Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JAUNIMO REIKŠME TAUTOJ IR IŠEIVIJOJ PDF Spausdinti El. paštas
Po daugelio metų svetur, mes susirinkome visi — jaunieji, vyresnieji ir sulaukę savo amžiaus saulėlydžio — draugėn, visos kartos, į pirmąjį Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą pabūti drauge ir pasikalbėti vieni su kitais, viena didelė šeima, pasiryžusi tęsti bendrą ir vieningą darbą, paširyžusi tęsti bendrą ir vieningą kovą už savo šalį ir laisvę.

Visų kovų priekyje žygiuoja jaunimas . . . Jaunimas neša kovų vėliavas, jaunimas pirmas pastebi ir reaguoja į netiesą, klastą, apatiją, žmogaus išnaudojimą, idėjų išniekinimą. Visos pasaulio vergijų bastilijos buvo puolamos jaunų žmonių. Visų kartuvių stulpai buvo verčiami jaunųjų rankom. Į Laimės Žiburį nuolat kopė, kopia ir kops tik jauni ir drąsūs žmonės. Tokie, kurie žino gyvybės ir mirties kainą. Kurie pažįsta gyvenimo entuziazmą. Ir todėl žino, kiek daug drąsos ir tikėjimo reikia, kad galėtum savęs išsižadėti.

Tauta retai tačiau reikalauja tokios aukščiausios kainos . . . Tauta augina savo dukteris ir savo sūnus gyvenimui, ateičiai. . . Kiekvienai tautai jaunoji karta yra jos 'gyvasties, jos tęstinumo, jos tobulėjimo, jos įsiprasm^nimo ir išlikimo laidas. Tauta be stipraus jainimo yra pasmerkta mirčiai. Tauta be sąmoningo jaunimo yra merdinti tauta. Tauta be jaunimo, kuris nori ir sugeba tęsti senųjų pradėtą ir tęstą darbą, yra bevaisė, kaip medis, nenešąs vaisių ir nepraskleidžiąs nei lapų, nei žiedų. Tokios tautos yra negyvos salos. Išsekusios oazės. Kapinynai. Gyvoms ir gajoms, energingoms ir pilnoms entuziazmo tautoms yra skirta iškiliausia vieta istorijoje. Yra skirta ateitis ir priekyje žengiančiojo garbė. Atsakomybė ir garbė. Pripažinimas ir parama. Pasididžiavimas. Lietuva buvo tokia šalis. Lietuva po vergijos uždanga ir kalėjimų šešėliuose — aš taip tikiu — giliai po prastąja rudine tebėra tokia gyva tauta. Tebėra ir išliks iki lemiamos valandos, kai bus galima atvirai visiems pasakyti laisvą žodį į veidą.

Todėl išeivijos lemtis mus ištiko ir ištinka dar skaudžiau. Todėl mūsų tūkstančiai, palikę namus, negali tapti kurčiais stebėtojais istorijos ir nelaimės pakraštyje. Todėl išeivijai yra skirta ištverti.

Išsilaikyti bet kokia kaina. Išsilaikyti ir išlaikyti tai, ko nei mūsų seserys, nei broliai negali ar nesugeba išlaikyti priespaudoje. Laisvėj gyvendami, mes juk galime ir turime išlaikyti laisvę savo šaliai. Rytmetį savai žemei. Nes po ilgiausios, po nuožmiausios nakties ateina rytas. Po ilgiausio speigo ir sunkiausios žiemos ateina pavasaris.

Bet ištverti reikia jėgų. Nepakanka atsiminimų. Sulaužytų ir nesulaužytų priesaikų. Mums reikia jaunų žmonių. Mums reikia ateities. Mums reikia tų, kurie ateina ir perima maratono deglus. Kurie gali ir galės parnešti laisvės žinią, kai mūsų nebebus. Kurie gali ir galės tesėti mūsų priesaikas. Pasiryžimus. Tikėjimą . . . Mums reikia jaunų žmonių, perduodančių iš kartos į kartą savo kalbą, savo papročius, bet labiausiai savo tikėjimą žmogum ir laisve. Išeivija be jaunimo mirs daug greičiau nei tauta. Išeivija be sąmoningo jaunimo liks bergždžia kaip mirties jūra. Praras savo vardą, veidą ir nepaliks pėdų, kad gyveno. Išeivija be sąmoningo savo jaunimo tebus riksmas, sustingęs ant lūpų. Nepasiekęs niekieno ausų nei širdies. Neįsiprasminęs ir nieko neiprasminęs, nieku savo egzistencijos nepateisinęs istorinis (vieniems skaudus, kitiems tik laikmečiui charakteringas) kuriozas.

Lietuvą sutemų gadynėj . . . išlaikė vargdienio žemdirbio šeima. Tame mažiausiam tautiniam vienete išliko gyva kalba, tikėjimas, papročiai, liko gyva pati Lietuva.
 
Jaunimo kongreso atidarymas (abejose nuotraukose). Viršutinėj nuotraukoj iš kairės pirmoj eilėj sėdi PLB pirm. J. Bačiūnas, pranciškonų provinciolas T. dr. L. Andriekus, L. šimutis, Lietuvos atstovas J. Kajeckas, p. Bačiūnienė, prel. Pr. Juras, vysk. V. Brizgys, konsulas dr. P. Daužvardis, VLIKo pirm. V. Sidzikauskas ir kt. Apatinėj nuotraukoj (darytoj A. Gulbinsko) pirmoj eilėj tarp kitų dar matyti vysk. Pr. Brazys, marijonų provinciolas kun. dr. V. Rimšelis, JAV LB pirm. J. Jasaitis, St. Lozoraitis jr.
 
Laisvojoj Lietuvoj šeima tapo pagrindiniu atsistatančius tautos ramsčiu, jos gyvybės cele. Ir ši?ndien, vergijoj, tikėjimą sava tauta ir laisve labiausiai išsaugo šeima. Sunkiai sekasi pavergėjui užslopinti ar išplėšti žmoniškumo ir tautiškumo idėjas, kol tėvai jas įstengia perduoti savo vaikams. Laisvės nematę ir nepažinę vaikai Lietuvoje apie laisvę sužino iš tėvų. Lietuva gi jiems yra realybė, kurioje gyvena. Čia, išeivijoje, jaunieji gyvena laisvėje. Laisvė jiems yra realybė. Tačiau nepažįsta jie savo šalies. Tą pažinimą jie pirmiausia turi gauti iš tėvų. . . .

Labai jau akivaizdu, kad ir išeivija išsilaikys arba žlugs su lietuviškąja šeima. Tėvų ir vaikų dialogas šiuo metu yra pats svarbiausias ir skaudžiausias išeivijos klausimas . . . Tėvų ir vaikų dialogas yra apkartinęs daugelį generacijų, tautų ir amžių. Ir šiandien jaunieji skundžiasi, kad tėvai jų nesupranta, o tėvai skundžiasi, kad/'vaikai jų suprasti negali ar nenori.

Jaunie])i su pagrindu traukiasi nuo atgyvenusių fetišų ir muziejinių reminiscencijų. Su pagrindu bodisi atgyvenusių formų. Tačiau tėvai, o niekas kitas, išsaugojo juos karo sąmyšiuose ir, sunkiai dirbdami, dažnai ne savo darbą fabrikuose, išmokslino. Tėvų ilgesys tad, kad jų vaikai išsaugotų tautinę tapatybę, yra suprantamas. Pateisinamas ir pagrįstas.

Kai į jus, mano jaunieji draugai, kreipiasi tėvai, jie kreipiasi iš meilės( Iš meilės visam tam, kuo jie tiki ir tikėjo, gyvena ir gyveno. Todėl šitam dialoge turi vieni ir kiti išmokti klausytis, vieni ir kiti turi būti atviri kito tiesai ir kito žodžiui.

Gera mokykla yra taip pat dialogas. Tarp tų, kurie teikia ir perduoda žinias, ir tų, kurie tas žinias gauna ir priima... Lietuva pradėjo vargo mokykla savo vaikų švietimą, išaugino laisvės metais universitetus ir dabar, išeivijoje, vėl grįžo prie vargo mokyklų . . . Dabar, kai vergijos kamuojamoj tautoj švietimas yra lankstomas pagal stipresniojo valią, kai iškraipomos istorinės tiesos, kai melu uždangstomos visos sritys, mūsų vargo mokyklos, mūsų šeštadieninės lietuviškos mokyklos, turi išeivijos jaunimui pasakyti tiesą ir išsaugoti žodžio laisvę. Kaip mes tai atliekame, jūs patys galite ir galėjote įsitikinti. Tačiau kokia bebūtų mūsų šiandieninė lietuviškoji vargo mokykla, ji vienintelė mums duoda tokių žinių, kokių gali duoti laisva šalis.. . Universitetuose ir aukštosiose mokyklose, kurias lankote, jūs girdite kalbant apie laisvę, taiką, žmogaus teises. Šalia mokslo žinių jums dažnai pateikiama nuomonė apie Alabamą, Kubą, Vietnamą ir kitus kraštus bei teritorijas ir jūs esate kviečiami kovoti už ujamą, paniekintą žmogų. Apie savo šalį tačiau jūs beveik niekad nieko neišgirsite. Lietuva dar daug kam ir daug kur yra nepažįstama šalis. Jūs turite progą apie tą nepažįstamą šalį kalbėti. Atverti akis akliems ir atidaryti burnas nebyliams... Svarbu tačiau, kad šeštadieninėj vargo mokykloj girdėti dalykai neišdiltų per pirmuosius universiteto metus. Svarbu, kad baigę mokslus nepradėtume lenktyniauti pinigo kalimo varžybose, pamiršę ir savo žmogišką paskirtį ir savo tautos žmones.

Jokia gyvastinga visuomeninė bendruomenė neįsivaizduojama be jaunimo, be natūralaus prieauglio... Tai juo labiau tinka išeivijai. Išeivija savo visuomeninių formų nepajėgs išlaikyti ilgiau vienos kartos, jei neturės stipraus ir gerai organizuoto jaunimo. Šiandien tai jau be galo akivaizdu, kai žvelgiame į laisvinimo veiksnius ar diplomatinį korpusą. Politinė veikla yra ne vien teoretiškų svarstymų, bet konkrečios veiklos terenas. Tokios konkrečios veiklos dažnai pasigendame. Todėl daugumoje jaunųjų inspiruotos peticijos, manifestacijos ir kitos viešumos dėmesį atkeipusios akcijos labai ir labai pagyvino ir sukonkretino laisvinimo kovą. Jaunųjų ir senųjų dialogas vyksta tačiau gana nesėkmingai politinėje veikloje. Čia susiduriama su defetistų pesimizmu, entuziastingųjų optimizmu ir realiai padėtį vertinančių realizmu. Realistinei laikysenai daugumoje atstovauja jaunimas. Jaunieji atmeta pasitenkinimą egzistuoti ir populiarinti išlaisvinimo idėjas tik savo uždarose salelėse, atmeta baimę svetimų vėjų ir svetimų idėjų, atmeta savitarpių ginčų ir savitarpio teismo procedūras. Iš tiesų, politiniame veikime jaunimas atmeta, pirmoj eilėj, siauro galvojimo metodus. Senesnieji tuo tarpu daugumoje tiki, kad lietuviškoji veikla bus išsaugota, konservuojant visa, kas atsinešta, kas išbandyta, kas šiltadaržiuose išauginta. Tarp šių dviejų polių turi būti atrasta bendram pasikalbėjimui tinkama plotmė. Ne viskas sugriautina, ką senieji pastatė ir puoselėja, bet ne viskas verta pastangų, ko jaunieji norėtų. Tiesa, kad Missisippi ir Alabamoj demonstruojama už tą pačią vieną ir nedalomą žmogaus laisvę, bet taip pat tiesa, kad barzdoti ir nebarzdoti laisvės ir taikos mylėtojai retai tepasirodo prie Sovietų atstovybių.

Jaunieji domisi politika, bet kitaip nei senesnioji karta. Jie jau beveik visiškai neberūšiuoja žmonių į savuosius ir nesavuosius, bet žiūri, kiek kuris veikia ir ką nuveikia . . . Prakalbos, kurias sakom sau patiems, neišgarsins nei Lietuvos vardo, nei Lietuvos laisvės bylos svetimųjų tarpe. O svetimųjų dėmesio šiandien reikia labiau negu bet kada. Tarpusaviai ginčai ir tariami parlamentariniai žaidimai nė sprindžiu nepriartins Lietuvos laisvės.

Bet jaunieji turi suprasti ir vyresniųjų nuogąstavimus, kai tikima visą laisvinimo darbą suvesti į išorės apsireiškimus, pamirštant senąsias politines ir visuomenines organizacijas, tarytumei jos nieko ir nebereikštų. Jų reikšmės reikia ieškoti tautinių tradicijų gynime ir saugojime ir, svarbiausia, įtaigoj ime, kad turime giliai ir tikrai žinoti, ko siekiame, kai išeiname į gatves. Jei, sakysim, lietuvių kalba bus pamiršta, ar netapsime tarytumei svetimieji, kovojantys už idealus, kurių patys nebevykdome?

Materializmo ir idealizmo susikirtimas naujojoj išeivių bendruomenėj darosi taip pat kaskart skaudesnis. Ekonominiai ir socialiniai klausimai yra be galo svarbūs, bet lygiai svarbu statistikų ir konfigūracijų skaitmenyse neprarasti žmogaus. Galų gale, tik pats žmogus formuoja ir aplinką ir kitą žmogų. Idealistai, daugelio apšaukti naivėliais, deja, ir šiandien, ir šioj naujojo pasaulio pragmatiškoj sąrangoj, tebėra pagrindiniai laisvės barikadų gynėjai. Be jų, be tų, kurie ryžtasi kovoti ir mirti už savo tiesą, nėra ir negali būti jokio laimėjimo jokioj kovoj. Tai verta įsisąmoninti visų kartų ir įsitikinimų ekonominio gerbūvio apaštalams, nes pinigas laisvės nupirkti negali.

Tautai kultūra yra vienas pačių svarbiausių jos savitumo ir įsiprasminimo veiksnių . . . Todėl, kai kalbėjome apie tautinės gyvasties išsaugojimą, iš tiesų kalbėjome apie kultūrinės gyvybės puoselėjimą ir brandinimą.

Mūsų kultūros medis tebėra gyvas . . . Kūrybingi mūsų žmonės tebekuria, ir tai yra mūsų kultūrinio gajumo įrodymas. Aišku, mums reikia daugiau, kur kas daugiau kūrybingų jaunų žmonių, ateinančių į tų vietas, kurie mus paliko, kurie pavargo, kurie pasimetė, kurie sustojo pakelėse. Mums tebereikia dailininkų, muzikų, dainininkų, šokėjų, filosofų, poetų ir beletristų. Iš tiesų, mums labiausiai reikia lietuviško žodžio kūrėjų, kad jie tęstų mūsų rašytinio žodžio istoriją. Kai puslapiai bus tušti ir kai knygų lentynos bus tuščios, bus tuščias ir mūsų kultūrinis aruodas. Tada ir lietuviškos gyvybės medis bus nulapojęs ir nuogas. Mūsų gėdai ir mūsų liūdesiui. Bet dabar dar mes galime kalbėti, tebegalime svajoti, tikėti rytdiena, rasti visuose kontinentuose naują žmogų ir naują gyvenimą, kuriais galima tikėti. Mes dar turime jėgų kurti su visais ir prisidėti prie kitų tautų kūrybos. Mes dar pajėgiame žengti su dvidešimtuoju amžiumi, išsaugodami ir lietuvišką sąmonę ir lietuvišką žodį. Mes turime entuziazmo ir tikime, kad prasminga gyventi pilnutinį gyvenimą ir mažytei išeivių saujai dideliuose svetimųjų vandenynuose.

Mūsų sugrįžimo laivai, apie kuriuos yra kalbėję poetai ir sapnavę jūsų tėvai, bus ne iliuzija, bet tikrovė, jei pajėgsime visi kartu — seni ir jauni — būti ne istorijos paraštėje, bet gyvenimo pačioj srauniausioj srovėj . . . Kaip tiktai todėl savo baigminiais sakiniais kviečiu jus į kūrybingą ir naują kartų dialogą. Pamirškime praeities geto sienas, neįgyvendinamas iliuzijas, skirstymą į subrendusius ir nesubrendusius. Pamirškime tylos sieną, kurią pasistatėme. Pradėkime kalbėti atvirom burnom ir atvirom širdim. Pasakykime, ką ir kaip galvojame, nes pasakyti žodžiai nebedegina. Kad būtume ir liktume gyvais žmonėmis, turim atrasti bendrą kalbą. Tokia bendra lietuviška kalba gali ir turi suvesti draugėn, kaip, štai, šį vakarą, mus iš visų pasaulio kraštų, vienos didelės šeimos vaikus susikaupimui, maldai ir džiaugsmui, ir, svarbiausia, tikėjimui, kad visos negerovės, visi sunkumai, visa širdgėla, visi nusivylimai ir pati priespauda galų gale kris kaip nakties uždanga, kai mūsų visų širdys jaus ir plaks tuo pačiu jausmu. Kad kris naktis ir ateis rytmetis mums ir mūsų nukankintai žemei, nes mes visi, visi, visi tikime ir gyvename Lietuva.
 
Ši įvadinė Jaunimo kongreso paskaita ištisai buvo paskelbta "Draugo" kultūriniame priede liepos 9 numeryje. Todėl čia ji perspausdinama, šiek tiek sutrumpinus. Praleidimai atžymėti daugtaškiu.
Red
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai