Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PROF. J. NADLERIS IR JO NAUJAUSIOJI LITERATŪROS ISTORIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Tyruolis   


Pernai (1954 m.) žinomajam literatūros istorikui J. Nadleriui suėjo 70 metų amžiaus. Nors šios sukakties proga jis teišleido autobiografinio pobūdžio veikalėlį "Das kleine Nachspiel" (Mažas epilogas), tačiau dar 1951 metais J. Guentherio leidykloj Vienoj išleistoji jo vieno tomo vokiečių literatūros istorija būtų galima laikyti žymesniu tos sukakties paminėjimu.

Šia proga tenka prisiminti, kad Nadleris ir mums lietuviams nebuvo svetimas. Jo santykiai su lietuvių akademiniu gyvenimu užfiksuoti ir minėtoj autobiografijoj, kuri šiaipjau daugeliu atvejų yra apologinio pobūdžio. Nemaža mūsų germanistiką studijuojančio jaunimo savo literatūrines studijas gilino pas prof. Nadlerį, ypač kai jis tebedirbo mums kaimyniniame Karaliaučiaus universitete. Jis ir vieną kitą lietuvį germanistikos doktorantą yra išleidęs į pasaulį. Daug vilčių šioj mokslo srity buvo teikęs Sibire nukankintasis dr. I. Skrupskelis. Persikėlimas į Vienos universitetą Nadleriui mažiau beteike progų su lietuviais bendrauti. Tačiau dar ir karo metu mūsų žmonėms jis padėdavo kuo galėdamas. Taip ir šių eilučių autorius savo disertacinę temą anie Herderio santykius su Pabaltijo valstybėmis yra gavęs iš Nadlerio Vienoje.

Jau anksti savo gyvenime Nadleris ėmė garsėti savo naujojo metodo literatūros istorija. Jo, matyt, iš prigimties turėta palinkimo į istoriją ir geografiją, nes dar 1904 m. jis jau buvo svarstęs Pragos universitete užsirašyti studijuoti tuos dalykus. Tačiau nulėmė literatūra, filologija. Kai 1905 m. vasaros semestre jis klausė Augusto Sauerio septynioliktojo   šimtmečio   literatūros,   jam paaiškėjo, kad gamtovaizdis (Landschaft) yra svarbus literatūros evoliucijos momentas. Jis jau tada susidaręs planą ar schemą, pagal kurią visa vokiečių literatūra buvo galima padalyti sritimis, pradedant seniausiais laikais ir baigiant Hugo von Hofmannsthal. Savo paskutiniosios literatūros istorijos tome Nadleris prisipažįsta, kad tas planas esąs ir jo tos knygos embrionas.

Tuo tarpu Saueris vis toliau vystė savo literatūros ir tautotyros saviveikos teoriją, ir jo 1907 m. rektorato kalba "Literatūros mokslas ir tautfetyra" turėjo žymios įtakos tolimesniam Nadlerio literatūros planui.

Parašęs disertaciją apie Eichendorffą, Nadleris 1909 m. turėjo išvykti tarnauti kariuomenėj. Ir kaip tik tuo metu leidėjas J. Habbel iš Regensburgo jam pasiūlė parašyti populiarią dvitomę literatūros istoriją. (Savo atsiminimuose Nadleris kalba daugiausia tik bendrai apie "literatūros istoriją", nepridedamas specifinio žodžio "vočiečių", nes joj kalbama ir apie austrų ir šveicarų literatūrą). Muenchene Rūmų Bibliotekoj (Hofbibliothek) Nadleris daugiausia ir rinko medžiagą savo naujajam veikalui. Pirmuoju tomu jis pasirodė 1911 m. rudenį. Knyga buvo pavadinta "Vokiečių kilčių ir sričių literatūros istorija". Netrukus po to jis buvo pakviestas dirbti į Šveicarijos Friburgo universitetą (tada ir ten studijavo būrelis lietuvių, vėliau jau pasižymėjusių). Friburge Nadleris užbaigė dar Muenchene pradėtąjį antrąjį savo literatūros istorijos tomą, pasirodžiusį 1913 m. Kadangi medžiagos gausumas vertė rašyti jau ir tretįjį tomą, imtasi ir to darbo, bet netrukus pasigirdo pirmojo pasaulinio karo šūviai. Karinė tarnyba Nadleriui nebeleido imtis to darbo ligi 1917 m., kai iš kariuomenės buvo paleistas ir galėjo baigti pradėtąjį tomą.

Tepasirodžius tik sutrumpintai trečiojo tomo laidai, kilo mintis darbą tęsti ir rašyti keturių tomų literatūros istoriją. Pirmieji trys tomai buvo greit išparduoti, nes autoriaus stilius ir naujas metodas traukė skaitytojus.

1925 m. pakviestas į Karaliaučiaus universitetą, Nadleris tik 1927 m. teišleido ketvirtąjį savo literatūros istorijos tomą. Tuo tarpu pirmųjų trijų tomų jau buvo išėjusios dvi laidos. Imtasi trečiosios visų keturių tomų laidos. Ji pradėta 1929 ir baigta 1932 m. Tuo tarpu, 1931 m., Nadleris persikėlė dirbti į Vienos universitetą. Kai 1935 m. Berlyno Propylaeen leidykla ėmėsi leisti iliustruotą to veikalo laidą, teko nemaža ką perdirbti. Veikalo pavadinimas "Vokiečių tautos istorija" buvęs partijos padiktuotas, nors autorius ir nesutikęs, nes pavadinimas buvęs netikslus. Jis buvęs projektavęs tą literatūros istoriją privesti iki 1933 m. (trečiosios laidos ketvirtas tomas siekė iki pirmojo pasaulinio karo), tačiau taip pat buvęs įsakytas rašyti iki išleidimo datos, iki 1940 m. Bet ir šiai laidai reikėjo lenktyniauti su prasidedančiu antruoju pasauliniu karu (ji pasirodė 1941 m. rudenį).

Dabar Vienoje išleistosios vienatomės literatūros istorijos planas, kaip pats autorius sakosi (Schlussredė, 1006 p.), buvusi jau sena jo mintis. Vykdamas aplankyti čekuose sergančios savo žmonos, Nadleris 1945 m. balandyje buvęs atkirstas ir triskart vos išvengė mirties. Belaukdamas, jis ir pradėjęs vienam kapucinų vienuolyne rašyti šią literatūros istoriją, pavadindamas ją dabar "Vokiečių literatūros istorija" ir privesdamas iki 1933 m.

Šios knygos įžangoj, pavadintoj "Literatūros mokslas", Nadleris nusako savo literatūrinį credo ir metodą. Skaičius trys (kaip ir daugely tiriamųjų veikalų) yra magiškas, nes yra trys pažinimo laipsniai: sąvokinis   (loginis), istorinis ir sociologinis. Kiekvienas jų vėl turi po tris palaipsnius. Kai veikalo nagrinėjimas pakyla iki trečiojo laipsnio, susiduriame su bendruomene (iš to istorinės kiltys ir geografinės sritys), kuri yra "savanoriška" ir "nesavanoriška"; kitaip tariant, įtaigojanti iš viršaus (valstybė, bažnyčia) ir įtaigojanti iš vidaus (prigimtis, asmenybė). Rasė nėra jokia sociologinė tikrovė, dėl to ji nepadeda išaiškinti dvasinio veikalo pobūdžio. Vienintelė antasmeninė sritis, padedanti ganėtinai veikalą išaiškinti, yra "biologinė bendruomenė". Tai tas gyve-jiimas, iš kurio asmenybė pasirodo laike ir individualybėje. Biologinė .disciplina, kurios nagrinėjimo objektu yra žmogus, vadinasi šeimotyra. šeimotyrinė bendruomenė plačiausia įprasme (kiltis ir t.t.) yra pakanka-,ma priemonė išaiškinti antasmeniškus bendrumus, kurie reiškiasi asmenybėje laike ir erdvėj.

Dėl to literatūra yra induktyvinė, ne deduktyvinė disciplina. Ji nagrinėja ne autorius, bet jų kūrinius. Tik iš kūrinių ji sprendžia apie autorius. Ji yra objektyviuose santykiuose su dvasios ir gamtos mokslais. Pati literatūros istorija yra dvasios mokslas. Tačiau literatūros istorija nieku būdu negali atsiriboti nuo gamtos mokslų, nes "instancija, kurion literatūros mokslas, nagrinėdamas žmogų, turi kreiptis, yra biologija". (Vorschule, XVI). Nuo kūno gyvenimo būdo ir patvarumo priklauso dvasios ir sielos gyvenimas.

Vokiečių kiltyse Nadleris randa ypatingų jų literatūrą apibūdinančių bruožų. Frankuose jis randa formos prasiveržimą, alemanuose politinį ir mąstantį tipą, bavaruose kaiminį ir žaisminį tipą, saksus atsiribojusius nuo romėniškosios kultūros ir artimesnius germaniškajai ir t.t. Net tokius literatūrinius judėjimus, kaip klasiką ir romantiką, jis sugeba išaiškinti pagal istorinę ir erdvinę (geografinę) kaitą, klasikai priklausant vakarinėms senosioms kiltims, romantikai — naujosioms, rytinėms.

Kad ir trumpesnė, tačiau sudėta į 1050 puslapių, ši literatūros istorija nagrinėja tai, ką ir anos keliatomės. Kaip ir anksčiau, autorius nedaug tekalba apie rašytojus, plačiau leidžiasi į jų veikalų geografinę ir istorinę genezę. Kad ir vienašliškas, tačiau savo nauju metodu ir naujų nežinomų autorių iškėlimu Nad'erio literatūros istorijos veikalas lieka vertingu įnašu kitų literatūros metodų veikalų skaičiun.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai