Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KOMUNISTINIO IMPERIALIZMO ŠAKNYS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS MUSTEIKIS   

I
Įvadas į rusų politinės ir socialinės minties raidą

Sekdami Vakarų Europos politinės ir socialinės minties raidą, mes palyginti nesunkiai pastebime ir išskiriame ne tik didesnius valstybinius bei visuomeninius pakitimus ir bangavimus, bet ir smulkesnius indi vidinius vingius, atitols-tančius nuo daugumos praminto kelio. Palikę senovės Mezopotamiją ir Egiptą nuošalėje ir pradėdami senovės graikais, toliau sustodami ties romėnais, o vėliau ties viduramžių mąstytojais, mes įžengsime į naujųjų laikų valstybininkų bei filosofų siauresnius ar platesnius akiračius, ir visur mes suvoksime gana aiškiai, kaip įvairiais laikais buvo suprasta ideali valstybė, valdžia ir visuomenė bei jų tarpusavio santykiai. Dar daugiau — tai, ką mes dabar vadiname moderniąja demokratija, jau pasiekta ar dar pasiektina, yra ne kas kita, kaip ilgos ir nuolatinės Vakarų politinės ir socialinės patirties išdava. Patirtis šiuo atveju suvoktina dviejų veiksnių sankryžoje, kur asmuo ir situacija vienas antrą sąlygoja. Vakarų politinės minties atstovai negali būti suprasti be jų laiko situacijos, kuri būtinai sukeldavo didesnius ar vos pastebimus pakitimus, atsitikimus ir prisitaikymus valstybinėj teorijoj ir praktikoj. To pasėkoje politikų ir filosofų raštuose mes nuolat užtinkame šviežią jų laikų pulsavimą ir besikaitaliojantį bangavimą, kurie šimtmečių grandinėj yra suvokiami kaip nuolatinės pažangos raida ar bent jos iliuzija. Šitų dalykų mes kaip tik ir pasigendame rusų politinės ir socialinės minties plėtotėje.

Pirmiausia, iki pat devynioliktojo šimtmečio rusuose mes beveik visai neužtinkame valstybininkų ar filosofų, kurie būtų palikę kokį nors įnašą politiniuose moksluose. Daugumas turėjusių ryšį su socialiniais klausimais, kaip Radišče-vas dar Kotrinos II laikais, nėra tiesiogiai priskirtini politinių mokslų sričiai. Taip pat ir visa eilė žymiųjų devynioliktojo amžiaus rusų, kurių raštuose mes užtinkame apstaus domėjimosi visuomeniniais reikalais, yra poetai, rašytojai. Tiesa, jų daugelis ir rašė todėl, kad norėjo taisyti visuomenę, tačiau socialinė ir politinė mintis kaip tik dėl to literatiškumo dažnai ir neliko politinių mokslų įnašu.

Antra, rusų politinės ir socialinės minties raida, nors ir suvokiama dviejų veiksnių sankryžoje, yra labiau apspręsta asmens, bet ne situacijos. Šitai krinta į akį tais atvejais, kai Rusijos ir Vakarų Europos situacijos atrodo visai lygiagrečiai panašios, tačiau pakitimų, atitikimų ir prisitaikymo skalė rusuose buvo daug siauresnė, negu vakariniuose europiečiuose.

Trečia, ryšium su aukščiau minėtos skalės siaurumu rusų socialinės ir politinės minties, o taip pat ir visos kultūros raida suponuoja vyraujantį statikos principą. Rusijos gyvenimas kito labai lėtai, ir ne vienam stebėtojui atrodo, kad, pvz., rusų kaimietis iki paskutinių laikų dar tebegyvena Europos viduramžius.

Po šių įvedamų pastabų mes galime nertis į rusų kultūros faktus, turinčius tiesioginio ar netiesioginio ryšio su mūsų tema. Šiuo metu, artinantis krizei, Rytų ir Vakarų nesutaikomi prieštaravimai dažną stebėtoją palenkia vienon ar kiton šalin, ir yra sunku nagrinėti problemą su olimpišku ramumu, t. y. "gryno" mokslo objektyvumu. Štai dėl ko, tik žvilgterėję, mes galime atskirti dvi ryškias pažiūras: komunistinę ir antikomunistinę, atremtas į skirtingas pasau-lėžiūras. Įdomu pastebėti, kad jos viena kitai griežtai prieštarauja tik tais klausimais, kurie tiesiog liečia Sovietų Sąjungos vidinę santvarką, teisę, bažnyčią, darbą, spaudą, laisves ir t.t. Tačiau vertindami caristinę Rusiją, jųjų šalininkai sąmoningai ar nesąmoningai randa bendrą kalbą. Dėl to caristinis imperializmas, komunistų ir antikomunistų nuomone, yra visai natūralus istorijos etapas, kurį, atrodo, privalėtume surasti ir kitose Vakarų Europos valstybėse. Tačiau pastaruoju metu, kaip tai aiškiai matyti iš amerikietiškų publicistinių straipsnių, nauja — trečioji — pažiūra iškyla viešumon. Ji nesutinka su nė viena iš pirmųjų pažiūrų. Kadangi jos atstovai yra kilę iš tų tautų, kurios gyveno ir tebegyvena Rusijos pašonėje ir kurios "ant savo kailio" patyrė galingos kaimynės kėslus ir skriaudas, ši naujoji pažiūra yra kritiškesnė bent vienu atveju, būtent: ji nėra rusiškojo etnocentrizmo įtakoje. O etnocentrizmas, kaip žinome, yra kiekvienos tautos sąmonėje ar pasąmonėje, tik rusuose jis yra ypatingai stiprus. Pagal šią pažiūrą, visa rusų istorija yra žengusi skirtingu, uždaru keliu, kurs ją atskyrė nuo Europos ir leido susiformuoti ypatingai kultūrai, kuri ir yra raktas į mūsų problemą.

Rusija, ar turime galvoje senąją ar naująją (komunistinę) Rusiją, dažnai yra palyginama su sfinksu. Antropologai galėtų dažnai sutikti su įvairiais Rusiją pažinusiais keleiviais, kurie tą kraštą vadina egzotišku, nors jis ilgus amžius gyveno vakarų kultūros pašonėje. Kai skaitome nepropagandines knygas apie Rusiją, mes esame pagauti neįprasto jausmo, kad atitrūkstame nuo savos kasdienybės ir sustojame prie nuošalios ir keistos salos. Intuityviai mes tuoj pat suvokiame, kad ruso poelgių skalė yra labai plati ir būtinai išsiskaidžiussi į du kraštutinumus. Kaip Dostojevskis viename savo romane išsireiškė, yra negalima numatyti, ką rusų mužikas, stovįs ir mąstąs, sekantį momentą padarys: ar jis pradės naują bažnyčią statyti ar šoks senosios griauti. Šiuos rusų polinkius svetimtaučiai dar aštriau charakterizuoja. Vokiečiai juos pavadintų genialumo ir beprotybės pasireiškimais (P1&. eilinę Leo Matthias apybraižą: "Genie und Wahnsinn in Russland", 1921). Šie kraštutinumai yra pastebimi visoje rusų kultūroje. Maždaug tuo pat metu rusų caras Nikalojus I buvo visai pagrįstai vadinamas Europos žandaru, o Turgenevas atidengė rusų mužiko žmoniškumą ir Dostojevskis surado dievišką kibirkštėlę didžiausiame rusų nusikaltėlyje.

Nors mokslas dabartiniame žemės rutuly neranda grynų rasių ar vienos kurios nors tautybės rasinės pirmenybės, tačiau kiekvienas kraštas su savo gyventojais dažnai turi bendras ypatybes, kurios juos išskiria iš kitų. Kyla klausimas, kiek aukščiau minėta rusų kultūros charakteristika yra savita, tai yra skirtinga nuo kitų, ir kiek ji galėjo turėti įtakos rusiškojo imperializmo plėtotėj? Toliau, kokios sąlygos padėjo jai susiformuoti? Ar naujųjų laikų sąlygos (situacijos) sutrikdė ankstyvesnį procesą? Aplamai kalbant, pagrindinis klausimas yra šis: ar rusų politinės ir socialinės minties raida yra daugiau ar mažiau nuolatinės tąsos ar aštrių posūkių bei sutrikimų išdava? Šios problemos išsprendimas išaiškins ir kitą su šiuo susijusį klausimą: ar galima laikyti didžiąją rusų revoliuciją vien tik istorinio atsitiktinumo, nelyginant kaprizo, padariniu, kuris negalėtų dominuoti ilgesnį laiką, o ir dominavęs, nepaliktų ryškesnių pėdsakų rusų kultūroj ?

Atsakydami į aukščiau pateiktus klausimus, mes paseksime rusų socialinės ir politinės minties raidą keturių ryškiausių rusų istorijos laikotarpių grandinėje, kurią galime pradėti nuo Jono Žiauriojo, per Petrą Didįjį į devynioliktojo šimtmečio Aleksandrų-Nikalojų dinastinę tąsą ir baigti vadinamąja proletariato diktatūra.

II
Jonas Žiaurusis — Jono Kalitos Žibinto Sargas

Jonas Žiaurusis (1533-1584) yra laikytinas ryškiausiuoju atstovu tos Rusijos, kurios pirmuoju paveldėtoju buvo Jono Kalitos sūnus Simonas Išdidusis. Šisai po priesaika įpareigojo savo sūnų, kad ateityje didysis Maskvos kunigaikštis "nepamirštų savo tėvų ir kad jų žibintas neužgestų". Ypatingai Jonas III, šalia kitų didžiųjų aukščiau minėto Simono Išdidžioj o testamento vykdytojas penkioliktajame šimtmety. Visų didžiųjų kunigaikščių tikslas buvo valstybės organizavimas ir plėtimas. Tačiau būdas, kuriuo tai buvo pasiekta, yra ne tik charakteringas tiems laikams, bet dažnai neturįs pavyzdžio ankstesnėje ar vėlesnėje carų (did. kunigaikščių) istorijoje.

Yra galimas daiktas, kad Machiavellis, studijavęs autoritarinio valdymo meną, tikrai būtų galėjęs paryškinti savo "Kunigaikščio" argumentus įvairesniais pavyzdžiais, jeigu būtų sekęs Jono III arba Jono Žiauriojo pėdsakus. Rusų carų (didžiųjų kunigaikščių) valstybės plėtimas buvo spraudžiamas į tariamosios teisės ir teisingumo rėmus; tai buvo vadinamasis rusiškųjų žemių vienijimas. Tikrumoje šis vienijimas buvo įvykdytas jėga ir baisiu žiaurumu, nesiskaitant su gyventojų valia. Tautinio vienijimo miražas buvo tik veidmainiškas pretekstas, skirtas brutalios jėgos veiksmams pridengti. Iš pat pradžios Maskvos valdovai parodė rinktinius sugebėjimus savo teritoriniams jieškiniams "iškasti" ir pagrįsti. Kai tik Maskva ruošdavosi kokiai nors ekspedicijai prieš kitą kraštą, ji iš anksto paskelbdavo, kad teisiškai ji yra įgaliota tai įvykdyti. Pavergdama kitus kraštus, ji sunaikindavo jų vyriausybes, išžudydavo ar sukišdavo į kalėjimus valdančias ar įtakingas šeimas, įvesdavo priespaudą gyventojams. Beatodairinės pastangos suvienodinti, suuniforminti, grasinąs lyginimo įkarštis tapo valdžios ir tautos instinktu (J. Kucharzewski, The Origins of Modern Russia, p. 3).
 
A. Tamošaitienė     Joninių naktis

"Visų Rusijų" centralizacija, kas reiškė kaimyninių kraštų pajungimą, suponavo kietą centralizaciją "namie", vedančią didžiuosius kunigaikščius, vėliau carus, į absoliutizmą. Nesigilindami į pirmykščią rusų kultūrą, charakterizuojamą tariamai taikingų bendruomenių, vadinamų "mir", ir šeimyninių grupių, vadinamų "zadruga", kurios gali būti vadinamos "negatyvios demokratijos" apraiškomis (T. G. Masaryk, The Spirit of Russia, p. 13 s.), mes randame Rusijos valstybę iškylančią tarpusavinėj aukštojo sluogsnio kovoj. Kol rusų bajorai išlaikkė savo pirmykštį karinį svorį, kunigaikščiai, netgi caras, buvo lygūs arba pirmi tarp lygių. Jono Žiauriojo laiku visa valstybė buvo padalinta į bajorų ir caro žemę (zemščina ir oprična).

Centralizacijos dėka Maskvos kunigaikščių šeimos, kaipo dinastijos nariai, užtikrino sau aukštesnę padėtį negu kiti bajorai. Buvo pabrėžiama bajorų pareiga valstybei. Anksčiau bajorai, kurie buvo laisvi nuo tarnybos valstybei, buvo labiau respektuojami negu valdžios tarnautojai. Palengva, valstybei ir administraciniams reikalams didėjant, caro pareigūnų bajorų jėga ir prestižas pralenkė likusių bajorų ir kunigaikščių galią. Tuo pačiu ir caro autoritetas buvo stiprinamas. Skirdamas valdžios pareigūnus ir mažindamas kunigaikščių galią, Jonas Žiaurusis, panašiai kaip Jonas III, iš pagrindų supurtė savo valstybę. Žemės savininkai buvo nužudomi, o jų žemė perleidžiama kitiems bajorams, įsipareigojusiems carui. Kurbskio sukilimas prieš Joną Žiaurųjį yra vienas iš retų atgarsių, primenančių "senesnės" bajorijos kovą prieš "modernų" absoliutizmą. Šituo būdu Rusijos socialiniame ir politiniam gyvenime buvo tvirtinamas caro autoritetas valstybės pakraščiuose ir viduje. Tačiau carai nesitenkino bajorų padėties nužeminimu ir sulyginimu, o skverbėsi dar toliau — į religijos sritį.

Nors "Šventosios Rusijos" sąvoka buvo pirmą kartą pavartota aukščiau minėto Kurbskio šešioliktajame šimtmetyje, tačiau krikščioninimo procesas rusuose tada dar vargiai bebuvo įpusėjęs. Pagoniškų ir krikščioniškų elementų ideosinkretizmas vyravo dar ilgus šimtmečius, nežiūrint to, kad krikščionybė rusuose buvo įvesta dešimtajame šimtmety. Religiniai židiniai rusuose, kaip ir Vakarų Europoje, tuo metu buvo atstovaujami vienuolynų, tačiau jie jokiu būdu neatliko tos misijos, kuria yra charakterizuojami Vakarų vienuolynai. Vienuoliai rusai buvo per žemo išsilavinimo lygio, kad būtų galėję šviesti ir kelti tamsuolių mases. Dar daugiau, jie nepajėgė pareikšti savo iniciatyvos ir savarankiškumo galimoj kovoj su graikų dvasininkais ar savais carais. Jie ir nesuvaidino to vaidmens, kuris Vakaruose yra charakterizuojamas kaip pusiausvyros jėga, atsverianti valstybinį vienašališkumą.

Šis rusų vienuolyno bruožas labiau išryškėja, kai turime galvoj dar vieną labai svarbų faktą, kad rusai priėmė rytinę (graikų) krikščionybę. Konstantinopolio patriarchas ilgus šimtmečius skirdavo arba tvirtindavo rusų teritorijos metropolitus. Graikai buvo pirmieji ir vyriausi dvasininkai Rusijoj. Bizantijos imperatorius, "žemiškųjų reikalų prelatas", kaip Konstantinas Didysis save vadindavosi, turėjo galią "ant bažnyčios". Jis galėdavo įeiti į švenčiausią šventyklos dalį, laiminti žmones. Didieji kunigaikščiai, žinoma, nebuvo patenkinti Konstantinopolio patriarcho kišimusi į rusų diocezijas, nustatant jų ribas, skiriant aukštesnius hierarchus, persekiojant nusižengusius. Augant Maskvos galiai, konfliktas didėjo. Du veiksniai, rytų ir vakarų bažnyčios susijungimas ir Konstantinopolio kritimas į priešų rankas, buvo gera proga išsilaisvinti iš Bizantijos įtakos. Kiek anksčiau panašiai pasielgė pietų slavai. Pažymėtina, kad didieji kunigaikščiai kovojo prieš pasaulinio valdovo kišimąsi į bažnyčios reikalus, kai toji jėga ėjo iš Bizantijos, bet atsikratę ją, jie perėmė senąją idėją ir pajungė bažnyčią valstybei.

Tuo metu ir nacionalinei idėjai buvo j ieškota filosofinės ir religinės atramos. Konstantinopolio kritimas Maskvoje buvo aiškinamas kaip dieviškoji bausmė tai Bizantijai, kuri atsigręžė nuo tikrosios tikybos — stačiatikybės — ir sudarė bedievišką sąjungą su Roma. Graikai patys anksčiau mokė Maskvą nekęsti Romos, ir toji neapykanta buvo godžiai pasisavinta barbariškų kilčių, kurios aplamai buvo linkusios į ksenofobiją ir svetimų religijų, kalbos, įpročių bei papročių neapykanta (Kurchazewski, p. 11). Štai kodėl dar penkioliktajame šimtmety nuskamba charakteringos rusų kultūrai Pskovo vienuolyno viršininko Filotėjaus mintys apie Dievo išrinktą tautą. Pagal jį, pirmoji Roma žlugo, nes įkrito į ereziją, antroji Roma, Konstantinopolis, buvo okupuota ismaelitų, Agaro palikuonių, tuo tarpu kai trečiosios Romos, Maskvos, šventoji apaštališkoji bažnyčia šviečia pasaulyje skaisčiau negu saulė. Todėl rusų caro (nuo Jono III) pareiga ir yra išlaikyti tikrąjį tikėjimą ligi pasaulio pabaigos. Kaip giliai šis tautinis mesianizmas buvo įleidęs šaknis to meto Rusijoj, ypač bajoruose, matyti iš Jono Žiauriojo ir kunigaikščio Kurbskio polemikos. Caras tvirtina gavęs valdžią iš Dievo; jis jaučiasi esąs dieviškasis vietininkas žemėje, kuri jo dėka paplūdo netgi jo paties artimųjų bei giminių krauju . . . Kurbskis gi nė kiek neabejoja caro teise kaip Dievo duota. O Vakaruose tuo tarpu humanizmas ir reformos pasiekė kitus kraštutinumus . . .

Formuluodami politinę ir socialinę mintį pirmajame rusų kultūros laikotarpy, kurio viršūnę mes simbolizavome Jono Žiauriojo stichija, galime pasakyti štai ką: totorių jungo ir graikų bažnytinės ir valstybinės galios maišymo viename asmeny sėkla krito į gerą dirvą ir davė vaisių. Tamsiųjų amžių Jono Kalitos žibintas neprigeso. Priešingai, atkaklus konservatyvumas virto dorybe. Bajorai neįstengė surasti kokį nors kitą tikslą, iškyrus senąjį tradicinį, kuris palengva tapo instinktu: veržtis ir griebti kuo daugiau, apgaudinėti ir pasireikšti brutalia jėga, kad galima būtų laimėti juo daugiau jėgos ir pinigų (P. Miliukov, Outlines of Russian Cul-ture, III, p. 29).

Kai Vakaruose vėlieji viduramžiai, atstovaujami Jono iš Salisbury, Dantės, Brachtono, For-tsąue, Marsilijaus iš Paduvos ir kitų, žengė į konstitucionalizmą, sakysime, į valstybės ir Bažnyčios dinaminę pusiausvyrą, Rusijoj randame instinktyvų despotizmą ir absoliutizmą, remiamą primityvaus nacionalimo ir pravoslavi-jos. Kai šiek tiek vėliau Hobbes, jieškodamas visuomeninės tvarkos, nerado kitų priemonių, kaip pliką valstybės jėgą, vienintelį gero gyvenimo laidą, tai Jonas Žiaurusis nekvaršino sau galvos apie visuomenės gerovę ar tvarką. Jis atsidavė savo brutaliems instinktams ir tik vėliau išrasdavo jų pateisinimą. Dvi pagrindinės socialinės jėgos to meto visuomenėj apsprendė bendruomeninį gyvenimą. Jas vadiname baime ir garbe. Dvaro arba karinė tarnyba buvo laikoma dorybe, bet ši dorybė buvo skatinama ir palaikoma savos rūšies Damoklio kardu, kurio kritimas priklausė nuo caro kaprizo ar malonės. Taigi naujų laikų sąvartoj, kai Vakaruose subangavo renesansas, reformacija, kontrareformacija, o taipogi racionalistinis ir individualistinis požiūris pasireiškė nauja jėga, rusų socialinė ir politinė mintis palengva buvo konservuojama į autoritarinį ir pravoslavinį kiautą, besiginantį nuo Vakarų įtakos.

III
Petro Didžiojo Langas į Vakarų Europą

Petras Didysis yra kita labai ryški asmenybė, kurio reikšmė Rusijai yra rusų kultūros žinovų įvairiai vertinama. Klausimas, ar Petras Didysis atidarė langą į Europą, kad išvystų naują šviesą, ar kad parodytų Vakarams kažką aukštesnio, europiečių yra atsakomas nedvejoja-mai: caras bandė europietinti Rusiją. Tačiau rusuose yra ir kitaip manančių. Prie šio klausimo mes dar grįšime kitame skirsnyje.
Kad absoliuti caro galia patapo tradicija ir įstatymu, yra ryšku iš to fakto, jog, vienai dinastijai pasibaigus, naujos Romanovų dinastijos carai neturėjo vargo savo polėkiuose į absoliutizmą. Tad ir Petras Didysis septynioliktojo šimtmečio pabaigoje neprivalėjo eikvoti energijos, sąmoningai stiprindamas savo galią. Jis ją iš karto pasuko reformų keliu, kurios jau buvo bandytos jo pirmtakų. Beje, rusai negalėjo išlikti visai izoliuoti nuo Vakarų. Turkų imperializmo grėsmė, rytinės ir vakarinės bažnyčių susijungimo idėjos, reformacijos sąjūdis ir kt. pašaukė vienokią ar kitokią rusų reakciją bei laikyseną Vakarų link. Bet tik Petras Didysis sąmoningai atidarė langą į Vakarų Europą, norėdamas atmiešti rusų gyvenimą Vakarų kultūra, kai ankstyvesnieji kultūriniai kontaktai buvo atsitiktinio pobūdžio ir "nesąmoningi", jeigu jie nebuvo iš viso ignoruojami. Iš Vakarų jisai "parvežė" aukštesnę technikinio lavinimo sistemą, žinoma, visų pirma pradėdamas pats mokytis. Bene didžiausias jo rūpestis lietė rusų armiją ir laivyną, kurie buvo naujai sukurti ir ištreniruoti. Greitai jo pastangos buvo vainikuotos karinėje srityje, kai jo kariuomenė išplėšė iš europiečių keletą pergalių. Jis įkūrė Petrapilį ir perkėlė valstybės "svorio centrą" iš sausumos prie jūros. Jo noras turėti pinigų greit išsipildė, kai atitinkama administracinė reforma ir merkantilizmo principai davė vaisių. Jis rūpinosi ir menu bei literatūra ir yra laikomas pirmojo rusiško laikraščio redaktorium (1703 m.).
Petro reformose pastebime įvairių "pagerinimų" valdymosi sistemoj. Jis įkūrė savos rūšies ministeriją administracijai kontroliuoti. Senąją bajorų Karūnos Tarybą pakeitė senatu. Jis net bandė atskirti vykdomąją nuo įstatymų leidžiamosios galios. Buvo įvesti nauji kilmingumo laipsniai. Netgi senoji rusų šeima buvo keičiama: moterys privalėjo gauti tas laisves, kuriomis jos naudojosi Vakaruose. Paveldėjimo teisė buvo suvedama į vyriausiąjį sūnų.

Pripažindami Petro Didžiojo nuopelnus, keliant rusų kultūros lygį, mes vis dėlto pastebime jo politinėse ir socialinėse reformose daugelį bruožų, kurie yra bendri su penkioliktojo ar šešioliktojo šimtmečio rusų kultūros palikimu. Politiniu ir socialiniu požiūriu Petro reformos reiškė absoliutizmo stiprinimą. Nors jis toleravo bajorų tarybą, senatą ar dvasininkų sinodą, jo santykis su jais išliko privatus. Kiekvienu atveju jo valstybės "nugarkaulis" buvo naujai įkurtoji karinė sistema, kuri ir buvo jo reformų branduolys. Jojo prestižas viduje ir užsieny buvo palaikomas militarizmu. Kad jis turėjo didžią opoziciją, yra aišku jau vien iš to, jog jo reformos dažnai buvo revoliuciško pobūdžio, kas konservatyviuosius visai apstulbindavo. Čia pirmoj vietoj minėtina jo bažnytinė politika. Jis nužemino dvasininkų hierarchijos prestižą ir bažnyčią prijungė imperatoriškai galiai. Pvz., bažnyčiai ilgą laiką nebuvo leista turėti patriarcho, o jo pareigos buvo atliekamos paties caro. Aplamai Petras buvo "apšviečiamojo" laikotarpio atstovas. Kai buvo leista veikti sinodui, Petras protegavo protestantų ar katalikų įtaką jame. Tačiau jokiu atveju Petro "apšviestasis" absoliutizmas negalėjo būti pažeistas. Tie, kurie su juo nesutiko, turėjo trauktis jam iš kelio. Šia proga minėtini konservatyvieji raskolniki. Petrą Didįjį jie laikė antikristu. Jiems tai buvo ženklas, kad artėja pasaulio galas, kaip apokaliptiniai chronologai pranašavo.

Ir vis dėlto Petro Didžiojo politinė mintis yra ta pati, kurią mes pastebėjome Jone Žiauriajame. Pirmasis europietino bei civilizavo Rusiją sąmoningai, o antrasis organizavo savo valstybę instinktyviai. Žemojo luomo, kaimiečių baudžiauninkų, padėtis (Petro įvesti mokesčiai aštriai palietė ir baudžiauninkus) tebeliko neišbrendamai varginga. Tos pačios socialinės jėgos, garbė ir baimė, skatino ir motyvavo žmonių poelgius ir veiksmus taip pat ir Petro valdymo laikotarpiu. Jo padidėjusioje valstybėje negalėtume rasti salos, kur individas nebūtų jautęs eventualaus caro įsikišimo tiesioginiu ar netiesioginiu būdu.

Petras Didysis bandė įvesti savo kraštą į Europos civilizuotų valstybių šeimą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad carui pavyko jo siekiamas tikslas laimėti. Tačiau kiekvienas gilesnis stebėtojas greitai pripažintų, kad aplamai Petras pakeitė rusų drabužius, po kuriais senoji rusų kultūra išliko beveik nepakeista. Antra vertus, negalima tikėtis pakeisti visą tautos kultūrą per vieną kartą.

IV
Tarp Jono Kalitos ir Revoliucinio Žibinto

Vakariečiai, slavofilai, nihilistai, anarchistai ir narodnikai dominavo socialiniame, politiniame, filosofiniame, ypatingai literatūriniame devynioliktojo šimtmečio Rusijos gyvenime. Pirmą kartą visoje krašto istorijoje oficiali politinė ir socialinė mintis sutiko didžią opoziciją, kuri palengva ėmė atstovauti inteligentiškosios daugumos viešajai opinijai. Tačiau ir šitame laikotarpy mes dažnai turime remtis literatūra, pasekdami socialines ir politines vadovaujančių ideologų mintis.

Devynioliktasis šimtmetis nestebina mūsų nuolatiniu absoliutizmu, tęsiamu besikeičiančių Aleksandrų ir Nikalojų valdymo laikotarpiu. Žinoma, surandame mes ir juose svyravimo valandėlių ar ištisų metų, kai valdovai bandė atleisti despotizmo vadeles ir duoti tautai kokių nors laisvių, kurios savo ruožtu galėjo iššaukti ir didesnes pasekmes rusiškoje imperializmo politikoje. Taip Aleksandras pirmasis vienu metu linko į konstitucionalizmą, kad vėliau vis dėlto .... sugrįžtų į dar griežtesnį ir "reakcinį" absoliutizmą. Aplamai, suvaržymai ir prievarta buvo tokie dideli ir ryškūs, kad rusų caras (taikant į Nikalojų I) buvo simbolizuojamas Europos žandaru. Kieto absoliutizmo žymės liko ryškios dekabristų, Petraševskio sukilimuose bei sąmoksluose, pasikėsinimuose į carų gyvybes, nuolatiniuose kalinimuose ir deportacijose bei egzekucijose tų, kurie išdrįso prieštarauti oficialiai politikai viduje. Gal dar žiauresnės žaizdos atsivėrė tuose kraštuose, kurie turėjo nelaimės patekti po rusų jungu. Lietuvoje, pavyzdžiui, represijos po numalšintų sukilimų, ypač vargiai beturintis precedentą spaudos draudimas ir kolonizacija yra neužmirštini rusiškojo imperializmo bruožai.

Karamzinas, aukštos reputacijos dvaro poetas ir istorikas, teoretiškai gynė absoliutizmą ir bažnyčios su valstybe "intymų" ryšį, nurodydamas į Joną III ar Joną Žiaurųjį kaip ideslius valdovus. Šiuo būdu Karamzinas tapo oficialiu vėliavininku to judėjimo, kurį Uvarovas, švietimo ministeris, suformulavo šiais trimis žodžiais: "autokratija, pravoslavija ir nacionalizmas". Tačiau yra keista, kad daugelis tų inteligentų, kurie kovojo prieš carinį režimą, dažnai rėmė vieną ar kitą sudedamąją minėto šūkio dalį.

Rusijos politiniame ir socialiniame gyvenime Čadajevas sukėlė didžiąją audrą. Laimės (ar nelaimės) ir atsitiktinumo dėka, viešpataujant griežtai Nikalojaus I cenzūrai, 1836 m. žurnale "Teleskopas" buvo išspausdintas Čadajevo "Filosofinis laiškas". Jame autorius rašo, kad rusai niekad nepriklausė bet kuriai didžiajai žmonijos šeimai ir neturi tradicijų. Pradžioje jie turėjo laukinį barbarizmą, vėliau "kiaurą" prietaringumą, po to žiaurų, žeminantį bei paniekinantį įsibrovėlių (totorių, A. M.) jungą, kurio žymės dar pilnai neišdilo iš rusų gyvenimo būdo. Jie gyvena savotiškai indiferentiški viskam . . . Norėdami susilyginti su apšviestomis tautomis, rusai privalėtų perauklėti žmonių rasę, grįždami į katalikybę. Jųjų pikto likimo priežastis, pagal Čadajevą, randama intelektinėje ir moralinėje kultūroje, pasisavintoje iš demoralizuotos Bizantijos. Šiuo būdu Čadajevas puolė du iš trijų pagrindinių carystės šulų: stačiatikių religiją ir oficialųjį patriotizmą, neliesdamas trečiojo: autokratijos. Tačiau to užteko, kad ne tik valdžia, bet ir viešoji (opozicinė) nuomonė pasmerktų autorių kaip pamišėlį ir nusikaltėlį, piktžodžiauto ją ir bažnyčios ir valstybės išniekintoją.

Čadajevo idėjos keliais atvejais sutapo su vadinamųjų vakariečių mintimis. Vakariečiai žiūrėjo į Petrą Didįjį kaip į gyvybingiausią ir vertingiausią valstybininką, tuo tarpu slavofilai idealizavo priešpetrinę Rusiją. Santykius tarp bažnyčios ir valstybės vakariečiai suvokė kaip tarp dviejų laisvių ir nepriklausomų nuo viena kitos institucijų, o slavofilai bažnyčią laikė vadovaujama politine ir socialine institucija. Vakariečių pažiūra į baudžiavos panaikinimą rodė daugiau energijos ir ryšio su konstitucionalizmu. Vakariečiai linko į kosmopoliškumą ir humanizmą, o slavofilai tautybę laikė svarbesne kaip valstybę. Vakariečiai kritikavo Rusiją ir nekentė jos klaidų ir ydų, tačiau Europos pažinimas išmokė juos mylėti Rusiją su visomis jos klaidomis ir ydomis.

Paskutinis faktas yra charakteringas ir labai reikšmingas rusų kultūroje. Kodėl gi rusai  daugiausia vakariečiai), apsistodami Vakarų Europoje, simpatizavo kraštutiniams kairiesiems ir neigė Europos kultūrą? Dostojevskis, liesdamas šią temą, sako, kad toksai Bielinskis kovojo prieš slavofilus Rusijoje kaip vakarietis, bet Vakaruose jis prieštaravo visai Vakarų civilizacijos sistemai. Dostojevskis aiškina, kad tuo būdu vakariečiai įrodo, jog jie yra karščiausi rusai. Logiškai Dostojevskis atranda to Vakarų neigimo priežastis: rusai turi savo prigimtyje tai, ko Vakarai stokoja. Ir čia mistikas Dostojevskis konstatuoja, kad rusai iš prigimties yra apdovanoti kolektyvine ir revoliucine dvasia kaip . . .
 
A. TAMOŠAITIENĖ    Patiesiamasis kilimas
 
dieviškosios tiesos forma. Štai kodėl Dostojevskis įžiūri, kad rusai protestavo, Petrui Didžiajam atidarius langą į Europą, nes joje matė daug blogų dalykų, tuo tarpu kai savyje jie laikė sukaupę kai ką aukštesnio, vertingesnio (Rašytojo Dienoraštis, III, p. 287 ss.). Štai kodėl yra pateisinimas rusų įnašas į Vakarų civilizacijos griovimą, nes tai išsaugos Rusijos didybę ir primatą. Tuo pat būdu išryškėja ir panslavizmo vaidmuo ir reikšmė, rusams vadovaujant. Šioje šviesoje buvo sprendžiami rusų lenkų santykiai. Net pats Puškinas vėlesniame savo amžiaus laikotarpy su tuo sutiko.

Stebėdami opozicinę šio šimtmečio raidą, galime lengvai išskirti penkis pagrindinius ar šalutinius tipus: dekabristą, atliekamą žmogų, nihilistą, narodniką ir teroristą. Jie kartais egzistavo vienas šalia kito, bet daugiausia vienas kitą palaipsniui pakeitė. Nors visų tų tipų apimtis yra plati, pažiūros skirtingos, tačiau visuose juose mes surasime svarių bendrų bruožų. Rusiškoji prigimtis, kaip apibrėžiama Dostojevskio, didžiojo žmogiškosios sielos žinovo, yra ta pati vakarietyje ir slavofile, dekabriste ir atliekamajame žmoguje, nihiliste ir teroriste. Vieni labiau pasireiškę žodžiais, kiti veiksmais, visi jie neigė pirmiausia visa, kas nebuvo rusiška, kaip jie tai suvokė. Jei būtų pavykęs dekabristų sukilimas, naujoji rusų vyriausybė būtų tęsusi siaurojo nacionalizmo politiką, kaip galima suvokti iš vadovaujančių sukilėlių fragmentinių pareiškimų. Jeigu Dostojevskis būtų turėjęs vykdomosios galios teises, pravoslavija, kaip jis ją supranta, būtų buvus stiprinama prievartos priemonėmis. Slavų ir ne slavų tautų rusifikacija būtų tebevykdoma prieš gyventojų valią. Nežiūrint to, kieno politika būtų vykdoma — carų šalininkų ar jų opozicijos, — Lietuvai vistiek būtų tekę pakęsti vienos ar kitos rūšies Muravjovus ar spaudos draudimus.

Penkioliktasis šimtmetis yra ketveriais amžiais atskirtas nuo devynioliktojo, tačiau aukščiau minėtas Pskovo vienuolyno viršininkas Fi-lotėjus yra artima Dostojevskio, netgi Herceno ir Bakunino giminė. Pravoslavijos fanatikai ir revoliucijos fanatikai, slavofilai ir nihilistai, priešingi savo pasaulėžiūromis, buvo labai artimi šiais atvejais: senu mistiniu tikėjimu į rusų tautos primatą; palinkimu stumti pasaulį į chaosą, po kurio Rusijos dvasia, pašaukta sukurti naują pasaulį pagal savo modelį, sužibėtų pilna skaistybe; nesiskaitymu su priemonėmis saviems tikslams siekti; pasitikėjimu irracionali-nėmis jėgomis, kurios turi išvesti išrinktąją tautą į šviesų rytojų. Ypač religinis ar tarptautinis rusų tautos mesianizmas buvo įleidęs gilias šaknis ne tik aukštajame luome, bet ir buržuazijoj ir baudžiauninkuose bei kaimiečiuose.

Tarp kitko, rusų mužiko padėties raida pilnai "atitinka" tuos rėmus, į kuriuos aukštasis luomas juos įspaudė. Carų misija — ginti savo kraštą ir pajungti naujas teritorijas — buvo vykdoma tipišku militarinės valstybės būdu, neatsižvelgiant į valdinių turtą, gerovę, gyvybes ir taiką. Nuo penkioliktojo amžiaus visa žemė buvo pradėta laikyti caro nuosavybe. Ji dažnai buvo atimama iš senųjų savininkų ir perduodama naujiems, kurie turėdavo atlikti įvairias dvaro ir karo tarnybas carui. Mužikai gi patapo žemės inventoriaus dalimi. Kai Vakaruose feodalinėj sistemoj galima buvo justi iliuzinis abipusis kontraktas, kuris žemės savininką šiek tiek tramdė, tai rusuose caro nuosavybė buvo gyvas įstatymas, beatodairiškai vykdomas.

Kai nuo aštuonioliktojo šimtmečio Petro Didžiojo "ukazu" aukštesnysis luomas buvo atpalaiduotas nuo privalomos tarnybos valstybei, baudžiauninkų našta dar labiau pasunkėjo. Jie galėjo būti legaliai parduodami ir neturėjo teisės skųstis prieš savo poną. Tuo metu keistas įsitikinimas, tartum pabėgimas nuo tikrovės, įsiviešpatavo baudžiauninkų sąmonėj. Jie įsikalė į galvas, kad caras, atleidęs jų ponus nuo tarnybos valstybei, išlaisvino ir juos pačius nuo ponų, tik pastarieji. . . paslėpė tą manifesto dalį nuo jų. Ši idėja dažnai sujaukdavo baudžiauninkų vaizduotę irl9 š., tikint, kad caras panaikinęs baudžiavą, o žemės savininkai, bajorai, sutrukdę tai įvykdyti. Ir Lietuvoje, tuo metu tolimoje ir nuošalioje Rusijos imperijos provincijoje, net bajoras D. Poška, "liberaliai" nusiteikęs, kartoja tą pačią giesmę, paliesdamas mužiko vargus, jog Dievas per aukštai, o caras per toli, kad kas nors galėtų užtarti varguolio dalią. Antra vertus, tie bajorai, kurie kovojo už mužikų gerovę (pradedant Radiščevu Kotrinos II laikais), neturėjo "įgaliojimo" iš baudžiauninkų ir stokojo žinių, kaip pagerinti jų likimą. Ilga "pasąmoninga" istorinė patirtis išmokė baudžiauninkus nepasitikėti aukštesniuoju ar inteligentų luomu, kurių geriausi norai buvo laikomi tik propaganda. Todėl ir aplamai aukštesnio luomo pastangos gerinti valstiečių buitį negalėjo duoti vaisių. Petraševskio eksperimentas su baudžiauninkais tai labai ryškiai parodo. Jo pastatyto namo, skirto vien tik baudžiauninkų gerovei, sudeginimas tų pačių baudžiauninkų pastangomis nurodo, į kokį lygį rusų gyventojų masės buvo kietų socialinių ir politinių nuolatinio totalitarinio režimo sąlygų įstumtos. Valstiečiai ne tik kad nepasitikėjo savo ponais, bet jie parodė giliai įsišaknijusį valstybės ir paties įstatymo neigimą. Šiokia prigimtis yra labai artima, jei ne identiška, spontaniškam anarchizmui ir nihilizmui. Čia mes prieiname neišbrendamą ratą: tokia žmonių prigimtis yra pavojinga kiekvienoje visuomenėje, todėl ji privalo būti aprėžta .... to paties despotizmo, kuris padėjo ją suformuoti. Kiekvienu atveju valstiečiai, tebetikėdami iliuzine idėja, kad caras, kaip vyriausias jų viešpats šioje žemėje, turi būti geras ir kilnus, buvo gerai paruošti priimti ne tik carų autoritarinį režimą, bet taip pat ir kiekvieną kitą, nors jis būtų vadinamas Sovietų Sąjungos politinio biuro vardu.


V
Bylinų Herojai Tebetęsia Žygį

Vadinamoji proletariato diktatūra, simbolizuojanti dabartinės valdžios principą Sovietų Rusijoj, tėra tik paskutinė (šiuo metu) grandis visoje rusų socialinės ir politinės minties grandinėje, kurią mes fragmentiškai pasekėme nuo rusų valstybės kūrimosi pradžios.

Vistiek ar mes dabartiniuose rusų kaimiečiuose atpažinsime sūnus tų protėvių, kurie gyveno, sakysime, Izidoriaus Seviliečio laikais, ar devynioliktojo šimtmečio rusų inteligentuose atrasime manomai aštresnį problemų supratimą, negu patys europiečiai sugebėdavo suvokti, — jie turi bendrus bruožus, kurie didžia dalimi sąlygojo rusiškojo ir komunistinio imperializmo raidą. "Trečioji Roma", Filotėjaus suformuluota 15 š., Dostojevskio buvo filosofiškai pagrįsta 19 š. ir bolševikų moduliuota 20 š. Pirmųjų dviejų pravoslavija buvo pakeista dialektiniu materializmu, kuris daugeliu atveju gali būti laikomas nauja religija. Materializmo dogma, apsprendžianti visus komunistų poelgius bei veiksmus, yra savo rūšies apreiškimas, o "negendamai" balzamuotas Lenino kūnas sugestionuoja dievišką vieno iš doktrinos kūrėjų "amžinatvę", nelyginant legendarinių Kijevo laikų šventųjų vienuolių relikvinę tąsą. Maskva kaip trečioji Roma pakeitė savo vardą į proletariato tvirtovę, tačiau institucija pasiliko ta pati. Anksčiau ji jungė "visas rusų žemes", dabar ji renka "viso pasaulio proletariatą". Ta pati misija — vesti pasaulį į šviesų rytojų — išliko. Dangiškasis "Šventosios Rusijos" rojus buvo pakeistas žemiškuoju (bent komunistinėj propagandoj), tačiau abiems "įgyvendinti" buvo griebtasi tų pačių priemonių: jėgos ir prievartos. Nors pridengtas tarptautine skraiste, nacionalizmas tebežydi ir teberemiamas komunistinėj Rusijoj, kaip juo buvo remtasi ir carų laikais. Tai ypatingai išryškėjo per antrąjį pasaulinį karą, kai buvo atgaivintas carų imperialistinių herojų garbinimas, arba vėliau, kai atsivėrė praraja tarp dviejų nacionalistiškų sovietinių "respublikų": Jugoslavijos ir Sovietų Sąjungos. Rusai, kaipo rinktinė tauta, buvo suvokiami ir pripažinti lygiai carų, lygiai bolševikų. Mintis, kad rusai yra geresnėse sąlygose, negu Vakarų europiečiai, kadangi jų kultūra buvo jauna ir nesubrandinta, taigi stokojanti apsamanojusių tradicijų, devynioliktojo ir dvidešimtojo šimtmečio protauto jų buvo laikoma nepajudinama tiesa. Ši prielaida sugestionavo, kad rusai, netrukdomi senų kultūrų balasto, greitesniais žingsniais galėtų pralenkti savo kaimynus ir jiems vadovauti. Tikrumoje gi kultūrinis etnocentriškumas sutrukdė blaiviai pažvelgti į situaciją lygiai carų, lygiai komunistų laikais ir leido klaidingai prielaidai įsisenėti. Dar daugiau: atrodo, kad rusai gali visai nejusti savo savotiškiausio kultūrinio "palikimo" — autoritarinio režimo ir jo sudedamosios dalies, kuri vienu metu buvo vadinama baudžiava, kitu — yra vergija. Kaip anksčiau valstybinė, taip dabar tarptautinio proletariato "dorybė", palaikoma nuolatine baime, rusų gali būti laikoma natūralia socialine jėga, kuri neturėtų būti klasifikuojama kaip gera ar bloga, bet tik kaip būtina.

Vesdami paralelę tarp carinės ir komunistinės Rusijos, mes pateiksime dar vieną pavyzdį apie nuolatinį genocidą rusų okupuotuose kraštuose. Tautų žudymas komunistų imperia-listinėj praktikoj yra pilnai pateisintas. Tačiau jis buvo lygiai vertinamas ir prieškomunistinėj Rusijoj. Čia ir devynioliktojo šimtmečio Lietuva atidavė savo duoklę, kai Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas, žmonių pramintas koriku, tapo didžiojo kunigaikščio Jono Kalitos žibinto sargu. Įdomu pastebėti, kad Muravjovas šio paskyrimo proga gavo daug pasveikinimų iš visos Rusijos. Filaretas, pats Maskvos metropolitas, atsiuntė jam palaiminimą ir archangelo Mykolo ikoną, žadėdamas melstis, kad Dievas jį apsaugotų ugniniu kardu . . . Tačiau yra daug reikšmingiau, kad ir ryškūs opozicijos atstovai, kaip slavofilai ar liberalai, dievino Muravjovo žygius. O jo žygiai buvo pradėti tuo, kad, tik atvykęs į Vilnių, pirmąją dešimtmeties metų sunkiųjų darbų kalėjimo bausmę, ankstesnio teismo paskirtą kunigui Stasiui Išorai, pakeitė mirties bausme. Tai sekė kitos gyventojų egzekucijos ir deportacijos. Paklaustas vieno draugo slavofilo, kokiu būdu jis suranda tiek daug nusikaltėlių, Muravjovas atvirai prisipažino: "Aš dažnai juos (lietuvius bei lenkus, A. M.) pasodinu į kalėjimą be mažiausios kaltės, netgi be įtarimo. Tokiais atvejais aš nutariu štai ką: kaip galima ilgiau palieku juos kalėjime, ir gal kas nors bus surasta jų nenaudai... Aš turėdavau laimę ir man visuomet pavykdavo rasti ką nors prieš mano kalinius. Tada jau jie neištrūkdavo iš mano rankų!" (Russkaja Starina, XXXVI, p. 638 s). Tautosakiniai rusų bylinų herojai nemirė, tik pakeitė savo drabužius ir vardus. Mes juos galime atpažinti lygiai caristiniais, lygiai bolševikiniais rusų laikais.

Baigiant tenka atsakyti į mūsų rašinio pradžioje iškeltą klausimą. Rusų politinės ir socialinės minties raida yra nuolatinės tąsos išdava. Rusų valdymo principas ir socialinė stratifikaci-ja išliko statiškoje pusiausvyroje. Yra' tragiška, pastebint, kad net tada, kai carai patys bandė priartinti prie dinamiškos pusiausvyros, jie buvo sutrukdyti, žūdami prieš laiką. Ta pati statiška pusiausvyra buvo išlaikyta ir po Pugačiovo, dekabristų, lenkų bei lietuvių sukilimų. Jie nė kiek nepakeitė valdžios autoritarinių principų; valdžia neįvertino naujų situacijų. Statiškoji pusiausvyra buvo sutrikdyta 1917 metų revoliucijos. Tačiau tuoj po bolševikų pergalės ta pati statiškoji pusiausvyra liko atstatyta, nors bajorijos valdanti klasė buvo pakeista nauja proletarine, jeigu Sovietų Sąjungos politinis biuras gali būti vadinamas proletariato atstovu.

Nors mes nė nemanome neigti rusų literatūros (daugiausia opozicinės), meno ir kitų dalykų kultūrinės vertės, mūsų nagrinėtojo socialinė ir politinė mintis, apsprendžianti rusų bei bolševikų imperializmo raidą, nupiešia gana tamsų paveikslą. Dar daugiau: šios minties statiška tąsa per ištisus šimtmečius grėsmingai nurodo į dideles kliūtis Rusijos rytojaus demokratiniame kelyje.
 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai