Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JAUNIMAS DVIEJŲ KULTŪRŲ SANKRYŽOJE PDF Spausdinti El. paštas
Esame įpratę girdėti standartinį posakį: žmogus atėjo pasaulin. O ir mes patys žiūrime į naujagimį kaip į naują ateivį šeimon, tauton, pasaulin. Mes žiūrime į jį tos kasdieninės, praktinės filosofijos akimis ir manome, kad naujasis ateivis yra toks pat lietuvis, kaip ir mes, nes atėjo iš lietuviško pasaulio, t. y. lietuvių tėvų.

Deja, tikrovėje taip nėra. Naujagimis ateina pasaulin, bet be savojo pasaulio. Tas savasis pasaulis turi ateiti į naujagimį ir jį palaipsniui formuoti. Kūdikis tėra tikrovinė galimybė, pajėgi pasisavinti rastąjį pasaulį tokį, koks jis smelkiasi į jo vidų. Jei tas jo aplinkinis pasaulis yra lietuviškas, tai jis suformuos ir lietuvišką vaiką bei jaunuolį. Bet jeigu tas jį gaubiantis pasaulis (aplinka) yra nelietuviškas, vaikas ar jaunuolis pasisavins nelietuvišką pasaulį, nors jo tėvai ir būtų lietuviai. Klaidinga yra manyti, kad lietuvių tėvų vaikas savaime ateina iš lietuviško dangaus ir kad automatiškai jis yra lietuvis, nesvarbu, kokį pasaulį pasisavintų. Gilesnis žvilgsnis randa, kad žmogų apsprendžia ne tiek biologinis pradas, kiek dvasinis, kuris ir pakreipia vaiko ar jaunuolio egzistenciją vienokia ar kitokia kokybine linkme, kitaip tariant — jo egzististenciją sukokybina.

Juk kiekvienam augančiam žmogui jau nuo pat mažens reikia vadinamos egzistencinės erdvės t. y. aplinkos, įtakojančios jo vidaus pasaulį. Tokią erdvę palaipsniui sudaro: tėvai, auklėtojai, draugai ir vis platėjanti bendruomenė, kurios   puoselėjami   dvasiniai   lobiai   nejučiomis sruvena į augantį ir pasisavinantį vaiką bei jaunuolį. Per tą platėjančią bendruomenę augantis jaunuolis pasiekia ir tėviškę, ir tėvynę, ir tautinę sąmonę.

Egzistencinę erdvę galėtume suprasti ir fizine - materialine prasme, nes ji taip pat reikalinga, nors, formavimo prasme, ji yra neesminė. Ji žmogų kiekybina, t. y. praturtina materialine - fizine prasme kaip ir visus žmones, bet nekokybina, t. y. neformuoja vienokia ar kitokia linkme.  Pvz. žmogui yra būtinas maistas, oras, vanduo,  bet tie dalykai žmogaus nedaro nei lietuviu, nei anglu, nei kitokiu. Lietuviškumas neklauso nuo to, ar žmogus valgys morkas ar apelsinus.

Taigi, egzistencinė erdvė, apie kurią čia kalbame, yra dvasinis pasaulis, kuris savo dvasine jėga formuoja vaiką ir jaunuolį tokį, o ne kitokį. Netoli tenuklysime pavadinę šią egzistencinę erdvę kultūra plačiąja prasme, nes ji yra ta dvasinių lobių visuma ir kartu dvasinė jėga, kuri formuoja žmogų vienokia ar kitokia linkme. Kultūra yra bendras žmonijos lobis, bet kartu ji yra ir daugiaveidė. Juk turime pvz. vokiečių, prancūzų, anglosaksų kultūras, kuriose atsispindi ir specifinis tų tautų veidas. Kiekvienas, kuris užauga bei subręsta tose kultūrose, įgauna savitą vidaus pasaulį, įsijungia ton tauton bei tampa jos bendruomenės dalimi.

Tai normalus kelias, kuriuo įsijungia tauton priaugančioji karta, turinti laimės bręsti savosios tautos kultūroje. Tuo keliu formavosi pvz. ir nepriklausomoje Lietuvoje augęs jaunimas. Kitaip buvo su tais, kurie turėjo bręsti svetimoje aplinkoje. Pvz. buvo lietuvių kilmės jaunuolių, kurie augo lenkiškos kultūros įtakoje. Iš to susidarė dvilypumas, pavadintas "gente lituanus, natione polonus" — gentimi lietuvis, tauta — lenkas; kitaip tariant, kilme lietuvis, o kultūra — lenkas. Tai dvilypumas, atsiradęs žmonėse, kuriuose kilmė nebuvo suderinta su į-gautu dvasiniu pasauliu, arba pasisavintąja kultūra. Praktiškai tokiais atvejais kilmė mažai ką reiškė, nes to tipo žmonės lietuvių tautai daugeliu atvejų buvo dingę ar net veikė prieš jos, kaip visumos, interesus. Taigi, praktine prasme kilmė buvo nustelbta pasisavinto kultūrinio-dva-sinio prado.

Dabarties mūsų jaunimo kryžkelė
Apžvelgę normalųjį jaunimo įsijungimo tauton kelią, einantį per pasisavinamąjį aplinkos pasaulį, pažiūrėkime į savąjį jaunimą, augantį išeivijoj. Ir be įrodinėjimų aišku, kad jo egzistencinė erdvė yra skirtinga — ji nebėra vientisa, vienalinkmė, bet sudėtinga ir daugia-linkmė. Išeivijoj gimęs bei augęs jaunimas susiduria su dvejopu ir net trejopu kultūriniu dvasiniu pasauliu. Pvz. Kanadoj augąs lietuvių jaunimas susitinka su lietuviška savo šeimos ir bendruomenės aplinka, su vietine kanadietiška (angliška bei prancūziška) ir vietomis su kitų tautinių grupių kultūriniu gyvenimu. Panašiai yra JAV ir kituose išeivių kraštuose. Taigi, mūsų jaunimas, užuot pasisavinęs vientisą savo tėvų tautos kultūrą, yra priverstas pasisavinti dar ir gyvenamojo krašto vyraujančią kultūrą. Kitų tautinių grupių kultūrinė įtaka yra nežymi, neimant išimčių (pvz. mišriose šeimose), todėl trečiąjį aspektą iš mūsų svarstymo galime išjungti ir sustoti ties dvejopu kultūriniu pasauliu, kuriuos turi pasisavinti augantis mūsų jaunimas, būtent, lietuviškuoju ir gyvenamojo krašto.

Lietuvių vaikas, augąs lietuviškoj šeimoj, pirmiausia susitinka su savo tėvų perteikiamu pasauliu. Ir kiek tėvai pajėgia perteikti lietuviškosios kultūros, tiek pradžioje jos ir gauna. Jei tėvai patys mažai tos kultūros turi, negalima laukti, kad ir vaikas daug jos turėtų. Toliau ateina lietuviškoji mokykla — šeštadieninė, sekmadieninė ar kitokia; lietuviškoji parapija, organizacija, stovykla, laikraštis, knyga, radijas. Daug reikšmės vaikui ir jaunuoliui turi aktyvus dalyvavimas lietuvių kultūriniame-visuomeniniame gyvenime, nes dalyvaudamas jis pajunta lietuviškąją dvasią, ne tik raidę. Knygų lietuvybė yra sunkiau prieinama, nes pridengta raidžių skraiste.

Tai šitokiais pagrindiniais keliais mūsų jaunimas pasisavina lietuviškąjį pasaulį — kultūrą su jos vertybėmis. Kuriais gi keliais ateina į mūsų jaunimą gyvenamojo krašto kultūra? Ogi visais galingaisiais kanalais: per mokyklą, per universitetą, radiją, spaudą, televiziją, teatrą, filmus ir bendrąjį krašto gyvenimą. Gyvenamasis kraštas mūsų jaunimui yra nuolat čia-esantis, konkretus, sutinkamas kiekviename žingsnyje. Jis skverbte skverbiasi jaunuolio vidun — nejučiomis, kaip oras. Ir kai palygini lietuviškosios kultūros įtaką mūsų jaunimui su gyvenamojo krašto kultūros įtaka, aiškiai pamatai didelį kontrastą. Lietuviškasis pasaulis, kokį mes esame išsaugoję išeivijoj, yra, palyginti, mažas. Vyresniajai kartai jis yra mielas, nes savas — lietuviškų širdžių sukurtas, kančioje puoselėtas. Bet juo mes negalime imponuoti tam jaunimui, kuris susiduria su daug platesne kultūra. Dar gerai, jeigu jaunimas randa priemonių giliau patyrinėti lietuviškąją kultūrą ir joje savo išprusintu žvilgsniu atrasti vertybes, atlaikančias ir tarptautinį mastą. Bet jeigu tas jaunimas pasitenkina tiktai tuo, ką perteikia gyvieji išeivijos veiksniai, norom nenorom turi palinkti į gyvenamojo krašto kultūrą, kurios negali atsverti lietuviškoji, perteikiama žymiai silpnesnėm priemonėm. Čia tad ir kyla pavojus, kad jaunimas gali visai nusigręžti nuo lietuviškojo pasaulio, nuo savo tėvų ir išplaukti į vadinamus "plačiuosius vandenis", ieškodamas visiško ir vientiso į-sijungimo į gyvenamo rašto kultūrą. Pavojus yra realus, ir jau daugelis mūsų jaunimo yra atsidūręs kryžkelėje — dviejų kultūrų konflikte. Ne dėl to, kad pačios kultūros kaip tokios kirstųsi, bet dėl to, kad mūsų jaunimas, nepasiekęs brandos, dar nesugeba tų dviejų pasaulių savyje suderinti. Tėvai tokį jaunimą sunkiai supranta, negali patarti, nepajėgia įgyti pasitikėjimo, ir tuo būdu jaunuolis ar jaunuolė patenka į vienišumą, ieškantį atramos.

Kaip ryškų pavyzdį, norėčiau paminėti Kanados lietuvaitės Magdalenos Eggleston-Raškevi-čiūtės autobiografinį romaną, išleistą 1955 m. ir pavadintą "Mountain Shadows" — "Kalnų šešėliai". Ten autorė vaizduoja Maggy Milerytę, augančią Albertos provincijoj angliakasių miestelyje Coaltown. Jos lietuviškoji aplinka labai skurdi — vos keletas lietuviškų šeimų su labai menka, kaimo lygio, kultūra. Mergaitė bręsta, eina kanadiečių mokyklon, bendrauja su kanadiečių ir ateivių jaunuoliais, bet jaučiasi vieniša. Vienoje vietoje sako ji sau:

Kaip ilgai dar aš turėsiu laukti uždaryta šiose kalvose? Čia nėra su kuo pasikalbėti, nėra kam pasakyti kas vyksta mano širdyje ir mintyje. O tiek tų klausimų — norėtųsi klausti ir vėl klausti. Čia nėra pakankamai nei knygų, nieko. Visą laiką esu tokia vieniša. Tokia vieniša. Mama? Ji tik pečiais patraukia. Tėtis? Kaip paprastai, jis visada meilus, bet visada atsako: "Ką aš galiu pasakyti? Aš nesu mokytas žmogus, širdele, aš niekad nesimokiau iš knygų. Aš nežinau, kas tai per dalykai ir ką jie reiškia. Aš žinau tik tai, ką matau, jaučiu bei patiriu" (13 psl.).

Tai psichologiškai nusakyta čiagimės lietuvaitės kryžkelė, susidariusi dėl nesugebėjimo suderinti dviejų pasaulių. Ji ilgainiui buvo išspręsta, deja, vienašališkai — Peggy Milerytė įsiliejo kanadiečių pasaulin, prarasdama lietuviškąjį. Ji neteko ir tėvų religijos — katalikybės, ir jų tautybės. Paženklindama visišką atsijimą nuo lietuviškojo pasaulio, ji pakeitė net vardą į Peggy, nes šis reiškiąs pakilimą į naujus horizontus, į beribius, į naują ateities viziją, o Maggy (Margarita) — susijęs su lietuviškumu, reiškiąs siaurumą, menkumą (250 psl.).

Kaip matyti iš romano eigos, taip įvyko ypač dėl to, kad gyvenamojo krašto kultūra Mi-lerytei tapo tokia jėga, kuri visiškai nurungė lietuviškąją. Ji nesugebėjo surasti pusiausvyros, nes lietuviškos kultūros ji patyrė, palyginti, tik skurdžius trupinius. Iš tėvų ji girdėjo tiktai keletą lietuviškų pasakų, o pobūviuose — neblaivių tautiečių dainas. Tai ir viskas. Nenuostabu, kad ji nuėjo vienašališku keliu. Jos atveju šeimos atstovaujamas lietuviškasis pasaulis visiškai pralaimėjo, nes kaip reikiant nekovojo, be to, ir atitinkamų ginklų neturėjo.


Tokio pralaimėjimo, bent iš dalies, išvengiama ten, kur jaunimas randa stipresnę atramą lietuviškoje kultūroje.  Patirtis  rodo,  kad  tose šeimose, kur lietuviškoji kultūra yra tvirtai puoselėjama, net trečios kartos jaunimas išsilaiko ir lietuviškajame pasaulyje. Tai atvejai, kai lietuviškoji kultūra   pajėgia   atsispirti   gyvenamojo krašto absorbuojančiai kultūrai.

Kaip būdingą iliustraciją galėčiau nurodyti vieną neseną atvejį Varšuvoje, Lenkijoj, kur lietuvių šeimos berniukas ėjo į lenkų pradžios mokyklą. Lenkė mokytoja, pastebėjusi, kad tas antro skyriaus berniukas, kalbėdamas lenkiškai įpina jai nesuprantamus žodžius, subarė ir parašė jam dvejetuką  iš  lenkų  kalbos.  Berniukas, grįžęs namo, pareiškė daugiau lietuviškai namie nekalbėsiąs. Tėvas nuėjo mokyklon ir paaiškino, esą jo sūnus įpinąs lenkų kalbon graikiškus žodžius, nes jį mokąs graikų kalbos. Faktiškai tai buvo lietuviški žodžiai, bet tėvas, vengdamas persekiojimo, pasakė, kad tai graikų kalbos žodžiai. Kiek vėliau atneša berniukas iš mokyklos graikišką knygą su mokytojos prašymu tėvui — išversti vieną apsakymą į lenkų kalbą. Tėvas, pats graikiškai nemokėdamas, surado vertėją, sumokėjo jam 300 zlotų, gavo vertimą, kurį pasiuntė mokytojui, ir liepė sūnui daugiau nenešti namo jokių knygų versti, nes pats mokinys turėsiąs išversti.

Šis atvejis parodo mažojo lietuviško pasaulio ryžtą nepasiduoti didžiojo pasaulio, t. y. gyvenamo krašto, jėgai, gresiančiai sunaikinimu. Patirties faktai rodo, kad tokiame dviejų kultūrų susidūrime silpniau atstovaujamoji nebūtinai turi būti nustelbta. Jei silpnesnioji nepajėgia atsispirti vidine savo jėga bei verte, tai jai rezistencinę galią teikia ryžtingi jos nešėjai.

Kuriam pasauliui priklausyti?

Dviejų kultūrų sankryžoje augančiam mūsų jaunimui iškyla egzistencinės reikšmės problema, būtent, kuriam pasauliui priklausyti: lietuviškajam ar amerikiniam bei kanadiniam? Mums, vyresniesiems, ši problema yra akademinė, bet mūsų jaunimui — kankinančiai gyvenimišką, nes reikia pasirinkti kelią, kuris pakreips visą jaunuolio gyvenimą vienokia ar kitokia linkme. Štai iliustracija iš minėto M. Eggleston autobiografinio romano. Apylinkės lietuviai susirinkę pas Maggy tėvus baliui. Jie geria, juokauja ir dainuoja, o Maggy tyliai stebi:

Maggy sėdėjo tartum be žado. Ji nemokėjo tų dainų, bet mėgo jų klausytis. Jos viduje augo jausmas, kad ji yra kažkieno dalis. Argi? Kieno gi ji buvo dalis? Taip, tikrai, ji buvo tos senos, turtingos praeities dalis, bet kaip su dabartimi? Kaip su ateitimi? 'Aš nesu reikšminga dabarčiai — galvojo ji sau. Dabartis egzistuotų, jeigu manęs čia ir nebūtų. Aš nematau sau ateities, jeigu neturiu dabarties. Kur, o kur . . .?".

Jinai jautė, kad jos gyvenimas betikslis. Jos tėvai atvyko iš Europos. Ten jie buvo išaugę senojo krašto tradicijose. Šis kraštas jiems buvo naujas. "Bet kur mano vieta? Aš nematau. Aš nežinau. Aš noriu priklausyti, bet kaip ir kur?" (88 psl.).

Romano autorė, pati pergyvenusi šią kryžkelę, jautriai ją iškėlė, bet giliau jon neįžvelgė ir tinkamo sprendimo nerado. Ji jautė, kad jaunuolis negali pasilikti tuštumoje, izoliacijoje, kad reikia kuriam nors pasauliui priklausyti, t. y. būti jo dalimi. Ji augo Kanados vakaruose, kur lietuviškosios kultūros patyrė tik trupinius. Nors vidinis jausmas sakyte sakė, kad ji yra lietuviškojo pasaulio dalis, tačiau prie jo ji nepritapo: viena pati nepajėgė, o vyresniųjų pagalbos nesulaukė. Vienoje vietoje ji sako:

"Mes visi reikalingi pagalbos . . . Mes turime tik dabartį, tik šią dieną. Ir kaip jie gali ten sėdėti, valgyti, gerti, gyventi praeityje, kai daugelis mūsų esame beviltiškai reikalingi pagalbos" (123 psl.).

Iš šių citatų matyti, kaip skaudžiai emigrantinis jaunimas pergyvena dviejų kultūrų kryžkelę, ieškodamas kur priklausyti. Ir dabartinis mūsų jaunimas yra nekitoks — ir jis ieško savo vietos. Jau daug kas bando visai pritapti prie amerikinės ar kanadinės bendruomenės, bet netrukus randa, kad ten nevisai tinka, pamato savo skirtingumą. Tada jie bando glaustis prie lietuviškos bendruomenės, bet ir čia nepritampa. Mūsų jaunimas pastebi, kad vyresnioji karta skirtinga, kad ji gyvena praeitimi, kad jaunimo nesupranta. Ir taip mūsų jaunieji rungiasi savo viduje, klausdami: ar mes amerikiečiai-kanadiečiai ar lietuviai? O gal nei vieni, nei kiti? Iš tokios kryžkelės kyla šeiminiai, visuomeniniai ir idėjiniai konfliktai. Jie nėra vien senosios ir jaunosios kartos santykių įprastinis kryžiavimasis. Tai gilesnio pobūdžio susikirtimas, kurio pagrinde glūdi dviejų kultūrų įtampa. Brendimas skirtingose kultūrose tolina vieną asmenį nuo kito. Kiekvienas jų gyvena skirtinguose pasauliuose, kurie sunkina abiejų susitikimą. Vyresnioji mūsų karta pagrindine savo dalimi tebegyvena lietuviškajame pasaulyje, kuris mažai tėra prieinamas jaunajai kartai, augančiai amerikinėje ar kanadinėje kultūroje. Jaunajai kartai keistai ir svetimai atrodo vyresniųjų kultūrinis pasaulis, kiek jis jiems prieinamas, o vyresniajai kartai nepriimtina atrodo jaunųjų atstovaujama iš gyvenamojo krašto pasisavinama kultūra. Iš to kyla tarpusavė kritika, kartais tyli, tik širdyje nešiojama, o kartais garsiai ir viešai reiškiama. Jaunieji, nepakęsda-mi tokios padėties, jaučia stiprią pagundą visai pabėgti nuo lietuviškosios aplinkos bei jos kultūros. Reikia tad iš abiejų pusių sąmoningos iniciatyvos, ieškančios vienas kitą suprasti.

Ar įmanomas dviejų kultūrų suderinimas?
Nesileidžiant toliau į kartų santykių nagrinėjimą, tenka išspręsti pagrindinis klausimas: kokiu keliu turi eiti mūsų jaunimas, bręstas dviejų kultūrų sankryžoje? Kitaip tariant, kuriam pasauliui turi priklausyti mūsų jaunimas: lietuviškajam ar amerikietiškajam? Pasilikti kryžkelėje jis negali. Pats gyvenimas verčia rasti sprendimą.

Yra trys galimybės: 1. apsiriboti lietuviškąja kultūra; 2. atsisakyti lietuviškosios ir pereiti amerikinėn kultūron; 3. rasti pusiausvyrą tarp abiejų kultūrų.

Pirmoji galimybė — apsiriboti lietuviškąja kultūra — mūsų jaunimui yra aiškiai nepriimtina. Ji gali būti įmanoma vyresnės kartos ateiviams, kurie, nejausdami didelio reikalo įsijungti į vietinį gyvenimą, gali pasitenkinti atsineštiniu lietuviškuoju pasauliu. Mūsų jaunimas, kuriam reikia įsijungti į vietinį gyvenimą, negali pasitenkinti vien lietuviškąja kultūra. Ši galimybė jam būtų priimtina, jei gyventų Lietuvoje. Jaunimui, gyvenančiam svetur, apsiribojimas lietuviškąja kultūra reikštų izoliaciją, kurios jis negalėtų pakelti.

Antroji galimybė — pereiti amerikinėn ar kitokion kultūron, atsisakant lietuviškosios, yra labiausiai gundanti. Tai pagundai yra pasidavusi dalis senimo ir daugelis jaunimo. Šis pasidavimas betgi yra ne kas kita kaip išdavimas. Moraliniu požiūriu tai paneigimas savosios kilmės, tėvų laukiamos ištikimybės ir bandymas pasirodyti tuo, kuo nesi. Juk kai lietuvis pasitraukia nuo lietuviškojo kamieno ir sakosi esąs tik amerikietis ar kanadietis, apgaudinėja pats save ir kitus. Į tokį asmenį įtartinai žiūri ir kitataučiai,  o  lietuviai — smerkia.  Antra,  jaunuolis,   atsisakydamas   lietuviškosios   kultūros, nuskurdina save, nes nepasinaudoja tais dvasiniais turtais, kurie praturtintų jo asmenybę ir prisidėtų prie jos horizontų praplėtimo.


Lieka trečiasis kelias, vedąs mūsų jaunimą iš dviejų pasaulių kryžkelės, tai abiejų kultūrų pusiausvyra. Bet ar šis kelias praktiškai yra galimas? Gyvenimo patirtis duoda aiškiai teigiamą atsakymą. Pvz. nepriklausomoje Lietuvoje turėjome kitataučių, kurie mokėjo derinti savo gimtąją kultūrą su lietuviškąja. Kanadoje turime daugybę šviesuolių, ypač prancūzų kilmės, kurie sugeba derinti savyje dvi kultūras. Netenka abejoti, kad tai yra įmanoma ir dabartiniam mūsų jaunimui. Juk lietuviškoji kultūra, kiek ji yra šiuo metu pasiekiama, iš esmės nesikerta su Amerikine ar kanadine — angliškąja ir prancūziškąja. Reiškia, principinėje plotmėje tos kultūros gali būti suderinamos viename asmenyje. Sunkumų gali iškilti ne principinėje, o praktinėje plotmėje. Pvz. dalis mūsų jaunimo, bandančio dalyvauti lietuviškame ir pasirinkto krašto gyvenime, jaučia tam tikrą suskilimą savyje, dvilypumą, teikiantį dvasinio skausmo. Bet tai individuali asmens problema, kuri yra įveikiama su bręstančios asmenybės ugdymu. Pajėgumas derinti bei jungti abi kultūras stiprėja kartu su bręstančia asmenybe. Juo brandesnis jaunuolis, juo lengviau jis sugeba jungti savo asmenyje abu pasauliu, kurie vienas kitą papildo. Tie jaunuoliai, kurie nueina šiuo sintezės keliu, praturtina savo asmenybę didesniais lobiais, kurių neturi bręstantieji tik vienoje kultūroje. Toks kultūrinis platumas yra svarbus net vaikystės amžiuje. Pasak med. dr. W. Penfieldą, vaikas yra pilnai pajėgus mokytis vienos ar daugiau svetimų kalbų jau pirmame savo amžiaus dešimtmetyje. Tuo būdu vaiko pajėgumas išvystomas ne tik kalboms, bet ir kitiems dalykams. Tai juo labiau pasakytina apie bręstantį jaunuolį, kurio asmenybė prasiplečia dviejų kultūrų pasisavinimo procese. Čia neabejotinai laimi pats jaunuolis.

Su dviejų kultūrų įsisavinimo procesu kyla klausimas kiekvienam jaunuoliui: kuriai kultūrai aš priklausau kaip savajai? Tai intymi vidinė problema, kurią turi spręsti kiekvienas išeivinės kartos jaunuolis. Kitaip tariant, jam reikia rasti pusiausvyrą tarp dviejų kultūrų, kurios abi jam atrodo savos. Vis dėlto, spręsdamas asmeninės priklausomybės klausimą, jaunuolis pirmiausia turi rasti pagrindinę bazę. Mūsų jaunimo atveju ta bazė gali būti tiktai lietuviškoji, nes kur susiduria lietuviškoji ir nelietuviškoji kultūra, į jaunuolio apsisprendimą įsijungia prigimtasis ryšys su savąja tauta. Tas ryšys per tėvus siekia tautinę bendruomenę ir daugiau ar mažiau yra gyvas jaunuolio sieloje, lyg savotiškas sąžinės balsas, kuris gali būti ir žadinamas ir slopinamas. Kartais užtenka mažo paskato jaunuoliui galutinai apsispręsti bei surasti save. Pvz. dr. Alg. A. pasakoja, Vokietijoj stovyklų metais suradęs vienoj vokiečių bibliotekoj kažkurio autoriaus knygą apie mitologinius senovės lietuvių dievus. Vokiečio knyga jam padariusi tokį įspūdį, kad jis galutinai apsisprendė būti lietuviu. Šis pavyzdys rodo, kaip prigimtasis ryšys su savąja tauta buvo lemiamai išgirstas besidomint kultūriniu gyvenimu. Tuo būdu buvo suformuota pagrindinė bazė, kuri įgalino leistis į kitą kultūrinį pasaulį, jį įsisavinti ir atrasti individualią pusiausvyrą.

Panašiais keliais eina ir visas čiagimis Kanados, JAV ir kitų kraštų lietuvių jaunimas, kuriam dar rūpi savęs atradimas. Jam kito logiško kelio nėra. Toks jaunimas tebeieško savo pagrindinės bazės, jeigu jos dar nerado, ir bando derinti abi kultūras. Iš to kyla visai naujas lietuvio tipas, labai skirtingas nuo mūsų kartos, subrendusios dar Lietuvoje. Nevienam vyresnės kartos tautiečiui tas naujai besiformuojantis dviejose kultūrose tipas atrodo nesuprantamas, svetimas. Kai kas tą skirtingumą palaiko blogumu ir iš peties smerkia priaugančiąja kartą. Bet tai joks problemos sprendimas. Vyresniosios kartos misija šiuo metu yra ne smerkti, o suprasti jaunimą ir jam padėti atrasti kelius į lietuviškąją kultūrą, kuri būtų pakankama sudaryti pagrindinei bazei į kultūrų pusiausvyrą. Jaunimo gi uždavinys — turtinti save turimais kultū-niais lobiais ir suformuoti tokį lietuvio tipą, kuris būtų universalus savo kultūriniu platumu ir lietuviškas savo individualumu bei savo ištikimybe tautai, iš kurios gelmių yra atėjęs gyventi.

Tam jaunimui, kuris jausdamas silpnąsias lietuvių kultūros puses, bando dezertyruoti ir vienašališkai įsilieti gyvenamo krašto kultūron, tebūnie priminti žymaus kanadiečio, Akadijos universiteto rektoriaus, šie taiklūs žodžiai: "Nėra seklesnio ir nekūrybiškesnio žmogaus, kaip tas, kuris paneigia savo tėvų palikimą. Šimtą nuošimtinis amerikietis ar kanadietis paprastai yra tas, kuris sąmoningai užslopino svetimą savo kilmę tam, kad laimėtų materialinės naudos savo plačiai skelbiamu lojalumu. Iš tokio patriotizmo (prostituted patriotism) maža tėra vilties sulaukti kilnių dvasinių vaisių. Apgailėtina, kad daugelis angliškai kalbančių piliečių tebesilaiko nežinojimu paremtos prielaidos, jog svetima kilmė yra natūrali menkavertiškumo žymė. Tas, kuris taip mano, yra dvasinis padauža (mental hooligan) — ar tai būtų teisininkas, milicijos pulkininkas, ar bažnyčios vyskupas. Ko mums skaudžiai reikia, tai pakankamai sveiko proto įžvelgti turtingą tautinių dovanų įvairumą šioje žemėje ir tą stiprybę, kurią gali teikti individui savos tautos šaknys" (Canadian Overtones, Winnipeg 1935).


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai