| |
|
|
|
Parašė PROF. VL. ŠILKARSKIS
|
Vl. Solovjovo 50 metų mirties sukakčiai paminėti
1. Įžanga
Jau pusė šimtmečio praslinko nuo mirties didžiojo mintininko, didžiausio, kokį tik yra davusios slavų tautos 1), o jo garbė vis augo ir augo. Jam skirtų didesnių ar mažesnių raštų skaičius jau prašoko tūkstantį 2). Ir vis dėlto, nepaisant šio didelio skaičiaus, jo kūryba Vakarams yra, palyginti, dar mažai pažįstama 3). Katalikiškoje Europoje Solovjovas yra labiausiai vertinamas kaip didelis katalikų tikėjimo apologetas ir karštas bažnytinės vienybės gynėjas. Iš tikro, jo veikalas "Rusija ir visuotinė Bažnyčia 4) yra vertas pastatyti šalia Bossueto "Protestantiškųjų skirtybių istorijos" arba Moehlerio "Simbolikos". Tačiau visos filosofinės Solovjovo sistemos Vakarai nepažįsta arba su ja susiduria tik bloguose vertimuose bei nepakankamose santraukose.
Jeigu Solovjovo spręstą minčių statinį paly-
----------
Šis straipsnis yra paruošiamasis darbas Solovjovo biografijai, kuri turėtų pasirodyti netolimoje ateityje.
1) Tai sakydamas, anaiptol nenoriu menkinti lenkų krikščioniškosios filosofijos reikšmės. Hoehne Wronskis, kurio didelis gerbėjas buvo ir mūsų prel. Ad. Dambrauskas-Jakštas, Trentowski, Cieszkowski yra, be abejo, dideli mintininkai. Tačiau nė vienas iš jų negali atsistoti toje pačioje plotmėje su vakarietiškosios filosofijos vadovais. Didžiausi lenkų genijaus laimėjimai glūdi ne filosofijos, o poezijos srityje. Lenkų Homeras — Adomas Mickevičius ir lenkų Dantė — Julijus Slovackis priklauso prie didžiausių visų amžių poetų. Reikia nepamiršti, kad Mickevičius buvo ne tik didžiausias lenkų poetas, bet sykiu ir ištikimas lietuviškosios savo tėvynės sūnus.
2) Tarp jų esama ir labai vertingų veikalų, sakysime: Stremooukhoff, Vladimiras Solovjovas ir mesijaniškoji jo kūryba (Paris 1935 m. prancūziškai), arba dvitomis didžiulis kunigaikščio Eug. Trubeckoj Solovjovo pasaulėžiūra (Maskva 1913 m. rusiškai). Taip pat galėčiau priminti ir savo knygą "Solovjovo visuotinės vienybės filosofija" (Kaunas 1932 m., vokiškai), žinoma, nestatydamaą jos lygiomis su Stremouchovo ar Trubeckoj veikalais. Antruoju leidimu ši knyga pasirodys kaip 8 ir 9 tomai rinkinio "Deus et Anima" Bonnoje.
3) šiuo atžvilgiu lietuviai yra nemaža prisidėję Vakarams supažindinti su Solovjovo minties pasauliu, per eilę metų imdamiesi savo disertacijose sistemingai išdėstyti jo mokslą, pav.: K. Ambrozaitis (valstybės teorija), L. Bistras (etika), kun. Gronis (apologetika), kun. Langė (pedagogika), V. Mykolaitis-Putinas (estetika), kun. A. Sidaravičius (sociologija), St. Šalkauskis (metafizika). Šių darbų vertė yra, žinoma, labai nelygi. Pats geriausias ir plačiausias iš visų tų darbų yra neužmirštamo Stasio Šalkauskio, paskutinio Lietuvos Universiteto rektoriaus, knyga "L'ame du monde dans la Philosophie de V. So-loviev", kurią aukštai vertino didysis jėzuitas T. Friedrich Muckermann, puikus Solovjovo žinovas ir entuziaz-tingas gerbėjas. (Pal. jo veikalą "Solowjew: zur Begegnung zwischen Russland und dem Abendland", Basel 1945, pusl. 203)
4) Tiek šis veikalas, parašytas klasine prancūzų kalba, tiek ir kiti rusiški jo raštai, skirti bažnyčių susijungimo klausimui, yra prieinami geruose vokiškuose vertimuose, išleistuose Matthias-Grunewald-Verlag Mainze.
ginsime su didinga šventykla, vainikuojama puikios kupolos, tai gausime įspūdžio, kad rusuose šį visą pastatą užbaigianti katalikiškoji kupolą nerado jokio rimtesnio susidomėjimo. Solovjovo balsas, kiek jis tarnavo katalikiškajam reikalui, praskambėjo jo tėvynėje tarsi šauksmas tyruose. Žiūrint į Katalikų Bažnyčią kaip į gyvąjį Kristaus Kūną, kurio augimą ir globą Išganytojas yra patikėjęs vyriausiojo savo apaštalo įpėdiniams, ir žinant, kad šia samprata Solovjovas apvainikavo bei užbaigė didingą savo idėjų šventyklą, reikės tik apgailestauti, jog ši kupolą savo grožiu bei didybe nepadarė rusams beveik jokio įspūdžio. Jie pasiliko tarsi keleivis, ūkanotą rytą stovįs, sakysime, prieš šv. Petro baziliką Romoje ir negalįs paregėti rūkuose paskendusios nepalyginamosios Mykolo Angelo kupolos. Vakariečiams, nemokantiems rusų kalbos, yra priešingai: visa didinga šventovė slypi rytmečio rūkuose ir tik ant kupolos krinta pirmieji patekančios saulės spinduliai. Solovjovas yra tokia savotiška apraiška, tokia skaisti žvaigždė filosofinio mąstymo skliaute, jog tikrai reiktų susirūpinti, kad visi jo veikalai taptų pastovia mąstančios žmonijos nuosavybe 5), kad lygia meile ir lygiu rūpestingumu būtų apgaubti ir pagrindai, ant kurių rymo didingas idėjų pastatas, ir stulpai, kurie jį laiko, ir galop kilni, visa vainikuojanti kupolą. Solovjovas yra pirmos eilės architektas, visiškai vertas atsistoti šalia didžiausių vakariečių mintininkų, o jo kūryba yra verta būti nagrinėjama ir pasigėrima savo vieningume ir atbaigtume. Pastaraisiais dviem šimtmečiais tarp katalikų mąstytojų Solovjovas stovi pirmoje vietoje. Toki žmonės, kaip J. A. Moehler, H. Schell arba didysis anglų konvertitas kardinolas J. Newman, yra visų pirma teologai, o tik paskui filosofai. Jie yra prityrę vadovai apreikštųjų tiesų srityje, tačiau jie nėra išvystę tokios pat galios prigimtųjų proto tiesų plotmėje, kuri jau yra filosofijos valdžioje. Pažvelgę į didžiuosius devynioliktojo ir dvidešimtojo šimtmečio katalikus mintininkus, sakysime, Fr. Baader, M. Deutinger ir Ad. Dyroff, negalėsime jų, nepaisant jų žinių gausos ir žavaus jų idėjų originalumo, pastatyti vienoje eilėje su Solovjovu: sistemine kūrybos galia ir meniniu savo pasaulėžiūros išbaigimu jis juos visus toli pralenkia.
Šis vertinimas Solovjovo kaip didžiausio katalikiškojo mintininko pastarajame šimtmetyje
-------
5) Vokiečių kalba Solovjovo veikalai (8 tomai), mano versti ir redaguojami, pradeda šiais metais išeiti Erich Wawel (Krailing b. Muenchen) leidykloje. Kasmet turi pasirodyti du tomai, taip kad ligi 1953 metų visas leidinys turėtų būti baigtas.
nebeturėtų nieko nustebinti. Vakariečiai, Solovjovo kūrybos žinovai, vis dažniau vadina Solovjovą rusiškuoju Origenu, tuo būdu gretindami jį su šiuo didžiausiu graikiškuoju Bažnyčios rašytoju ir tikruoju krikščioniškosios teologijos pagrindėju. Iš tikro, garbingas posakis "rusiškasis Origenas" gal kaip tik geriausiai išreiškia Solovjovo vaidmenį krikščioniškajai pasaulėžiūrai. Didysis aleksandrietis panaudojo visus senovinės ir ankstybosios patristinės išminties turtus krikščioniškojo tikėjimo mokslui pagrįsti ir išvystyti. Taip lygiai jam savo dvasia artimas rusas įjungė krikščioniškosios tiesos tarnybon didelius išteklius senovinės, viduramžinės ir naujovinės filosofijos. Šiuo palyginimu nenorime pasakyti, kad Solovjovo reikšmė krkščioniškajam pasauliui yra tokia pat svarbi, kaip ir didžiausiojo Rytų Bažnyčios rašytojo. Tačiau B. Schmitt eina net tiek toli, kad Solovjovo mokslą apie dieviškąją vi-suotįnę Išmintį laiko lygiaverčiu su šv. Augustino, tojo didžiausio lotyniškojo Bažnyčios tėvo, išvedžiojimais pastarosiose jo "Išpažinimų" knygose. Taip pat ir tėvui Fr. Muckermannui S. J., anam didžiajam dvasiniam katalikiškosios Vokietijos vadovui ir didvyriškam kovotojui su raudonuoju ir ruduoju banditizmu, palyginimas su Augustinu neatrodo per drąsus. "Nuo Augustino dienų, — rašo jis mano knygos "Solovjovo visuotinės vienybės filosofija"recenzijoje6)—Dievo Karalystės mintis, kaip ji atbunda šiandieninės žmonijos ilgesiuose, niekad nebuvo taip išsamiai, taip giliai ir taip entuziastingai iškelta, kaip mūsojo poeto ir filosofo". O savo nuostabiai gražioje knygoje "Vladimiras Solovjovas. Rusijos ir Vakarų susidūrimas'7) tas pats Fr. Muckermannas sako: "Jeigu visiems mistikams tobulesnis gyvenimas iš esmės yra susijungime su Dievu, tai galima, tur būt, tvirtinti, kad nė vienas iš jų tiek toli neperžengė asmens ir į šią spindinčią vienybę neįėmė tiek daug pasaulio ir kosmo, kaip Solovjovas, tasai ne tik filosofas, bet ir visuotinės vienybės mistikas, ne tik teoso-fas, bet ir krikščioniškojo pobūdžio antroposofas. Jau po keletos sakinių skaitytojas patenka į gelmės srovę, kuri nesulaikomai traukia į save. Jau tik pajudinus vieną klausimą, paliečiami ir visi kiti. Net jeigu tai būtų tik fragmentai, nė vienas iš jų nepasilieka tik nuolauža, nes jis atspindi visumą. Nuotoliai tarp žemės ir žvaigždžių dingsta, o dar labiau dingsta dar didesni nuotoliai tarp žmogaus ir žmogaus, tarp tautos ir tautos. Visa priartėja, pasidaro ryšku, tarsi kalnų linijos, papūtus pietų vėjui; visa žvelgia į tave su pasitikėjimu ir užburia savo artumo magija. Ir tu vaikštai tylus ir laimingas plataus akiračio kraštovaizdyje, begalybėje, o žydras dangus viršum tavo galvos virsta kupolą Hagia Sophia pasaulių statinyje". Be abejo, trumpame straipsnyje yra neįmanoma net nė nubrėžti nuostabaus didžios Solovjovo kūrybos turtingumo. Todėl čia mes tik probėgomis apžvelgsime tą kelią, kuriuo ėjo šio didžiojo mintininko išsivystymas.
----------
6) Der Gral 1932, 903-05 p.
7) Olten, 1945, 182-3 p. Verlag O. Walter.
2. Mistinis regėjimas
Nuostabiai turtingoje ir nepaprastais gabumais apdovanotoje šio didžiojo ruso dvasioje susitinka ir neišskiriamon vienybėn susijungia: gilus mistikas, kurio paslaptingai įžvalgai atskleidžia savo esmę buvimo pagrindai; galingas dialektikas, kuris laisvai reiškiasi neišmatuojamai plačiame sąvokų tinkle, nuaustame pustrečio tūkstančio metų trukusios Vakarų mąstymo evoliucijos, kadangi šios evoliucijos jėgos yra gyvos jo sieloje; galop pirmaeilis sistemikas, kuris ligi šiol suręstą europinės filosofijos statinį galingai praplečia, išlaikydamas tai, kas jame yra ne-žlungama, atmesdamas tai, kas jame yra supuvę, senus dalykus kūrybiškai apvilkdamas nauju žibėjimu.
Visa Solovjovo kūryba, visa jo pasaulėžiūra yra giliai įsišaknijusi jo mistiniame regėjime, kuriame jam apsireiškė kuriamoji visuotinė Dievo Išmintis. Toji dialektinė jėga, kuria Solovjovas judina savo idėjų gausybę, ir toji sisteminė at-baiga, prie kurios šis judinimas galop prieina, tarnauja iš tikro vienam tikslui: sąvokinio mąstymo priemonėmis sugauti bent keletą spindulių anos neišsemiamos šviesos, kuri jam, kaip ir visiems 'pašvęstiesiems', apsireiškė nuostabiame 'vidaus nušvitime'. — Senojo Testamento "Patarlių' knygoje pasirodo visuotinė Išmintis (Chochma, Sophia) kaip dieviškoji tvarkdarė, kurią Viešpats turėjo savo kelių pradžioje. Šis keletoje "Patarlių" sakinių glūdįs mokslas buvo išvystytas žydiškosios religijos filosofijos, vad. "Kabbala", pasinaudojant platoniškosiomis, plo-tiniškcsiomis ir gnostinėmis idėjomis.Krikščioniškoj oje plotmėje sofijaniškoji pažiūra tobuliausios išraiškos rado vokiečių mistikoje, visų pirma Jokūbo Boehmės raštuose. Vokiškoji idealistinė romantika mėgino dieviškosios Išminties mistiką išplėsti ligi visa apimančios, atitrauktinio mąstymo priemonėmis sukurtos sistemos. Ankštas didžiojo slavų mintininko artimumas krikščioniškosios romantikos vadovams yra nepaneigiamas: su Baaderiu, o ypač su Schellingu jį riša nevienas bruožas. Tačiau tik labai mažą šių bruožų dalį galima išaiškinti tiesiogine šių mintininkų įtaka Solovjovui. Tai, kas yra jiems bendra, iš tikro kyla arba iš mistinės pirmykštės tradicijos arba yra sąvokiškai apdirbtas paties Solovjovo mistinis patyrimas, padėtas į sofijaniškojo jo mokslo pagrindus. Šio patyrimo tiesioginiu ir pirmykščiu jo pavidalu idealistiniams romantikams kaip tik trūko: todėl jie turėjo remtis tikrų mistikų liudijimais. Tuo tarpu Solovjovui "dangiškoji Mergelė Sophia", kaip dieviškąją Išmintį vadina Boehme, atskleidė amžinąjį savo veidą. Ir maloninga šviesa, jį tą akimirką nužėrusi, perskverbė visą jo idėjų pasaulį ir virto centru, kuris visa apvaldė ir viskam teikė pavidalą. Solovjovas tikrai regėjo dieviškąją visų daiktų vienybę, kokia ji buvo prieš puolimą ir kokia ji bus atstatyta perkeistoje kūrinijoje laikų pabaigoje. Visa tai teikė jo mintims ir jo raštams nuostabios vienybės ir sandoros.
Kaip kiekvienas organiškas dalykas, taip ir gyvas nuostabiai turtingos Solovjovo kūrybos medis išaugo iš vienos užuomazgos. Bet jau pirmuosiuose šios užuomazgos išsivystymo tarpsniuose aiškiai pasirodo "tvirta forma, kuri skleidžiasi gyvastingai". Ir tolimesniame augime ji yra pakankamai pajėgi įtraukti į save labai gausią ir labai įvairią medžiagą, nereikalingus elementus išskirti arba augimo dėsniams palenkti. Šita tad mistiniame Solovjovo regėjime įgyta užuomazga, iš kurios paskui išsivystė visa Solovjovo pasaulėžiūra, yra Dievo Karalystės mintis. Kūrinija, kaip ji buvo prieš puolimą, yra Solovjovo suprantama idealinių būties pirmavaizdžių karalijos pavidalu (platoniškosios idėjos). Šio idealinio kosmo siela yra susijungusi su Sophia tobuloje vienybėje. Puolimas kaip tik suardo šią vienybę. Harmoningas kosmos, kuriame visa buvo ir viena (hen kai pan) virsta chaosu (tohuva-bohu), kuriame pradų daugybė neranda jungiančio ryšio ir todėl beprasmėje ir bevaisėje kovoje visų prieš visus eikvoja savo jėgas. Puolimu prasideda didžioji kosminė drama, kurios paskutinis veiksmas bus puolusios kūrinijos atstatytoji sąjunga su Kūrėju. Sophia veda kūriniją nuolatos aukštyn kylančiais kosminio išsivystymo laipsniais, ir šis išsivystymas užsibaigs iš naujo laimėtoje Dievo Karalystėje.
Šis naujasis kūrinijos susijungimas visuotinėje vienybėje su Kūrėju vyksta Kristaus įsteigtoje Bažnyčioje. "Kristaus Sužadėtinė", kuri žmoniją ir visą kūriniją veda į savo šventą Karalystę, yra pats tobuliausias dieviškosios Išminties apsireiškimas žemėje. Ir šį kilnų savo uždavinį Bažnyčia gali tik tada įvykdyti, kai ji pasilieka ištikima Dieviškojo savo Steigėjo dvasiai. Nuo pat savo kūrybos pradžios ligi jos galo Solovjovas pasilieka nepajudinamai stovįs bažnytinės krikščionybės plotmėje.
3. Teosofinis tarpsnis (1874—1881)
Pirmame tarpsnyje, trukusiame nuo 21 ligi 28jo amžiaus metų, Solovjovas laukė išganymo iš graikiškosios ortodoksinės Bažnyčios, išlaikiusios, jo pažiūra, gryną Kristaus tiesą, ir iš savos tautos, nešiojančios šią tiesą savo širdyje. Jis tikėjo į krikščioniškąją tiesą savyje, ieškojo priemonių, kurios galėtų ją įkūnyti tikroviniame žmonijos gyvenime, tačiau prie šio klausimo nesustojo. Visos Solovjovo pastangos buvo nukreiptos į tai, kad būtų sąvokiškai sudaryta visa apimanti sistema, kuri krikščioniškojo tikėjimo tiesą iškeltų viršum bet kokios abejonės. Todėl pirmojo savos kūrybos tarpsnio pasaulėžiūrą jis vadina "laisvąja teosofija" (Ši sistema, be abejo, neturi nieko bendro su Any Besant ar su Bla-vatzka; tzi yra krikščioniškoji teosofija). Svarbiausi šio tarpsnio veikalai yra "Paskaitos apie dievažmogiškumą" ir "Atitrauktųjų principų kritika'"8). Pasinaudodamas iš vienos pusės sąvokiniu lobiu pradinės krikščioniškosios filosofijos (visų pirma graikų Bažnyčios rašytojais), iš kitos naująja idealistine filosofija (pirmoje eilėje vokiškąją), Solovjovas pirmajame savo veikale išvysto religinę savo pasaulėžiūrą, kurios visa apvaldantis centras yra mokslas apie dievažmogiškumą. Antrajame šio tarpsnio veikale yra duodama etika ir, su metafizika ankštai susijusi, pažinimo teorija. "Atitrauktieji principai", Solovjovo pažiūra, yra ne kas kita, kaip tik įvairūs momentai arba įvairios pusės vienos ir tos pačios tiesos, todėl kaip toki savyje teisingi. Visos etinės, gnoseologinės ir metafizinės teorijos turinčios savyje tiesos užuomazgą ir dėl to galinčios būti kaip dalys įimtos į aną vienintelę tiesą. Tačiau jos dažnai nesupranta savos žemesnės reikšmės ir mėgina visus kitus principus, savo vietoje taip pat teisingus, išstumti ir pačios užimti visos tiesos vietą. Ir kaip tik dėl šio išskirtinio savo pobūdžio "jie netenka tikrojo savo veido ir nustumia žmoniją į dvasinę anarchiją, kurioje ji kaip tik yra atsidūrusi." Solovjovas meistriškai parodo, kaip visi vienašališki principai gali būti sujungti vienoje visuotinėje sistemoje, atremtoje į gyvenimo, pažinimo ir kūrimo vienybę. Tuo būdu jau ir Solovjovo jaunystės veikalai teikia mums didingą, beveik atbaigtą filosofijos sistemą. Tik estetika čia, nors ir užbrėžta, pasiliko neišvystyta.
Vakarų Bažnyčios atžvilgiu Solovjovo nusistatymas pirmojo tarpsnio (1874—1881) metu pasiliko neigiamas. Ankstesnieji jo puolimai prieš Kat. Bažnyčią pasiekė savo viršūnę tuo, kad jis dvasinio Vakarų išsivystymo svarbiausiems tarpsniams pritaikė tris Kristaus gundymus. Roma visų pirma paėmusi cezarių kardą ir tuo būdu nusilenkusi jėgos išdidumui. Kaip reakcija į šį klystkelį atėjo antrasis, būtent proto išdidumas, kuriuo nuėjo protestantizmas ir kuris užsibaigė vokiškąja panlogistine filosofija, visą tikrovę pakeitusia į dialektinį abstrakčių sąvokų vyksmą. Po šio antrojo Vakarų klystkelio neišvengiamai ėjo treč'asis ir pats blogiausias: milžiniškų save garbinusio proto statinių griuvėsiuose įsitaisė kūno išdidumas. Taigi visuose savo dvasinio išsivystymo tarpsniuose Vakarai pasidavė piktosios dvasios gundymams. Ir už tai atsakinga esanti Romos Bažnyčia. Šis apkaltinimas padarė didelį į pūdį didžiausiam rusų romanistui Dostojevskiui, kuris juo pagrindo savo "Didžiojo inkvizitoriaus" koncepciją 9). Ir vis dėlto Solovjovo priešiškumas Romos suformuotai Vakarų dvasiai jau ir pirmajame jo pasaulėžiūros pavidale sudaro kažkokį svetimą kūną, kurio net ir jo genijali sisteminė jėga nepajėgė suvirškinti ir su jo pažiūrų visuma sutapdyti. Eiti savu keliu jis pradeda jau savoje magistro disertacijoje, parašytoje 21 jo amžiaus metais ir pavadintoje "Vakarų filosofijos krizė". Nauja filosofija, stovinti prieš jauno mintininko akis, turinti sujungti "dvasinių rytietiškųjų pažiūrų pilnybę su vakarietiškosios formos loginiu tobulumu". Įsigilinęs labiau į filosofinį tiek Rytų, tiek Vakarų lobį, Solovjovas pamatė, kad nėra principinio priešingumo tarp pirmųjų komtempliatyvinės išminties ir antrųjų racionalinio svarstymo, todėl pradėjo statyti savo sistemą be atodairos į slavofilinių savo pirmatakų schemas. Tiktai griežtas nusisukimas nuo Romos, paveldėtas iš slavofilų, pasiliko ligi pabaigos jo pirmojo ortodoksiškai mesianiškojo perijodo. 3. Teokratinis perijodas (1882—1889).
-----------
8) Šie du veikalai sudarys pirmąjį minėto vokiškojo
9) Plg. mano studija "Solowjev/ und Dostoje.vskij",
Bonn 1948 ir straipsnį "Solovjovas ir Dostojevskis", "Aidai" Nr. 7, 1950.
Griežtas posūkis Solovjovo nusistatyme Kat. Bažnyčios atžvilgiu buvo pažadintas visų pirma dogmų ir bažnyčios istorijos gilesnių studijų. Solovjovas atsidėjo rusiškajai schizmai, milijonus 'sentikių' atitraukusiai nuo jų Motinos Bažnyčios, ir priėjo išvados, kad schizmos galutinės priežastys yra Rytų Bažnyčios atsiskyrimas nuo visuotinės vienybės ir tuo pačiu paneigimas krikščioniškojo tikėjimo visuotinumo. Vietinė tradicija esanti sentikiams brangesnė už visuotinę vienybę. Tačiau ar ne tokią pat klaidą padarė visa Rytų Bažnyčia, atsiskirdama nuo Visuotinės Bažnyčios, kad Rytų pasaulyje išaugusiose religinio gyvenimo formose galėtų būti laisva nuo bet kokio susidūrimo su Vakarų dvasia? Ar tai nėra abiem atvejais "vietinės tradicijos protestantizmas"? Rusiškoji bažnyčia, išsiskyrusi iš Visuotinės Bažnyčios visa apimančios vienybės, neturi teisės skųstis, kad viena jos dalis nuo jos atsiskyrė, nes ši tik padarė mažu mastu tai, ką anoji įvykdė dideliu mastu. Bažnyčia, kuri atsitraukė nuo visuotinės krikščionybės centro, negali išlaikyti savo savarankiškumo: ji patenka visagalės valstybės vergijon ir virsta jos politikos įrankiu. Bažnyčios laisvė gali būti laiduota, tik atsirėmus į antvalstybinę ir antautinę Katalikų Bažnyčios jėgą. Tik šioje Bažnyčioje galima įvykdyti Kristaus maldą: "Ut omnes unum sint". Ir tik ryšium su ja gali būti pašalinta apgailėtina rusiškosios Bažnyčios padėtis.
Graikiškai ortodoksinė Bažnyčia konkretų politinio ir socialinio gyvenimo formavimą atiduoda visiškai į valstybės rankas ir užmerkia akis, kai jai nurodoma, jog tikrasis rusų gyvenimas, kaip ir kadaise bizantiškosios valstybės, yra visiškai stabmeldiško pobūdžio. Bažnyčiose ir vienuolynuose, tiesa, Dievas yra karštai garbinamas, bet visas gyvenimas už jo sienų yra atsitraukęs nuo Dievo ir paliktas žmogiškiems geismams bei aistroms. Ir šis "senrytietiškasis abejingumas" viskam, kas yra žmogiška, negalėjo ilgai patenkinti kilnaus svajotojo, kuris visomis jėgomis siekė žemės tikrovėje įvykdyti Dievo Karalystę. Vis didėjančiu aiškumu jis pastebėjo, kad jo Bažnyčia istoriniu nelaimingu savo išsivystymu pateko į tokią padėtį, jog joje pradėjo imti persvarą senasis Rytų dualizmas. Dieviškumas pasidarė joje nesujungiamai atsietas nuo žmogiškumo. Monoteletinė erezija, žmogiškąją Kristaus valią visiškai prapuldžiusi dieviškojoje Jo valioje, teoretiškai, tiesa, buvo smerkiama be atodairos, bet praktikoje prisikėlė ir išsiplėtė.
Krikščioniškojo gyvenimo idealas, bent kiek jis yra galimas įvykdyti žemėje, yra šventasis Athos kalnas, kuriame tūkstančiai vienuolių, atsiskyrę nuo žmogiškųjų reikalų, per eilę šimtmečių atsidėjo tiktai maldai ir amžinosios Taboro šviesos apmąstymui. Rytai pamiršo, kad tikėjimas, paskui kurį neina joki darbai, yra negyvas tikėjimas ir kad tikrasis Dievas yra gyvųjų, ne mirusiųjų Dievas. Kristus įsteigė kovojančiąją Bažnyčią (Ecclesia militans), kuri turi absoliučiai nugalėti blogį visose žmogiškojo buvimo srityse. Krikščioniškoji tiesa nėra tiktai teorinė išmintis, bet ir viso praktinio gyvenimo jėga, tiek privatinio, tiek bendruomeninio. Kristus, kuris yra ne tik Kunigas, bet ir Karalius, turi Įgyti valdžios visame žmogaus gyvenime. Darydamas išvadas iš šio savo pagrindinio įsitikinimo, Solovjovas pastebėjo, kad pirmojoje jo sistemoje išreikšta teosofija, tiesa, nėra klaidinga, bet vienašališka ir nepakankama. Sophia (išmintis) turi susijungti su Kratos (jėga) ir tik šio susijungimo dėka gali būti žemėje įvykdyta tikroji teo-kratija (Dievo valdymas).
Šis įsitikinimas atidaro antrąjį—teokratinį— Solovjovo kūrybos tarpsnį. Jo Bažnyčia su savo "senrytietiškuoju dualizmu" nėra priaugusi šiam uždaviniui -— įvykdyti Dievo Karalystei žemėje. Vienintelė Bažnyčia, kuri gali pagrįsti tikrąją teokratiją žemėje, yra ta, kurios centras yra Romoje. Antrajame perijode, kuris apima didžiąją jo ketvirtos dešimties metų dalį, Solovjovas iš aistringo kovotojo su tariamu antikristiniu Romos keliu virto karštu šv. Petro sosto gynėju, nes jame paregėjo vienintelį Dievo įkurtą krikščionijos centrą. Be abejo, tikėjimas į mesijaniš-kąjį Rusijos pašaukimą dėl to neišnyko. Tik šį pašaukimą Solovjovas dabar matė ne Rusijos atsitraukime nuo Vakarų krikščionijos, bet kaip tik visų tautos jėgų palenkime tai Bažnyčiai, kuriai pačia teise tenka tvarkyti visą Kristaus palikimą. Šiuo palenkimu "šventoji Rusija" kaip tik įvykdytų savo istorinį pašaukimą, nes padėtų pamatus visą žmoniją apimančiam teokratijos statiniui. Šiai katalikiškai-mesijaniškai svajonei Solovjovas paaukojo didžiąją dalį pačių geriausių savo metų.
Mesijaniškoji sąranga turi būti dieviškosios Trejybės paveikslas. Pirmajam Trejybės asmeniui atitinka trejybinėje monarchijoje vyriausiasis Kunigas su tėviška savo valdžia ant visos žmonijos. Jam turi laisvai nusilenkti krikščioniškoji valstybė valdovo asmenyje, o tėviškosios ir sūniškosios valdžios sąjunga turinti būti atbaigta trečiajame mesijaniškajame pranašo pašaukime, kuris turi rasti išraiškos laisvame visuomenės kūrybinių jėgų veikime. Kristus yra viename Asmenyje Kunigas, Karalius ir Pranašas. Ši vienybė turinti tikroje teokratijoje virsti pavyzdžiu trims, neišskiriamoje sąjungoje veikiančioms mesi janiškosioms tarnyboms: kunigiškajai, karališkajai ir pranašiškajai. Kristus savo Kunigyste pagrindo Bažnyčią, savo Karalyste pašventė valstybę. Tačiau kartu, palikdamas pasauliui
HANNA DALLOS TEATEINIE TAVO KARALYSTĖ
laisvą ir gyvastingą pranašiškosios savo Dvasios veikimą, Jis pasirūpino, kad pirmos dvi tarnybos žengtų priekin vienybėje ir sutarime. Mistiniai pradai, kuriuos Bažnyčia, toji "Kristaus Sužadėtinė", savo sakramentais įdiegia į žmogaus prigimtį, turi išsprogti, išaugti, apsireikšti regimame buvime, socialiniame žmonijos gyvenime ir tuo būdu ją paversti tikru Kristaus Kūnu. Šis tad pašventimo darbas nėra tik vienos kunigystės uždavinys: jis reikalauja pagalbos ir krikščioniškosios valstybės ir krikščioniškosios bendruomenės. Tai, ką kunigas pradeda paslapčių pilnomis apeigomis, pasaulinis valdovas turi pratęsti savo įstatymdavyste ir tikinti tauta turi išbaigti savo gyvenimu.
Mesijaniškieji lūkesčiai ir viltys eina per visą žmonijos istoriją ir visur pasirodo kaip neįvykdomos svajonės. Todėl būtų galima ramiai ir Solovjovo mesijanizmą padėti į stalčių, jeigu jis nebūtų šio mokslo išvystęs plačiuose savo didingos istorijos filosofijos rėmuose. "Dvasiniai gyvenimo pagrindai" (1882-84) pirmojoje dalyje apima apmąstymus apie mirtį, nuodėmę, įstatymą, malonę, maldą, auką ir pasninką; antrojoje dalyje išdėsto mokslą apie krikščioniškąją Bažnyčią ir krikščioniškąją valstybę. 1883 m. pasirodęs veikalas "Didysis ginčas ir krikščioniškoji politika" nagrinėja istorinį kelią, kuris privedė prie bažnyčių išsiskyrimo, ir kreipiasi į visą krikščioniškąjį pasaulį, pirmoje eilėje į savo tėvynę, ugningai kviesdamas padaryti galą šiam išsiskyrimui. Veikalas "Teokratijos istorija ir ateitis" turėjo trijuose tomuose atskleisti "visuotinį istorinį kelią į tikrąjį gyvenimą". Pirmajame tome, išėjusiame 1885 m.,Solovjovas davė"Švent-raščio istorijos filosofiją". Antrasis tomas turėjo būti "Bažnyčios istorijos filosofija". Uždavinį, kuris buvo skirtas trečiajam tomui, Solovjovas išreiškė šiais žodžiais: "Pateisinti mūsų tėvų tikėjimą, pakelti jį į naują protingos sąmonės laipsnį, parodyti, kaip šis senas tikėjimas išsivaduoja iš vietinio užsisklendimo be tautinio egoizmo ir sutampa su amžinąja bei visuotine tiesa". Iš sumanytų trijų tomų pasirodė tik pirmasis (1885-87). Pagrindines idėjas, skirtas platesniam nagrinėjimui kituose tomuose, Solovjovas, san-traukiškai išdėstė prancūziškame savo veikale "Rusija ir visuotinė Bažnyčia" (1889).10)
4. Apokaliptinis tarpsnis (1897—1900)
Šv. Petro monarchijos moksle arba laisvojoje teokratijoje rusiškasis mesijanizmas katalikiškuoju savo pavidalu rado aukščiausią išraišką. Ir šiam mssijaniškajam sapnui įvykdyti kilnusis svajotojas paaukojo didžiausią savo gyvenimo dalį. Tiesa, vis aukščiau kylančios mesijaniškojo entuziazmo bangos pastarajame jo trumpo gyvenimo dešimtmetyje pradeda pamažu atslūgti, tačiau tik trimis pastaraisiais savo amžiaus metais jis visiškai atsisako savo vilčių, kurios taip ilgai
----------
10) Minėtame vokiškajame leidime šis veikalas išeis trečiuoju tomu.
jį buvo gaivinusios.Čia jis suprato,kad laisva teokratinė kunigiškosios, karališkosios ir pranašiškosios tarnybos sąjunga yra neįmanomas dalykas, nes jis reikalauja laisvo sutarimo ir laisvo bendradarbiavimo tarp Bažnyčios, valstybės ir visuomenės. Tuo tarpu nė viena iš jų šiam bendradarbiavimui nėra pasiruošusi. Kunigiškosios tarnybos rusiškoji Bažnyčia negali prisiimti, nes ji yra atsiskyrusi nuo Visuotinės Bažnyčios. Valstybė taip pat nesutinka nusilenkti Bažnyčiai; priešingai, ji yra tvirtai pasiryžusi Bažnyčią ir toliau laikyti savo vergijoje. Taip pat negali būti kalbos, kad valstybės pavergtos rusiškosios visuomenės jėgos galėtų pasiimti pranašiškąją tarnybą trejybinėje monarchijoje. Todėl Kristaus Karalystė šios tikrovės rėmuose negali būti įvykdyta. Ši įžvalga, prie kurios Solovjovas priėjo tik po didelių ir skausmingų vidaus rungtynių, jį kaip tik ir pastūmėjo į apokaliptinę istorijos sampratą.
Pamažu, nors iš lėto ir skaudžiai, nusigrįžtant nuo mesijaniškosios istorijos sampratos, Solovjovo kūryboje vis labiau prasiveržia pirmon vieton grynai teorinis interesas. Tarpsnyje, kuris katalikiškąjį - mesijanistinį perijodą skiria nuo apoka-liptinio, Solovjovas sukūrė didingiausią savo veikalą "Gėrio pateisinimas", kuris yra išvystyta ir išbaigta etikos sistema. Tuo pačiu metu jis parašė ir studiją apie grožį, kuri yra gražiausias jo kūrinys. Prie šios rūšies Solovjovo studijų priklauso "Meilės prasmė" ir "Platono gyvenimo drama", kuriose yra tartas paskutinis žodis toje didžioje idėjų kryptyje, kuri prasidėjo su Platonu ir buvo išvystyta vokiečių mistikos bei romantikos (Novalis, Baader). Boehmės mokslui apie "dangiškąją Mergelę Sophia", sudarančiam šio genijalaus kurpiaus meilės filosofiją, Solovjovas suteikė tobuliausią filosofinę išraišką. Čia jis, kaip ir vokiškoji mistika, meilę supranta kaip puolimu suardyto Dievo paveikslo atstatymą tarp dvejų besimylinčiųjų. Tobuliausią poetinę šios sofijaniškosios meilės metafizikos išraišką randame Julijaus Slovackio, šio didžiausio praėjusiojo šimtmečio romantiko ir lenkų Dantės, veikaluose.
Galutinę savo istorijos sampratą ir iš jos išplaukiančias krikščioniškosios politikos išvadas Solovjovas atremia į aiškius Šventraščio liudijimus ir suveda į šiuos tris pagrindinius punktus: 1. Evangelijos skelbiama tiesa yra pateikiama visai žmonijai laisvam pasirinkimui, 2. Žmogaus Sūnus ras žemėje maža tikėjimo; tikrų tikinčiųjų skaičius laikų pabaigoje sudarys tik nežymią mažumą, o dauguma paseks antikristu, 3. vis dėlto ši mažuma po trumpos, tačiau aršios kovos visiškai nugalės blogio gynėjus.
Viduriniame savo kūrybos tarpsnyje Solovjovas suprato Dievo Karalystės įvykdymą kaip pamažu einantį vyksmą, kuris savaime visą žmoniją nuvešiąs į Dievo Karalystę žemėje. Dabar jis neteko vilties, kad visa kūrinija grįš į dangiškojo Tėvo prieglobstį: Kristui ištikima pasiliks tik žmonijos dalis, ir ši dalis turės išlaikyti kietą kovą su antikristo šalininkais. Ir tik ši dalis įeis į Kristaus didenybę. Krikščioniškosios politikos planas, dabar Solovjovo siūlomas, jau yra apvaldytas idėjos pasiruošti galutinei kovai, kuri nuspręs, ar kuris žmogus priklauso Kristaus Karalystei ar karalystei Jo priešininko. Žmonija turi būti pastatyta prieš apsisprendimą prieš Išganytoją ar už Jį, ir šis apsisprendimas turi būti visiškai aiškus, kad nebūtų galima jokia abejonė.
Pilnutinis tiesos supratimas, turįs eiti prieš galutinį apsisprendimą už ar prieš gėrį, yra negalimas be išvystytos ir ant tvirtų pamatų pastatytos filosofijos. Todėl yra kilniausia mokslo pareiga amžinąsias Apreiškimo tiesas žmonijai taip aiškiai nušviesti,kad nebūtų galima jokia abejonė. Tik tada bus galima iš žmogaus reikalauti, kad jis grynu savo valios aktu apsispręstų už tiesą arba prieš ją. Kadangi krikščioniškasis tikėjimas dar yra toli nuo tokio aiškumo ir kadangi jo tiesos dėl teorinės klaidos gali būti atmestos, todėl krikščioniškosios sąmonės uždavinys ir yra kurti tobulą krikščioniškąją filosofiją.
Atsidėjimas teorinei filosofijai, kuriai mūsų mintininkas skyrė geriausias savo jėgas, nereiškė jį nusigręžus nuo Dievo Karalystės minties.Filosofinę savo kūrybą Solovjovas palenkė tiesioginei Dievo Karalystės tarnybai, nors jos įvykimo ir nelaukė iš teokratijos jėgos ir didybės, kaip iš tiesioginio krikščioniškosios politikos tikslo. Tikrosios teokratijos tikslas yra teisingumas; jis taps kūnu, kai tikrieji Kristaus šalininkai laimės prieš Jo priešininką. Šia pergale bus pasiekta ir Dievo Karalystes didenybe, nes tada "Christus vincit, Christus regnat, Christus triumphat".
Šias čia trumpai išdėstytas apokaliptinės istorijos filosofijos idėjas Solovjovas išvystė savo veikale "Trys pokalbiai""), kuris sudaro gražiausią pasaulinės poezijos kūrinį, tobuliausią dialogą nuo Platono laikų. Paskutiniuose šio veikalo puslapiuose jis duoda "Trumpą pasakojimą apie antikristą"1"), kuriame apokaliptinė istorijos samprata yra vainikuojama Kristaus ir antikristo šalininkų kovos vaizdu. Kovą laimi Kristus, nužengiąs į žemę dangaus debesyse, tačiau tuo pačiu užsibaigia ir žemiškoji istorija. Kristaus šalininkai pradeda su Juo karaliauti tūkstantį metų, bet šis karaliavimas vyksta jau antistorinėje tikrovėje.
------------
11) vokiškajame vertime išeis aštuntuoju tomu.
12) šį pasakojimą, išnagrinėti yra ėmęsis Ant. Maceina naujoje savo studijoje "Niekšybės paslaptis — Mysterium iniquitatis", kuri turėtų netrukus pasirodyti viešumoje. Maceinos knyga turi šiuos pagrindinius skyrius: I. antikristinė dvasia istorijoje, II. antikristinės dvasios bruožai, III. antikristinės dvasios veikla, IV. antikristinės dvasios karalystė, V. Bažnyčia antikristo priespaudoje.
A. Maceinos naujas veikalas sudarys vokiškam leidime antrąją dalį dvitomio veikalo, pavadinto "Gott in der Gesshichte: Studien zum geschichtlichen Ringen um Christus". Pasirodžius šiam tomui, parašysiu plačią studiją apie visą puikią jauno mokslininko kūrybą, kuria galėtų didžiuotis kiekviena literatūra. A. Maceina yra pirmas tikrai originalus jaunos mūsų filosofijos atstovas. Mano studija apie jį išeis lietuvių, lenkų ir vokiečių kal-b-mis. Trumpos mano parašytos recenzijos apie jo "Didįjį Inkvizitorių" jau pasirodė žurnaluose "Zeitschrift fuer Geistes und Religionsgeschichte", "Erasmus, Spe-culum scientiarum", "Neue Ordnung".
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
