|
Parašė O. OBCARSKAS
|
Į rudens pilkąsias lygumas įsižiūrėjęs,
begalinį liūdesį sieloje pajuntu.
Taip krūtinę slegia nykuma bekraštė,
sėdama manyje sielvarto jausmus.
Neaprėpiamuose toliuos medžiai skundžiasi palinkę,
nukankinti skausmo, vėjų ir audros.
Nykūs vieškeliai, tartum pageltę rankos,
jų lapus man neša ant širdies tuščios.
O laukai toki paliegę ir išbalę,
susimąstę liūdi nežinia kažko.
Nusiminę žolės, tartum juodos vėlės,
blaškos vėjuje be tikslo ir prasmės.
Įsisupusi į gedulingą rūbą,
keistu liūdesiu alsuoja žemė nuskriausta.
Jos kančia, vienatvė ir bekraštės raudos
man širdyje veria sielvarto žaizdas.
Ir aš noriu išdainuot jos liūdesį ir skausmą
ir tas raudas sklindančias rudens laukais..
Gal po daugel metų, pasibaigus kančiai,
jie sugrįš į žemę ilgesio aidais.. .
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
