|
Parašė A. VAIČIULAITIS
|
Toli kalnu viršūnėje veidai
Uoliniai stovi. Juos gamta sukrovė
Iš akmenų. Nesiekia jų aidai
Nei girių giesmės, nei upelių srovės.
Išsiilgę žiūri į rytų kraštus,
Kur saulė keldamosi žaižaruoja,
Jų skruostus nuplieskia — kantrius, gerus,
O skardžiuos vėjai lėkdami dainuoja.
Nors Tu mirei, bet man gražiau švieti
Neg užburti gūdžių kalnynų seniai.
O tavo žodžių skiemenys šventi,
Lyg vėversiai, ties manimi plevena.
Aplink nutviskusi, skaidri erdvė —
Ir motinos tylių akių gerumas.
Dauson iškelta, kaip šventa giesmė,
Stebi iš saulės mėlynųjų rūmų.
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
