Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JUODVARNIAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PAULIUS JURKUS   
Dvylikos brolių juodvarnių sesuo Rūtelė, norėdama juos išvaduoti, prižadėjo tylėti dvylika metų. Ji gyveno miške. Ten surado karaliūnas, parsivedė j pilį ir ją vedė, nepaisydamas papročių nei karaliaus draudimo. Jos pamotė ragana gimstančius vaikus išmesdavo pro langą ir visokiais būdais apgaudinėdavo dvarą. Pagaliau teisėjai, nelaukdami iš karo grįžtančio karaliūno, Rūtelę apkaltino raganavimu ir nuteisė mirti.

SUKAS LAUŽO DŪMAI
 
37
"Raganą, raganą
Lauže tuoj degina!"
šaukia uždusus minia;
Jaunas pasenęs
Bėga iš menės, —
Džiugina dvarą žinia.

Šoka merginos,
Plaukus dabinas,
Vilgo rankas kvepaluos: —
Miško pelėdą,
Didžią jų gėdą,
Kylančios  liepsnos  nušluos.

Ponai sušilę
Ragina  pilį
Veržtis pro salių duris.
Nešamos kėdės,
Ten atsisėdęs
Juoksis teisėjų būrys.

"Ragana, ragana!
Kaukas ją lakina!" —
šaukia po kiemą vaikai,
Aikštėn išvilkus,
Staugs ji kaip vilkas,
Kad ją išgirstų miškai.

Šiąnakt taip švokštė
Viesulai bokšte,
Krankė palangėj varnai;
Gal, jie įtužę
Maišo giružę,
Klykia, kad žūsta jinai.

Pelkėj ten lepinas,
čiulpdama   letenas,
Laumė kaip velnias baisi;
Kartais pakyla,
Drasko ji šilą, —
Tyška šaltiniai visi.

žmonės kaip kalba, —
Lėks į pagalbą,
Čiurkšlėmis laužą užlies,
Draugę pavogus,
Nešis per stogus,
Ugnį paleis ant pilies,

Medžiuose, kuoruose
Riteriai porose
Stovi, užtaisę ginklus;
Raganą   drąsią,
Valkatą dvasią
Seks kilpinėlis taiklus.
 
Žemę palaistę,
Vyrai į aikštę
Rita smalos statines,
Spiečias į taiką,
Kelmus jie velka,
Krauna skilas pušines.
 
žabarus treškina,
Marčią  lyg  meškiną
čia jie surišę rūkys;
Laužą sukrovę
Ir nusispiovę,
Laukia uždengę akis.
 
Būgnai sutrinksi,
Minios jau linksi
Prieš jų teisėjus didžius;
šie pasipuošę
Aikštėje   drožia
Dairos po dvaro medžius.

"Ragana! Ragana!
Vyrų jau vedama!" —
Minios įtūžusios šaukia, —
"Ragana!  Ragana!" —
šunes net skalina,
Katės palangėmis kniaukia.

38

Veda Rūtelę vyrai ginkluoti,
Visą sukaustę grandim;
žmonės įsiutę ima grūmoti,
Svaidyti ją akmenim.

Eina lieknutė, galvą nuleidus,
Supas lyg nendrė jauna,
 Dengia jos žvilgsnį, balstančius veidus
Skraistė mirties rūškana.
 
Porą tik žingsnių — nieko nejausi,
širdį sulydys liepsna!
Girdi, kaip vejas kužda j ausį: —
"Džiaukis kvailybes diena!"

"Rūta, skubėki!" — tartum kas sako,
"žaizdos ant laužo  užgys!
Ten ant žvaigždėto dangiško tako
Skrisi lyg pievų drugys ..."

Eina bejėge, smilga palinkus,
Velka sunkias grandines,
Staiga sustoja, dairos aplinkui
Į nirtulingas minias.

Kur ji tik žvelgia, veidą jie gaubia,
Traukias į minią gilyn,
Tartum išvydę raganą siaubią,
Nori pasprukti šalin.

Lūpos suvirpa, rodos, lyg žodi
Dvaro bajorams sakys;
Pilkas šešėlis vėl pasirodė,
Vėl ji nuleido akis.

Lenkias teisėjam ir patarėjam,
Tartum sakytų sudie, —
Nulenkia galvą sodam Ir vėjam —
Juk paskutinis — šiandie...

Tik karalienė, tyliai priėjus,
Ją pabučiavo veidan:
"Knygos rašytos valdo teisėjus,
Dukra, atleiski tu man.

Meile lydėjau  tavąjį  kelią
Per mūsų dvaro menes;
Už šitą žodį, girios vaikeli,
Gal neužbursi manęs - - -"

Kam čia parūpo rūmų vargdienė,
Kalba lyg būtų žmogus?
Rūta pažiūri, bet karalienės
Slepiasi žvilgsnis baugus.

Vyrai prišokę, velka Rūtelę,
Riša ant laužo virve,
Seniai teisėjai titnagą skelia, —
Kibirkštys trykšta srove.


39
Kurgi tu, Rūtele,
Galva nešukuota?
Tau dvariškiai kelia
Gedulingą puotą.

Plyšta jau statinės,
Varvina degutą —
Tarp pilies auksinės
Tavo lyg nebūta.

Tartum pasiklydus
Užėjai čia naktį, —
Nūn tarnai išdidūs
Ima laužą degti.

Ji į tolį žvelgia, —
— Debesėlis šilko,
Girios susitelkę
šventą žemę smilko ...

Dar toliau už upių
Jos laukai gimtinės,
šlama įsisupę
Varpos sidabrinės.

žeme, tėviškėle,
Nesulauksi sesės, —
Vartelius užkėlė
Vakaras prigesęs.

Prie tavęs spindesiu,
žvaigždele atklydus, —
Kelsis iš griuvėsių
Tavo rūmai didūs.

Viešpatie galybių,
Kurs mane sutvėrei,
O suteik stiprybių
Tavo   lauko svėrei.

Stiprink mano ryžtą,
Lūpas surakinki,
į namus tegrįžta
Juodvarniai  laimingi!

Tu mane sukrovei
Lyg ramunės žiedą,
Tegu tavo šlovei
Mano laužas gieda.

O ugnie, sesute,
Tyliai pasikeiki,
Būki man gerutė —
Peiliais nesugelki.

Jau ugnelė trata —
Jos galva nusvyra,
Spiečiasi į ratą
Tūkstantinė vyrų.

Jie linksmi kvatojas,
Ir aplinkui šliaužo: —
"Pabučiuos tau kojas
Kibirkštėlės laužo!"

Kur sustoję liepos,
Kur saugi palaukė,
Minioj pasislėpus
Pamotė jos šaukia:

"Rieskis kaip gyvatė,
Būk ugny laiminga,
Niekas juk nematė,
Kur vaikai pradingo!

Tai čirškėk, gražuole, —
Tau keliai žvaigždėti
Rūpestis  prapuolė,
Podukrą kur dėti!

Ragana taip klykia,
Kad net skamba rūmai
O po aikštę nykią
Sukas laužo dūmai.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai