Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽVILGSNIS Į PERNYKŠČIŲ METŲ DRAMOS VEIKALUS PDF Spausdinti El. paštas
Originaliais dramos veikalais mūsų egzilinė pernykščių metų literatūra buvo gana turtinga. Išleistos keturios knygos su keturių autorių šešiais veikalais. Du iš jų (Anatolijaus Kairio komedija "Viščiukų ūkis" ir Birutės Pūkelevičiū-tės pasakiška komedija "Aukso žąsis") premijuoti, taigi, bent paviršutiniškai žiūrint, išskirtiniai, geresni. Dramos veikalų perteklium niekada nesilepinus, vien šitokia statistika turėtų nuteikti optimistiškai. Bet tai dar ne viskas. Draminio žanro kūrybai atstovauja ir Vandos Frankienės "Vaidinimai mažiems ir dideliems" su aštuoniais ilgesniais ar trumpesniais, daugiau jaunimui skirtais scenos vaizdeliais. Į pernykščių metų originalios dramos derlių reikėtų į-traukti ir naujus įvairiose lietuvių kolonijose vaidintus veikalus, ku i'.ų periodinę spaudą skaitantieji galėjo surasti bent keletą: Detroite buvo statytas Vytauto Alanto "žmonos portretas", Los Angeles — Jurgio Gliaudos "Kaukių balius" ir Alės Rūtos "Ant liūnų krašto", Kanados jaunimo kongreso metu buvo suvaidinta Algirdo Landsbergio komedija "Barzda". Visi šių veikalų autoriai yra žinomi rašytojai ir, išskyrus Jurgį Gliaudą, nė dramoje nėra debiutantai. Neabejoju, kad jų veikalai bus netrukus išleisti knygomis, o tada turėsim progos susipažinti ar plačiau   aptarti.   Jų  suminėjimas šiame rašinyje tik pailiustruoja faktą, kad paklausa originaliai lietuviškai dramai dar nėra išnykusi ir kad turimi dramos veikalai tos paklausos nepatenkina, nes tai nėra bendrojo pobūdžio paklausa. Ir todėl atsiranda reikalas užsakymais angažuoti individualius dramaturgus, statant jiems atitinkamas sąlygas ar reikalavimus.

Sąlygas diktuoja ir kol kas dar gana dažni dramos konkursai. Norima proginių, ribotai auditorijai skirtų veikalų. Veik visada reikalaujama, kad tie veikalai būtų pritaikyti "esamoms sąlygoms", nesunkiai techniškai pastatomi. Staigus dramos suklestėjimas, manyčiau, bent dalinai ir buvo iššauktas tos sąlygotos paklausos.

Anatolijaus Kairio trijų veiksmų komedija "Viščiukų ūkis" ir visos trys (Baisusis birželis, Varpinė, Šiaurės pašvaistė) vienoje knygoje išleistos Prano J. Naumiestiškio dramos yra proginiai, idėjiniai, ryškiai politiškai tendencinio turinio veikalai. Jų keliamos problemos yra aktualios ir veik išimtinai lokališkos. Nereikalauja sudėtingų dekoracijų ar didelio veikėjų skaičiaus. O ir iš tų veikėjų reikalauja ne tiek didelio talento, kiek naivaus, paviršutiniško įtikėjimo į lėkštokas autorių keliamas tezes. Publikai visur pataikaujama. Žiūrovas nešokiruojamas naujomis idėjomis ar jų iškėlimu neįprastoje šviesoje. Jei kas padirginama, tai tik vidutiniai konformistiško žiūrovo vidutiniai kilnūs jausmai su tikslu juos dar "apšvarinti" ar "sukilninti", žodžiu ir A. Kairvs ir Pr. Naumiestiškis savo aktualijų pagimdytais, idėjiniu užsiangažavimu bei tendencijomis panašiais veikalais išpildė "esamų sąlygų" statomus reikalavimus.

Tematika, veiksmo vieta, forma, stilistinėmis priemonėmis A. Kairio ir P. Naumiestiškio veikalai nėra panašūs.

Visų P. Naumiestiškio dramų veiksmas vyksta Lietuvoje. "Baisusis birželis" apima pirmąjį bolševikmetį, pasibaigusį masiniais trėmimais į Sibirą, gi "Varpinė" ir "šiaurės pašvaistė" duoda šiandieninio pavergtos Lietuvos gyvenimo iškarpas. Pagrindine "Baisiojo birželio" tema laikyčiau turto nusavinimą. "Varpinėje" iškeliama religinė priespauda ir tikėjimo reikalingumas žmogui, "šiaurės pašvaistės" centrinis įvykis — stebuklingas Šv. Kazimiero pasirodymas luošam berniukui.

P. Naumiestiškis savo dramas perduoda tradiciškai realistiniu būdu. Tai paveikslai, kasdieninio gyvenimo, apspręsto kiekvienam suprantamais buitinės logikos dėsniais. Net stebuklas pavaizduotas gana realistiškai, panaudojant šitokiems atvejams teatre ar legendose įprastas priemones. Jis yra, sakytum, fotografas, kurio uždavinys yra kiek galint tiksliau užfiksuoti veikėjus ir juos supančią aplinką. Tą paveikslą, žinoma, reikia "retušuoti", vienų raukšles išlyginant, kitų šešėlius patamsinant. Taigi, sakysim, Klebonas turi būti ne tik "kleboniškas", bet ir geras, o koks nors blogiui atstovaująs Sekretorius, okupanto pakalikas, turi būti pirmiausia blogas, o kiek jis sekretorius — nebe tiek svarbu.

A. Kairys sako, kad jo komedijos "veiksmas vyksta mūsų sąžinėse, nuo išėjimo dienos iki sugrįžimo valandos, jeigu ..." Tačiau vargu kas nors šitokiu autoriaus perdėjimu patikės. Jo duodamas veikalui fonas, veikėjų kalba, galvosena, jų keliamos idėjos duoda žymiai konkretesnius, griežčiau laiku ir vieta apibrėžtus rėmus, iš kurių iškritęs "Viščiukų ūkis" liktų ne tik visiškai neįdomus, bet ir nebesuprantamas.

Komedijos turinys maždaug šitoksai. Viščiukų ūkio savininkų Sakalų sūnus, jaunas politinių mokslų daktaras, su savo žmona grįžta pas tėvus atostogų. Ir kaip tik tada inkubatorius ima perėti vis daugiau mažesnės vertės raudonų viščiukų. Sakalų marti nori, kad jos vyras bendradarbiautų su iš cirko pabėgusia meška, kurios baltieji viščiukai bijo. Viščiukai ima atkusti, besiklausydami Sakalų dukters sužadėtinio lūpine armonikėle grojamų melodijų.

A. Kairys savo "Viščiukų ūkiui" bando duoti alegorines dimensijas, veikėjus paversti simboliais, atstovaujančiais kartoms, tautoms ar idėjoms. Situacijos — nebūtinai realistiškąja prasme įmanomos. Jos, veikalą premijavusios komisijos pirmininko (parašiusio knygai įvadinį žodį) V. Bagdanavičiaus, M. I C , žodžiais kalbant, išsivysto į "visą eilę mums labai aktualių konfliktų. Čia susitinka: tautinė ištikimybė ir visuotinis žmoniškumas, senoji ir naujoji generacija, vyras ir žmona, tėvas ir motina, brolis ir sesuo, sužadėtinis ir sužadėtinė. Pagrindinė tema, kurioje šie atskiri veiksniai aiškinasi, yra komunistinė penetracija laisvame lietuvių išeivių pasaulyje".

Šia prasme, knygos viršelio paraštėse išreikšta leidėjų nuomone, "nepėsčias" yra ir P. Naumiestiškis. Sakykim, vien tik "Varpinėje" (ilgiausiame rinkinio vaidinime) užtinkamų konfliktų ar problemų išvardijama visa eilė: "jauno kunigo tikėjimo drama ... žydo drama su krikščioniškai išauklėta dukterim ... Jauno komunisto drama ... Vaiko religinio pašaukimo drama ... Daktaro problema, liečianti negimusią gyvybę ... Skalbėjos ... Sekretoriaus ... jo sužadėtinės..." ir t .t. Džiugu, kad veikalai bent premijuojančioms komisijoms ar leidėjams tiek daug atskleidžia, pasako, iškelia. Tačiau, bent šiuo atveju, toji problemų ir kitokių klaustukų gausa vargu kuriam veikalui išėjo į naudą. Jų autoriai, anot tos liaudies patarlės, apžiojo daug, bet nepajėgė nukąsti, o ką nukando —nesugebėjo suvirškinti. Visi tie klaustukai tebekabo ore net nepajėgtos tinkamai pristatyti žaliavos pavidalu. Autorių bandomi duoti sprendimai aiškiai išplaukia iš jų pačių, yra iš viršaus primesti, o ne iš jų veikalų išaugę. O meninėje plotmėje iškeltos problemos reikalauja ir tolygaus jų traktavimo ar sprendimo. Nepakanka autoriui kuo nors piktintis ("Viščiukų ūkis"), reikia dalyką pristatyti tokioje šviesoje, kad kiti piktintųsi; nepakanka autoriui savo veikėjais ar idėjomis tikėti, reikia jais ar jomis įtikinti skaitytoją, vaidintoją, žiūrovą. Reikia jį sudominti, užintriguoti, paveikti P. Naumiestiškis tarytum nori pasakyti: šitokia štai yra mūsų gyvenimo realybė. Gerieji veikėjai, kas jie bebūtų ir koki drabužį bedėvėtų, kalba ir galvoja naumiestiškiškai, gi blogieji — antinau-miestiškiškai. A. Kairys tartum sako: Va šitokios mados, ydos, negerovės yra mus apsėdusios. Jos yra universalinės arba bent tautinės (kokių reikėtų alegorijos stipresniems pamatams pagrįsti). Jas reikia plakti, pajuokti, išrauti. Bet iš tikrųjų: kažin ar taip jau ir apsėdę? Ar yra bent koks pagrindas joms generalizuoti? Ar tas veiksmas, užuot vykęs "mūsų sąžinėse", nevyksta vien tik autoriaus vaizduotėj? Tuo nenoriu pasakyti, kad jokioms Kairio tezėms nėra pagrindo. Yra. Bet išimtys dar nevirsta taisyklėmis, pro kokius padidinamus stiklus į jas bažiūrėtum.

Pati didžiausia P. Naumiestiškio dramų (realistinio sukirpimo) yda yra jų veikėjų daugumoj perdėm nenatūrali kalba. Dažnai jie kalba, lyg iš rašto, lyg skaitytų valdiškus komunikatus ar laikraščių pranešimus. O kalbėti jo veikėjai (ypač "Varpinėje") mėgsta daug. Dažnai atrodo, kad jie nieko kito ir neveikia, vien užkulisiuose sustoję tik laukia savo eilės išeiti scenon ir pakalbėti. Taigi situacijos dažniausiai dirbtinės, autoriaus sufabrikuotos savoms idėjoms iškelti.

Jeigu P. Naumiestiškio knygoje dramos yra sudėtos chronologine jų parašymo tvarka, jose būtų galima įžiūrėti autoriaus augimą: "Varpinėje" vietomis blyksteli šiltesnio, natūralesnio dialogo nuotrupos, ryškėja sąmoningesnis tvirtesnių, įtikimesnių charakterių kūrimas, gi "Šiaurės pašvaistėje" pajuntamas ritmas, dramatinės įtampos vystymas, stipresnis susikoncentravimas į įvykį. Visa tai liudytų, kad ateityje P. Naumiestiškis galėtų sukurti ir žymiai geresnių veikalų. Gi ir šio rinkinio dramos, manau, mėgėjų sambūrių bus mielai vaidinamos. Tokiems sambūriams jos ir parašytos.

A. Kairys "Viščiukų ūkyje" parodo nuovoką apie moderniąsias dramos sroves ir laimėjimus, nevengdamas iš jų pasimokyti ar pasiskolinti. Gaila, toji jo nuovoka yra vien paviršutiniška. Šioje komedijoje jis ne kartą jau įrodo susikūręs literatūrinį sakinį. Yra komiškų situacijų, sąmojingų frazių, tačiau nėra rimtesnės bazės, tvirtesnio stuburkaulio, iš ko visa tai galėtų išplaukti, prie ko galėtų prilipti, nes nėra gyvo žmogaus, o vien schemos, reprezentuojančios ne universalias žmogiškas savybes, bet trumpalaikes lokalizuotas aktualijas.

Vis dėlto "Viščiukų ūkį" reikėtų laikyti geriausiu A. Kairio veikalu. Autorius jame pasirodė susidrausminęs, mažiau išsiblaškęs, išradingesnis, kruopštesnis detalėse, o kartu ir vientisesnis.

A. Kairio "Viščiukų ūkiui" laimėjus Čikagos Scenos Darbuotojų Sąjungos komedijos konkurso premiją, mieste sklido gandai, kad komisija tarėsi premijuojanti ... Algirdą Landsbergį. Mat jo pernykščių metų data išleistos "Meilės mokyklos" paskiri gabalai buvo pasirodę bent keliuose žurnaluose, gi rankraštis maždaug tuo pačiu metu Čikagos aktorių tarpe ėjo iš rankų į rankas, nes buvo planuojama šią jo trijų veiksmų komediją statyti. Taigi susipažinti su A. Landsbergio komedijos stiliumi ir komisijos nariai turėjo progų.

Paviršutiniško panašumo tarp "Viščiukų ūkio" ir "Meilės mokyklos" iš tikrųjų esama. "Meilės mokyklos" veiksmo vieta yra "New Yorkas, ne tiek iš stiklo ir plieno, kiek iš sapnų...". Tas savotiškas vietos nekonkretumas (A. Kairio komedijos veiksmas vyko "mūsų sąžinėse") duoda didelę laisvę autoriaus fantazijai. Ta laisve pasinaudodamas, A. Landsbergis savo veikėjų (ypač "herojaus" Levo Bangžuvėno) sapnų, svajonių, slapčiausių troškimų aspektą kaip tik ir iškelia, pabrėžia, išryškina ir scenoje paverčia dabar vykstančiu faktu. Skaitytojams daug ko sugestionuoja (o statytojus beveik įtaigoja ir autoriaus prisipažinimas, kad veikalo forma paveikęs "Laterna magica procesas, jungiąs filmą ir gyvus aktorius". Taigi iš statytojų reikalaujama išradingumo, vaizduotės ar net technikinių priemonių, kas lyg ir reikštų, jog veikalas nebuvo rašytas turint galvoje tradiciškai suprantamas "esamas sąlygas".

Idėjomis ir jų traktavimu "Meilės mokykla" yra diametraliai priešingas "Viščiukų ūkiui" veikalas. "Meilės mokykloje" A. Landsbergis kaip sykis pajuokia tradiciškai ir paviršutiniškai suprantamą "patriotizmą", mūsų tautos "ambasadoriumi" šiame krašte išsirinkdamas sėkmingą spekuliantą, savanaudį, garbėtrošką, snobą, mažai aptašytą Balbieriškio berną Levą Bangžuvėną (jam labai tiktų amerikiečių blogąja prasme vartojamas "bully" terminas), į šį kraštą atvažiavusį "ne Amerikos pamatyti, bet pakeist Ameriką", kuriam visi amerikonai yra kvaili pienburniai, amerikonkos — išdžiūvusios ir vazelinuotos manekenės, visi dy-pukai — ubagai. Tradicine prasme veik visi "Meilės mokyklos" veikėjai (jie — lietuviai, kaip antai: McNeice-Miknys, Miss Adenoid-Antanaitis ar Libidinous-Lebedė-nas) yra neigiami, veik visos situacijos iškelia jų blogąsias puses. Tačiau ir šitaip parodyti jie nėra atstumiantys, tik juokingi, nes žmogiški, gyvi. O, be to, autoriaus lygiai traktuojami. Ne sūnų ir posūnių principu.

Algirdas Landsbergis niekur nemoralizuoja. Jis tartum leidžia kiekvienam savąja kilme perdėtai besipučiančiam tautiečiui žvilgterėti pro stipriai didinantį stiklą į tamsiausius, niekam neatskleidžiamus savo sielos užkampius ir išvadas pasidaryti pačiam.

"Meilės mokykla" yra papročių ir charakterių komedija, kaip ir "Viščiukų ūkis", pagrįsta aktualijomis, tačiau nemanau, kad veikalo aktualumas baigtųsi su šia diena, nes komedijoje pašiepiamos mados, ydos ar papročiai (pinigo galia, žmogaus nudvasinimas, su-scheminimas, sunumerinimas ir t. t.) yra kartu ir universalūs, plačiau paplitę, giliau įaugę, o taipgi, ir tai svarbiausia, žymiai logiškiau ir įtikinamiau meniškai atskleisti. A. Landsbergis pirmiausia sukūrė pastovius, išbaigtus charakterius ar tipus ir tik tada jiems pavedė perduoti, pristatyti ar įrodyti tai, kas norėta. "Meilės mokyklos" veikėjai patys kuria situacijas ar sprendžia problemas, o ne ateina scenon, iš anksto autoriaus tezių apspręsti, jųjų įrodinėti. Jie skirtingi, individualūs, pirmiausia reprezentuoją save ir veikią savo charakterio ribose. Jeigu jie skaitytojui ar žiūrovui teparodo tik vieną savosios individualybės atžvilgį, vieną jos dalį ar ryškesnį bruožą sustiprintoj prožektorių šviesoj, nesudaromas įspūdis, kad šituo jų individualybė jau ir išsisemia.

"Meilės mokykla" yra tiršta prasmingomis frazėmis, sąmojingomis replikomis, užuominomis, nuolat žadinančiomis skaitytojo ar žiūrovo vaizduotę. Net ir sceninėmis pastabomis, komentarais ar įtarpomis, anot paties autoriaus skirtomis "skaitytojui padėti ir jam palinksminti", A. Landsbergis sugeba parodyti savo literatūrinį talentą. Tiesa, autorius kartais gal perdaug įsismagina skaitytojo ar žiūrovo šokiravime paviršutiniškais triukais sukurdamas lėkštokų farsinių situacijų, kurios, nežiūrint pastangų jas paversti "sofistikuotomis" ar įprasminti, lieka gana pigios ir dirbtinės, tačiau net ir šitokios vietos veik neiškrinta iš jo užsibrėžto atvaizduoti paveikslo visumos.

Būtų įdomu į "Meilės mokyklą" pažvelgti moderniųjų šių dienų teatro srovių šviesoje (jos, be abejonės, autorių veikė), tačiau tai jau būtų nebe šios apžvalgos tikslas. Sėkmingam "Meilės mokyklos" pastatymui toksai pažinimas irgi reikalingas, o tai dar viena priežastis, komediją išskirianti iš "esamoms sąlygoms" taikytųjų tarpo.

Iš visų pernykščiais metais išleistų dramos veikalų plačiausiai periodinėje spaudoje nuskambėjo Birutės Pūkelevičiūtės "Aukso žąsis". Betgi rašyta buvo veik išimtinai ne apie knygą, net ne apie "skriptą", o apie pagal jį pastatytą filmą. Ir tai daugiau jį prieš spektaklį reklamuojant, negu po spektaklio vertinant. Gi ir vertinimuose dažniausiai tebūdavo liečiamas "Aukso žąsies" tinkamumas ar netinkamumas filmui, o ne patsai veikalas kaip toks. Kitaip ir negalėjo būti, nes knygos forma "Aukso žąsis" tepasirodė čikagiškės premjeros proga.

"Aukso žąsis", kaip minėta, yra laimėjusi 1961 m. Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Jaunimo dramos konkurso pirmąją premiją. Tačiau šią trijų veiksmų pasakišką komediją laikyti jaunimui skirtu veikalu tebūtų galima nebent ta prasme, kad pasakos jaunimą labiau domina negu senimą. Specialiai į jaunimą apeliuoti veikale autorė jokių pastangų nerodo. Dargi atvirkščiai. Jau pačioje veikalo į-žangoje ji stengiasi nuo vaikystės perdaug nutolusį žiūrovą ar skaitytoją perkelti į pasakų pasaulį: "Vaikystės pasaka šviesi, Tu man tokia pati esi..." O vaikui juk nėra reikalo apie vaikystę priminti, nes jis ją tebeišgyvena.

Komedijoje vystomi motyvai (aukso žąsies ir liūdinčios karalaitės) yra paimti iš brolių Grimmų pasakų, taigi turinys su visa pasakom įprasta simbolika ir moralais skaitytojui yra iš anksto žinomas. Autoriaus uždavinį toksai žinojimas, be abejo, tik apsunkina, nes apkarpomos galimybės skaitytoją užintriguoti ar jį išlaikyti pririštą. Juo labiau, kad autorė tematinį vientisumą išlaikė, veikalui perduoti pasirinko klasikinę formą ir realistinį (kiek tai pasakoje įmanoma) būdą, vengdama (pasakoje gal net lengviau pateisinamų) triukų ar netikėtumų.

O vis dėlto "Aukso žąsis" yra intriguojantis veikalas. Komedija iš karto skaitytoją sudomina netra-faretiniu pasirinkto siužeto traktavimu, lyriškais priešveiksminiais preliudais, siekiančiais užmegzti nuoširdų ryšį su skaitytoju ar žiūrovu. Netrunka skaitytoją patraukti ir ryškių nekasdieniškų charakterių plejada: astrologas, admirolas, rūmų daktaras, juokdarys, kanclerio našlė... Visi jie iš karto prisistato skirtingai, individualiai, gyvai. Skaitytoją palenkia ir nuotaikinga, grakšti, elegantiška, vietomis lengvo ir originalaus sąmojaus, o vietomis saikingos lyrikos persunkta eiliuota veikalo forma. Skaitytojas nejučiomis įsitraukia į tą pasakos pasaulio įnamių gyvenimą, ima sielotis jų rūpesčiais; tie veikėjai pasidaro jam artimais gyvais žmonėmis.

Pavyzdingai išlaikytas ritmas, sąžiningai išieškotas rimas B. Pūkelevičiūtės veikėjų dialogų natūralumo tartum nepaveikia, nesupančioja. Jie plaukia laisvai, dinamiškai, atspindėdami veikėjų būdą, nuotaikas, pergyvenimus, iššaukdami reakciją, provokuodami veiksmą, konfliktus, kurių tikrumu sunku suabejoti. Situacijos visada pateisintos, įtikinančios, ne autorės padiktuotos, o išplaukiančios iš veikėjų charakterio priešingybių. Autorė savo veikėjus pažįsta, juos supranta ir myli, nežiūrint jų trūkumų ar smulkesnių ydų.

"Aukso žąsis" yra, sakytum, poilsio komedija, gracingas žaidimas, skaitytojo nė žiūrovo nevarginąs sunkiomis problemomis, neišsprendžiamomis mįslėmis, verčias valandėlei pamiršti jį supančią realybę ir keltis į kitą, skaisčią ir masinančią "Kiek reali yra vadinamoji realybė? Ar nebus dažnai svajonė už ją realesnė?" — klausia autorė knygos aplanko paraštėje. Gal taip, o gal ir ne. Tačiau B. Pūkelevičiūtės sukurtoji "Aukso žąsis" realybės iliuziją sukuria.

Konstrukcinį "Aukso žąsies" balansą kiek pažeidžia permažai pagrįstas veiksmo sutirštinimas ir visų veikėjų skubotas suvedimas krūvon veikalo gale. O pastebima tai, gal būt, kaip tik todėl, kad komedijos eigoje jos proporcingai kompozicijai autorė skyrė neabejotinai daug reikalingo dėmesio.

"Aukso žąsies" pastatymas išprususiems mėgėjams, atrodo, bus pilnai įkandamas, nors pareikalaus daugiau vargo ir darbo negu buitiniai proginiai ar ryškesnių tendencijų veikalai.

Šios apžvalgos pradžioje minėtieji Vandos Frankienės "Vaidinimai mažiems ir dideliems" yra perdėm mėgėjiškas bandymas. Uždarose Kalėdų eglučių programose šitokie vaidinimai, be abejonės, "praeina", kada auditoriją sudaro vaidintojų tėveliai ir mamytės, kuriems svarbiausia yra veikalo intencija ir kas vaidina, tačiau į "platesnius vandenis" autorei dar žymiai peranksti.

Pranas J. Naumiestiškis: BAISUSIS BIRŽELIS. 3 dramos veikalai. Putnam, 1965. Išleido Immaculata. 238 psl. Kaina $3.50. Viršelis ir vinjetės V. Igno.

Anatolijus Kairys: VIŠČIUKŲ f KIS. Čikaga, 1965. Išleido Terra, f 1 psl. Kietais viršeliais. Kaina nepažymėta.

Algirdas Landsbergis: MEILĖS N OKYKLA. Čikaga, 1965. Išleido Santara-šviesa A. Mackaus Vardo K įygų Leidimo Fondo lėšomis. Viršelis A. Kurausko. 109 psl. Kaina 3 dol.

Birutė Pūkelevičiūtė: AUKSO Ž ,STS. Čikaga, 1965. Išleido Lietuviškos Knygos klubas. 157 psl. Kaina $2.00 Viršelis K. Veselkos. Iliustruota filmo nuotraukomis.

Vanda Frankienė: VAIDINIMAI MAŽIEMS IR DIDELIEMS. Čikaga, 1965. Išleido JAV LB Kultūros fondas. 214 psl. Kaina nepažymėta. Viršelį piešė ir iliustravo N. Banienė.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai