Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VANAGAI AR BALANDŽIAI? PDF Spausdinti El. paštas


Minint Lietuvos Nepriklausomybės šventę, kaip ir kiekvieną kitą sukaktį, mintis lengvai klysta praeitin. Sukaktys minimos kaip tik praeities aktams pagerbti ir praeities įvykiams prisiminti.

Kitomis sąlygomis pagarbaus žvilgsnio praeitin pakaktų. Tačiau Nepriklausomybės šventėje negalint nepriklausomybe pasidžiaugti, tenka žvilgsnį kreipti plačiau ir kiek praktiškiau — į šio laiko pasaulį, kurio vyksme slypi Nepriklausomos Lietuvos viltis.

Žvelgiant į pasaulio įvykius ir nuotaikas iš šios vietos ir šio laiko, galima jame matyti du aspektus.

Iš vienos pusės, galime rasti ir pagrįstai sakyti, kad pasaulio stovis niekuo kitoks, koks jis buvo tada, kai mūsų kraštas buvo pavergtas. Visa eilė valstybių, ir mūsų Lietuva, kaip buvo, taip liko nelaisvėje. Plotai už geležinės uždangos nesumažėjo — anaiptol, komunizmo kėslai užvaldyti pasaulį tebevykdomi nemažesne sparta visuose pasaulio kampuose, — smurtu, jėga, ir teroru, kur be to neapsieinama; išnaudojimu civilinių neramumų, neturto, politinių trinčių, kur to pakanka. Tokios pačios diktatūros valdžiose, toks pats persekiojimas ir panieka religijai, tokia pati leninizmo gairių nesąmonė mene, literatūroj. Iš tiesų yra pasaulyje daug blogybių, bet nieko dar istorijoj nėra buvę ir nieko dabar nėra, kas būtų taip sistematingai, neatlaidžiai pikto, taip žiauriai ir visuotinai žmoniją palietusio, kaip komunizmas. Kas ką besakytų apie komunizmą kaip teoriją, praktikoje komunizmas yra žmogaus išniekinimas, tesilaikąs jėga, įbaiminimu, slaptumu, ignorancija.

Šitaip žvelgiant į pasaulio stovį ir gyvai gyvenant mūsų tautos išniekinimą, nenuostabu, kad mūsuose tebėra kietas, neatlaidus, principinis, žūtbūtinis nusistatymas: komunizmas tegali būti nugalėtas, tegali būti išnaikintas, tegali būti nugrumtas — ir tai be kompromisų, be derybų, be nuolaidų. Derėtis ar ieškoti bendrų interesų būtų, mums rodos, tolygu ieškoti bendrų interesų su vagim ar plėšiku — kiekviena nuolaida būtų doros, teisingumo išdavimas. Mes norime ir siekiame visiškos laisvės ir pilnos teisybės.

Į pasaulio įvykius ir stovį žiūrima betgi ir kitu žvilgiu, ir tai taip pat ne be pagrindo. Pagrindas šitam žvilgiui yra atominio karo grėsmė. Šito aspekto mes, o gal ypač mes — maža tauta, negalime nepaisyti, nors ir kiečiausiai principiškai nusistatę. Po atominio karo būtų vilties išlikti didžiųjų tautų sėkloms, o mažųjų tautų ne viena liktų fiziškai nužudyta. Nuo tokio likimo nėra saugi ir Lietuva.

Šitokios galimos žmonijos tragedijos akivaizdoje laisvasis pasaulis linksta įsitikinti, kad bet kokios grumtynės už teises ir laisvę tegali būti vykdomos taikingu būdu. Kuriami tad "taikos korpusai", planuojamos "taikos ofenzyvos", ieškoma "taikingo sambūvio", "taikingos koegzistencijos". Popiežius Jonas XXIII kalbėjo apie Taiką žemėje, o Povilas VI metė šūkį: "niekad karo, niekados daugiau karo".

Ramybė ir taika iš tiesų pasaulio rūpesčiuose jau darosi pirmesnės vertybės, negu laisvė ir teisingumas. Juk ir komunizmas tam tikromis apraiškomis yra įsiteisinęs pasaulio akyse kaip taikinga sistema. Retas, sakysime, šio krašto žmonių ir jo vadų nežino, kad komunizmo režime nėra laisvės, nėra teisybės; o betgi sveikinamas kiekvienas žingsnis ir mostas taikingumo kryptimi; taikinga esą, kad mažiau žmonių bežudoma, mažiau jų tremiama, mažiau žmogui savo darbo duonos iš rankų išplėšiama. Tai, kad taikingumo poza galėtų tarnauti tiems patiems agresyviems tikslams ir piktoms užmačioms, kaip ir nuogas teroras — šio laiko pasauliui tai nėra pirmasis rūpestis. Atominio karo grėsmės šešėlyje šiandien pirmiausia svarbu šiandienos ramybė, o dėl viso kito — dėl laisvės, teisių ir teisybės — galima derėtis. Šiandien svarbu būti balandžiu, o mažiau svarbi spalva, kad ji ir raudona.

Šitame balandžių — baltų ir raudonų — pasaulyje, šitame taikos ir ramybės rūpestyje nėra pakeliui tokie, kurie visų pirma stoja už teisingumą. Jei, sakysim, prieš trisdešimt, dvidešimt ar ir prieš dešimt metų toks šio krašto šulas kaip J. Edgar Hoover buvo jaunimo idealizuojamas kaip visiškai objektyvus ir bekompromisinis teisingumo šalininkas, taip dabar jaunimo tarpe jis jau daugelio būtų priskirtas prie vanagų. Vanagas buvęs ir popiežius Pijus XII, ir JAV valstybės sekretorius Dulles, nes anie įžiūrėjo komunizmo piktuosius kėslus. Vanagai esame likę ir mes, savo tėvynės teisių ir laisvės ieškotojai. Taikingiesiems esame nepakeliui, nes drumsčiame taip branginamą ramybę. Mums vis sunkiau pagaut pasaulio dėmesį skundu: žiūrėkite, kokia mums padaryta neteisybė! Taikiesiems nepakeliui girdėti apie neteisybę. Kai užpernai lapkričio tryliktąją tūkstančiai demonstravome New Yorke, pati įtakingoji spauda tai apėjo maždaug patylomis. Kai anksčiau Vašingtone lietuvių jaunimas suvažiavo išreikšti paramą prezidentui, iš ilgo pasikalbėjimo su televizijos reporteriu tepaliko tai, kad buvome gražiai apsirengę.

Skaudu yra ir pikta, kai mūsų teisus žodis, mūsų gyvybinė byla šitaip atsimuša lyg į šaltą geležinę sieną. Ir norisi tuomet vis gausesniu, vis didesniu, vis skardesniu balsu sušukti: — bet žiūrėkite, argi nematote, kokia žiauri mums padaryta neteisybė? Betgi nelaimė ir ironija yra, kad juo skardesnis mūsų balsas, juo kovingesnis mūsų ryžtas pataikyti pasaulio sąžinėn, juo veikiau tampame įrikiuojami į kietos linijos ekstremistų eiles, kaip maži drumstėjai didelės taikos, kurie neklausytini ir negirdėtini. Taigi yra pavojus, kad galime išlikti teisūs savo kietume, kaip ir turime išlikti, galime išsilaikyti taurūs savo ištikimybėje, kaip ir turime išsilaikyti, bet galime taip pat likti balsas tyruose, balsas teisus, balsas aiškus, bet niekeno neklausomas.

O jei šitaip yra, tąsyk įkyriai peršasi mintis: ar mūsų pavergtoji tėvynė nesaisto mūsų didesne skola, didesne pareiga, negu vien skelbti kurčiam pasauliui Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą ir sergėti suvereniteto ženklus? Mes džiaugiamės ir esame dėkingi, kad mūsų valstybės įjungimas sovietų imperijon nėra pripažintas teisėtu; ir iš tiesų turime akyliai sergėti ir visa, ką galima ir kai reikia daryti, kad šitokios moralinės atramos, kur ją turime, neprarastume. Turime taip pat būti lygiai žvalūs ir kieti, sergėdamies patys nepažeisti Lietuvos laisvės bylos beatodairiu žingsniu į tarybines pinkles, kurių spendžiama vis apsčiau. Istorijos eigoje Lietuvos suvereniteto teisinis atžvilgis gali turėti iš tiesų kritiškos svarbos, ir todėl šiuo atžvilgiu negali būti kietų ar minkštų pažiūrų ar kokių nors kompromisų.

O tačiau nenoromis tenka pripažinti, kad šiandien šitie dalykai pasaulio viešosios opinijos forume labai mažai tereiškia. Kai, rodosi, kasdien kur nors pasauly valdžios susikuria, griūva, keičiasi, kai valstybės vienur kyla, kitur jungiasi — tai, kas įvyko prieš šimtmečio ketvirtį, yra gerokai neaktualu. O mums reikia viešosios nuomonės dėmesio, dargi kaip tik todėl, kad esame neaktualūs.

Šičia ir yra, mums rodosi, mūsų didžioji problema ir pats didysis uždavinys. Problema tai, kad, savo tėvynei padarytą neteisybę skelbdami, liekame dažnai neklausomi ir neišgirsti. O uždavinys kaip tik yra atkreipti pasaulio dėmesį — taigi išmokti kalbėti ir laisvės bylą skelbti taip, kad pasaulis norėtų klausytis. Šitų būdų ir kelių ieškant, tektų atsižvelgti į kai kurias laiko diktuojamas gaires.

Pirma, šiandienos pasaulio susirūpinime taika ir ramybe turime atskirti tai, kas komunizmo įtaigojama, išnaudojama ir diriguojama, nuo to, kas iš tiesų yra dorų žmonių gera valia, ar ji būtų grįsta naivumu, ar ir labai svariu ir suprantamu atominio karo grėsmės motyvu.
Kaip tik dėl to, kad mes komunizmą arčiau pažįstame, mums privalu nesuplakti visų taikingųjų į vieną pulką, o su didele atodaira išskirti, kas yra apkaltintina, ir kas iš esmės užgirtina. Kiekvienas neteisingas apkaltinimas, kiekviena šituo atžvilgiu klaida mūsų reikalui yra skaudžiai žalingi. Nedaug tokių klaidų tereikėtų, kad iš tikro ir užsitarnautai būtume laikomi vanagais. Nei savo tarpe, nei svetur mums nevalia švaistytis kaltinimais taip, kad ilgainiui mūsų liudijimas nieko nebereikštų, kaip anuo metu maža gero, o daug žalos antikomunizmo sentimentui pridarė senatorius McCarthy, nors gal ir labai geromis intencijomis. Ne sau padrąsinti veikiame, o veikiame tam, kad iš to būtų Lietuvai naudos. Kai ginti Lietuvą tenka žodžiu, ne ginklu, tai įnirtimas vaisių neneša. Įnirtimas gali įkaitinti kovai šalininkus, bet nepritraukia naujų draugų, o juos atstumia.

Antroji gairė yra kaip tik tai, kad mums reikia daugiau ir naujų draugų, o ne vis karštesnių, bet tų pačių ir gal retėjančių šalininkų. Ir draugų reikia ne vien sluoksniuose valdžių, su kuriomis protarpiais pasikeičiame memorandumais, laiškais, sveikinimais, užtikrinimais, Lietuvių Dienų skelbimais (visa tai svarbu, bet paprastai lieka mūsų žinioje ir viešumon toli nenueina). Mums reikia draugų, kurie kasdien atliepia ir formuoja viešąją nuomonę. Geras laikraštininkas atitinkamu momentu neretai turi daugiau jėgos, negu politiniai aparatai, netgi tokios jėgos, kuri nuverčia ar pastato valdžias. Šiandien ne tas autoritetas, kuris turi atitinkamą titulą, o tas, kuris turi visuomenės dėmesį — ir tie daiktai nevisuomet sutampa. Mes veikiai lenkiamės link žemės prieš kiekvieną oficialų svarbuolį ir džiaugiamės rinkiminės reklamos karštu žodžiu, o atsilankiusį žurnalistą ne kartą paliekame pasieniais graibstytis. Niekas mūsų memorandumų žmonėms nepaskelbs, bet plačiai nuaidi televizijos, spaudos komentatorių žodžiai. O jie gali būti mums labai naudingi ir palankūs, jei pasirūpintume į Lietuvos laisvės ieškinį pažvelgti ne vien iš savo, bet ir iš pašalinio stebėtojo perspektyvos.

Šičia ir reiktų iškelti dar vieną gairę. Nepriklausomybė ir laisvė šio laiko pasaulyje suprantamos daugiau asmenine, ne kolektyvine prasme. Šio amžiaus dėmesys nukreiptas į žmogų — ne tiek principas, ne sistema svarbu, ne tiek tauta ar valstybė, ne vieta ar priklausomybė, o individas. Tai matome pavyzdžiui šio krašto aukščiausiojo teismo sprendimuose, kuriuose kolektyvinis gėris netgi nukenčia prieš asmens privilegijas. Šitai matome ir Katalikų Bažnyčios asmens sąžinės, nebe išorinių normųbrėžimu. Eiliniam amerikiečiui ne taip svarbu, ar Vietname bus demokratija, pusiau padori autokratija ar koalicija, bet jį labai stipriai paliečia vaizdas sugauto vietkongo, jei jis užrištomis akimis ir supančiotomis rankomis.

Mūsų balsas taip pat daug veikiau būtų girdimas, jei rodytume, kas šiandien Lietuvoj dedasi — religijos, spaudos, žodžio, kultūros verguvė, taigi rodytume labiau žmogaus išniekinimą, negu prieš tautos kolektyvą vykdomą smurtą. Apie Baltijos kraštų rusifikaciją (iš tiesų šėtonišką tarptautinį kriminalą) galima reikšmingai kalbėti politinių mokslų sluoksniuose, bet viešosios nuomonės šitai nejaudina, ypač krašte, kuriame asimiliacija yra laikoma pozityviu dalyku. O keturių Sibiro lietuvaičių maldos pasaulyje pasklido taip plačiai ir įgijo mūsų tautai tiek simpatijų, kiek joks memorandumas. Platesnio atgarsio ieškodami, savo pavergėjus tikraisiais pasaulio vanagais atskleisime ne komunizmu pakaltindami, ne tarptautinius kriminalus nurodydami, o gerai paruoštomis, faktais, įrodymais, paliudijimais paremtomis bylomis paskiriems sovietijos valdovams už žmonių žudymą, išnaudojimą, priespaudą, apiplėšimą, korupciją. Išniekinimas žmogaus jautriau negu išniekinimas tautos paveikia jau ir mūsų pačių jaunimą, kuris gyvena šiuolaikiniais taikos ir žmogaus teisių šūkiais.

Visi šitie įvykių ir nuotaikų tėkmės diktuojami keliai nėra lengvi. Sunku, kai Lietuvą tebeslegia tokia skaudi skriauda, malšinti kartėlį ir apmaudą ir kreiptis pasaulin taikiu balsu. Sunku, kai Lietuvą pamiršti pasauliui patogu, ieškotis bičiulių ir kurtis draugų, neatstumiant jų įsakmiais teisingumo reikalavimais. Ir kai pati tautos gyvybė gesinama po taikingumo skraiste, sunku yra nesišvaistyti kardu, nors kardas ir nieko neužgriebtų.

O tačiau visa tai, kas iš tikrųjų vertinga, yra sunku atsiekti. Lengva būtų šiandien pasidrąsinti skraidžiu šūkiu — "Lietuva bus laisva". Lengva būtų pasiguosti mintimi, kad pasaulyje neteisybė negali laimėti, kad komunizmas piktas ir dėl to sužlugs. Lengva dėl to, kad šitaip pasiguodus, pasidrąsinus, teliktų laisvės laukti ir tesirūpinti savimi, kad, valandai atėjus, patys nebūtume dar nubyrėję.

Tėvynės nelaimė iš mūsų reikalauja didesnės aukos, negu vien savimi pasirūpinti. Tokią auką sudėjo, ne savimi pasirūpino, tie Lietuvos gynėjai, kurie visais amžiais, o ir labai neseniai, gynė ją gyvybėmis. Mūsoji auka — tai būti ne sau teisiems, būti ne sau drąsiems, o, nežiūrint giliai jaučiamos skriaudos ir skausmo, ieškoti būdų ir progų kalbėti taip, kad būtume girdimi, ir dirbti taip, kad būtų Lietuvai naudos.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai