Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PREIKŠO JAUJA PDF Spausdinti El. paštas
Et iam nox húmida coelo praecipitat suadentque cadentia sidera somnos
Vergilius

Nė vienam žiūrovui vaidinimas nebuvo kančia, tik Eleonorai. Susigūžusi jaujoje, ji laukė iki pusiaunakčio mokytojo, kaip Ikarijo duktė Laerto sūnaus. Ji nežinojo, kad Laerto sūnus pažadėjo zakrastijono dukteriai pirmąjį valsą po vaidinimo.

—    Velkę! Atstumk tik velkę! — ji suunkštė, kai vyriausiasis aktorius, nusitvėręs degantį dervos fakelą, didesnį už pakuros ardą, taip kreipėsi į vokiečių riterius, kapelionus ir svečius:

—    Baronai ir grafai! Naktis įpusėjo. Ko laukiate? Štai gražuolė, pily užrakinta šimtais raktų. Norite?
—    Angelai ir šventieji, gelbėkite mane! — maldavo Eleonora, kai pastebėjo, jog jaujos durys buvo iš lauko užšautos, o prie šermukšnio kapstėsi pririštas žirgas, pasigesdamas raitelio su monokliu.

—    Kitos tokios nerasite nei Bavarijos Alpėse, nei Reino pakrantėse, — sakė Pilėnas.
—    Nutilk tu, ištvirkėli! Kaip drįsti mano akyse vadinti gražuole kaimo mergą? — sujudo Kymante, užmiršusi savo rolę.
—    Kam tu ten sėdi, jauti? — perpykęs režisierius spyrė sufleriui į kaktą, o petingas bernas nusišluostė kelius lašus kraujo.
—    Šermukšnis visas paraudo, greitai pasirodys aušra, — raminosi Eleonora. Aušra visados kruvina.
—    Tokia suflerio dalia. Ne mokyti aktorius, o taką jiems pašluostyti, — sakė protagonistas sufleriui, o vokiečiams pagrasino:
—    Veltui gyvos negausite. Pirma negu paimsite pilį, štai Kymante nuręs gražuolei kirviu galvą. Prisiekiu caro Mikalojaus barzda.
—    Sakiau, kad nė lašo prieš vaidinimą, — įspėjo režisierius protagonistą. — Klausykis, ką sufleris sako.
—    Baronai ir grafai! Praneškite Ordino didžiajam mistrui, Dietrich von Altenburg, kad aš čia ponas, maloningojo caro tarnas.
—    Sakyk: "Karaliaus Mindaugo", — pataisė sufleris. — Caro tada nebuvo.
—    Imkite mergą už pilną statinę aukso ir ją tąsykite. Lašiniai per sprindį. Bet krašto negausite. Aš jį atiduosiu Riurikui.
—    Lenkijos Piastams, — pasipriešino Kymante. — Boleslovui Kreivaburniui.
—    Aktoriai, atkreipiu jūsų dėmesį, kad tokių vardų nėra vaidinimo tekste, — perspėjo sufleris. — Kur režisierius?
—    Pasidavė į nelaisvę. Matyt, vokietis buvo, — Kymante atsakė ir nusiskubino patikrinti, ar gerai užšauta jaujos durų velkė. — Kitokių čia nėra.
—    Tik rusai, lenkai ir vokiečiai.
—    Ir vengrai, mulkiną kraštą rapsodijomis. Tie kanivolai. Kam dar vaidiname, mokomės roles?
—    Žmonėms mulkinti. Kartu su vengrais. Tam mes aktoriai.

Atsisakau sufleruoti tokiems, kurie nemoka rolių, — drėbė sufleris, palikdamas sceną.

Kai per pertrauką aktoriai nuėjo pasistiprinti, Preikšo jauja atsikrankštė ir liepsna nusispivė. Visas kadugynas pakvipo sėmenimis ir Eleonoros prakaitu, apkibusiu plėnimis. Pro sienų plyšius jauja kyščiojo kadugynui raudonus liežuvius, o iš pakuros pūtė volus dūmų, juos ritino per meilės laukus tiesiai Eleonorai į burną, pakartindama ir pagruzdindama lūpas, kad nekas jų daugiau nebučiuotų. Jos pakaušis kur-ne-kur šmėkšojo, it išdegęs kirtimas. Vos tekyšojo plaukas it atsikišęs stagaras, perimtas baimės, kad nešiusteltų vėjas, kai nusičiaudės praeidamas eigulys. Kirtiman tekėjo sėmenų aliejus, o nudžiūvusiomis kenklėmis linai spruko laukan, šaudydami liepsnos kamuoliais pro pakuros duris. Sulaužyti linų kaulai sukosi sūkuriais jaujoje, it dygūs karšti parazitai, graužė mintuvams kojas, kam jos, įbestos iki dvišakumos, nepakyla šokti salto mortale. Seniai tie dygūs parazitai baudėsi sunaikinti Eleonorą, tą pajodžargą, kam ji plikomis blauzdomis šokinėdavo per mintuvus. Nutūpę ant prikyštėlės, spaliai kitoms linų braukikėms nieko nedarydavo. Eleonorą jie visą badydavo. Įlindę į antį, ją dilgindavo; palindę po oda, kraują gadindavo, subkonscientą iš namų varydavo.

Į blauzdas, į akis durkime, lįskime. Nuo durų raitelį baidykime, — jie sakydavo.

O raitas mokytojas, užsidėjęs vokiečių paliktą monoklį, valandų valandas prie Preikšo jaujos prastovėdavo žiūrėdamas, kaip Eleonora griebdavo iš po mintuvų geltoną auksą ir, įkišusi į mintuvus, drėbdavo saujomis jį kampan į didžiulę krūvą.

—    Tu kampan nušviestum manąją širdį, jei tau ją padovanočiau, — dainuodavo mokytojas rusiškai.
—    Kaip miestų aikštėse pakilusį futbolą, — atsakydavo Eleonora, spalių vėpūtiniuose braidydama.
—    Petrapilio parkuose vieną vakarą, — jis užtraukdavo.
—    Širdis nusirito. Į pakurą, prašom į pakurą ... — duris atidariusi atsakydavo jauja.

Palikęs Petrapilio parkuose širdį, ant ilgos graikiškos nosies, gale pastorėjusios, mokytojas užsidėjo monoklį, it raudoną rožę frako atlape. Toks jodinėjo repeticijon, žadėdamas zakristijono dukteriai pirmąjį valsą po vaidinimo; toks po repeticijos atjodavo į Preikšo jaują, žadėdamas Eleonorai palikti žmoną.

—    Kai meilė Preikšo jaujai nusibodo, ir ji iš pakuros nusispiovė, visi šaukė:
—    Dega! Dega!
—    Werner von Rondorf savo strėlėmis padegė pilį, kai mes užkandžiavom, — sakė Kymante.
—    Werner von Rondorf, ne riteris esi, o rupūžė! Padegikas, — sušuko Pilėnas. — Laikas pradėti epilogą. Kur sufleris?
—    Gott mit uns, Gott mit uns, — girdėjo Eleonora ir norėjo šokti iš jaujos laukan, bet durys tebebuvo dar valke užšautos.
—    Dangus užsisklendė, — ji sakė.
—    Kad nesusuodintum angelų ir šventųjų, — iš dangaus atsakė.
—    Kodėl mano mylimasis taip ilgai neatjoja?
—    Keliais ropote ropoja. Klausykis.

Ir nuo paraudusio šermukšnio atsirito keli žodžiai. Tylūs, it nebylių sutartinė: —Ant arklio per sieną.

—    Automobiliu į Marselį.
—    Kiek už ją gausime?
—    Nieko negausime: perdegusi. Netinkamas laukas bet kokiam potencialui.
—    Tik vokiečiams. Atiduokime ją už pusę kainos vokiečių minezingeriams.
—    Walteriui von der Vogelweide.
—    Jie nori tave parduoti sultonui, — bakstelėjo kažkas Eleonorai į susitraukusį subkonscientą. — Jei dar nekalta, šok į dangų.

Kai iš pakuros vėl šovė, piestu mintuvai atsistojo, o didžiulis liepsnų kamuolys pagriebė Eleonorą ir išmušė jaujos duris. Lauke buvo pilna šventųjų. Visi su skrandomis. Jau buvo vėsu, raukėsi purvynai ir balos, žvaigždžių pribirusios, o per pirmąjį gruodą šventieji traukė būreliais namo, išklausę žmonių maldas, užsirašę jų prašymus.

—    Pavėlavote, pavėlavote, — sakė Eleonora. — Dangus jau užsisklendė.
—    Tau užsisklendė, kad nebuvai šiandien bažnyčioje. Laukei jaujoje mylimojo.

Visi nutilę laukė per pirmą gruodą atjojant Išganytojo. Zakrastijono duktė — pirmojo valso. Kad greičiau pasibaigtų vaidinimas, ji lipo ant scenos.

—    Aktoriai, pradedam epilogą, — paragino Kymante. — Publika būriais jau traukia namo.
—    Baronai ir grafai! Pilis baigia degti. Ko laukiate, kol vaikai ir moterys bus išsmaugti? Baronai ir grafai... — tepasakė Pilėnas ir, žiūrėdamas į šalį, nutilo.
—    Menkas aktorius, kai tuos pačius žodžius vis sako.
—    Įsimylėjęs.
—    Įsimylėti negali, kas širdį prarado, — tarsčiojo aktoriai.
—    Ko žiūri ten į šalį? — Kymante susidomėjo. — Įsimylėti j kaimo mergą? Daryk, ką pradėjai.
—    Griebk kirvį ir nukirsk tokiam galvą, jei žiūri į šalį, — paragino atsiradęs sufleris Kymante. — Vadui turi nukirsti galvą paskutiniam vyriausioji pagonė.
—    Kas šoks su manim pirmąjį valsą? Kvailystė aukotis dėl niekų.
—    Toks turi būti epilogas.

Pilėnas, užsidėjęs monoklį, žvalgėsi žirgo. Kai sufleris padavė kirvį, atsiminė savo rolę:

—    Vokiečiai, taip miršta karžygiai. Vykite ir praneškite savo didžiajam mistrui, ką čia matėte ir girdėjote.
—    Nepalikite manęs, žmonės! — Eleonora sakė šventiesiems.
—    Gailėtis dar čia tokių, kurie vokiečių pagalbos prašo, — svyravo Kymante, nusitvėrusi kirvį.

Kai užsimojo kirviu, kirvis nuo koto nusmuko, o Eleonoros galvą nupūtė vėjas.

—    Aš nekalta, jei vėjas nupūtė galvą. Suanglėjusi buvo.
—    Žmogaus mintys ir norai greitesni už vėjus, — pastebėjo sufleris. — Menkas aktorius, kuris to nesupranta.
—    Bėkime iš čia, —tempė už rankos Kymante Pilėną. Mus įduos teismui.
—    Už tai, kad kirvis nuo koto nusmuko?
—    Sufleris man nepatinka. Tai fašistas. Jis ne sufleruoja, o įsakinėja, lyg karo lauko teisėjas. Bėkime.
—    Tai vienas iš tų, kuriuos čia vadina savanoriais, — tarsčiojo Pilėnas. — Greičiausiai žydas.

Ant spalių krūvos, po lašais, vieni mintuvai buvo išmesti. Nė vieno berno ranka jų neįveikė. O jie prašyte prašėsi išsižioję. Sufleris griebė protagonistą už sprando ir įkišo jo galvą į aštrias dar neišmintas žiotis. Galvą liepsnos nupūtė nuo sprando, o vėjas ją nuritino Kymantei po kojų.

—    Kokia puiki mizanscena! — nusistebėjo Kymante.
—    Kad buitį nupūtė vėjas? Neužtenka aktoriui būti. Reikia veikti.
—    Štai kas nemokėti rolės, — atsakė Kymantė, norėdama įsiteikti sufleriui, ir, atsirišusi nuo šermukšnio žirgą, pasileido per sieną pas Boleslovą Kreivaburnį.
—    Ko tylite, ko neplojate? Vokiečiai, rusai, vengrai! Epilogas baigtas, — paskelbė sufleris.

Tylėjo. Nusišiopusiam kadugyne Preikšo jauja buvo lyg degantis laivas, atvykęs į ledų jūras atsišaldinti. Tik laive bebuvo vienas kapitonas, sukniubęs prie vairo. Atsidavė dūmais, skerstuvėmis, šuns kailiu ir vėjo pagairomis. Išsitepęs aliejais visas kadugynas laukė nutilęs per pirmąjį leduką atskrebant Išganytojo.

—    Vaidinimas baigtas. Plokite jūs, nenaudėliai! — šokinėjo suflerio balsas kadugyne it kumeliukas.
—    Tai Švento Jono balsas, — sakė Kuisie-nė, pabaigusi karunką, ir išėjo laukan pasiklausyti.
—    Plokite! Ar neįdomus buvo vaidinimas? — klausė sufleris.
—    Mano senis neprigirdi.

Vaidinimas buvo perilgas. Kuisys, atsiklaupęs ant šaltos molinės aslos, jau kalbėjo poterius. Buvo sudėjęs rankas maldai ir negalėjo ploti. Nebuvo kas tėvą pavaduotų. Sūnus negrįžo iš karo, dukterį paviliojo išdykęs mokytojas.

Kuisisnės rankos buvo gėlos išsukinėtos, o keli pirštai — pritraukti. Išėjus laukan ji vos, vos pakėlė dešiniąją kryžiaus ženklui. Pakėlusi peržegnojo gaisro pašvaistę dangaus pakrašty.

—    Šventa ugnelė ką nors aplankė, — tepasakė vyrui.
—    Gal Preikšo jauja? — tarė Kuisys, pro langą žvalgydamasis žvaigždutės.
—    Kokie tamsūs čia žmonės? — stebėjosi sufleris. — Kiaulės, jei neplojate!
—    Nekalbėk taip. Aš tavo tėvas. Tai jau sugrįžai iš karo? Ilgai nesimatėme, sūnau.
—    Užtrukau vaidinime. Esu sufleris.
—    O ką daro sufleris? Kodėl tavo rankos kraujais sutaškytos?
—    Kiekvienas vaidinimas — aukojimas. Sufleris budi.
—    Jei budėjai, tai matei — žvaigždė užgeso ten prie Preikšo jaujos. Paskui dar kita.
—    Tai tik meteorai. Mirusios atplaišos.
—    Tokios, kaip mūsų Eleonora.
—    Nutilk, tėvai! — neiškentė Kuisienė. — Tai Eleonoros siela per dangų skrido, jei ji jau mirusi.
—    Skrido, motin, bet į dangų suodinos nepriėmė, — atsakė sūnus.
—    Ai!
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai