Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠOLOCHOVAS —NOBELIO PREMIJOS LAUREATAS PDF Spausdinti El. paštas
Pereitą rudenį švedų akademija tretį kartą Nobelio literatūros premiją paskyrė rusų tautybės rašytojui ir antrą kartą žmogui iš anapus geležinės uždangos. Visi trys paskyrimai turėjo stiprų politinį atspalvį. Pirmuoju atveju (1933) Švedų akademija, pasirinkdama Ivaną Buniną, užėmė aiškiai antisovietinę poziciją. Bunino asmenyje buvo pagerbtas baltasis emigrantas, aršus antibolševikas, priešsovietinės rusų literatūros tradicijų tęsėjas bei saugotojas. Tuo mi'tu švedų akademija dar visai laisvai galėjo leisti sau padaryti lokį ėjimą, nes Sovietų Sąjunga vimvo antraeilė jėga.

Antruoju atveju (1958) buvo išskirtas Borisas Pasternakas, pasyvios vidaus rezistencijos atstovas bei oficialios socialistinio realizmo krypties priešas. Šį kartą Akademija pateko į nepatogią padėtį. Sovietų valdžios organai tatai palaikė nedviprasmišku akibrokštu. Pats  laureatas, privačiai priėmęsir padėkojęs, oficialiai, partijos ir vyriausybės spaudžiamas, premijos atsisakė.

Šiuo trečiuoju atveju (1965), Švedų akademija, Nobelio premiją paskirdama senam bolševikui Šolochovui, parodė akivaizdų norą rehabilituotis, atstatyti savo pašlijusi prestižą Sovietų Sąjungos akyse. Tokių pastangų rodyta ir anksčiau. Viena pirmųjų "alyvos šakelių" buvo sekančios po Pasternako premijos paskyrimas (1959) komunistams artimam italų poetui Salvatore Quasimodo. Gi pereitais metais švedų akademija, žinodama sovietinių valdžios organų norą, kad premija būtų paskirta Šolochovui (jis buvo tam ruošiamas: Chruščiovas buvo jį nusivežęs į Švediją), žengė paskutinį susitaikymo žingsnį.

Ar šolochovas tikrai yra Nobelio premijos formato rašytojas? Lyginant su visais ligšioliniais šios premijos laureatais, jis nebūtų tarp stipriausių, bet nebūtų ir tarp silpniausių — stovėtų kažkur apie vidurį. Lyginant jį su kitais tų pačių metų kandidatais, kaip J. L. Borges, M. A. Asturias, W. H. Auden, R. Graves, Tanizaki, Kawabata etc., vaizdas irgi būtų maždaug tas pats. Lyginimą tęsiant galima pridėti, kad šolochovo Tichij Don (Tylusis Donas) yra geresnis romanas už Pasternako Doktor Živago, nors apskritai imant, t. y. įskaitant jo nuopelnus poezijos srity, Pasternakas yra kur kas reikšmingesnis rašytojas už šolochovą.

Kitas natūralus klausimas: ar nebuvo geresnio kandidato anapus geležinės uždangos gyvenančių rusų rašytojų tarpe? šalia Annos Achmatovos, kuri yra absoliučiai didžiausia figūra šiandieninėje rusų literatūroje, mūsų nuomone, Leonidas Leonovas ir Konstantinas Fedinas būtų buvę nė kiek nemenkesni laureatai už Šolochovą.

Švedų akademijos sprendimas daug ką nustebino ne tiek literatūriniais, kiek humanistiniais sumetimais. Be abejo, skiriant premiją viską turėtų lemti literatūriniai nuopelnai. Bet kadangi taip nėra, šalia politikos, reikėtų atsižvelgti ir į žmogišką laikyseną, žmogiška šolochovo laikysena nebuvo be priekaišto. Jaunystėje jis rodė nemaža vidinės rezistencijos žymių; vėliau, patekęs į režimo aristokratų tarpą, aklai pritarė bet kokį kūrybinį pasireiškimą slopinančiai partijos linijai. Tatai liudija ir jo laikysena Pasternako atžvilgiu, kuomet šiam buvo suteikta ta pati Nobelio premija. Jis tuojau pat įsijungė į valdžios ir partijos diriguojamą koliojimosi chorą, parodydamas daugiau uolumo, negu kad iš jo buvo reikalaujama. Turint galvoje jo visokeriopai aukštą padėtį, jis galėjo bent tylėti. Ta pačia proga teko ir švedų Akademijai: šolochovas jos sprendimą vadino antisovietine propaganda, kaltino literatūrinės kompetencijos stoka etc.

Pabaigai — keletas biobibliografinių duomenų ir pora žodžių apie kūrybą. Michailas Aleksandrovičius šolochovas gimė 1905 iš Riazanės gub. į Dono sritį atsikėlusiu ruso ir ukrainietės, kazoko našlės, šeimoje. Kiek pasimokęs gimnazijoje, stojo į raudonąją armiją (1920) ir su ja dalyvavo pilietiniame kare. Literatūroje debiutavo apysakų rinkiniais Donskije rasskazy (Dono pasakojimai, 1925) ir Lazorevaja step (Žydrioji stepė, 1926). Juos sekė reikšmingiausias Šolochovo kūrinys — keturių tomų romanas Tichij Don (Tylusis Donas, 1928 - 1940), vaizduojantis Dono kazokų buitį pilietinio karo metais. Rašydamas šį romaną, šolochovas norėjo sukurti pilietinio karo epą Tolstojaus "Karo ir taikos" pavyzdžiu. Tai daugeliu atžvilgių impozantiškas veikalas: užsimojimo platumu, solidžiu pasakojimu, gyvais charakteriais, sugebėjimu apvaldyti nepaprastai gausią, sudėtingą ir kartu rizikingą sovietinėse sąlygose medžiagą. Pats aiškiai stovėdamas už revoliuciją, savo herojams šolochovas leidžia priešintis naujam režimui ir be kovos nepasiduoti. Gal dėl to Tichij Don ir šiandien tebėra viena labiausiai skaitomų knygų Sovietų Sąjungoje. Sekančiame romane Podniataja celina (Pakelti dirvonai, I t. 1932, II t. 1959) Šolochovas bandė tokia pačia prasme pavaizduoti kolektyvizacijos laikotarpį Dono srityje. Tatai padaryti jam pavyko tik pirmojoje romano dalyje. Antrojoje dalyje, kuri išėjo po 27 metų nuo pirmosios, turėjo prisitaikyti prie oficialaus požiūrio.

Maždaug nuo 1940 m. šolochovas pamažu ėmė pasiduoti režimo teikiamų klusniesiems privilegijų pagundai ir tolydžio vis dažniau rezonuoti literatūrinio stalinizmo idėjas. 1955 jis pareiškė, kad sovietinis rašytojas klausąs ne partijos, bet širdies įsakymų, o jo širdis priklausanti partijai. Po 1940 paskelbtieji Šolochovo kūriniai, kaip Nauka nenavisti (Neapykantos mokslas, 1942), Oni sražalis za rodinu (Jie kovėsi už tėvynę, 1943), Saldatskaja diružba (Kareiviška draugystė, 1945), Sudba čeloveka (Žmogaus dalia, 1957) yra jau žymiai silpnesni už ankstyvesniuosius.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai