas savo 100 laipsnių stiprumo "ilgesio blakę". Argi dabar, keturiems vėjams nurimus, vel grįšime iš pradžios? ....

Baigiant vis dėlto negalima dar ramiai praeiti pro šitokius pasakymus, liudijančius poetinės kultūros stoką: "O ašen ir tada esu tamsus ir geliantis, ir mano žodžiai nušniokščia kriokliais" (43 p.), "ateik apdegusia širdim prie šito namo slenksčio" (45 p.), "kol ateis kiti tikrai įkaušę" (6 p.), čia susiduriam su elementariausiu poezijos skonio sudarymo reikalu. Deja, aš ne Radzikauskas, o Rukša ne Mikuckis, kad jam dėstyčiau poezijos rašymo meną.

Iš kitų B. Rukšos eilėraščių išsiskiria savo lengvumu, dainiškumu "Užburtame rate" (24 p.), „žvaigždės" (17 p.), "Banga" (14 p.). Bet mūsų poezija panašaus tipo eilėraščių gana daug yra gavusi jau prieš 20—25 metus, pvz. iš Petro Karužos ar S. Nėries ankstyvos plunksnos.

Vieną aiškią naujovę Rukša įneša, tiktai ne poezijos, bet skyrybos srityje, būtent: tarp pagrindinių ir šalutinių sakinių demonstratyviai nededa kablelio.
Ben. Babrauskas
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai