| |
|
|
|
A. VAIČIULAIČIO "VALENTINAI" TRISDEŠIMT METŲ |
 |
 |
 |
Vienos knygos sensta kaip žmonės, antros pasilieka laiko tėkmės beveik nepaliestos: jos tik kažin kaip subręsta, labiau išryskindamos savo "individualybę". Tat prie kokių kūrinių priskirtina Antano Vaičiulaičio "Valentina"? Ar ji vis tebėra jauna, ar jau priskirtina prie "senmergių"? Šitoks klausimas man kilo neseniai, dėstant lietuvių literatūrą Vasario 16 gimnazijoj. Prieš atsakydamas į minėtą klausimą, pasistengiau ne tik prisiminti pirmykštį "Valentinos" įspūdį, bet ją iš naujo atidžiai perskaityti bei pažiūrėti, ką apie tą apysaką ar romaną rašo kiti.
Prieš aštuoniolika metų savo "Lietuvių literatūroj" Pr. Naujokaitis išgyrė A. Vaičiulaitį kaip stilistą, o "Valentiną" tik tepaminėjo. Sovietinėj "Lietuvių literatūros istorijoj" V. Galinis negalėjo praeiti tylomis pro "Valentiną", bet joj rado žymių ydų. Pvz., ten rašytojas "tartum išėmė meilės jausmą iš žmonių širdžių, izoliavo jį nuo aplinkos ir mikroskopiškai ėmė tyrinėti smulkiausius jos niuansus", arba: "Romane yra ryškių, poetiškų, netgi realistinių detalių, ypač vaizduojant gamtą, bet jos nesudaro vientiso vaizdo, jų prasmė ir emocingumas giliau meniškai nepagrįsti". Tuo tarpu J. Masįlionis savo "Lietuvių literatūros" IV-toj dalyje! laiko teigiamu dalyku, kad, vaizduodamas dviejų jaunuolių meilę, autorius šito jausmo nesusieja su labai konkrečiom aplinkybėm, bet rodo kaip apskritai žmogišką atvejų. Girdamas A. Vaičiulaičio stilių J. Masilionis įsakmiai nepasako, ar "Valentinoj" glūdi kokia nors apskritai žmogiška problema, kuri saugotų apysaką nuo pa-senimo, nes vienos stilistinės tobulybės yra persilpnos literatūriniam kūriniui išsaugoti ilgalaikę jaunystę. Iš kitos pusės skaityba liudija, kad "Valentina" tebėra beveik tokia pat jauna, kokia ji buvo 1936 metais, kada A. Vaičiulaitis ją įvesdino į kitų lietuviškų "gražuolių" tarpą. Todėl kas yra joj įdomaus ir prasmingo mūsų dienų lietuviui skaitytojui?
Pirmiausia reikia sutikti su J. Masilioniu, kad "Valentinos" centrinė tema yra dviejų jaunuolių meilė. Tik čia pat reikia pridurti, kad ji glaudžiai yra susijusi su sugrįžimo tema, kuri naujausioj lietuvių literatūroj yra tapusi beveik tautine, nes gana dažna. Juk jauno lietuvio šviesuolio grįžimą į tėviškę yra vaizdavę tokie mūsų rašytojai, kaip Lazdynų Pelėda, Ign. Šeinius, Vienuolis, Putinas, B. Sruoga, J. Grušas ir kiti. Tiesa, jų raštuose grįžimo į kaimišką tėviškę tema nėra pagrindinė, bet ji ten užmezga ar atmezga nevieno su miestu sutapusio lietuvio šviesuolio dramą. Be abejo, ši tema pasitaiko taip pat kitų tautų literatūrose, bet mūsiškėje ji atrodo savybingesnė, nes naujosios Lietuvos didžiuma šviesuolių bei rašytojų kilo iš kaimo. Jiems visiems trumpesnis ar ilgesnis grįžimas į kaimą ir gamtą yra tartum grįžimas į jaunystę ar vaikystę, į tai, kas buvo šviesu ir malonu. Dažniausiai šitoks grįžimas baigiasi liūdnai arba dramatiškai: miesto kultūroj išprususiam šviesuoliui sunku beatstatyti kontaktą su paprastais gamtos žmonėmis (ryškiausias pavyzdys — L. Pelėdos Petras Janulis). Antra vertus, į prarastąjį rojų neįmanoma sugrįžti net simboliškai.
Viltingas grįžimas į kaimo gamtą, trumpas džiaugsmas, nusivylimas ir liūdnas bei staigus išsiskyrimas "Valentinoj" atrodo lyg nepastebimi, nes ten nėra tėviškės žodine prasme: studentas Antanas, kilęs iš "kažin kur toli, laukų pašlaitėse", šiek tiek pasilpusia sveikata mieste, grįžta tik į gamtą, kurią jam suteikia Kirbynės mažas miestelis su savo ežeru, pievomis, pušynais ir liepomis. Atvyksta jis vasaros pradžioj neva padėti pusiau paraližuotam prof. Tomui Ziob-rui, bet iš tikrųjų gamtos žavioj aplinkoj sutikti vieną mergaitę, kurią žiemą, prieš keletą mėnesių, jis buvo matęs miesto baliuje "su rausva suknele, su rankomis ties krūtine laikančiomis sugniaužtą nosinuką ten salės kertėje". Prisiminė ir jos šviesius plaukus, kurie "lengva vilnim garbenavosi ir sviro ant ausies", ir mėlynas akis ir ją visą, stovinčią "ten su kažin kokiu vaikišku susitelkimu bei rimtumu"; bet tada, žiūrėdamas į jos veidą, jis "matė prieš save kažką užskleistą, matė būtybę artimą ir drauge nesugaunamą, matė moterį beveik kaip kokią idėją, nenumaldomai tau kuždančią ir tvinksinčią tavo gyslose, bet stovinčią toli" (8 p.). Ir važiuodamas į Kirbynę Antanas nežinojo, ar jis prakalbins tą moterišką idėją arba gerąją jėgą, bet pats artėjimas — važiavimas kėlė jame tokią skaidrią nuotaiką, kad studentas jautėsi "džiaugsmo nešamas".
Antra vertus, šis Antano grįžimas į gamtą greit tampa neeiliniu grįžimu, nes Kirbynėj jam pavyksta prakalbinti aną kadaise regėtą mergaitę. Ji čia nebetenka abstraktybės ir tampa individualybe. "Jis pirmą kartą ištarė jos vardą ir buvo laimingas". Netrukus jis pasiekė kažko daugiau. Po kelių susitikimų su Valentina meilės jausmas grąžino Antaną ne į paprastą gamtą, bet į priešistorinę, pirmykščią, nepaliestą gamtą, tartum į rojaus pirmapradę būtį, kurioj viskas šventa, nepaliesta ir skaidru. Meilės sužadintą bei jos nuskaidrintą pirmapradinės gamtos jausmą A. Vaičiulaitis šitaip vaizduoja:
"Jam pasivaideno, tarsi visam šitam dideliam pasaulyje, visuose slėniuose ir šiluose nebūtų nė jokio žmogaus, jokios gyvos dvasios, o jis pats gulėtų begaliniam tyrlauky, tartum miręs, tačiau gyvas, įsiklausęs į šiurkščios žolės švilpimą ir į smėlio ritinimąsi. . . Antanui din-gojos, tarsi pats tenai klūpotų, o jo gyslose tekėtų sandora su ana nepasiekiama gadyne, su žalvariu ir su gyvate, ir tvintų džiaugsmas tiems šaltiems akmenims ir nevaisingiems krūmokšniams. Visi daiktai stovėjo nauji, ką tik gimę, ir dėl to apimti linksmybės. Ir moterys buvo ką tik gimusios, ir vyrai ką tik gimę, o vienu metu su jais ir balti jų kūdikiai, vedami už rankos. Visi jie ėjo procesija tarp uolų atčaižų ir retkarčiais nyko tarpekliuose, iš lėto vėl iš-lysdami ir giedodami. Visų balsų viršum karaliavo vienas balsas — skaidrus, į dangų šaukiantis, pažįstamas ir mylimas: josios balsas" (45-46).
Tą meilės pažadintą pirmapradės gamtos jausmą Antanas taip intensyviai ir pakiliai pergyvena, kad net sueiliuoja tokios pat prasmės eilėraštį su šitokia pabaiga:
Garbė tau, žole, ugniava ir žeme, Garbė tau, pirmapradis vyro ir moters skaidrume.
Šitaip meilė labai stipriai pagilina sugrįžimo temą. Dėl to ji "Valentinoj" nebėra sugrįžimas į tėviškės gamtą, bet į pirmapradį žmonijos lopšį, rojišką gamtą. Bet šitas nukilimas į amžių pradžią nurodo į meilės jaunystę. Antanas prisipažįsta, kad jis žydi, t. y. pirmą kartą myli, nes Valentina — "mano pirmoji, mano gražiausioji, mano vienintelė" (77 p.). Kitur apie savo vienkartinį jausmą jis sako: "Aš gerai matau, kad čia mano nepasikartosiąs susitikimas. Man leista tik sykį žydėti" (81 psl.).
Šis vienkartiškumas "Valentinoj" yra glaudžiai susietas su minėtu pirmapradiškumu, beveik amžinumu, nes studentas Antanas draugui rašo: "Aš ją pažįstu neseniai, bet myliu nuo pat amžių pradžios, myliu ją už visą praeitį, kada jos neregėjau" (81 p.). Šitas mėginimas peržengti laiką Antano širdy yra toks stiprus, kad ne tik jis pats įsivaizduoja pralenkęs laiką, bet taip pat jam Valentina bei jos aplinka atrodo laiko nepaliesti. Antai, pirmą kartą pamačius aną mergaitę jos tėvų namuose, Antanui veidenasi, tartum ji būtų čia gyvenusi nekisdama "nuo neatmenamų laikų, lyg pirkia, klėtis ir svirtis ant kiemo visados būtų stovėjusios, ir tie patys žmonės juose vargą kentę ar linksmas dienas leidę.. . Vaikinas jautė, tarsi begalinis laikas aplenktų šiuos namus, kad žiemos nė vasaros čia nieko nesendina" (58 p.).
Atrodo, kad pirmapradiškumas ir antlaikiškumas, kurie suteikia Valentinos ir Antano meilei svorio, tepaaiškinami pirmuoju erotinio jausmo pražydimu. Ne kiekviena, o tik pirmoji meilė, išsiskleidusi gamtos prieglobsty, nukelia jaunuolį mintimis ir vaizduote į nepasiekiamą praeitį, beveik į rojaus stovį, nes jaunas žmogus paskęsta pirmą kartą egzaltuojančiame erotiniame jausme ir drauge linkęs pasiduoti jo srovei, kuri su savim neša visus gyvius fatališkai. Tai paskatina "Valentinos" Antaną šlietis prie gamtos, kabintis už kiekvienos peizažinės smulkmenos, per ją jungtis su visa gamta, kuri yra ir jo lopšys ir drauge jo mylimos mergaitės ženklai, nes ji tarp jų gyvena. Jis nori fiziškai sutapti su visomis gamtos apraiškomis, nes tai jo mylimosios simboliai. Todėl jis savo draugui gali parašyti: "Aš jaučiu ją daugiau negu visą, tarsi ji būtų apkerėjusi orą, nupjautų dobilų kvepėjimą, tarsi jos kraujas plaktų ir tam ąžuole, po kuriuo sėdžiu. Ne, aš negerai sakau, ji yra ne daiktuose, tik manyje, aš ją jaučiu savo alsavime, savo nerime ir savo rūpesčiuose... Aš net linkęs manyti, kad meilė yra galingesnė, kada aš nuo jos, tos mergaitės esu atskirtas: kai mudu matomės — mudu matome tik save. Kai mudu esam toli nuo vienas antro — mūsų vaizduotė ima regėti dar didžiau. Vaizduotė supina į daiktą visus ilgesius, visus atodūsius, visas buvusias laimės mintis" (82 p.).
Čia savo herojaus meilę nukeldamas į laikų pradžią gamtoj, čia mylimąją su jos aplinka išjungdamas iš laiko tėkmės, čia mylimąją ir mylimojo jausmą jai sujungdamas su visais gamtos reiškiniais, rašytojas Antano ir Valentinos pirmajai meilei suteikia svorio ir padaro ją reikšmingą skaitytojui. Šis pradeda tikėti drauge su Antanu, kad jo meilė yra pirmoji ir paskutinioji gulbės giesmė (81 p.).
A. Vaičiulaitis (apie 1938)
Pirmoji meilė atrodo vienkartiška ir antlaikiška ne tik dėl to, kad mylimasis šį jausmą stipriai patiria pirmą kartą. Taip yra ir dėl to, kad šis psichofizinis sužydėjimas yra taip pat dvasinis išsiskleidimas su dvasiai būdingais absoliutiniais polinkiais išeiti iš laiko ribų, apimti viską ir tapti viskuo. Šitos absoliutinės tendencijos tampa pirmajai meilei išganingos ir drauge tragiškos. Jos išganingos, nes skatina mylimąjį tobulėti. Todėl pirmą kartą meilę patyręs "Valentinos" Antanas trokšta būti geras ne tik mylimajai bei jos artimiesiems ("aš visus juos noriu išbučiuoti"), bet net gamtai. "Man taip gera, kad grįždamas nuo kelio surenku bites, kai jos pailsusios vakare nukrenta: bijau, kad jų nesuvažinėtų ar karvės nesumindžiotų" — rašo Antanas savo draugui (82 p.).
Bet pirmosios meilės absoliutinės tendencijos gali tapti tragiškos, kai jos tampa normomis, taikomomis mylimajai, kuri negali mylėti absoliučiai —nesiskaityti su artimaisiais bei tikrove ir težiūrėti tik mylimojo norų. Tačiau pirmosios meilės partneriai to nežino arba nenori žinoti. Todėl dviejų ribotų būtybių pirmoji meilė, pirmasis žmogiškas sužydėjimas, siekiąs sujungti dangų ir žemę, laiką ir amžinybę, ribotumą bei absoliutumą, kūną ir sielą, gamtą ir asmenybę, slepia savy — dėl šitų priešingybių — sudužimo ir tragedijos pradus. Tai pagrindinė "Valentinos" problema, nes A. Vaičiulaitis savo apysakoj atskleidžia ne ką kita, kaip pirmosios meilės sudužimą dėl jos partnerių vidinių silpnybių.
Nors nei Antanas, nei Valentina savo meilės sudužimo nenori, bet ji vis tiek sunyksta, atsitrenkdama į mirtį. Tai atsitinka ne dėl to, kad Valentinos tėvai ją buvo numatę atiduoti inžinieriui Budžiūnui ar kad Antanas būtų buvęs neturtingas. Ne. Ji sudužo mirtyje, nes jos partneriai, ypač Antanas, nežinojo, kas yra kompromisas: jie savo santykiuose taikė absoliučius atsidavimo, ištikimybės ir atlaidumo reikalavimus.
Tik iš paviršiaus žiūrint, gali atrodyti, kad dėl Valentinos mirties apysakoj labiausiai kaltas studentas Antanas. Tačiau iš tikrųjų dėl to kalti jiedu abudu. Nors ir ne didžiausia, bet vis dėlto atsakomybė dėl mirties krinta pačiai Valentinai, kuri arba buvo dar per j auna planuoti sau ateitį, arba buvo neryžtingo būdo. Tėvas ją buvo pažadėjęs Modestui Budžiūnui, nors ji pati dar galvojo apie stojimą į vienuolyną ir netrukus pamilo svečią studentą Antaną. Jos nežinojimas, kurį šių kelių pasirinkti, labiausiai jaudino Antaną, kurio meilėj absoliutinių tendencijų buvo daugiau.
Kad šitokiai kompromisų nežinančiai meilei sudužti gali užtekti smulkmenos, A. Vaičiulaitis skaitytoją gerai paruošia, parodydamas, kaip pati meilė išauga iš smulkmenėlių — iš atsitiktinių ir neatsitiktinių pasimatymų, pokalbių, posakių, žvilgsnių, šypsnių, — kol pasiekia didelės įtampos, kurios sprogimui vėl tereikia smulkmenos. Vienos tokios, bet nelemtingos, smulkmenos įspūdingą analizę "Valentinos" autorius duodaį šitaip rašydamas: "Juodu susėdo, tarp savęs*palikę išmintingą tarpą. Antanas pavydžiai žiūrėjo į tuščią vietą, lyg ją būtų Užėmęs žmogus ar nematoma, kliudanti dvasia. Drąsinosi arčiau prislinkti, tačiau jį varžė mažiausias palinkimas į Valentinos pusę, nes galvojo, kad jinai žino slaptą jo troškimą . . . stiprėjo įsitikinimas, kad jis nė sprindžio nepriartės, lyg juodu būtų skyręs koks daiktas, sunki, nepajudinama uolos skeveldra. Ši kliūtis ėmė jam augti, tapo akla, būtina siena, nors drauge jam ruseno viltis, kad visa painiava, ta sunkenybė turėtų kažkaip netikėtai dingti" (89 p.).
Šitokia smulkmena, kuri čia priveda Antaną prie paniūrimo sienos, rašytojas įtikina, kad bent kiek rimtesniu atveju ji gali tapti nebepataisoma meilės sudužimo priežastimi. Šitaip ir atsitinka. Kai į studento širdį įsiskverbia abejonė dėl Valentinos meilės nuoširdumo, jo užsigavimas išauga į absoliutinę nematomą giljotiną nukirsti tam trapiam žiedui, kuris vadinasi pirmąja meile. Tik žvilgterėkim, iš kokių nežymių faktų bei jausmo bangavimų susiformuoja ta giljotina.
Antano įtarta Valentina, kad jai kitas vyriškis geresnis, pirmoji mėgina griauti įtarimą, nes Antanui rodo palankumo ir artėjimo mostų. Jis "rado Valiūtę pasislinkusią prie minios ir sykiu prie jo priartėjusią. Staiga jis įširdo — štai ji žeminasi, ji gretinasi prie tavęs, nusilenkia" (129 p.). Bet į absoliutumą besiveržią jausmai studentui neleidžia pakelti šitokios realistinės kompromisinės menkystės mylimojoj. Todėl į jos artėjimą, lyg koks dievaitis, jis atsako: Ne! "Nereikia šitos aukos, nė sutrintos širdies. Ji davė pradžią — nun tu, Antanai, ženk į mane. Negalėdamas pakęsti tos minties ... jis apsisuko ir, nežinodamas kur dėtis, grįžo į savo kambarį — bent niekas ten jo nematys. Jis galės stovėti vienas priešais save, priešais savo rūstybę ir dovanos nežinančią sąžinę". Nors netrukus Valentina atėjo pas jį, prisipažino esanti kalta, prašė jo atleidimo bei pasigailėjimo, tačiau Antanui nebepavyko nugalėti savo rūstų užsikirtimą. Dėl šito neatlaidumo Valentina turėjo išeiti į audrą, nors "jis aiškiai regėjo, kaip skaudžiai smogė ją paskutiniais žodžiais. Kiek ji šiandien iškentė! Ir tėviškėj, ir atlaiduos, ir dabar čia! Jis buvo jai paskutinė poilsio vieta — ji neturėjo kur prisiglausti, ši gera mergaitė. Jisai gi buvo jos namai ir jos prieglobstis" (132 p.). Bet šito vienintelio prieglobsčio Antanas jai pašykštėjo: absoliučios meilės ir ištikimybės reikalavimas jame buvo tapęs absoliučia žiaurybe. Valentinai beliko bėgimas per audrą į vienuolyną, o ten peršalusiai trumpa liga ir mirtis. Šitaip ne kas kitas, bet patys besimylintieji palaidojo savo meilę.
Greta pirmapradiškumo jausmo, vaizduodamas pirmosios meilės sudužimą mirty dėl išvidinių motyvų, A. Vaičiulaitis savo temą "Valentinos" apysakoj iškėlė iki apskritai žmogiškos problemos, kuri tampa reikšminga visiems žmonėms. Tačiau, nors ir suteikdamas savo temai probleminio gylio ir svorio, jis nedavė jai pločio, kitaip sakant nesusiejo su kita platesne, nuolat žmones varginančia problema. "Valentinoje" ji pasiliko siaura, tik dviejų jaunų širdžių problema, kurios sprendime tedalyvauja tik tie du jaunuoliai — Antanas ir Valentina, — o visi kiti veikėjai jiedviem tėra tik akompanimentas ir dekoracija.
Būdama susieta su jaunu amžiumi ir nepakankamai nusistojusiais dviejų jaunuolių charakteriais, tetrukdama tik neilgą laiką iki sudužimo, dažniausiai teapsireikšdama kaip psichologinis ir moralinis faktas, už kurio sunku įžvelgti metafizinį pamušalą, viena pirmoji meilė retai kada rašytojui įkvepia tiek jėgos ir pasiūlo tiek kūrybinių priemonių, kad jis įstengtų sukurti didelio svorio pirmaeilį kūrinį. Ši siaura trapi tema dažniausiai tepakelia tik nesunkų probleminį krūvį ir teapsireiškia antraeiliais kūriniais. Šitaip maždaug reiktų pasakyti ir apie "Valentiną",i nors ji pasilieka įdomi įvairaus amžiaus skaitytojams. Ji įdomi jauniesiems, kurie neseniai pergyveno pirmosios meilės džiaugsmą ir nusivylimą. Ji mielai skaitoma ir vyresniųjų, kurie su atlaidžiu šypsniu prisimena jaunystę. Jiems visiems A. Vaičiulaitis davė "Valentiną", nes iki 1936 m. lietuvių literatūroj nebuvo tokio kūrinio, kuris teigiamoj šviesoj būtų parodęs pirmosios meilės pražydėjimą ir skausmingą nu-vytimą.
Kad geriau suprastume "Valentinos" reikšmingumą, reikia dar priminti, kad A. Vaičiulaitis savo apysaka lietuvių literatūrai padovanojo kažinką panašaus į tai, kuo anglai džiaugiasi Šekspyro "Romeo ir Julijoj", prancūzai — Alain Fournier'o "Didžiajame Molne", vokiečiai — Goethės "Jauno Werterio kentėjimuose", norvegai — Hamsuno "Viktorijoj" ir t.t. Tai lietuviškos "Valentinos" broliai ir seserys svetimomis kalbomis, nes jie visi vaizduoja pirmosios meilės sudužimą. Tarp jų autorių darbų jie visi užima svarbią vietą, nors ji dažniausiai nėra pirmoji.
Jeigu, palikę nuošaly "Valentinos" brolius ir seseris, žvilgterėtume į mūsų apysakos pagrindinius veikėjus, tuoj pamatytume, kad nei Valentina, nei Antanas nėra tiek subrendę, kad galėtų pakelti visažmogiškos problemos sunkų svorį. Argi Valentina nėra tulpės žiedas, nepajėgus atsispirti audros gūsiams? Kas kad ji atrodo suaugusi panelė, kuri kartais pasekretoriauja profesoriui Žiobrui, arba padumia dumples vargonams, kai sumano pakoncertuoti Kirbynės klebonas Motiejus? Nedaug ką apie jos subrendimą liudija ir tai, kad Valentina moka skambinti pianinu, gražiai elgtis su visais, o pokalbiuose su Antanu net parodo humoro. Dvasioj ji vis tiek tebėra dar vaikas, kurio gyvenimą tvarko tėvai. Antanui ją staiga pabučiavus ir pasisiūlius vesti, ji visai pasiklysta abejonėse. Tik numatydama katastrofą su Antanu, ji tampa drąsesnė ir ryžtingesnė: ji atbėga pas jį į kambarį. Bet Antanas ją čia atstumia. Tada Valentinai nieko nebelieka, kaip išbėgti į audrą ir rizikingai laiveliu plaukti į vienuolyną, kur išsekusią ir peršalusią pasigrobia liga ir mirtis.
Apysakoj Valentina graži dėl savo silpnybės. Nenorėdama niekam suteikti skausmo, ji pasirodo geros širdies, kurios tačiau nepakanka gyvenimo priešingumams išspręsti. Gyvenimo naštai jai persunki, ir ji Antanui prisipažįsta: "Rodos, visa ši žemė slėgtų mane — taip man sunku. Aš jos nepanešiu, ne, jos nepanešiu. Ir nežinau dar, kur man eiti" (12 p.). Valentinos kūdikišką silpnumą pastebi ir Antanas, nes jis "suprato, kokia vaikas, kokia nepatyrusi buvo toji širdis šalia jo . .. Ne, jis galvojo, Dievas neturėtų į žemę leisti šių trapių sielų — pūstels srovė ir nuneš jas, kaip pūkuotą pienės galvutę" (121 p.). Valentina gali žydėti trapiu žiedeliu, bet ji dar per silpna susigrumti su gyvenimu bei problemomis, kokias jai pastato ją mylintieji asmens. Atsidūrus tarp problemų, jai telieka mirti, kaip pirmajai meilei fatališkai sudužti.
Už Valentiną labiau intelektuališkai subrendęs yra Antanas. Jis — jau studentas, profesoriaus pensininko sekretorius, skaito Nietzschę. Tačiau jausminiu atžvilgiu nė Antanas nežino, kad gyvenime negali būti nei absoliučios meilės, nei absoliutaus užsigavimo, nei absoliutaus neatlaidumo. Susižavėjęs iš pirmo žvilgsnio, jis taip pamilsta Valentiną, kad vaizduotė ir jausmai bediktuoja alternatyvą: arba Valentina ir jos meilė, arba nieko nereikia. Jo besąlyginis užsigavimas dėl Valentinos susvyravimo išprovokuoja tos trapios mergaitės desperatišką žingsnį. Dėl savo egoistinių jausmų neapvaldymo Antanas apysakos pabaigoj tampa nesimpatingas, tačiau jis pasilieka centriniu apysakos veikėju: jo įspūdžius, jo jausmus ir mintis rašytojas pirmoj eilėj vaizduoja ir analizuoja. Jo erdvinis artėjimas prie Valentinos (iki prisipažinimo ir pasipiršimo), o paskui staigus jo nutolimas yra pagrindinė kompozicinė priemonė šioj nesudėtingoj apysakoj.
Išskyrus Antaną ir Valentiną, visi kiti apysakos personažai mažai reikšmingi, nors ir gyvi. Jų ryškiausi — profesorius Žiobras ir senasis klebonas Motiejus. Tai atsiskyrėliai — romantinės figūros. Jos tartum atstoja romantikų kūriniuose sutinkamus senovės pilių griuvėsius, ties kuriais išryškėja pagrindinių herojų jaunystė ir dienų praeinamumas. Be pusiau paraližuoto profesoriaus Ziobro, prisirišusio prie lietuviškos etnografijos, be klebono Motiejaus meilės vargonų muzikai, be jų abiejų rudeninių šešėlių nebūtų toks ryškus Antano ir Valentinos pavasarinis dangus su savo audra. Be Žiobro personažo, apysakos koloritas būtų išėjęs mažiau lietuviškas, nes pusiau paraližuotas profesorius iš dalies primena Joną Jablonskį, iš dalies Joną Basanavičių, kuriam svarbu ne tiek šalta tiesa, kiek jos įspūdingumas ("Kas iš tų jūsų gerų ir negyvų žinių, jeigu jos neatsiliepia visų mūsų kančioje ar džiaugsme", 25 p.).
Būdamas estetininkas, A. Vaičiulaitis nemėgsta liesti viešųjų aktualijų Lietuvos gyvenime. Ir "Valentinoje", atrodo, jis pirmiausia norėjo grožėtis Lietuvos gamta, jos žmonėmis, jų jausmais ir jų kultūra. Bet, piešdamas prof. Žiobro atvaizdą, rašytojas vis dėlto neiškentė neužkliudęs diktatūros ir demokratijos klausimo, kuris apie 1935 metus (suvalkiečių ūkininkų sukilimas) buvo tapęs aštriu. Jo Žiobras pasisako: "Tėra viena tiesa ir vienas įstatymas: laisvas žmogus laisvoje tautoje. Jeigu valstybė nebus sudėta iš laisvų ir stiprių asmenybių, jeigu tauta bus vedama, kaip aklų žiurkių kaimenė, — be savo žodžio, be savos ištarmės ir valios, suvaržyta iš visų pusių lankais — tada jinai subyrės, bus bedvasė ir liūdna. Ir ją išvaduos tik amžini dorovės ir laisvės dėsniai, kurie niekados negęsta, nors kupromis apaugę nykštukai juos badytų pirštais ir tyčiotųsi" (78 p.). Ir "Valentinos" Antanas sutinka su šitokiomis Ziobro pažiūromis: "Senelis tiesą sako: kiekvienas pilietis, o ne vien kuris paskiras žmogus, turėtų jausti atsakomybę už visą tautą ir valstybę ir elgtis taip, lyg jo rankose būtų šalies likimas".
A. Vaičiulaitis šią vasarą Pasaulio lietuvių jaunimo stovykloje duoda autografą.
Nuotrauka G. Naujokaičio
Žiobras "Valentinos" apysakoj atstovauja lietuviškam mokslui ir visuomeninei sąžinei. Tuo tarpu Kirbynės klebonas Motiejus yra religijos ir meno atstovas. Jis romantiškesnis už Žiobrą ir giminingas Valentinai: "Vieną pusę sielos jis yra skyręs dangaus karalystei, brevijoriui ir parapijai, o antrą — vargonams . . . Kai aš matau kleboną einant vieną mieste ar važiuojant pas ligonį, jis man atrodo toks nesavas šioj parapijoj, tarp šių ūkininkų, tarp šilų ir medžių . . . Klebonas Motiejus, taip man rodos, vaikščioja Kirbynėj lyg tremtinys, nesijaučia savo vietoj, gal kankinasi ir gailisi" (79 p.).
Vaizduodamas savo apysakoj veikėjus aukštos kultūros asmenimis, A. Vaičiulaitis, pasakytume, nevartoja aliejinių dažų: jam užtenka akvarelės. Daugiausiai peršviečiamų dažų jis skiria Valentinos paveikslui. Antai, jos vaizdas, kai ji baigia laistyti daržą: "Valentinos plaukai, truputį pasipūtę, atrodė dar šviesesni negu paprastai: tarsi į juos būtų prisigėrę kaitrių spindulių, kurie iš vidaus spindėtų. Jinai, apsivilkusi balta suknele, stovėjo visoj toj lapijoj ir žiūrėjo į ežerą. Žiūrėjo nejudėdama, lyg ilsėtųsi po darbo ar būtų pilna svarių minčių" (86 p.). Net pirkios prieblandoj, besiruošiant tarp indų, šviesos brūkšniai Valentinos nepalieka: "Dabar Valentinos plaukai buvo tamsūs, jos veidas, suknelės klostės skendo prieblandoj. Tačiau kaktoj, skruostuose, ant krūtinės sunkūs, neaiškūs ir lyg iš labai toli nukritę košėsi šviesos pluoštai, — ir jinai atrodė tokia trapi, tarsi perregima, ir tokia brangi šitam šešėlių ir šviesos žaidime" (92 p.).
Dar daugiau spalvų ir šviesos sutinkame gamtos vasariniuose paveiksluose. Kartais autorius nupiešia spalvingą plačią panoramą, kai apysakos Antanas žvelgia į gamtovaizdį iš liepos viršūnės, o kartais Valentinos aplinkoj gamtos iškarpėlė sumirga impresionisto smulkmenėlėmis, kaip antai: "Po kojomis, kvepiančiame šiene, sumirguliavo nuo šakų atsimušę šviesos ir šešėliai — jie žaidė, čia geso, čia vėl skaidrėjo ar raibuliavo, kaip vanduo, derindamiesi į lapų virpėjimą ir lėtą viršūnės supimąsi. Geltoni, vėsūs možiai glaustėsi Valentinai ant kojų, drebėjo ir slankiojosi, tarpais visai išnykdami, susimaišydami. Štai, spindulys prasiveržė tiesiai ant bato smaigalio, ant pakilusio, nuogo pėdos gūbrelio už baltos sagties" (89 p.). Tai impresionistų ir akvarelistų vaizdavimo metodas.
 Kad A. Vaičiulaitis "Valentinoj" moka gamtą — savo anoniminį veikėją — tapyti ne tik miniatūriniais judriais brūkšneliais, bet sugeba pavartoti stambų aliejinį teptuką, gali paliudyti apysakos skyrius "Vėtrų sūkuriai". Vaizdavimas audros, kuri tartum sustiprina sielos audrą Antano krūtinėj, yra atliktas stambiais potepiais. Antai: "Dusliai sudundo žemė. Prislėgti smūgiai dungsėjo iš gelmių, iš tamsių jos vidurių. Paskui nykiai sušiureno viršūnės. Ore atsiliepė tolimas dundenimas". Arba vėl: "Saulė buvo drumzlina, apsiblaususi. Lyg bėgdama nuo debesies, ji nusviro į mišką ir likosi vietoje, padūmavusi, nudilusi, beviltiška" (128 p.).
Nors čia audros požeminiai dundėjimai ir beviltiška saulė atspindi studento Antano neramų ir beviltišką sielos stovį, netenkant Valentinos, tačiau ir šitame audros paveiksle vis dėlto yra smulkmenų, nurodančių, kad miniatūri-nis grožis autoriui savybingesnis negu didieji vaizdai. Antai, po nudilusios ir beviltiškos saulės rašytojas tuoj ima kalbėti apie žiogą, kuris "vienui vienas rėkė visoje laukymėje, įnirtęs griežė ir skambėjo, šaukdamas vėtrą ir liūtis, aštriai rėždamas kaitrą. Jo daina buvo akla daina, žado netekusiam, išmirusiam pasauly skardinti giesmė. Jos klausantis Antanui buvo nyku" (1128 p.). Šitai žiogo dainai autorius skiria šiek tiek daugiau teptuko brūkšnelių negu kylančios audros debesiui. O tai liudija, kad dinamiška smulkmena A. Vaičiulaičiui brangesnė už didingo gamtovaizdžio gabalą. Bet čia pat reikia pridurti, kad miniatūristo vaizdi detalė yra puikiai įderinta į didįjį peizažo paveikslą. Ji čia yra neviltingame įtūžime skęstančio Antano simboliu — jis taip pat bejėgis kaip ano žiogo daina.
L. Vilimas
Partizano mirtis
Tačiau šis žiogo dainos kaip Antano sielos stovio priminimas pakartotinai paliudija, kad smulki ir stambi gamta "Valentinos" apysakoj yra glaudžiai susieta su pagrindiniu veikėju. Tiek vienišo žiogo mažytę beviltišką dainą, tiek debesio dundesius bei jo grėsmingas spalvas patiria tik Antano suaudrintos sielos ir kūno akys. Todėl reikia pasakyti, kad gamta apysakoj yra sujausminta, susubjektyvintą. Gana gausūs "Valentinos" peizažiniai paveikslai paveikslėliai plaukia darniai kaip ižas upėj, kurią čia atstoja pagrindinio herojaus psichinė srovė. Šitaip elgėsi romantikai, ypač impresionistai.
L. Vilimas
Autoportretas
Šiuose dviejuose puslapiuose prisimename šią vasarą, rugpiūčio 22, mirusį dailininką Liudą Vilimą. Buvo gimęs 1912 Mažeikių vis. ir aps. Kauno meno mokyklą baigė 1935 ir vėliau gilinosi dekoratyvinėj dailėj Vienoje. Reiškėsi kaip teatro dekoratorius ir vėliau dėstė Vilniaus dailės akademijoj. Dirbo grafikos (K. Bradūno "Maro" iliustracijos), akvarelės, aliejinės tapybos ir kt. srityse. JAV sėkmingai dirbo vitrinų dekoratoriumi (1961 laimėjo visos Amerikos vitrinų dekoravimo konkurse I premiją), bet drauge reiškėsi ir kūrybiniu darbu.
Bet ar "Valentinos" Antano jautrumas gamtos smulkmenoms yra įgimtas, ar tik erotinio jausmo padilgintas, nelengva pasakyti, nes rašytojas neparodo Antano anksčiau, negu jis važiuoja į Kirbynę ieškoti kadaise matytos mergaitės. Bet tas jautrumas gamtai suteikia Antanui dvilypumo, nes jis, kaip ir jo mylimoji Valentina, yra aukštos kultūros asmuo. Iš šitokio žmogaus lauktume didesnio savo jausmų valdymo. Tačiau jo širdies sužydėjimas — pirmoji meilė — yra toks stiprus, kad kultūriniai įpročiai pasirodo per silpni sulaikyti jo impulsams. Jų įtakoj Antanas pradeda veikti prieš savo meilę ir mylimąją. Tuo jis pastumi ją į impulsyvų rizikingą žingsnį, kuris baigiasi mirtimi. Taigi, apysakoj gamta pasirodo ne tik gamtovaizdžio paveiksluose ir paveikslėliuose, bet taip pat veikia nematomai, daugiausia per Antaną, ir šitaip prisideda prie meilės sudužimo mirty. Gamtos jėgų fone Valentinos ir Antano meilė atrodo tik kaip dviejų žiogų daina.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
