Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PASAULIS ANT SVARSTYKLIŲ (1951 metų politine apžvalga) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. K.   

Trečiasis pasaulinis karas
Penkiasdešimtieji metai buvo pažymėti kaip persilaužimo metai, kada vakarai suprato, jog taikaus sugyvenimo tarp komunistinio ir demokratinio pasaulio iliuzija miré be vilties prisikelti. Šiai naiviai iliuzijai sugriauti reikėjo net tokio didelio trenksmo, kap Kinijos revoliucija bei jos įtraukimas į Rusijos sovietų orbitą ir Korėjos karas. Raudonosios Kinijos išėjimas prieš Jungtines Tautas sugniuždė visus JT laimėjimus šiaurės Korėjoje ir tuo nutęsė Korėjos karą dar nežinomam laikui, nors jo galas tada rodėsi esąs labai arti.

Kinijos įsikišimas j Korėjos reikalus iš pradžių buvo norima suprasti tik kaip atsargumo priemone prieš galimą grėsmę Mandžiūrijai, tačiau tai buvo tik tuščios politikų pastangos dumti sau ir pasauliui akis. Tikrumoje tai jau buvo ginkluotas komunistinio internacionalo žingsnis pasauliui užkariauti. Vakarai nedrįso to pavadinti trečiuoju pasauliniu karu, nors ir buvo priversti sutikti priešą kruvino karo lauke.

Taigi, trečiasis pasaulinis karas jau vyksta. Kai kas jo pradžią mėgina nukelti net į 1947 metus, kai JAV prezidentas Trumanas paskelbė savo doktriną, pažadėdamas pagalbą Graikijai, kurią tericjo sovietų remiami partizanai, ir Turkijai, kurią visu svoriu gulė Rusija, mėgindama per jos kūną prasiveržti į šiltuosius Viduržemio jūros vandenis. JAV pinigai, ginklai, kariniai ekspertai keliavo Graikijon, ginklai plauke Tur-kijon. JAV pasižadėjo "sustabdyti" komunizmą. Maršalo planas ištiesė pagalbos ranką JAV draugams vakarinėje Europoje.

Visa tai rusai laikė trečiojo karo pradžia ir jie nusprendė kariauti savo stilium. Po antrojo karo savo sferon įjungę ne tik okupuotas Baltijos valstybes, bet Lenkiją, Rumuniją, Bulgariją ir pusę Vokietijos, rusai vasario m. 1948 m. suorganizavo komunistinį perversmą Čekoslovakijoje, ir 1949 m. gegužės m. Vengrijoje. To pat siekė per balandžio mėn. rinkimus Italijoje 1948 m. ir tų pačių metų lapkričio mėn. rinkimuose Prancūzijoje, drauge spausdami lauk iš Berlyno vakariečius ir užkirsdami jiems kelią susisiekti su savo okupaciniais daliniais Berlyne (nuo kovo m. 1948 m.).

Kai nieko nelaimėjo su Berlyno blokada nei Prancūzijoje nei Italijoje, rusai nukreipė dėmesį Azijon. Malajam komunistinis sukilimos įtraukė darban britus, o raudonųjų kinų laimėjimas 1949 m. spalių mėn. Kremliui atidavė visą Kiniją su milžiniškais turtų ir žmonių ištekliais. Maskva tada manė, kad jau laikas pastūmėti savo įtaką Japonijos link ir čia birželio gale 1950 m. prasidėjo Korėjos karas, kuris įklampino JAV, pareikalaudamas daug materialinių išteklių ir žmonių aukų.

Oficialiai nepaaukodamas nė vieno rusų kareivio, Kremlius savo imperijon pajungė apie 600 milijonų naujų vergų ir sėkmingai grasina Azijos likučiams, kurstydamas Pakistaną, Iraną, Jordaną, Egiptą, ir kariaudamas Indokiniją bei užgrobdamas Tibetą.
Kol kas trečiojo karo laimėjimai rusų pusėje. Paskatindami laisvąjį pasaulį ginkluotis, rusai tikisi, kad demokratija sužlugs ekonomiškai ir laisvasis pasaulis kris į komunistinį krepšį, kaip supuvęs obuolys. O kad tas obuolys tiesiai į jį pataikytų, tuo rūpinasi penktoji kolona. Vakarai stiprinasi gintis nuo priešo, kuris nesikėsina kelti ginklo, kol laikas veikia jo naudai.

Tokios rusų politikos dėka, pasaulis 1951 metais atsidūrė ant svarstyklių, kur tėra tik du svarsčiai: JAV su vakarais ir Kremlius su satelitais. Tų svarstyklių svyravimas sudaro praėjusių metų politikos turinį, į kurį mėginsime pažvelgti pasaulio įvykių šviesoje.

Korėjos reikalai
Kinams tiesiogiai įsikišus į Korėjos karą, sąjungininkai buvo priversti trauktis. Frontas pairo gana greitai ir 1950 metų gale daug kam rodėsi, kad sąjungininkai Korėjoje neišsilaikys. Kad ir traukdamiesi, jie taip smarkiai skynė kiniečių gaujas, jog kinai tuoj apsižiūrėjo, kad yra netekę pačių geriausių savo karinių pajėgų. Tai kiek sulėtino žygį, ir karo frontas vėl stumdėsi apie 38 lygiagretę, kur buvo sena šiaurės ir pietų Korėjos siena.

Jieškodamos išeities, Jungtinės Tautos stengėsi karą užgniaužti derybomis. Sausio 13 JT politinė ir saugumo komisija pasiūlė paliaubų planą, sutikdami tartis su kinais visos Azijos reikalais. Raud. kinai sutiko kalbėtis tik tada, kai bus priimti nariu į JT. Tada JAV ėmė daryti pastangas Kiniją paskelbti agresorium. Prancūzija ir Anglija bijojo pasėkų ir šiam sumanymui nenorėjo pritarti. Pagaliau sausio 30 d. JT. visuotinis susirinkimas paskelbė Kiniją agresorium, Sovietų blokui ir Indijai balsuojant prieš.
Fronte nuo to niekas nepasikeitė ir vyriausias sąjungininkų vadas gen. MacArthur neslėpė savo reikalavimo bombarduoti kinų bazes Man-džiūrijoje. Diplomatai jam to neleido. Jis tada paskelbė, kad Korėjos karas būsiąs ilgas stumdymasis ir, neiškentęs, kovo 24 d. savo atsakomybe pasiūlė kinams derėtis, o jei ne, tai pasieksiąs ir juos. Washing-tonas tuojau paskelbė, kad generolo pareiškimas išėjęs be jų žinios ir pritarimo.

Balandžio 6 d. respublikonų lyderis Martin paskaitė atstovų rūmuose gen. MacArthuro laišką, kuriame jis išreiškė pageidavimą tuojau įtraukti karan gen. čengkaišeko armiją, nes Europos karas tikrumoje dabar einąs Azijoje ir negalįs būti laimėtas diplomatų žodžiais. Kelioms dienoms praslinkus, bal. 11 d. pasaulis išgirdo netikėtą prez. Trumano sprendimą: gen. MacArthur atleidžiamas iš JT kariuomenės vadų, iš Japonijos okupacijos viršininko pareigų ir visų karinių vadovybių tolimuose rytuose. Jo vieton visoms toms pareigoms paskirtas lt. gen. Mathew B. Ridgway.

Kai gen. MacArthur apleidęs Japoniją ir triumfališkai priimtas visame krašte, išdėstė savo reikalą Kongrese, raudonieji bal. 22 d. pradėjo smarkią ofenzyvą, kuri per keletą dienų jau grėsė Seului.

Korėjos frontui svyruojant ir kongreso komisijai vedant ilgą Azijos politikos tyrinėjimą, Paryžiuje nuo kovo 5 d. posėdžiavo keturių didžiųjų užsienių min. pavaduotojai, kurių uždavinys buvo paruošti dienotvarkę keturių didžiųjų susitikimui. Sovietų atstovas Gromyko smarkiai puolė Atlanto paktą ir vakarus apšaukė agresoriais. Per 74 posėdžius niekur nesutarus, birželio 21 d. vakariečiai nutarė posėdžius nutraukti, tiesiog siūlydami sovietams, kad, jeigu jie nori, keturių min. konferencija gali susitikti liepos 23 d.

Europoje nieko nepešę, rusai sumanė vėl dėmesį nukreipti Korėjon, ypač po to, kai Saugumo Taryba ir JT geg. 14 ir 17 nubalsavo embargo ginklams į Kiniją ir Korėją. Rusų atstovas JT Malikas pasakė per radiją kalbą, kurioje pasiūlė tartis dėl paliaubų Korėjoje, pirmiau pasitraukus prie 38 lygiagretės. Nors sąjungininkai ir turėjo virš 2,000 kv. mylių į šiaurę, vis tik amerikiečiai tuo susidomėjo ir po poros dienų prezidentas savo kalboje pareiškė, kad derėtis durys visada atdaros.

Birž. 27 d. JAV ambasadorius Maskvoje kreipėsi į užsienių min. pasiteirauti, ką reikštų Maliko žodžiai. Gromyko paaiškinęs, kad turį derybas pradėti patys karo vadai. Birž. 30 prezidentas iš JT pusės paskyrė gen. Ridgway. Po ilgų derybų dėl delegacijos sudėties ir derybų vietos, pagaliau liepos 10 d. paliaubų derybos prasidėjo Kaesonge, kuris buvo raudonųjų žinioje. Iš abiejų pusių buvo po penkis generolus. Dėl dienotvarkės tartasi dvi savaites. Paskui ėjo ilgi ginčai dėl demarkacijos linijos, raudoniesiems reikalaujant ją ištiesti ant 38 lygiagretės. Po abipusių incidentų dėl neutralumo sulaužymo, raudonieji rugpjūčio 22 d. derybas visai nutraukė.

Rugsėjo mėnesį raudonieji mėgino vienur kitur pulti. Derybos dėl paliaubų nenutrūko ir, gen. Ridgway reikalaujant, buvo parinkta kita, neutrali, vieta. Paliaubų derybos atnaujintos Pamunjume spalių 24 d. Po mėnesio derybų buvo priimta laikinoji demarkacijos linija fronto vietoje, sąjungininkams gaunant gerokai teritorijos į šiaurę nuo 38 lygiagretės. Nesusitarę dėl linijos kontrolės, ėmėsi svarstyti belaisvių apsikeitimo reikalus. Raudonieji ilgai delsė pasakyti, kiek jie turi sąjungininkų belaisvių. Ta proga iškilo kaltinimai, kad raudonieji išžudė daug amerikiečių ir korėjiečių belaisvių. Gruodžio mėn. vidury abi pusės pasikeitė belaisvių sąrašais. Iš 70,000 sąjungininkų belaisvių sąrašuose rasti tik 11,559 vardai, kurių du trečdaliai — korėjiečiai. Sąjungininkai pasigenda apie 77%. Be to, gruodžio 27 d. buvo priimta kaip galutine data susitarti ar derybas visai nutraukti. Priėjus šios dienos ribą ir niekam ypatingai nepasikeitus, derybos buvo pratęstos.

Derybų metu vis pasitaikydavo stipresnių bei silpnesnių sausumos ir oro pajėgų susidūrimų. Sąjungininkai vis labiau įsitikina, kad raudonųjų oro jėgos didėja ir kad joms vadovauja rusai. Tad kyla klausimas, kas su kuo kariauja. Nesant vilčių greitai išspręsti šio karo kovos lauke, abi pusės nori susitarti, tačiau kiekviena ir čia nori išeiti laimėtoju. Manoma, kad kinai norėtų išlįsti iš tos bėdos, bet jų bosai Maskvoje nesutinka. Taigi, normaliai kariškiai paliaubas galėtų padaryti per vieną savaitę, bet politikai jas užtęsė ištisą pusę metų ir dar nematyti galo, o kare dievaitis vien tik iš amerikiečių jau yra pareikalavęs apie šimtą tūkstančių aukų. Korėjiečiai neteko dvigubai, o raudonieji apie vieną milijoną.

Atlanto paktas
Korėjos karas pažadino iš snaudulio tuos, kurie vis dar manė, kad taika galima įgyvendinti gražumu. Ir dėl to JAV prezidentui jau buvo lengva tarti į savuosius, kad dėl ginklavimosi teksią susivaržyti, nes apsigynimui JAV turinčios kasmet gamintis 35 tūkstančius lėktuvų ir 50 tūkst. tankų. Sausio 8 d. prezidentas paskelbė kongrese savo State of Union programą užsienio klausimais, kurią spauda pavadino State of World programa. Prezidentas nedviprasmiškai pasakė, kad reikia ginkluotis prieš komunistines Rusijos grėsmę ir kovoti išvien su sąjungininkais, suteikiant jiems reikalingos pagalbos. Korėja esanti tik dalis Rusijos kėslų pasauliui užvaldyti.

Gen. Dwight Eisenhoweris sausio 6 d. išvyko Europon susipažinti su pakto sąjungininkų kariniu potencialu, tuo tarpu vidaus kritikai ėmė šaukti, kad JAV riedančios į karą. Sausio 28 d. grįžęs gen. Eisenhoweris pranešė, kad Europa pasiryžusi gintis ir kad jai reikia padėti. Vasario 21 d. jis jau paskiriamas vyriausiu Atlanto sąjungos karinių pajėgų vadu ir įkūrė savo štabą prie Versalio Prancūzijoje. Atlanto laivyno vadu paskiriamas adm. William M. Fechteler.

Atlanto pakto narių konferencija, prasidėjusi rugsėjo 15 d. Ottavoje, Kanadoje, nutarė priimti Graikiją ir Turkiją, tuo būdu užtikrindama Europos saugumą iš rytinio Viduržemio jūros pakraščio. Lapkr. 24—
28 d. konferencija Romoje stengėsi aptarti ir pasidalinti ekonominę ginklavimosi naštą.
Bazėms užtikrinti liepos 15 d. Ispanijoje ir kituose kraštuose lankėsi JAV laivyno vadas adm. Sherman. Besirengdamas grįžti su raportu atgal, jis mirė širdies smūgiu Neapolyje, liepos 22 d., sulaukęs 54 m. amžiaus. Laivyno vadu jo vieton paskirtas adm. Fechteler, ėjęs Atlanto laivyno vado pareigas.
Egiptui pradėjus reikalauti, kad iš jo žemės pasitrauktų anglai, Atlanto pakto vadovybė susirūpino Suezo-perkaso saugumu. Dėl to JAV, Anglija, Prancūzija ir Turkija spalio 12 d. pasiūlė Egiptui sudaryti bendrą gynimosi sutartį, pagal kurią Egiptui žadama pagalba, o iš jo reikalaujama leisti pasilikti britų bazėms. Egiptas atmetė. Tačiau vakarai su Turkija visvien nusprendė ištiesti Atlanto pakto sparną ligi Raudonosios jūres.

Artimųjų Rytų neramumai.
Palietę Egipto reikalus, turime iš viso pažvelgti į vadinamuosius artimuosius rytus, kurių centre stovi Iranas arba Persija. Iranas užtveria Rusijai kelią į Indijos vandenyną ir dėl to jis jau nuo senų laikų kutena maskolių širdis. Ką bekalbėti šiais laikais, kai išaugo sovietiškas imperializmas ir kai žibalo šaltiniai moderniniame pasaulyje įgijo tiek svorio?

Tuoj po karo rusai mėgino okupuoti dalį Irano (1946), bet tai jiems nepavyko. Dabar, kai Atlanto pakto žiedas ėmė supti iš vakarų, ir kai rytinės Azijos pakraščiuose formuojasi kita vakarų atspara, Maskva mato, kad patogiausias kelias jos ekspansijai vis dar eina per artimuosius rytus, kur britų įsigalėjimas per ilgesnį laiką išugdė nusistatymą prieš vakarus. Kurstydami neva tautines ambicijas, Kremliaus vadai nori sukelti ten nesantaikas ir pasėti savo komunistiškas bacilas. Dirva tam kaip tik labai patogi.

Pagal ilgalaikę sutartį su britais, persai už savo žibalo šaltinius, net piršto prie jų neprikišę, gaudavo nemažai pinigo. Bet kaimynai juos vis kursto, kad jie patys galį tuos žibalo šaltinius išnaudoti ir pasiimti visą pelną, ne tik nuobiras. Persų patriotams tai patiko ir jie išplėtė šūkį: pašalinti svetimtaučių žibalo koncesijas. Pirmas smurto žingsnis ta linkme buvo padarytas kovo 7 d., nužudant Irano min. pirm. gen. Ali Razmarą. Jo įpėdinis dar stengėsi surasti vidurio kelią, bet turėjo pasitraukti ir nuc  kovo 27 d.  nauju premjeru tapo Mossadegh, kuris privedė prie paskutinio akto: bal. 28 d. Irano parlamentas (Majlis) nutarė nusavinti britų žibalo šaltinius ir rafinerijas.

Tarptautinės sutarties vienašališkas paneigimas sukėlė viso pasaulio dėmesį. Kadangi niekas neabejojo, kad šios ugnelės kurstytojai yra rusai, tai jau buvo panašu, kad pasaulinio karo gaisras gali kilti čia. Skaudus britams smūgis turėjo būti sutiktas labai atsargiai ir jie negalėjo čia veikti patys vieni, kaip to reikalautų įžeistos imperijos garbė bei materialiniai interesai. Dėl to britai siūlė derėtis, kreipėsi į tarptautinį Hagos teismą, siuntė į Abadeną karinius pastiprinimus, atplukdė į Raudonąją jūrą savo karo laivus, bet persai laikėsi atkakliai. Nieko nepadėjo nė JAV įsikišimas. Specialus JAV prezidento pasiuntinys Harri-man išbuvo Teherane nuo liepos 15 ligi rugp. 23 d. ir darė visas pastangas sutaikinti. Jam pavyko suorganizuoti derybas tarp Irano ir Anglijos valdžios atstovų, bet viskas baigėsi nesėkmingai, nes persai niekur nenusileido. Rugsėjo 6 d. britai paskelbė, kad su persais daugiau nesi-derėsią. Rugsėjo 27 d. Irano kariuomenė užėmė Abadeno rafinerijas ir byla liko išspręsta jėga.

Britų valdininkai turėjo iš Irano išvykti spalio 1 d. Kelios dienos turėjo nulemti, ar jėga stos prieš jėgą. JAV spaudžiami, britai nusileido ir nutarė jieškoti teisybės Saugumo Taryboje. Savo reikalą ginti atvyko pats Irano premjeras Mossadegh ir čia jis pareiškė, kad sutinkąs su britais derėtis Irano siūlomomis sąlygomis . . . Saugumo Taryba nerado nieko protingesnio, kaip tik "padėti bylą ant lentynos" ir spalio 19 d. nutarė atsiklausti tarptautinio Hagos teismo, ar Saugumo Taryba gali spręsti šią bylą.

Suprantama, kad toksai žibalo bylos finalas įžeidė britus ir sukėlė jų pyktį prieš JAV, kurios britų neparėmė tokioje sunkioje valandoje. Konservatorių vadas Churchillis apkaltino vyriausybę už koncesijų praradimą ir tai jam padėjo laimėti rinkimus spalio 25 d. ir tapti Anglijos premjeru.

Mossadegh išbuvo Washingtone ligi lapkr. galo. Lapkr. 14 Washing-tono komunikatas pranešė, kad visos pastangos suvesti britus ir persus į derybas nuėjo niekais. Dar paprašęs 120 mil. dol. paskolos, Mossadegh tuščiomis grįžo namo. Abadeno rafinerijos, netekusios britų specialistų, "uždirbo" tiek, kad gruodžio 25 d. Irano vyriausybė prane-.šė, jog dėl užsienio valiutos stokos ji atšaukia net 26 savo užsienio tarnybos tarnautojus, kurių tarpe net trys ambasadoriai: Romos, Londono ir Dehli. . .

Pastebėję, kad persai lengvai iškrapštė britus iš Abadeno, egiptiečiai sumanė pasinaudoti proga. Juos jau seniai kusė pagunda išstumti iš Suezo britus. Spalio 8 min. pirmininkas iškėlė tą reikalą savo kalboje, o sp. 15 parlamentas vienbalsiai nutarė nutraukti sutartis su britais ir pareikalauti ištraukti britų įgulas iš Suezo ir panaikinti bendrą britų ir egiptiečių valdymą Sudane. Tačiau Egiptas sutiko griežtą Anglijos pasipriešinimą ir už jų pečių pamatė dėdės Samo šešėlį. Nedviprasmiškai buvo pareikšta, kad Suezas yra gyvybinis vakarų gynimosi punktas. Sudaniečiams taip patiko Egipto nutarimas atsisakyti nuo bendro britų-egiptiečių valdymo Sudane, kad jie tuojau pareikalavo nepriklausomybės.

Laikas nuo laiko įvyksta susidūrimai tarp britų karių ir egiptiečių policijos ginčą tik kiek paaštrina, bet jo sprendimas, aišku, nepaseks Irano pavyzdžiu. Gruodžio 13 Egiptas atšaukė savo atstovą iš Londono, bet gruodžio 26 karalius Farukas paskyrė vyriausiu savo patarėjus žymų bankininką ir britų bei vakariečių šalininką Dr. Hafez Afifi Paša. Dėl to tuojau kilo nacionalistų organizuoti protestai, bet jie, reikia tikėtis, atslūgs į realius išskaičiavimus.

Artimųjų rytų neramumai palietė ir kitus kraštus. Liepos 20 d. nužudytas Jordano karalius Abdullah, kai jis žengė į Omaro mečetę Jeruzalėje. Jis buvo vakarų šalininkas ir siekė sujungti Siriją ir Libaną ir taikos su Izraeliu.

Sirija taip pat nelieka įvykių šešėly. Lapkr. 10 atsistatydinus ilga-mečiui premjerui Hassan Hakim, valdžia teko populistams, kurie reikalauja susiartinimo su sovietų Rusija. Dėl to populistų premjeras valdė tik vieną dieną. Lapkr. 28 jį pašalino karinis perversmas su pik. Abid Shishekly pryšaky.
Pakistano min. pirm. nužudžiusi kulka, aišku, nėra atsieta nuo visų šių neramumų, kurių autoriai ne taip seniai susikraustė į "išlaisvintą" Tibetą.

Propaganda ir Jungtinės Tautos

Sustiprinus Atlanto Sąjungą, antras pagrindinis uždavinys buvo sutverti apsaugos grandį tolimuose rytuose. Tam reikalui JAV mėgino visus būdu susitarti su Rusija dėl Japonijos taikos, bet nieko iš to neišėjo. Korėjos karas įtikino, kad reikia veikti nors ir be rusų, ir net prieš jų interesus. Sutarties paruošiamasis darbas buvo pavestas specialiam įgaliotiniui John Foster Dulles, kuriam paskui spauda suteikė Japonijos taikos sutarties architekto vardą.

Viską iš anksto paruošus, beliko tik sutarties pasirašymo ceremonijos, kurios buvo paskirtos rugsėjo 4 d. San Francisco mieste. Taiką pasirašyti buvo sukviesti 51 tautos atstovai — tiek yra dalyvavę kare su Japonija. Kadangi rusai iš anksto buvo griežtai pasisakę prieš sutarties turinį ir jos pasirašymą, tai buvo manoma, kad Rusija ceremonijose nedalyvaus. Tačiau į San Francisco atvyko virš trisdešimties žmonių Gro-myko vadovaujama rusų delegacija.

Atidaromoje kalboje prez. Truma-nas sutartį įvertino kaip labai svarbų žingsnį tolimųjų rytų ir pasaulio taikai ir pareiškė, kad taikos sutarties pasirašymas įrodys, kurios tautos tikrai nori taikos. Gromyko reikalavo, kad tuč tuojau čia būtų pakviesta raud. Kinija ir kad iš Japonijos tuojau būtų atitraukta JAV kariuomenė. Niekam nesileidžiant su juo į ginčus, nes sutarties tekstas jau anksčiau priimtas, pasirašymo ceremonijos įvyko rugsėjo 8 d. Rusai su lenkais ir čekais pasirašyme nedalyvavo. Gromyko tos pačios dienos rytą sukvietė korespondentus ir pareiškė, kad tokios taikos sąlygų priėmimas veda prie karo Azijoje, už kurį būsią atsakingi sutartį pasirašiusieji.

Pasaulis labai įtemptai sekė San Francisco įvykius ir pamatė, kad JAV pirmą kartą taip atvirai ir drąsiai nesiskaito su Rusija. Tai buvo bene svarbiausias 1951 metų įvykis, ženklinąs reikšmingą persilaužimą ir rusų prestižo smukimą pokarinio pasaulio politikoje.

Tuojau pat pasirašius savitarpinės JAV ir Japonijos apsaugos paktą, garantuojantį teisę laikyti Japonijoje JAV bazes bei karines įgulas, buvo lyg ir pridėtas antspaudas tolimųjų rytų gynimosi tinklui, kuris buvo sumegztas savitarpio gynimosi ir apsaugos paktais su Filipinais, Australija ir Naująja Zelandija.

Japonijos taikos sutartis
Ginkluodama šimtus divizijų ir jas kaišiodama vakarų sąjungininkų panosėje tiek Europoje, tiek Mandžiū-rijos pakraščiuose, Sov. Rusija nesiliovė kitus vadinus karo kurstytojais, o save garsinus kaip vienintelę taikos ištroškusią ir dėl jos kovojančią šalį. Ant to "taikos arkliuko" rusai mėgino jodinėti ir praėjusiais metais, tačiau vakarų kantrybė išsibaigė ir jie ėmė atsikirsti tuo pačiu būdu. Ne vienoj vietoj ir ne vienu atveju vadovaujantieji JAV vyrai atvirai pareiškė, kad tikruoju karo kurstytoju yra Sovietų Rusija ir kad ji yra tikras JAV ir laisvojo pasaulio priešas. Atvirumas nuėjo ligi to, kad prez. Trumanas pasakė, jog sutartys su Rusija yra nevertos to po-pierio, ant kurio jos pasirašomos.
Beliko tad dar viešai atsiskaityti pasauliniame forume — Jungtinių Tautų visuotiniame susirinkime, kuris prasidėjo lapkr. 6 d. Paryžiuje. Vakarai pateikė savo taikos planą— nusiginklavimą. Jį dar iš vakaro paaiškino savo kalboje pasauliui prez. Trumanas. Pagal tą planą visos didesnės valstybės praneša savo ginkluotų pajėgų ir ginklų kiekį specialiai JT komisijai. Paskui palaipsniui einama prie nusiginklavimo visose ginklų rūšyse, atominę bombą įskaitant. Ginkluotų jėgų dydis paliekamas minimalinis proporcingai gyventojų skaičiui. Nusiginklavimo priežiūra ir kontrolė pavedama specijaliai JT komisijai. Nusiginklavimą pradėti tuojau, kai tik baigsis Korėjos karas. O jo pabaiga priklausanti nuo rusų.

Atsakydamas į šį planą sovietų užsienių min. Višinskis rytojaus dieną pareiškė, jog paskaitęs Trumano kalbą jis visą naktį negalėjęs užmigti — taip jį ėmęs juokas. Esą, kalnas pagimdęs pelę, bet šį kartą negyvą . . . Jis pasiūlė savo planą: tegul JT paskelbia, kad Atlanto paktas yra neteisėtas, tegu uždraudžia atominę bombą, tegu paliaubas Korėjoje nustato ant 38 lygiagretės, tegu taikos paktą pasirašo keturi didieji ir raud. Kinija, ir paskui tegu būna sušaukta pasaulinė nusiginklavimo konferencija 1952 m. vidury už JT ribų.

Kai niekas jo planui, išskyrus satelitus, nepritarė, Višinskis "atsipeikėjo" nuo juoko (Maskva bakstelėjo) ir pasiūlė kitą planą: sumažinti vienu trečdaliu visų didž. valstybių ginkluotas pajėgas ir uždrausti atominę bombą, bet tarptautinės kontrolės jis neminėjo.

Nusiginklavimo planams pakibus ore, JT įtraukė savo darbų eilėn tautinės Kinijos ir Jugoslavijos skundus prieš Sovietų Rusiją, nutarė sudaryti komisiją studijuoti Vokietijos suvienijimo ir balsavimo klausimus ir atmetė Rusijos reikalavimą priimti į JT raud. Kiniją. Panašūs dalykai pagal nusistojusią JT tvarką būdavo atiduodami svarstyti Saugumo Tarybai, o dabar jų ėmėsi JT pilnatis, kur nėra rusų veto. Tokiai padėčiai esant, rusai sutiko tartis tarp keturių didžiųjų dėl nusiginklavimo. Po dešimt dienų tuščių ginčų nutarta tik pasiūlyti, kad būtų sudaryta nusiginklavimui studijuoti komisija.

Prieš išsiskirstant kalėdinėms atostogoms, gruodžio 19 d. Višinskis apkaltino JAV palaikant raudonųjų priešus anapus geležinės uždangos ir reikalavo, kad JT uždraustų tai daryti. Tai nuskambėjo kaip beviltiškas šauksmas auditorijoje, kuri jau nebenori klausytis įgrisusių tauškalų.

Vokietijos reikalai
Sprendžiant Europos gynimosi klausimus, negalima aplenkti Vokietijos. Karinė jos pagalba yra būtina Atlanto pakto sistemoje, tačiau vokiečių karinio atkutimo baidosi prancūzai. Iš kitos pusės, ir vokiečiai nori išsiderėti daugiau teisių už savo dalyvavimą Europos gynyboje, kuri, kitų akimis žiūrint, vokiečiams yra daug svarbesnė, negu kam kitam.

JAV prez. Trumanui spalio 19 d. pasirašius kongreso priimtą nutarimą baigti karo stovį su Vokietija, ir lapkričio 22 d. kanclerį dr. Adenau-erį iškvietus Paryžiun pasikalbėti su vakarų atstovais, vis buvo reikalauta, kad vokiečiai greičiau apsispręstų. Adenaueris net pasiekė Londoną, norėdamas pasikalbėti su anglais.
Gerokai suveržus Atlanto Sąjungos grandį. vakarai pasidarė stiprūs, vienok vokiečių įjungimas pasilieka vienas iš būtinų dalykų.

Kai kurie kiti dalykai
Politiniai interesai per praėjusius metus sutraukė Washingtonan eilę oficialių lankytojų. Sausio 28 lankėsi Prancūzijos premjeras Pleven ir karinis viršin. gen. Julin. Kovo 28 atvyko Prancūzijos prezidentas Auriol su užs. min. Schumanu. Rugsėjo 24 lankėsi Italijos premjeras Dr. Alcide De Gasperi. Spalių 31 d. svečiavosi Anglijos princesė Elzbieta su savo vyru Pilypu.

Taip pat keliuose kraštuose įvyko seimo rinkimai: birželio 17 — Prancūzijoje, liepos 1 — Suomijoje, liepos 31 — Izraelyje, rugsėjo 1 — Naujoje Zelandijoje, spalių 25 Anglijoje ir lapkričio 11 išsirinkdino Argentinos prezidentu Peronas. Išskyrus Angliją, rinkimai esminių pakeitimų neatnešė.
JAV turėjo visą eilę atominių sprogdinimo mėginimų. Rusai spalių pradžioje išsprogdino antrą atominę bombą, o po trijų savaičių ir trečią.

Vasario 16 Voice of America pradėjo radijo transliaciją lietuvių kalba.
Nepabaigiamuose valymuose ir įtarinėjimuose, bolševikai apkaltino išdavikais čekų užs. min. Clementis ir buvusį partijos vadą Slanskį, nuteisė vengrų arkiv. Groesz ir keletą vienuolių, Lenkijoje likvidavo devynis aukštus kariškius. Gale metų užkliuvo ir už Amerikos lakūnų, kuriuos lapkričio 19 privertė nusileisti Vengrijoje ir nubaudė už sienos peržengimą mokėti po 30 tūkst. dol. JAV tuos lakūnus gruodžio 28 d. išpirko ir uždarė vengrų konsulatus Clevelande bei New Yorke. Bet tai dar ne galas.

Pasaulis per 1951 metus neteko keleto įžymių asmenybių. Bal. 14 mirė bemaž šešerius metus buvęs Anglijos užs. ministeris Ernest Bevin, vienas drąsiausių kovotojų prieš komunizmą. Balandžio 18 mirė senatorius Vandenbergas, respublikonas, bepartizaninės politikos kūrėjas. Liepos 23 Prancūzija neteko savo kalinamo maršalo Pilypo Petaino. Tą pačią dieną Lenkijoje mirė kardinolas Adomas Sapiega. Spalių 25 d. lietuviai neteko vysk. Pranciškaus Petro Bučio. Gruodžio 22 lėktuvo nelaimėje žuvo amerikiečių ketvirto punkto vykdytojas Dr. Bennett.

Kitokiais laikais prezidento rinkimai JAV būtų beveik vien naminiai šio krašto rūpesčiai. JAV tapus galingiausia pasauly valstybe ir atsistojus laisvo pasaulio vadovybėje, tie rinkimai liečia visą pasaulį. Demokratai kol kas nėra parodę aiškaus kandidato. Spėliojimai sukasi apie Trumaną ir vyr. teisėją Vinsto-ną. Respublikonai jau turi tris: senatorių Taftą, gubernatorių Warrena ir Pennsyvanijos un-to prezidentą Stas-seną. Daugelio akys krypsta į gen. Eisenhoverį, kuris taip pat sutinka būti kandidatu.
Dėl būsimos savo politikos, jei būtų išrinktas, aiškiau pasisakė tik sen. Taftas. Atlanto paktą jis laiko nesuderinamu su JT statutu. Jis tuojau norėtų išbraukti pagrindinį Atlanto pakto punktą, automatiškai įpareigojantį ginti betkurį užpultą narį. Gynimąsi prieš komunistinį imperializmą jis mano bazuoti vien angliškai kalbančiomis tautomis.
A. K.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai